Kova su terorizmu: Europos Sąjunga nuginkluoja lojalius piliečius

Viršnacionalinėms Europos Sqjungos institucijoms 2017 metais ėmusis žingsnių, kuriais griežtinama ginklų įsigjimo ir laikymo kontrolė ES šalyse, o Lietuvos Vyriausybei išskirtinai suskubus perkelti šias nuostatas į nacionalinę teisę, Lietuvoje šis procesas liko beveik nepastebėtas žiniasklaidos ir visuomenės. Apie jo eigą, priežastis, grėsmes ir pasekmes piliečių saugumui, laisvėms ir demokratiniam visuomenės būviui kalbamės su Lietuvos ginklų savininkų asociacijos valdybos pirmininku, advokatu Arūnu Marcinkevičium.

- 2017 m. gegužės 17 dieną Europos Parlamento ir ES Tarybos direktyva dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės. Lietuvoje ji nesulaukė beveik jokio atgarsio žiniasklaidoje. Ką konkrečiai ji keičia ir kodėl yra svarbi?

- Iš tiesų 2017 m. gegužės 17 dieną Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos, atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą, priėmė direktyvą (ES) 2017/853 dėl ginklų įsigijimo ribojimo, jų nešiojimo ir laikymo sąlygų, tvarkos bei jų kontrolės sugriežtinimo.

Direktyvos preambulėje išdėstytuose pirmuosiuose 33 (trisdešimt trijuose) punktuose aiškinama, kad atsižvelgiant į „neseniai įvykdytus teroristinius išpuolius“ šiuoju ES teisės aktu kompleksiškai siekiama visos eilės neabejotinai kilnių ir, iš pirmo žvilgsnio regis, teisingų tikslų:

- kovoti su šaunamųjų ginklų naudojimu nusikalstamiems tikslams (1) ir (20) punktai;

- užkirsti kelią deaktyvuotų (techniškai nebegalinčių iššauti) šaunamųjų ginklų reaktyvavimui (atkurti jų pirminės techninės būklės galimybes) ir tokių, jų panaudojimui nusikalstamiems tikslams (2; 20; 21 );

- reglamentuoti šaunamųjų ginklų nešiojimą, medžioklę ir sportinį šaudymą nacionalinėse teisės nuostatose (3);

- užtikrinti visų šaunamųjų ginklų ir pagrindinių dalių atsekamumą, įvedant visų jų aiškų ir nuolatinį žymėjimą unikaliu ženklu bei privalomą tokių ginklų ir jų pagrindinių dalių registracija valstybių narių duomenų kaupimo sistemose (6), kuria remiantis būtų galima susieti šaunamąjį ginklą su jo savininku (7) ir juos atsekti administraciniais ir baudžiamojo proceso tikslais (9), bei keistis tokia informacija valstybių narių tarpe (28; 29);

- užtikrinti neprižiūrimų šaunamųjų ginklų ir šaudmenų tinkamą priežiūrą ir jų saugų saugojimą (13);

- užtikrinti prekybos šaunamaisiais ginklais, jų dalimis bei šaudmenimis sandorių skaidrumą, teisėtumą ir kontrolės veiksmingumą (4;5; 8-10; 14);

- užtikrinti išankstinę medicininę ir psichologinę pretendentų, bei jų asmens tapatybių patikrą, iki įsigyjant ar perleidžiant šaunamuosius ginklus bei šaudmenis (11; 12 ir 14);

- užtikrinti, kad nebūtų galima nei įsigyti, nei turėti, nei pardavinėti pačių pavojingiausių (A kategorijai priskirtų) šaunamųjų ginklų, išskyrus kai kurias ribotas ir pagrįstas išimtis, kad nekiltų pavojus visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai (15-17);

- užtikrinti prekiautojų A kategorijos šaunamaisiais ginklais, jų dalimis bei šaudmenimis (išimtinai skirtų kariuomenės ir specialiųjų tarnybų veiklos užduotims vykdyti), ir tokių prekiautojų tarpininkų bei jų veiklos ir sandorių kontrolę (18; 19).

Būtų neteisinga nepripažinti akivaizdaus fakto, kad didžioji dauguma šių direktyvos principų ir jų nuostatų seniai įteisinta galiojančiame nacionaliniame Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme bei jį lydinčiuose poįstatyminiuose teisės aktuose. Kitaip tariant, didžioji jų dauguma yra logiškai nepriekaištingai pagrįstos bei realiai, veiksmingai įgyvendinamos Lietuvoje jau visą eilę metų visuomenės, viešojo saugumo bei viešosios tvarkos užtikrinimo labui.

Juk ne be priežasties pastaruosius du dešimtmečius Lietuva nuosekliai garsėja teisės aktų gausa ir įvairove, griežtu savo įstatymų reiklumu bei reikalavimų inovatyvumu?

Atsižvelgiant į tai, nenuostabu, kad iš pradžių daugumai Lietuvos gyventojų, taip pat teisėtiems šaunamųjų ginklų savininkams, politikams, valdininkams, žiniasklaidos priemonėms ir žurnalistams aukščiau išvardintieji šios Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos direktyvos tikslai bei juos reglamentuojančių nuostatų principai iškarto, nekėlė abejonių, todėl ir nesulaukė jokios reakcijos.

Tačiau ne viskas šioje direktyvoje yra besąlygiškai pozityvu ir sveikintina, kaip to norėtųsi tikėtis. Antai, vienu iš Preambulėje numatytų pasiekti tikslų, yra įtvirtintas neabejotinai pagrįstas ir teisingas siekis reglamentuoti šaunamųjų ginklų nešiojimą, medžioklę ir sportinį šaudymą nacionalinėse teisės nuostatose (3). Derėtų atkreipti dėmesį, kad šioje normoje europinio teisės akto leidėjai, išvardindami kokiose šaunamųjų ginklų naudojimo srityse, t.y. kokių asmenų atžvilgiu siekia sugriežtinto reglamentavimo iš esmės pateikia bemaž išbaigtai suformuotą sąrašą, kuriame neįmanoma nepasigesti savigynos ir asmeninio turto apsaugos bei apdovanojimų vardiniais šaunamaisiais ginklais sričių, t.y. asmenų, kuriems šiuo metu Valstybės vardu oficialiai leista turėti, laikyti ir nešioti šaunamuosius ginklus ir jiems skirtus šaudmenis savigynos tikslais arba kaip pelnytai užsitarnautą valstybinį apdovanojimą.

