Juozas Žiugžda. Vinco Kudirkos visuomeninės-politinės pažiūros

+ 14 - 3

Автор: Kibirkštis
Источник: http://kibirkstis.blogspot.lt/2017/12/juozas-ziugzda-vinco-k...
7536-01-02 (2018 г.), читали 1703

reklama

Paskutinė kalendorinių metų diena, gruodžio 31-oji, tuo pačiu yra ir žymaus lietuvių nacionalinio judėjimo veikėjo, „Tautiškos giesmės“ autoriaus, V. Kudirkos (1858-1899), gimimo diena. Kadangi populiaru spekuliuoti Kudirkos asmeniu, ypač jo santykiu su socializmu (ryšium su „Proletariato“ partijos byla), šiandieną laikome esant gera proga šį klausimą išaiškinti savo skaitytojams. Užtat jų dėmesiui pateikiame 1958-aisiais „Tiesos“ laikraštyje Kudirkos 100-mečio proga išėjusį lietuvių istoriko marksisto, J. Žiugždos straipsnį „Vinco Kudirkos visuomeninės-politinės pažiūros“ – jame nušviečiami ir marksistiškai įvertinami visi esminiai šį klausimą liečiantys faktai.

VINCO KUDIRKOS VISUOMENINĖS-POLITINĖS PAŽIŪROS

Šiandien sueina lygiai šimtas metų nuo to laiko, kai gimė žymusis XIX amžiaus pabaigos lietuvių rašytojas ir visuomenės veikėjas Vincas Kudirka (1858–1899).

Pirmuosius savo žingsnius visuomeniniame gyvenime V. Kudirka žengė tada, kada Lietuvoje, kaip ir visoje Rusijoje, esant dar gilioms feodalizmo liekanoms, vystėsi kapitalizmas su visais jam būdingais prieštaravimais, su kapitalistinio išnaudojimo augimu, su nuolat aštrėjančia klasių kova. Tai buvo metai, kada bendra carizmo reakcija, siautusi visoje Rusijoje, Lietuvoje reiškėsi dar griežtesnėmis formomis dėl žiaurios nacionalinės priespaudos, dėl lietuvių kalbos ir lietuviškų raštų neriboto persekiojimo. Lietuvoje toliau vystėsi ir stiprėjo valstiečių judėjimas, savo šaknimis susijęs su 1863 metų valstiečių sukilimu, su jo kovinėmis tradicijomis, nukreiptas prieš feodalizmo liekanas kaime, objektyviai imant, prieš dvarininkų žemėvaldą, prieš dvarininkų ir kapitalistų palaikomą caro valdžią. Tas valstiečių judėjimas, kad ir būdamas gaivališkas, savo esme ardė dvarininkinės žemėvaldos pagrindus ir siekė revoliuciniu būdu pertvarkyti žemės valdymo santykius buržuazinio-demokratinio vystymosi keliu. Valstiečiai bežemiai – nuomininkai ir kiti – ryžtingai kovojo dėl žemės, jėga užimdami savo kitados valdytus žemės sklypus ir kitokiais būdais reikalaudami žemės.

Valstiečių agrarinis judėjimas XIX a. pabaigoje visą laiką glaudžiai jungėsi su jų kova prieš nacionalinę priespaudą. Kaip matyti iš daugelio archyvinių dokumentų, valstiečiai jau nuo pirmųjų po 1863 m. sukilimo metų reikalavo, kad mokyklose būtų dėstoma lietuvių kalba, kad būtų grąžinta spauda lietuviškomis raidėmis ir ryžtingai kovojo už tuos reikalavimus, priešindamiesi žandarams ir policijai.

Kapitalizmui vystantis, į visuomeninio veikimo areną atėjo lietuvių buržuazija, kuri vėliau už kitų tautybių buržuaziją išvystė savo veikimą, stengdamasi rasti sau vietą sudėtingose ir prieštaringose kapitalizmo vystymosi aplinkybėse, užimti pozicijas Lietuvos ekonomikoje ir visuomeniniame gyvenime.

XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, augant pramonei ir specializuojantis amatams, formavosi Lietuvos proletariatas, prasidėjo Lietuvos darbininkų klasės kova prieš išnaudotojus, susijusi su visos Rusijos darbininkų judėjimu ir to judėjimo veiksmingai stiprinama. Tuo pat laiku ir Lietuvos kaime stiprėjo klasinė diferenciacija, aštrėjo klasių kova, vystėsi žemės ūkio darbininkų pasipriešinimas neribotam išnaudojimui dvaruose ir buožių ūkiuose.

Nuo devintojo dešimtmečio pradžios pirmiausia Vilniuje, o paskui ir kitose Lietuvos vietose tarp radikaliosios inteligentijos sluoksnių ir darbininkų tarpe ėmė plisti marksizmo idėjos, pradėjo kurtis jaunimo rateliai marksizmui studijuoti.

Darbininkų klasės susiformavimas ir darbininkų klasinio judėjimo išaugimas, o taip pat darbininkų klasės kovos įtakoje intensyvėjęs ir stiprėjęs valstiečių judėjimas iš pagrindų keitė varomųjų jėgų santykius Lietuvos visuomenės vystymesi. Lietuvos darbo žmonių socialinio ir nacionalinio išsivadavimo kovos priešakyje vis labiau stojo revoliucinė darbininkų klasė.

Kaip yra žinoma, V. Kudirkos visuomeninis veikimas pirmiausia pasireiškė tam tikrais ryšiais su Lenkijos „Proletariato“ organizacija Varšuvoje. Kokia buvo tų V. Kudirkos ryšių su „Proletariatu“ esmė, ir šiandien dar, mums atrodo, visiškai tiksliai neįmanoma pasakyti.

Aktyvų veikimą lietuvių visuomenės gyvenime V. Kudirka pradeda 1888 metais, aiškiai susirišdamąs su esančia lietuvių buržuazija ir ilgainiui tapdamas vienu iš ryškiausių jos ideologų. V. Kudirkos ir, galima sakyti, to meto lietuvių buržuazijos pažiūrų konkretų išreiškimą randame 1888 m. Varšuvoje, matyti, daugiausia V. Kudirkos iniciatyva, įkurtos „Draugystės Lietuva“, įstatuose, o taip pat V. Kudirkos tų metų laiškuose J. Basanavičiui ir J. Šliūpui.

„Draugystės Lietuva“ tikslai yra „platinimas šviesos, atgaivinimas ir pakėlimas tautiškos dvasios, rašliavos ir dailės; pagerinimas ūkės būtės; platinimas rubežių lietuvystės“. Konkretizuojant šiuos tikslus, numatomos tokios priemonės, kaip išaiškinimas „skirtingumo lietuvių nuo prašalinių tautų“, platinimas „pamokinimų apie pagerinimą žemdirbystės“, „pakėlimas amatų“, „patraukimas į prekybą“, užlaikymas „žemės rankose lietuvių“, išpirkimas „žemės iš rankų svetimtaučių ne tik viduryje Lietuvos, bet ir parubežiais“. Savo laiškuose J. Basanavičiui V. Kudirka rašo apie tai, kad varšuviečiai sudarė „draugystę, apimančią visus reikalus tautiško gyvenimo ir skiriančią atsakantį darbą visiems luomams lietuvių“, rašo apie reikalą leisti naują laikraštį, „inteligentišką, bet populiarišką (kurį galėtų suprasti vidutiniai apšviestas lietuvis)“, apie norą „traukti dėl naudos lietuvystės visą inteligentiją“, „tarnauti visai Lietuvai“. V. Kudirka pasisako ir prieš tokį buržuazinį radikališkumą laikraštyje, koks pasireiškė tuomet J. Šliūpo leidžiamame „Lietuviškajame Balse“.

Pagrindinis lietuviškosios buržuazijos siekimas buvo iškovoti reikiamą poziciją Lietuvos ekonomikoje, jos rinkoje ir visuomenės gyvenime. Šiam reikalui, išplaukiančiam iš „Draugystės“ įstatų tikslo siekti pagerinimo „ūkiškos būtės“, V. Kudirka skiria nemaža dėmesio savo publicistikoje, „Varpo“ „Tėvynės Varpai“ skyriuje ir tatai yra glaudžiai susiję su bendra „Varpo“ kryptimi tuo klausimu, su daugelio kitų autorių pasisakymais ta tema.

Propagavimas amatų, pramonės ir prekybos kapitalizmo vystymosi sąlygomis, apskritai imant, galėjo turėti teigiamą reikšmę krašto ūkiui. Tačiau V. Kudirka, siekdamas stiprinti lietuvių nacionalinės buržuazijos pozicijas, griežtai pasisako prieš kitų tautybių amatininkus, pramonininkus, prekybininkus, o apibendrindamas puola apskritai kitas tautybes, ypač žydus.

Tokia pat linkme V. Kudirka vertina santykius ir stambesnėse pramonės įmonėse, reikšdamas pažiūrą, kad darbininkų padėtis priklausanti nuo fabrikanto tautybės.