Nors direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje konstatuojama, kad „šia direktyva nedaromas poveikis nacionalinių nuostatų dėl ginklų nešiojimo, medžioklės ar sportinio šaudymo, naudojant pagal šią direktyvą teisėtai įsigytus ir laikomus ginklus, taikymui“, neįmanoma nematyti ir nesuvokti akivaizdaus jos turinio esmės loginio prieštaravimo, kitoms šios direktyvos normoms bei jų reikalavimais iš anksto sumodeliuotoms būsimoms pasekmėms. Priešingu atveju, t.y. jei aklai tikėti direktyvos 2 straipsnio 1 dalies teiginiu, kad šis teisės aktas nedaro ir nedarys jokio poveikio nacionalinių įstatymų nuostatoms, dėl ko neturėtų sukelti jokių pokyčių teisėtai įsigytų ir laikomų šaunamųjų ginklų bei šaudmenų savininkų teisėms bei pareigoms, tuomet derėtų jei ne jį visą, tai atskiras jo normas pripažinti tiesiog nereikalingomis, kadangi „jos neturi jokio poveikio“.

Kita vertus, norint teisingai suprasti 2017 m. gegužės 17 dienos Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos direktyvos (ES) 2017/853 lemiamus pokyčius ir būsimo tiesioginio bei šalutinio poveikio sritis, jų aprėpties mąstą, neišvengiamai būtų privalu išsamiai atskleisti skaitytojui kiekvienos šio dokumento normos turinį bei reikšmę, jo nuostatų koreliaciją ir tuo sąlygojamą bendrąją šio teisės akto esmę. Sutikime, jog tai neišvengiamai pareikalautų plačios apimties ištįso publikacijų ciklo bei išsamių diskusijų.

Šiandien Lietuvos ginklų savininkų asociacijai (LiGSA) nerimą kelia ženklūs skirtumai tarp konfederacinių Europos Sąjungos ir jos narių nacionalinių interesų, atskirų šios direktyvos normų esminės kolizijos. Būtina pastebėti, kad nemenka dalimi tokią padėtį sąlygojo absoliuti tyla šio teisės akto parengimo darbų etape. Lygiai taip pat nemenkai liūdina faktas, kad iki balsavimo Europos Parlamente dėl šios šalies nacionalinei gynybai ir saugumui (plačiąja prasme) svarbios direktyvos nebuvo visuomenės, nevyriausybinių organizacijų, specialistų ir europarlamentarų diskusijų.

Lietuvos visuomenė, kurios nemenką dalį sudaro ir įvairių šaunamųjų ginklų savininkai, šaunamaisiais ginklais, jų priedais ir šaudmenimis prekiaujantys privataus verslo subjektai, esantys mokesčių mokėtojais, ir juos atstovaujančios visuomeninės organizacijos apie šitokio svarbaus europinio teisės akto atsiradimą ir jo turinio reikšmę sužinojo tik 2017 m. birželio 14 d. iš itin glausto nacionalinių žiniasklaidos priemonių pranešimo apie Čekijos Respublikos protesto veiksmus bei 2017 m. birželio 15 d. Lietuvos Policijos departamento informacinio pranešimo apie tai, kad priėmus direktyvą, policija nebegalės pratęsti leidimų tam tikros kategorijos ginklams.

reklama

Susipažinus su šia direktyva, paaiškėjo, kad Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba, Europos Komisijos pasiūlymu, siekdami „tobulinti kovą su šaunamųjų ginklų naudojimu nusikalstamais tikslais“ ir „teroristiniais išpuoliais“ pasirinko netinkamą šių skaudulių sprendimo būdą, nusprendę imtis priemonių ne prieš nusikaltėlius ar teroristus, o neabejotinai lojalius, legaliai laikomų šaunamųjų ginklų savininkus. Šiuo tikslu direktyvos 1 straipsnio 19 dalimi nuspręsta iš dalies pakeisti I priedą, nustatant, kad iš civilinės apyvartos (B kategorijos) išimami ir perkeliami bei priskiriami išskirtiniam karinės- specialiosios paskirties naudojimui (A kategorijai) tokie, iki šiol civilinėje apyvartoje leisti laikyti, nešioti ir naudoti šaunamieji ginklai:

    „6. Automatiniai šaunamieji ginklai, kurie buvo perdirbti į pusiau automatinius šaunamuosius ginklus" (kaip pvz.: Rusijoje pagaminti: AK47; AKM; AKMS; Lenkijoje- Beril; JAV pagaminti M-16 modelio bazėje: AR-15; M-4; Gruzijoje- G-5; Šveicarijoje- Astra Defense; Kanada- Colt; Vokietijoje- Hecler Koch , Sig Sauer 516; Sig-MCX, ir pan., nepriklausomai kokiu, t.y. pramoniniu ar namudiniu būdu, iškart juos gaminant ar po to buvo atlikta konversija į pusiau automatinį ginklą).

„Visi šie centrinio įskėlimo šoviniais šaudantys pusiau automatiniai šaunamieji ginklai:

    a) trumpieji šaunamieji ginklai, iš kurių be pakartotinio užtaisymo galima iššauti daugiau kaip 21 šovinį, jei:

    i) dėtuvė, į kurią telpa daugiau kaip 20 šovinių, yra to šaunamojo ginklo dalis arba

    ii) į jį yra įdėta nuimama dėtuvė, į kurią telpa daugiau kaip 20 šovinių;

    b) ilgieji šaunamieji ginklai, iš kurių be pakartotinio užtaisymo galima iššauti daugiau kaip 11 šovinių, jei:

    i) dėtuvė, į kurią telpa daugiau kaip 10 šovinių, yra to šaunamojo ginklo dalis arba

    ii) į jį yra įdėta nuimama dėtuvė, į kurią telpa daugiau kaip 10 šovinių;“.

Taigi, kaip matome, šioji direktyvos norma, kardinaliai prieštaraudama preambulės 23 punkto, direktyvos 5 str. 3 d. ir 10 str. 1 d. nuostatoms, kalbančioms tik apie padidintos talpos dėtuvių išėmimą iš civilinės apyvartos, nustatė, kad iš civilinės apyvartos išimami visi centrinio įskėlimo šoviniais šaudantys pusiau automatiniai šaunamieji ginklai trumpieji ir ilgieji ginklai, nes bet kuriuo, bet kokios rūšies, konstrukcijos ir modelio pusiau automatiniu ginklu be kliūčių ar pakartotino užtaisymo realiai galima iššauti kur kas didesnį šovinių kiekį, priklausomai būtent nuo šovinių dėtuvės talpos. 

Tokie direktyviniai pakeitimai, atvirai prieštaraujantys kitoms tos pačios direktyvos normoms, iš esmės nuginkluoja šiandienos legalių šaunamųjų ginklų savininkus, jei jie nepriklauso aktyviajam kariuomenės rezervui ar Lietuvos šaulių sąjungai. 

Be to, pasibaigus leidimų galiojimo terminams ir jų nepratęsus šaunamieji ginklai, esantys privačios nuosavybės objektais, privalo būti nedelsiant atiduoti policijos įstaigai. Tačiau direktyva nenumato jokio tokios privačios nuosavybės objektų nusavinimo vertės kompensavimo, nei pereinamojo laikotarpio, nei šiandien dar legaliai daugelio turimų tokių ginklų supirkimo Valstybės reikmėms.

Tampa akivaizdu, kad tam tikros specifiniais požymiais apibrėžtos šiandieninių ginklų savininkų grupės: vardinių šaunamųjų ginklų kavalieriai, savigynai ir asmeninio turto apsaugai šaunamuosius ginklus legaliai turintys asmenys, o atskirais atvejais net ir medžiotojai, bei sportininkai, neabejotinai patenka į potencialios rizikos zoną artimiausioje ateityje, pasibaigus leidimų šaunamiesiems ginklams galiojimo terminui, prarasti juos neatlygintinai.

Tokiu būdu direktyvos įgyvendinime iš anksto užprogramuotas nuosavybės atėmimas. O tai juk akivaizdžiai prieštarauja privačios nuosavybės europiniams apsaugos ir garantijų principams, bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms, garantuojančioms nuosavybės neliečiamumą, galimybę paimti nuosavybę tik visuomenės poreikiams ir privalomą teisingą atlyginimą už ją.

O ką būtų galima bekalbėti apie Valstybės skirtų apdovanojimų - vardinių ginklų paėmimo pagrįstumą, kuomet valstybinis apdovanojimas gali būti atimamas tik esant įsitesėjusiam teismo nuosprendžiui už padarytąją tyčinę nusikalstamą veiką?

Be kita ko, absoliučiai neaišku kas bus daroma ir kam bus naudojamas iš legalių ginklų savininkų surinktų tokių šaunamųjų ginklų arsenalas? Gal tai yra vienas pirmųjų žingsnių į Europos Sąjungos federalizavimą, siekiant tokiu būdu sukaupti ginkluotę būsimoms federalinėms pajėgoms ir tuo pateisinti ginklų paėmimą „Europos Sąjungos visuomenės reikmėms“? Jei tai būtų tiesa, vargu ar būtų galima šitokį žingsnį pripažinti pateisinamu, protingu, teisėtu ir teisingu?

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamybės ir apsaugos garantijas negali nekilti klausimų iš kokių finansinių išteklių būtų kompensuojama paimamų šaunamųjų ginklų ar net tegul vien tik tų ginklų padidintų talpų šovinių dėtuvių vertė? Juk šiandien privačioje nuosavybėje legaliai esamų šaunamųjų ginklų vienetų vertės svyruoja nuo kelių šimtų iki dešimčių tūkstančių eurų, todėl kompensacijoms būtinos biudžeto lėšos gali sudaryti net ir įspūdingą sumą. Ar yra paskaičiuota kokios sumos prireiks tokioms kompensacijoms? Ar Lietuvos Respublikos biudžete yra sukaupta tam būtina lėšų suma? Juk konstitucinis teisingo atlyginimo už paimamą nuosavybę principas reikalauja sumokėti jos kainą nedelsiant ir įpareigoja mokėti delspinigius už nesugebėjimą ar vengimą laiku atlyginti paimamo turto vertę.

Atvirai kalbant, šioje vietoje būtina nuoširdžiai padėkoti liberalams, autoritetingai atkreipusiems Lietuvos politikų ir visuomenės dėmesį į šios direktyvos prieštaravimą tiek nacionalinio saugumo, tiek pamatinėms demokratinės valstybės ir nuosavybės principams. Tačiau sugrįžkite prie kitų, nemažiau svarbių ir įdomių šio teisės akto ypatumų.

Iškyla ir kitų šios direktyvos reikalavimų įvykdymui būtinų organizacinių, finansinių ir techninių resursų bei sąlygų užtikrinimo klausimai. Ar kitų metų Valstybės biudžete jau yra numatyta iš kokių lėšų ir kokiomis priemonėmis bei pajėgomis bus „užtikrintas visų šaunamųjų ginklų ir pagrindinių dalių atsekamumas, įvedant visų jų aiškų ir nuolatinį žymėjimą unikaliu ženklu bei privalomą tokių ginklų ir jų pagrindinių dalių registracija valstybių narių duomenų kaupimo sistemose (6), kuria remiantis būtų galima susieti šaunamąjį ginklą su jo savininku (7) ir juos atsekti administraciniais ir baudžiamojo proceso tikslais (9), bei keistis tokia informacija valstybių narių tarpe (28; 29)“? Kaip, kokia tvarka, kokiu būdu ir per kokį laikotarpį techniniu požiūriu bus įmanoma fiziškai atlikti visų, kiekvieno šaunamojo ginklo, dalių unikalų žymėjimą? Pagaliau, kiek tokia procedūra kainuos kiekvieno legalaus šaunamojo ginklo savininkui? Tikriausiai sutiksite, kad šios direktyvinės nuostatos įgyvendinimas negali nepareikalauti papildomų biudžeto lėšų, kurių mąstą vargu ar buvo bent pabandyta paskaičiuoti?