Taip pat ribotai traktuoja V. Kudirka agrarinius santykius Lietuvoje. Šiuo atžvilgiu V. Kudirka nemato valstiečių kovos prieš dvarininkus, prieš feodalizmo liekanas nei dabartyje, nei netolimoje praeityje, nemato valstiečių kovos ir 1863 m. sukilime. Dvarininkinė žemėvalda, bajorų luomų buvimas – V. Kudirkai visiškai normalūs dalykai. Jie tvarkytini taip pat tik tautiniuose rėmuose. Čia, kaip ir pramonės srityje, V. Kudirkai svarbiausia dvarininko tautybė.

V. Kudirka apskritai griežtai nusistatęs prieš carinę priespaudą, prieš smurtą ir kiekvienu konkrečiu atveju smerkia carinių valdininkų savivaliavimus. Tuo atžvilgiu V. Kudirka didelį dėmesį skiria ir aukštai vertina, pvz., mokinių atsisakymą mokyklose kalbėti maldą rusiškai Mintaujos ir Šiaulių gimnazijose, jis pastebi ir pasmerkia tokį faktą, kad pristavas su žandarais griovė vartus ir draskė žolynus, žmonių parengtus vyskupui sutikti. Betgi V. Kudirka nepastebėjo ir savo publicistikoje nepaminėjo nė vieno masinio valstiečių pasipriešinimo dvarininkams, nepasmerkė nė vieno carinių ginkluotųjų jėgų susidorojimo su pasipriešinusiais valstiečiais.

Darbininkų klasinį judėjimą Lietuvos buržuazija iš karto pasitiko su dideliu nerimu, susirūpinimu ir baime. Betgi darbininkų judėjimo nuolatinis augimas, marksizmo idėjų plitimas vyko tokiu mastu, jog buržuazijos ideologai negalėjo tais klausimais nekalbėti, ypač stengdamiesi įrodinėti tų klausimų „neaktualumą“ Lietuvoje, kreipti jų sprendimą buržuazijai tinkama linkme, jiems priešpastatyti „tautinės vienybės“ reikalavimą, V. Kudirka darbininkų klausimo ir socializmo iš viso beveik nelietė savo raštuose, visais atvejais reikalaudamas „lietuvių vienybės“, betgi polemizuodamas pareiškė savo pažiūras ir darbininkų klausimu. Jis reiškia abejojimų dėl „Apšvietos“ laikraščio tendencijų taikyti savo turinį darbininkams. Jis rašo: „Apšvieta“ žada laikytis gryno mokslo ir tarnauti tolynžengiams ir darbininkams. Taigi nežinau, ar daug atsiras darbininkų, kurie lengvai suims į galvą svarbią laikraščio įtalpą. Kad ne visi – tai tikrai“. V. Kudirka iš viso priešingas darbininkų klausimo kėlimui, esą, „jeigu mes būtume išsyk užsiėmę varyti „darbininkų klausimą“, tai ne tik ką nieko nebūtume padarę dėl lietuvystės reikalų, bet būtume jai visai užstoję kelią“. Ryšium su tuo jis pareiškia savo solidarumą su „Apšvieta“, kada toji parašo, kad „tuom tarpu dėl nusitvirtinimo lietuvystės nebūtų naudinga tautiškąjį mūsų klausimą sukergus su socialistišku“ ir kad „gerai daro lietuvių inteligentai“, kurie „nemėgsta užkabinėti socialistiškų doktrinų“. V. Kudirka, raginęs „ūkininkus“ leisti vaikus mokytis amatų, priešinosi lietuvių darbo žmonių įsiliejimui į bendras gretas su kitų tautybių darbininkais.

Laikydamasis tokio nusistatymo, V. Kudirka laikė tikslingu, kad socialistai nesinaudotų „Varpo“ skiltimis, netgi prieš mirtį perspėdamas daktarą J. Basanavičių: ,,a) Tik nepaversk „Skambalo“ (t. y. „Varpo“ – J. Z.) į specialiai raudonąjį laikraštį“.

Tuo būdu pagrindiniais XIX a. pabaigos socialinių-ekonominių santykių klausimais – pramonės, amatų, prekybos vystymosi bei agrariniais klausimais, o taip pat darbininkų klasės reikšmės bei klasių kovos klausimais – V. Kudirka laikėsi buržuazinių pozicijų ir jas gynė, jų sprendimą perkeldamas grynai į nacionalinius rėmus ir ypač rūpindamasis užtrinti tų klausimų klasinį pobūdį.