Įvertinus ir turint visa tai omenyje, vargu ar įmanoma suvokti ir logiškai pagrįsti bei paaiškinti legalių ginklų savininkams kodėl dangstantis, neabejotinai teisingu ir kilniu „kovos su ginkluotu nusikalstamumu bei terorizmu priemonių stiprinimo“ pagrindu pasirinktas vienas negatyviausiųjų principų: „Mušk savus, kad svetimi bijotų“?

Todėl iš amžių glūdumos kylanti sentencija, kad „dauguma klaidingų sprendimų dažniausiai padaroma protinga veido išraiška, siekiant kilnių tikslų“, nebeatrodo bereikšmiu oro virpinimu.

- Kaip šiuo klausimu balsavo Lietuvos ir kitų šalių europarlamentarai?

- Kiek mums yra žinoma iš viešai prieinamos Europos parlamento pateiktos informacijos, prieš šią direktyvą balsavo tik keturi, mūsų Valstybę atstovaujantys, Europos parlamento nariai.

Tikiuosi, niekas nepaneigs jog mūsų buvimas šalia nerimą keliančios valstybės natūraliai suteikia tam tikrą, deja negatyvų, kontekstą tokio turinio direktyvai. Gal būt jį nelabai jaučia kitos, nuo mūsų toliau į Vakarus esančios Europos šalys, pavyzdžiui Vokietija arba Prancūzija? Tačiau mūsų šalies geografinė padėtis neleidžia prarasti budrumo.

Be to, kas liečia šios dienos redakcijos Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reikalavimus bei poįstatymines taisykles nėra pagrindo abejoti jų veiksmingumo efektyvumu. Todėl neabejotina, kad Lietuva ir jos atstovai Europos Parlamente privalėjo padirbėti kur kas atsakingiau ir labiau įsigilinti į šio dokumento reikšmę ir jo keliamas pasekmes tiek terorizmo prevencijos, tiek geopolitiniu aspektu.

Remiantis 2017 m. birželio 29 d. BBC News pranešimu, prieš šią direktyvą vieningai, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų ir priklausomybės skirtingoms Europos parlamento frakcijoms, balsavo Čekijos, Lenkijos ir Liuksemburgo valstybes atstovaujantys parlamentarai.

- Ar direktyvai prieštaraujančios ES šalys ėmėsi tolimesnių veiksmų?

- 2017 m. Birželio 8 dieną, Čekijos naujienų agentūra pranešė, kad vidaus reikalų ministras Milan Chovanec susipažinęs su Europos Sąjungos institucijų argumentais dėl terorizmo grėsmių naikinimo ir iš anksto pavadino juos „prastu pretekstu“ įvesti naujus apribojimus ir išreikšdamas savo nusivylimą dėl naujoviškos ES ginklų kontrolės taisyklių, pareiškė: „Mano nuomone, direktyva neturi būti priimta, net jeigu Europa skirs sankcijas mūsų šaliai“. Tačiau nei Europos Komisija, nei Europos Sąjungos Taryba, nei Europos Parlamentas nerado reikalo įsiklausyti į Čekijos argumentus, suprasti jų priežastį, bei rasti būdus užtikrinančius antiteroristinio saugumo garantijas.

2017 m. birželio 14 dieną Čekijos ministras pirmininkas Bohuslav Sobotka pareiškė, kad Čekija planuoja kreiptis į Europos Teisingumo teismą dėl pateiktos direktyvos, pridurdamas: "Parodykite man nors vieną teroristinį išpuolį Europoje, kuris buvo įvykdytas pasinaudojant legaliai laikomu ginklu“.

Čekijos vidaus reikalų ministras M.Chovanec, komentuodamas tokį Vyriausybės sprendimą, pažymėjo: „Aš nesu patenkintas dėl kreipimosi į teismą, bet mes neturime kitos išeities“, nes „Mes negalime leisti Europos Sąjungai kištis į valstybių-narių ir jų piliečių poziciją kovojant su terorizmu“.

Remiantis 2017 m. birželio 29 d. BBC NEWS pranešimu, Čekijos parlamento žemutiniai rūmai bendru susitarimu nusprendė pakeisti Konstituciją ir leisti, kad šaunamieji ginklai gali būti laikomi legaliai, kai kyla grėsmė nacionaliniam saugumui. Šis Konstitucijos pakeitimas žemutiniuose parlamento rūmuose priimtas didele balsų persvarą ir sulaukė tokio pat palaikymo aukštesniuosiuose rūmuose.

Nors Čekijos Respublika nepatyrė teroristinių išpuolių paskutiniu metu, kokius patyrė kaimyninės Europos šalys, tačiau Čekijos parlamentas, įvertinęs Europos Sąjungos institucijų atstovų pabrėžiamą argumentą, esą direktyva būtina „veiksmingai kovai su terorizmu“ nusprendė, kad „teisė turėti šaunamuosius ginklus suteikia galimybė asmenims apsiginti patiems nuo terorizmo. Laikais, kai saugumo situacija Europoje tampa vis prastesnė, mes negalime nuginkluoti savo piliečių“.

Kadangi Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba 2017 m. gegužės 17 d. direktyvą pateikia kaip „ypač labai reikalingą“ antiteroristinę priemonę, akivaizdu, kad toks Čekijos parlamento žingsnis tapo rimtu iššūkiu ne vien tik naujai sukurtoms Europos Sąjungos ginklų kontrolės taisyklėms, panaikinančioms tam tikrų rūšių pusiau automatinių ginklų įgijimo, laikymo, nešiojimo ir panaudojimo teisę civiliams asmenims.

Čekijos Konstitucijos pakeitimas suteikia teisę čekams panaudoti šaunamuosius ginklus teroristinio išpuolio atveju.

O kuo mes, Lietuvos piliečiai, esame prastesni už juos bei kitus?

2017 m. rugpjūčio 18 d., jei neklystu dėl datos, Čekijos Respublika pateikė skundą dėl šios ES direktyvos Europos Teisingumo teismui. Kiek yra žinoma, Čekijos skundą parėmė ne vien Lenkija, bet ir kitų Europos Sąjungos šalių Vyriausybės.

- Akivaizdu, kad šioje situacijoje yra ir geopolitinis aspektas. Lietuva yra didėjančios Rusijos agresijos grėsmės būklėje. Pasaulio ir Lietuvos istorijos karybos patirtis sufleruoja, jog visa visuomenė privalo būti įtraukta į pasirengimą gintis galimos agresijos atveju. Lietuvos piliečiams nustatyta pareiga aktyviai dalyvauti šalies gynyboje. Įvertinus Čekijos argumentus, kyla pagristas klausimas ar tokia ES direktyva ir jos skubus perkėlimas tuo pačiu nesukelia tiesioginės grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui ir nesusilpnina galimybių gintis?

- Šis Jūsų klausimas, savo formuluote, savaime, iš esmės pats pateikia abejonių nekeliantį atsakymą. Belieka tik pritarti, kad visuomenės ar atskiros, savo Valstybei lojalios, jos piliečių dalies tegul net ir dalinis nuginklavimas geopolitinių, terorizmo ir kitokių grėsmių akivaizdoje tikrai nėra ir negali būti pripažįstamas pagrįstu, pateisinamu ir teisingu sprendimu.

Priešingu atveju, kokia prasmė tuomet sielvartauti žiniasklaidos priemonėse dėl ženkliai mažėjančio visuomenės ryžto ginti Lietuvą ginkluotos agresijos atveju?

Visų laikų, o ypač pokarių istorijos pavyzdžiai byloja, kaip tokie ir jiems panašūs sprendimai bei priemonės nuginkluoti Tautą ar bent jos dalį įtakojo Baltijos valstybių ir jų žmonių likimus, bei kokių titaniškų pastangų, besąlygiško pasiaukojimo ir patriotų aukų prireikė jų Valstybingumui atkurti. Ne gi mums prireikė naujų pavyzdžių, padėties suvokimo pagilinimui?

2017 m. gruodžio 1 d. autoritetingas politinių procesų analitikas, buvęs Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos viceministras Ignas Stankovičius, vertindamas Europos Sąjungos direktyvos reikalavimus uždrausti tam pusiau automatinius šaunamuosius ginklus, kuriuos Lietuva privalėtų perkelti į savo teisės aktus, viešai atkreipė dėmesį į tai, kad „kol Europos šalys nerimsta šiuo klausimu ir išsako savo nuomonę, Lietuva tyli ir apie tai nekalba, nors tikrai turėtų. Esminis klausimas šioje situacijoje – dėl kokių priežasčių valdžia galėtų ar turėtų nepasitikėti savo patikimais piliečiais, turinčiais jiems išduotus leidimus ginklams? Juk nepasitikėjimas pats rimčiausias pilietiškumo demotyvatorius. Norint ugdyti žmones ginti savo šalį, turime pasitikėti jais. Galimybė įsigyti pusiau automatinį ginklą – tai tam tikra pilietiškumo ir patriotiškumo forma, kuri rodo, kad žmonėms rūpi mūsų šalies saugumas ir jie ryžtųsi ginti Lietuvą“. Tačiau kaži kodėl bent jau šiuo klausimu iki šiol nei girdime, nei matome Lietuvos patriotinių organizacijų reakcijos?

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog daugeliui žmonių neseniai buvo itin keista stebėti nacionalinio transliuotojo eteryje nuskambėjusį patarimą visuomenei išmokti ne gintis ir ginti save, o vien tik įsidėmėti 3 taisykles: „Bėgti, Slėptis ir Pranešti“, kurių vykdymui svarbiausia nuolat turėti pakrautą mobilųjį telefoną ir jo nepamesti. Sutikite, jog toks paraginimas daugeliui žmonių negalėjo nesukelti klausimų apie tikrąsias šitokį patarimą vienoje žiūrimiausių laidų paskatinusias priežastis. Dieve duok, jog šitoks pamokymas nebūtų aptariamos direktyvos ir naujai paaiškėjusių realių grėsmių visumos tiesiogiai sąlygota pasekme...

Beje, būtų neišmintinga, todėl nederėtų bandyti paneigti ir tą faktą, kad piliečių teisė laikyti ir nešioti šaunamuosius ginklus yra neabejotinai efektyvia smurtinių nusikaltimų prevencijos priemone. Neveltui, po civilių asmenų ginkluotę ribojančios ES direktyvos atsiradimo visoje Europoje ir net už jos ribų plačiai pasklido posakis: „Nusikaltėliai pritaria turtingosios Europos piliečių nuginklavimui, dėkodami už efektyvų jų pasipelnymo verslo sąlygų pagerinimą ir palengvinimą Europos Sąjungoje!“.

- Tačiau Vyriausybė, jai pavaldaus Policijos departamento 2017 m. rugpjūčio 30 d įsakymu, iš esmės jau įgyvendino šios direktyvos nuostatas, nelaukdama net Lietuvos Respublikos Seimo sprendimo, t.y. neįprastai greitai. Kodėl? Ar sutiktumėte su liberalų mestais kaltinimais, kad Vyriausybė riboja ginklų prieinamumą, nes pati bijo savo piliečių? Juk kitos ES šalys priešinasi tokiam ES kišimuisi. 

reklama

- Įdėmiai pažvelkime į faktinę veiksmų seką. Europos Parlamentas ir ES Taryba priėmė tokį aktą. Po to, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ėmėsi tokios direktyvos įgyvendinimo veiksmų.

Neabejoju, kad mūsų visuomenė yra pajėgi išsiaiškinti ir puikiai suvokia, kad nei Lietuvos Vyriausybė, nei Lietuvos policijos departamentas nėra šios direktyvos ir jos viena kitai prieštaringų normų autoriais ar iniciatoriais.

Manau, nebūtina ir netikslinga aiškinti bei įtikinėti, kad Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba, Europos Komisija, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jai pavaldžios institucijos nėra Lietuvos priešai, todėl nemanau, jiems reikėtų ar būtų pagrindas bijoti Lietuvos piliečių.

Dėl šių priežasčių nederėtų to sieti su baime ir kurti sąmokslo teorijas ar ieškoti priešų ten, kur jų nėra. Galime kalbėti apie požiūrių skirtumus ir bendromis pastangomis, konsensuso principo pagrindu ieškoti šioje situacijoje optimaliausiai įmanomos išeities, bei Lietuvos valstybei ir jos žmonėms naudingo sprendimo.