* * *

V. Kudirkos pažiūrose nebuvo vieningumo, reiškėsi visa eilė prieštaravimų, kaip ir visoje XIX a. pabaigos lietuvių buržuazijos ideologijoje. V. Kudirka daugeliu atvejų teisingai, sutinkamai su lietuvių liaudies masių interesais vertino daugelį kultūrinio gyvenimo švietimo, mokslo, literatūros, meno ir kitų reiškinių. V. Kudirka griežtai pasmerkė carizmo vykdomą lietuviškos spaudos draudimą, savo raštais ir visu savo veikimu pasiaukodamas kovojo už lietuvių spaudą, už lietuvių teises mokyklose ir Valstybinėse įstaigose. Kai kuriais savo publicistikos straipsniais ir ypač satyrų („Viršininkai“, „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“, „Vilkai“) paveikslais jis demaskavo žiaurius caristinius lietuvių tautos engėjus – apskričių viršininkus, žandarus, pliekė jų savanaudiškumą, kyšių ėmimą, mindžiojimą elementariškiausių žmogaus teisių, ypač griežtai pasmerkė jų veiksmus, nukreiptus į lietuvių spaudos, lietuvių kultūros persekiojimą. Lygiai taip pat V. Kudirkos pliekianti plunksna pasiekia ir vietinius carinių engėjų talkininkus – valsčių raštininkus Pstrumskius, Bavolskius, viršaičius Žagarus, inžinierius Nikčemnickius, įvairius vietinius sukčius ir išdavikus–“šungalvius“ ir kt.

Griežtai stodamas prieš lietuvių tautos engėjus – carizmo sistemos vykdytojus, V. Kudirka atskirais atvejais, kilnaus pasipiktinimo apimtas, pasmerkia pačią carizmo sistemą, kalba apie „dvigalvį šiaurės erelį“, trokštantį „praryti visus svetimus gaivalus“, pripratusį „maitintis gyva mėsa savo priklausančiųjų“, džiaugėsi dėl caro Aleksandro III mirties, esą „numirė Aleksandras III, ir visiems palengvėjo. Numirė žmogus, kuris su visu sunkumu savo neaprubežiuotos valdžios buvo užgulęs ant progreso, taip reikalingo žmonijai, taip surišto su jos prigimimu. Sutrempęs dabartį dėl praeities, prislėgęs žmonėse paskutinę viltį ateities, stūmė Rusiją atgal, į tuos tamsius senovių gilumus, iš kurių ji per kelis amžius taip sunkiai lipo“.

Piktinasi V. Kudirka atskirų kunigų, tokių kaip Naupylės prabaščius bei Šelaukbūdžio prabaščius („Viršininkuose“), konkrečiais darbais, padedančiais caro valdininkams engti liaudį; smerkia klerikalinio „Tėvynės sargo“ skelbiamą tėvynės žeminimą, pajungiant ją katalikybės reikalui. V. Kudirka griežtai pasmerkia popiežiaus Leono XIII encikliką, kuria popiežius, visai nekreipdamas dėmesio į tai, kad cariniai valdininkai–- Kauno gubernatorius ir kiti dar labai neseniai įvykdė nekaltų žmonių skerdynes Kražiuose, šaukė katalikus būti ištikimais carui, jo klausyti ir visokeriopai jo valią vykdyti.

Tačiau pažymint šiuos tikrai progresyvius momentus V. Kudirkos veikime, negalima nutylėti to, kad ir čia pasireiškia jo klasinis ribotumas. Piktindamasis carinių valdininkų veiksmais, kartkartėmis bjaurėdamasis visa šiaurės erelio sistema, pasmerkdamas Aleksandrą III, kitur V. Kudirka reiškia taikstymąsi su carizmu, tereikalaudamas iš jo kai kurių reformų, garantuojančių pilietines teises. V. Kudirka su viltimi sutinka Nikolajaus II atėjimą į sostą, esą „galima save raminti tuo, kad sostą užėmė Nikolajus II, monarchą jaunas, žmogus da tuose metuose, kada širdis jautresnė ant teisingo ir gero; žmogus, užaugęs tuose laikuose, kada apie progresą neišgirst negalima. Ir iš tos pusės priderėtų laukt palengvėjimo“.

Smerkdamas atskirus popiežiaus ir kunigų veiksmus, smerkdamas vyskupo Zverovičiaus dalyvavimą Muravjovo-koriko paminklo atidarymo iškilmėse, V. Kudirka niekur nepasisako prieš reakcinį klerikalizmą iš viso, prieš bendrą reakcinės katalikų dvasininkijos politiką. Pašiepdamas carinius valdininkus publicistikoje ir ypač satyrose V. Kudirka neretai tų valdininkų asmenybes arba jų neigiamus veiksmus dažniausiai sutapatina apskritai su „rusais“ arba „maskoliais“, tuo būdu ir politinių santykių vaizdavimas gauna nacionalistinį pobūdį.