Sutikime, keistokai atrodo kuomet Europos Komisijoje, ES Taryboje bei Europos Parlamente, kuriant Europos Sąjungos konfederacijai bendras, savo reikšme iš esmės, vis gi kol kas daugiau panašias į tarptautines teisės normas, ignoruojamas konsensuso principas.

Juk negalėjo būti nesuprasta, kad norint suderinti valstybių- narių valias bei pasiekti susitarimą konkrečiu, šiuo atveju- aptariamos direktyvos, klausimu, Europos Sąjungos Taryboje reikėjo išsamios diskusijos, kurios metu būtina pasiekti visų organizacijos subjektų pritarimą dėl bendrojo požiūrio. O juk bendras sutarimas būtinas ypač tuomet, kai konfederacinėje Valstybėje egzistuoja ryškus vidinis visuomenės susiskaidymas etniniu, kalbiniu, politiniu ar kitokiu jautriu požiūriu.

Be to, teisės aktų leidyboje, kaip žinia, būtina laikytis principo, jog kiekvienas teisės aktas visumoje, kiekviena jo dalis bei atskira norma privalo nekelti abejonių, būti aiškiai suprantama ir lengvai suvokiama bet kuriam, ne tik pagrindinį, bet ir pradinį išsilavinimą įgijusiam asmeniui, todėl jame negali būti dviprasmybių. Tačiau, gilinantis į šios direktyvos nuostatas, tampa akivaizdu, kad taip nėra, nes net ir nemenką profesinės tarnybos patirtį turintys profesionalai tarp jų pasiklydo.

Kuomet vieno teisės akto normų pagrindu, vienu ir tuo pačiu klausimu natūraliai yra galima padaryti daugiau nei vieną, vienodai pagrįstą ir lygiavertę, tačiau reikšmingai skirtingą, priešingą išvadą, tokia padėtis, viliuosi sulauksiąs pritarimo, negali nekelti susirūpinimo. Juk savalaikiai neišsprendus akivaizdžių prieštaravimų pašalinimo klausimo, tokio teisės akto, įgyvendinimas savaime sukelia komplikacijų, tampa apsunkintu ar net išvis neįmanomu.

Šių teisėkūros principų privaloma ypač griežtai laikytis europiniuose teisės aktuose, reglamentuojant daugiatautę konfederaciją sudarančių nacionalinių valstybių teisės aktus ir jų visuomenėms vieningus elgesio modelio bei reikalavimų standartus. Priešingu gi atveju, logiškai bei racionaliai mąstantis atskiros narės nacionalinių įstatymų leidėjas netenka realios galimybės teisingai suvokti konfederacijos reikalavimų esmę bei tiksliai ją perkelti į savo Šalies teisės aktus. Vykdomosios valdžios institucijos, ieškodamos išeities, neretai būna priverstos užsiimti poįstatyminių aktų teisėkūra, kas faktiškai prilygsta Konstitucijoje nenumatyta, vadinasi neleistina, vyriausybine įstatymų leidėjo priežiūra.

Visa tai, savo ruožtu, pagaliau griauna teisės aktų hierarchijos principus ir sąlygoja poįstatyminių aktų viršenybę Įstatymų atžvilgiu. Pagaliau kelia didžiulę sumaištį teisingumo, pilietinių ir pagrindinių žmogaus laisvių teisių garantijų įgyvendinimo procesuose. Neleistinai iškraipo ir naikina nacionalinės teisės sistemos principus. Sukuria socialinio, teisinio ir pilietinio, o tiksliau- visuotinio nestabilumo atmosferą visuomenėje.

Būtent tuomet, kaip taisyklė, visuomenėje prabylama apie visokias sąmokslo teorijas ar net stengiasi įžvelgti policinės santvarkos užuomazgas.

Todėl neišvengiamai būtina rasti drąsos pripažinti ir prisipažinti, kad 2017 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos Policijos departamentui mechaniškai, veikiant „copy-paste“ būdu, perkėlus į Generalinio komisaro įsakymą Nr. 5-V-734 akivaizdžia kolizija kitoms tos pačios direktyvos normoms pasižyminčias nuostatas, buvo paskubėta pernelyg neapdairiai.

Šioje vietoje itin vertinga prisiminti 2017 rugsėjo 28 d. Lietuvos Advokatų tarybos pirmininko, advokato prof. dr. Igno Vėgėlės taikliai išsakytą ir absoliučiai pagrįstą pastebėjimą apie tai, kad: 

„dabartinė teisėkūra – nuolatinis socialinis eksperimentas“, „teisės akto projekto poveikio vertinimas neatliekamas arba atliekamas itin paviršutiniškai, nevykdoma priimtų teisės aktų stebėsena, įsigalėjęs perteklinis visų gyvenimo sričių reguliavimas bei neatliekamos tinkamos konsultacijos su visuomene. Tam tikrą numatomą reglamentavimą aptarus su visuomene ir atsižvelgus į konsultacijose gautas pastabas, galima tikėtis, kad galiausiai priimtas teisės aktas atitiks visuomenės lūkesčius, o jo įgyvendinimas nebus sudėtingas. Šiuo metu pakanka trijų „auksinių“ argumentų, kad įstatymas skubos tvarka prasiskintų kelią Seime: kova su korupcija, kova su mokesčių vengimu ir visuomenės saugumas. Jei dar pridėsime du įpareigojimus „iš viršaus“ – „reikalauja Europos Sąjunga“ bei „nurodo ESBO (Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizacijos) ekspertai“ – turėsime išsamius visiems priimamiems įstatymams tinkamus argumentus. Įdomu tai, kad šie argumentai paprastai nereikalauja jokio papildomo paaiškinimo – jie veikia stebuklingai“.

- Neseniai susikūrė Lietuvos ginklų savininkų asociacija. Kokie jos tikslai, veikla? Ar tai reakcija į prasidėjusius bandymus riboti teisę į ginklą? Kokią nors išeitį susiklosčiusioje situacijoje mato Lietuvos ginklų savininkų asociacija, ką siūlytumėte keisti ir kaip?