Ypač krinta į akis be galo ribotas valstiečių pavaizdavimas satyrose. Čia jie beveik visi tamsūs, pasyvūs, visiškai nesupranta savo reikalų, nedrįsta priešintis jokiam valdininkų savavaliavimui.

Galima pažymėti teigiamą V. Kudirkos įnašą į lietuvių visuomeninės minties vystymosi istoriją. V. Kudirka pasisako prieš klerikalinių elementų pastangas įkvėpti liaudžiai, kad ji viską aiškintųsi ir remtųsi „dievo valia“, prieš prietarų skleidimą. „Jeigu gaspadoriui, – rašo V. Kudirka, – kurio laukas neneša, gyvuliai stimpa, namai baigiasi, paduotume paaiškinimą, kad tai vis dedasi dėl to, nes tokia dievo valia, tai gaspadorius, ypač dievobaimingas, sudėjęs rankas, lauks, kol dievo valia neišsipildys iki galui, nes priešintis dievo valiai nepridera. Vodingumą aiškinimo visko dievo valia matome ligos priepuoliuose: apsirgo kas – tai tokia dievo valia – laukia ir nesigriebia jokios pagalbos, na, ir ne vieną palaidoja, kurį būtų galima buvę išgelbėti, jeigu žmonėms būtų paaiškinta, kad ligos arčiausia priežastis, tai ne dievo valia, tik kas kits“.

Atremdamas tokius „dievo valios“ piršimus, V. Kudirka nurodo, kad „turime fiziką, chemiją ir kitus mokslus, su kurių pagalba lengvai galime aiškinti apystovas, tarp kurių sukasi mūsų gyvenimas“.

Pažangieji V. Kudirkos pasaulėžiūros bruožai geriausiai yra išreikšti jo poezijoje. Tiesą, negalima nepastebėti to, kad ir poezijoje V. Kudirka nepajėgia visiškai atsikratyti liberaliniu ribotumu. Sakysim, eilėraštyje „Artojo skundas“ V. Kudirka vaizdinga menine forma ryškiai pabrėžia begalinį vargdienio-artojo skurdą, jo visišką beteisiškumą, jo tokią padėtį, kada „pilvočiai ponai visoki, tik krauju mano vien išmaitinti, žmo-gum nenori mane Vadinti, niekin ir spardo, lyg šunį kokį“. Betgi tam vargdieniui-valstiečiui į pagalbą poetas, kaip tipiškas liberalinis švietėjas, tesiūlo mokslą, o mokslas žada padėti valstiečiui pasiekti, „kad užderėjimas būtų geresnis“, ir pagaliau parodyti, „kad visi sviete lygūs yra ponai, nes visuos lygiai Kristus gyvena“. Arba, pvz., eilėraštyje „Lietuvos šviesuoliams“ poetas ryškiai pasmerkia tuos „šviesuolius“, kurie kada priešai „stvėrė draskyt mus, apnikę, jūs kaip niekšai, pabėgot, mus vienus palikę!“ Tačiau visame eilėraštyje dvelkia liberalinė pažiūra, kad tik tie XIX a. pabaigos „šviesuoliai“ priminę liaudžiai „Lietuvą, pareigų šventumą“, tik jie pašaukę į kovą, pasižymėdami: „mes jums vadais būsim!“, „tik jiems pažadinus“, „užsiliepsnojo mūs šaltos krūtinės, ir stojome prieš skriaudą žemelės gimtinės“, kad jie galį užgesinti „iš naujo mūs širdį liepsnotą“.

V. Kudirkos eilėraščiuose, pasižyminčiuose aukštu meniškumu, įtikinamai skamba tėvynės meilės motyvas, šaukimas į darbą tėvynės gerovei („Labora“, „Varpas“), išaukštinimas tų, kurie aukoja savo gyvybę artimo laimei, „vargdienius duoda jų strėnas atitiesti“, kurie „už minties mūs kovoja liuosybę“, bei neapykanta, pasmerkimas tironams, kuriuos „reikia garbint, nors jie visiems kenkia“, tiems, kurių galybę skelbia kraujo upeliai ir griuvėsių daugybė, kurie, kaip žvėrys įniršę, žmonių gyvybę ardo („Ne tas yra didis“), paraginimas ir padrąsinimas kovoti su priešu, pasiaukojamai tęsiant darbą žuvusių kovoje („Maniesiems“), ir kiti tokie humaniškumo, žmogaus laisvės motyvai. Originaliomis pasakėčiomis „Žvirbliai ir kaliausė“ bei „Šiaučius ir gizelis“ V. Kudirka pajuokė inteligentiškųjų veikėjų bailumą ir pasmerkė engėjų savavaliavimą, susijusį dargi su dėkingumo reikalavimais.