- Lietuvos ginklų savininkų asociacija (LiGSA) susikūrė 2017 m. rugpjūčio 18 dieną, kaip teisingai pastebėjote, reaguojant į kėsinimąsi nuginkluoti visuomenę, ir tuo būdu atimant jai galimybę gintis ir ginti. 

Asociacijos tikslas – vienyti fizinius ir juridinius asmenis, turinčius ginklą (ginklus), siekiančius teisėtai ir teisingai įsigyti, laikyti, naudoti ginklą bei jam skirtą amuniciją arba pritariančius šioms ginklų savininkų teisėms, pareigoms bei interesams, o taip pat atstovauti šiems jų interesams ir juos ginti.

Įgyvendindama šį tikslą asociacija savo kompetencijos ribose teikia pagalba valstybės valdymo, teisėsaugos ir teisėtvarkos bei teisingumo institucijoms, rūpinasi asociacijos narių teisiniu išprusimu teisėto ginklų panaudojimo pagrindų ir sąlygų srityse, fizinių asmenų šaudymo kvalifikacijos kėlimu ir tam būtinų sąlygų užtikrinimo klausimais.

Lietuvos ginklų savininkų asociacija bendradarbiauja su visomis valstybės valdžios ir valdymo institucijomis, bei akademinėmis mokslo ir mokslinių tyrimų įstaigomis ginklų, šaudmenų ir kitos amunicijos įgijimo, laikymo bei praktinio panaudojimo, o taip pat ginklų savininkų teisių ir tinkamo jų užtikrinimo garantijų klausimais, atstovauja ir gina asociacijos narių teises bei teisėtus interesus.

Jei būtų įsiklausyta į mūsų Asociacijos nuomone susiklosčiusioje situacijoje Lietuvos Respublikos Vyriausybei siūlytume apsvarstyti bei rasti galimybę artimiausiu metu aptarti Čekijos, Lenkijos, Liuksemburgo ir Vengrijos, o taip pat Estijos bei Latvijos pozicijas su šių valstybių vyriausybėmis, bei konsensuso pagrindu surasti ir pasiekti bendrą sutarimą dėl vieningos pozicijos. Lietuvos Vyriausybės vardu rasti galimybę ir būdą įtikinamai pasiūlyti Europos Komisijai, Europos Sąjungos Tarybai bei Europos Parlamentui nedelsiant taisyti direktyvą, panaikinant joje esančias normų kolizijas, bei išspręsti kitus, su tokios direktyvos įgyvendinimų susijusius klausimus, neabejotinai pareikalausiančius nemenkų finansinių sąnaudų, o iki nesibaigs procesas Europos Teisingumo teisme dėl Čekijos skundo ir nebus priimta nauja direktyva, sustabdyti šios direktyvos įgyvendinimo ir jos normų perkėlimo į nacionalinius teisės aktus procesą. Lietuvos policijos departamentui siūlytume apsvarstyti bei panaikinti 2017 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymą Nr. 5-V-734 iki nebus ištaisytos direktyvos normų kolizijos, o Lietuvos Respublikos Seimas nepriims sprendimo dėl direktyvinių normų inkorporavimo ir nepakeis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo.

Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijai ir tuo pačiu Vyriausybei siūlytume apsvarstyti bei rasti galimybę nedelsiant atsakingai ir kruopščiai revizuoti parengtąjį Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo projektą ir dar kartą detaliai apsvarstyti jį su visomis suinteresuotomis visuomeninėmis organizacijomis prieš teikiant jį svarstyti Lietuvos Respublikos Seime. Lietuvos ginklų savininkų asociacija (LiGSA) yra pasirengusi visomis išgalėmis, turimomis žiniomis ir patirtimi padėti, patarti bei pagelbėti šalinant šio įstatymo projekto trūkumus.

Lietuvos Respublikos Seimui siūlytume atidėti Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo projekto svarstymą iki Europos Teisingumo teisme nebus užbaigtas procesas dėl Čekijos skundo, iki nebus priimta nauja, pataisyta Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos direktyva, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu parengtas nacionalinio įstatymo pakeitimo įstatymo projektas nebus tinkamai parengtas ir suderintas su pataisytos direktyvos normų nuostatomis.

- Grįžkime prie sprendimo motyvų. Žinoma, kad ES direktyva buvo priimta dažnėjančių teroro išpuolių Vakarų Europos miestuose kontekste ir motyvuojant tuo, jog ginklų kontrolė padidins gyventojų saugumą. Tačiau taip pat žinoma, kad faktiškai jokie išpuoliai nebuvo įvykdyti naudojantis legaliais šaunamaisiais ginklais. Ar jus įtikina teroro argumentas? Jei ne, kokius motyvus čia įžvelgiate?

- Pavienių asmenų nusikaltimai panaudojant šaunamąjį ginklą nėra jokia naujiena, tačiau būtina žinoti, kad nuo 1996 m. liepos 2 d. skaičiuojamais vos procentinių nuošimčių dalimis, t.y. itin retais atvejais, buvo padaryti nusikaltimai panaudojant legaliai laikomus šaunamuosius ginklus.

Palyginus kur kas ženkliai (skaičiuojant net ne šimtais, o tūkstančiais kartų) daugiau žūsta ir sužalojama žmonių kelių eismo įvykiuose dėl alkoholio vartojimo ar kitokių tyčinių arba neatsargių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, tačiau, kaip matome niekam dar nekilo mintis apriboti arba uždrausti gyventojams vairuoti automobilius. Netgi priešingai, automobilių vairavimo kursai intensyvėja ir spartėja, išduodamų vairuotojų pažymėjimų skaičius auga.

Lietuvos policijos nusikaltimų registracijos statistiniai duomenys tūrėtų neabejotinai patvirtinti, kad sužalotųjų ar žuvusiųjų dėl prieš juos panaudoto neginkluoto fizinio smurto, virtuvinių ar kitokių buities įrankių yra nepalyginamai ženkliai daugiau nei nuo legaliai laikyto šaunamojo ginklo. O legaliais ginklais pavienių asmenų padarytųjų vienetinių nusikaltimų priežastys nė iš tolo neturi nieko bendro su terorizmu ir buvo sąlygoti netikėtų psichinės sveikatos sutrikimų.