Didelis V. Kudirkos nuopelnas yra jo palikti pasaulinės literatūros veikalų vertimai į lietuvių kalbą. V. Kudirka iš viso aukštai vertino literatūrą ir, kad ir būdamas pagal specialųjį išsimokslinimą medikas, plačiai domėjosi kitų tautų rašytojų kūryba. Jis plačiai domėjosi lenkų rašytojų – A. Mickevičiaus, J. Slovackio, M. Konopnickos, rusų rašytojų N. Gogolio, M. Saltykovo-Ščedrino, N. Nekrasovo, I. Krylovo ir kitų kūryba, o taip pat daugelio Vakarų Europos įžymiųjų rašytojų veikalais. Jis nesitenkino vien literatūros kūrinių skaitymu, bet ėmėsi tikrai milžiniško, jam jokių materialinių gėrybių neteikiančio darbo – vertė į lietuvių kalbą įvairių tautų rašytojų kūrinius. Pasirinkdamas versti tuos kūrinius, kurie domino jį savo turinio idėjiškumu ir menine forma, V. Kudirka paliko išvertęs į lietuvių kalbą tikrai gausų literatūrinį lobį. Gana gausų ir vertingą literatūrinį V. Kudirkos palikimą teigiamai papildo jo palikti kritikos straipsniai, parašyti ryšium su išeinančiais iš spaudos raštais, o taip pat atskiri teoriniai straipsniai. Tais savo straipsniais V. Kudirka pasireiškė kaip realistinės krypties literatūroje teoretikas, jis reikalavo tiesioginio ryšio tarp literatūrinės kūrybos ir gyvenimo, gynė reikalingumą įtvirtinti toninę eilėdarą lietuvių poezijoje, o taip pat rūpinosi literatūrinės kalbos kultūros kėlimu.

Tačiau tokie V. Kudirkos pasaulėžiūros bruožai kaip priešingumas socializmui, šovinistinės nuotaikos, klasinės taikos skelbimas, buržuazijos interesų gynimas, – visa tai sudarė sąlygas Lietuvos buržuazijai jos kovoje prieš darbo žmones panaudoti V. Kudirkos idėjinį palikimą buržuazinei-nacionalistinei ideologijai skleisti ir skiepyti.

Tarybinė visuomenė, giliai išanalizuodama ir kritiškai peržiūrėdami bei atmesdama visa tai, kas V. Kudirkos palikime yra glaudžiai susiję su buržuaziniu jo pasaulėžiūros ribotumu, su siaurais buržuazijos klasės interesais ir visiškai svetima lietuvių tautos masių gyvybiniams reikalams, aukštai vertina ir pasisavina socialistinio gyvenimo kūrybai V. Kudirkos progresyvų literatūrinį bei šviečiamąjį palikimą, objektyviai suvaidinusį teigiamą vaidmenį Lietuvos darbo žmonių išsivadavimo kovoje. Tarybiniai žmonės taip pat su pagarba mini V. Kudirkos kupiną kilnaus pasiaukojimo gyvenimą, susijusį su visišku atsisakymu nuo materialinių gėrybių ieškojimo, su visišku nepaisymu nuolat patiriamo caristinio režimo vykdytojų smurto.

Šaltinis: J. Žiugžda. Raštai. V., 1986. T. 1, p. 306-313.

82% Плюс

18% Минус

Оцени статью! 14 3

Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 13

13. Šturmuotojas apie mokslininkų pagrįstas rasines teorijas.
0 4
2018-01-04 05:08:52

Šiandien nėra jokių duomenų įrodančių, kad negrai ir baltieji būtų turėję vieną protėvį. jokių įrodymų kad baltųjų žmonių protėviai kilo iš Afrikos šiuo metu nėra. Baltieji žmonės neturi „afrikietiškos DNR“. Seniausias šiuolaikinio žmogaus protėvis yra atrastas pietų Kinijoje. Jis gyveno prieš 80-120 tūkstančių metų.

Tarp europiečių ir afrikiečių daugybė požymių, pagal kurių visumą tai yra skirtingos Homo genties rūšys, o ne rasės, jei žmogui taikyti zoologijos sistematikos kriterijus.

Afrikoje gyvenantys juodaodžiai labai skiriasi tarpusavyje. Daug įtakos jiems turėjo iš išorės atkeliavusios populiacijos.