Tuo tarpu teroristinių organizacijų bei jų grupuočių vykdomuose ginkluotuose išpuoliuose legaliai laikomi šaunamieji ginklai, kurie kaip mat suteiktų galimybę nedelsiant identifikuoti teroristinių aktų vykdytojus, niekada nenaudojami.

Pradedant nuo 1914 m. birželio 28 d., Sarajeve, serbo Gavrilos Principo įvykdyto teroro akto, kurio metu buvo nužudytas Austro-Vengrijos sosto įpėdinis erhercogas Pranciškus Ferdinandas su žmona Sofi, ir tuo sukėlusio I-ąjį Pasaulinį karą, iki šių dienų dar nėra buvę nei vieno teroristinio išpuolio, kuriam įvykdyti būtų panaudotas bent vienas legaliai laikomas šaunamasis ginklas.

Nei vienas iš Europos Sąjungoje ir už jos ribų nuo 2004 m., Lietuvai tapus nare, įvykdytų teroristinių aktų niekada nebuvo siejamas ar susietas su legaliai laikomu šaunamuoju ginklu ar tokio ginklo savininku.

Kaip matome nuo 2015 metų teroristiniams išpuoliams Europos Sąjungoje, neskaitant sprogmenų, kitokių cheminių medžiagų, nelegalių, su jokiu konkrečiu asmeniu nesiejamų arba identifikacijos žymenų neturinčių, šaunamųjų ginklų, naudojamos transporto priemonės, buitiniai peiliai, šakutės ir net greitpuodžiai.

Tačiau Europos valstybėse, tame tarpe ir Lietuvoje, dar neketinama uždrausti įsigyti virtuvinių peilių, šakučių ar greitpuodžių. Lygiai taip pat, dar lyg ir neketinama uždrausti civiliams asmenims įsigyti ir vairuoti automobilius. Nėra duomenų, kad civiliams asmenis būtų ketinama apriboti naudojamų automobilių variklių galingumą ar degalų kiekį kuro bakuose, arba išimti juos iš civilinės apyvartos.

Todėl dangstymasis „antiteroristinėmis priemonėmis“, „terorizmo prevencija“, „teroristinių išpuolių mažinimu“ ir apskritai „kovos su terorizmu“, ar net „kovos su šaunamųjų ginklų naudojimu nusikalstamais tikslais“ lozungais atskleidžia, deja, liūdną faktą ir perduoda mums visiems aiškią žinią, jog Europos Komisija, Europos Sąjungos Taryba, Europos Parlamentas nei nacionalinės Vyriausybės ir Parlamentai, politikai bei valdininkai kol kas dar nesurado veiksmingų būdų ir priemonių siautėjančiam terorizmui pažaboti, todėl šiuo metu yra bejėgiai. Tai – pilnas visiško bejėgiškumo būklės pripažinimas visos Sąjungos mastu.

Dėl šios priežasties keista, kad užuot sutelkę ir suvieniję jėgas su legalių ginklų savininkais, pasikliovę jų lojalumu ir pareigingumu, bei pasinaudoję pagalba, Europos Sąjungos mastu demonstruoja savo desperaciją, griebdamiesi niekuo dėtų civilių gyventojų nuginklavimo ir aiškindami tokius veiksmus, kaip kovą su terorizmu.

- Žiniasklaidoje dabartinio premjero valdymas vis dažniau įvardijamas kaip „policinė valstybė“. Skirtingi apžvalgininkai akcentuoja skirtingus dalykus, bet iš esmės tai bandymas koncentruoti galią savo rankose. Drastiškas algų kėlimas jėgos struktūrų ir teisminės sistemos darbuotojams prisidėjo prie šių kaltinimų. Ar įžvelgiate juose pagrindo? Ar nėra sąsajos: policinei valstybei reikalinga nuginkluota visuomenė?

- Atvirai pasakius, sąsajų tarp Europos Parlamento ir ES Tarybos priimtos direktyvos ir darbo užmokesčio padidinimo Lietuvos Respublikos statutiniams valstybės tarnautojams bei teisinės sistemos darbuotojams arba tarp tokio didinimo ir visuomenės nuginklavimo, lygiai kaip ir „policinės valstybės“ kūrimo užuomazgų, tikrai nėra jokio pagrindo įžvelgti.

Kiekviena politinė jėga, rinkėjų valia ateinanti į valdžią, nepriklausomai nuo partijų politinių programų turinio esmės, natūraliai siekia maksimaliai koncentruoti galią savo rankose. Tokie procesai nuolat ir nenutrūkstamai vyksta nuo pat 1992 m. rudens, tačiau kiekvienos Valdžios galias riboja Konstitucija. Joje įtvirtintas Lietuvos valdžios institucijų padalinimas, nustatytos jų konstitucinių galių ribos bei atribojimo mechanizmas. Tai yra konstituciniais demokratijos saugikliais.

Jei šis mechanizmas veikia sklandžiai, valdžios galių koncentracija vienose rankose bei „policinio režimo“ įvedimas neįmanomas. Nebent Lietuvos Konstitucija prarastų galią arba visos be išimties konstitucinės valdžios institucijos netektų gebėjimų ar sąmoningai atsisakytų vykdyti joms pavestas valstybės valdymo funkcijas.

Dėl to, atskirų asmenų tarpe paplitęs įprotis kartas nuo karto „padirginti nervus“ visuomenei skambiais, tačiau vien tik asmeninių fantazijų vizijose įsivaizduojamą pagrindą teturinčiais, pavadinimais negalėtų ir neturėtų būti suprantamais pažodžiui ar priimamais aklai, tarsi Tikėjimo dogma.

Tuo tarpu, manau sutiksite, kad neįmanoma nematyti arba paneigti Europos Sąjungos valdymo institucijų desperacijos kol kas nesėkmingoje kovoje su terorizmu, tiesioginių sąsajų ir priežastinio ryšio su 2017 m. gegužės 17 d. Europos parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos direktyva bei visuomenės nuginklavimu ir jos pavertimu pasipriešinti nepajėgsiančia potencialia auka geopolitinių, teroristinių ir kitų grėsmių akivaizdoje.

- Dėkoju už pokalbį. 

Kalbino Vytautas Sinica