Tipiški afrikiečiai, kurie nekontaktavo su ne Afrikos gyventojais yra pietinėje Afrikos dalyje gyvenantys bušmenai. Skirtumai tarp europiečių ir bušmenų yra nepaprastai dideli.

Pas bušmenų moteris nepaprastai ilgos mažosios lytinės lūpos (LABIORUM MINORUM), kurios dažnai pasiekia 15-18 centimetrų ilgio, ir nukara iki kelių, ryšium su kuo anksčiau prieš ištekant šias lūpas nupjaudavo. Skiriasi jų dubens anatominė sandara. Bušmėnų vyrams būdinga tai, kad sėklidės jiems bėgant įtraukiamos į pilvo ertmę, o penis yra nuolatinėje dalinės erekcijos būklėje.

Lieka nesuprantama, kodėl dauguma liberalinės MIP mėgstančios erotines ir pornografiją neskiria dėmesio šiam bušmenų moterų antropologiniam fenomenui?

Skirtumai: Negrų meažesnis IQ (70%), mažesnės 8-12 % smegenys, plonesnė smegenų žievė, smegenų augimas sustoja jauname amžiuje, mažesnė pusrutulių priekinė dalis.

Kaukolės ir smegenų išsivystymu negrai atsilieka nuo europiečio evoliucijos maždaug 200000 metų.

Negro storesnė kaukolė, žemesnis veidas, labiau isišovusi apatinė veido dalis, ilgesnis žandikaulis, storesnė oda, melaninas (juodas pigmentas) sudaro juodą spalvą paplitęs visuose odos sluoksniuse, aptiktas raumenyse ir smegenyse. Skiriasi dantų forma, plaukai plokšti, be centrinio kanalo, ilgesnės rankos, būdinga eritrocitų pjautuvinė anemija ir t. t.

Žymus antropologas V.Bunaka (1984) rašė: „Įvairių kontinentų gyventojai savo tipine forma skiriasi tarpusavyje pagal odos spalvą, plaukų forma, antriniais lyties požymiais, kaukole, veido forma, nosies, lūpų, skeleto juosmens sritimi, dubens padėtimi, lytinių organų forma ir kitais požymiais labiau, negu kai kurios rūšys – maralai ir elniai, daugelis graužikų rūšių.

Žymiausias rusų šiuolaikinis antropologas A.Zubov rašė: „Dantų morfologija neprieštarauja galimybei vystymosi paralelinio rasių vystymosi iš skirtingų vietinių pleotropų grupių“. Homo genčiai padaryta išimtis, jos sistematika neprisilaiko kitiems gyvūnams taikomų normų. Todėl tai, kas neabejotinai yra atskiros žmonių rūšys vadinama rasėmis. Žmonių evoliuciniai skirtumai tai objektyvi realybė, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo liberalų ir komunistų įgeidžių.

12. Šturmuotojas-komunistui
0 14
2018-01-03 20:58:14

Nacional-socializmas skiriasi socialine prasme nuo marksizmo ,socializmo ar liberalizmo tuo kad kaip Adolfas Hitleris rašė Mano Kovoje "Nacionalsocialistinė profsajunga nėra joks klasių kovos organas, bet organas, atstovaujantis profesinius interesus. Nacionalsocialistinė valstybė nežino jokių „klasių", bet, politiškai šnekant, tik piliečius su absoliučiai lygiomis teisėmis ir, taipogi, lygiomis bendromis pareigomis ir, šalia jų, randasi valstybės pavaldiniai, kurie, pilietine prasme, yra visiški beteisiai."
„
"Nacionalsocialistinis darbininkas turi žinoti, kad nacionalinės ekonomikos klestėjimas reiškia jo paties materialinį gerbūvį. Nacionalsocialistinis darbdavys turi žinoti, kad jo darbininkų džiaugsmas ir pasitenkinimas yra jo paties ekonominės gerovės ir egzistencijos kertinis akmuo. Nacionalsocialistiniai darbininkai ir nacionalsocialistiniai darbdaviai yra nacionalinės bendruomenės, kaip visumos, tarnai ir sargai."

11. Šturmuotojas-komunistui
0 6
2018-01-03 20:57:34

Sakai "Pseudomokslinės "rasinės teorijos" Tie patys žydai spjovė komunizmui ir liberal kapitalizmui į veidą .

.1980 metais buvo nutarta repatrijuoti į Izraelį 100 000 Etiopijos juodaodžių žydų. Gyvenimo realijos,parodė, kad ši etninė grupė nesugeba integruotis į Izraelio visuomenę, nenori dirbti, gyvena iš pašalpų ir labai sparčiai dauginasi, t. y. niekuo nesiskiria nuo kitų afrikiečių.
Izraelis pripažino, kad sterilizavo šiuos Etiopijos žydus be jų sutikimo. Jiems buvo duodami, neva, „vitaminai“, jie vakcinuojami. Šiuo metu juodaodžių žydų perkėlimas į Izraelį nutrauktas ir aiškinama, kad juodaodžiai žydai genetiškai neturi nieko bendro su kitais Izraelio žydais.

Taigi pseodomokslinės yra būtent komunistų ir kapitalistų teorijos, nes Rasių klausimas suteikia raktą ne tik pasaulio istorijai, bet taip pat ir visai žmogiškosios kultūros istorijai.

10. Šturmuotojas-komunistui
1 24
2018-01-03 19:16:11

Švaistaisi žodžiais tačiau nesivadovauji faktais . Visu pirma istoriniai faktai. Slaviškosios valstybės – Bulgarija, Chorvatija, Slovakija – buvo ištikimi ir tvirti Naujosios Europos sąjungininkai, dalyvavę Kryžiaus žygyje prieš bolševizmą. Beje Chorvatija ir Slovakija dėl savo nepriklausomybės atgavimo asmeniškai buvo įsipareigojusios Hitleriui. Vermachto ir Waffen SS gretose prieš komunizmą kovojo rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, bulgarai, čekai, lenkai.Vienas iš svarbiausių Reicho įstatymų – „Imperijos pilietybės ir vokiško kraujo ir vokiškos garbės apsaugos įstatymas“, priimtas 1935 m. rugsėjo 15 d. Leisime sau pacituoti ištrauką iš šio dokumento: „ Vokiškam kraujui be abejonių galima prilyginti tų tautų kraują, kurių rasinė sudėtis gimininga vokiečių tautai. Tai liečia visas tautas, gyvenančias Europos teritorijoje. Kraujas, gimingas vokiškam, vienodai lygus visais požiūriais. Todėl Imperijos piliečiais gali tapti Vokietijoje gyvenančių tautinių mažumų atstovai, pvz. lenkai, danai rusai netgi žydai ir t.t." Žydai Vermachte
ir Waffen ss jų buvo net 150 tūkstančiu . Logiškai mąstant vien toks fakto egzistavimas paneigia žydišką mitą esą Hitleris buvo zoologinis antisemitas ir siekė išžudyt visus žydiško kraujo turinčius žmones.Vermachte tarnavo žydai net 23 pulkininkai, 8 generolai leitenantai, 5 generolai majorai, 2 armijos generolai. Iš žydų karininkų net 20 buvo apdovanoti aukščiausiu Trečiojo Reicho koviniu apdovanojimu – Riterio kryžiaus ordinu. Beje vokiečiai viską punktualiai surašydavo iki smulkiausių detalių, bet tarp tūkstančių užgrobtų SD, Gestapo, Reicho Vyriausios Saugumo Valdybos dokumentų, dokumentų iš Himlerio kabineto ir paties Hitlerio direktyvose nėra nė vieno žodžio apie žydų arba dar ko nors sunaikinimą.

Tai netgi buvo pripažinta Šiuolaikinio Žydų Pasaulinio Dokumentų Centro Tel-Avive. Bandymai rasti užuominas apie genocidą nacistinių vadovų kalbose, tipo tokioje, kurioje Himleris pasisakė prieš SS karininkus Pozene 1943 m. taip pat neprivedė prie sėkmės.
Taigi subliūkšta visas žydų melas , kad Hitleris siekė išžūdyti visą žydų tautą iki paskutinio žydo .Apie rusus net nekalbu tai yra išgalvotas komunistu ir tų pačių globalistu šlykščiausias melas .Taigi faktų propagavimas nėra joks nusikaltimas – atvirkčiai ,nusikalstami yra bandymai nutylėti tiesą ir iškraipyti faktus ,ypač naudojanti represiniais metodais.

Tai ne emocijos ,ne kompleksai ,ne noras būti „kietesniu“ – tai faktai. O faktai ,kaip žinoma, pati atkakliausia tiesa pasaulyje.Tiesa nebijo tyrimo,tačiau nepagrįsta tiesa yra tolygu kritimui į duobę.

9. Senas Komunistas
14 0
2018-01-03 20:47:38

Nepasakokite pasakų. Kas yra fašistinė valdžia? Fašistinė valdžia yra pačių reakcingiausių, pačių šovinistiškiausių ir pačių imperialistiškiausių finansinio kapitalizmo elementų atvira, teroristinė diktatūra. Intensyvėjant darbininkų judėjimams dėl savo teisių, kapitalistai griebiasi teroro tam, kad apsaugotų savo nuosavybę, tačiau įprasta diktatūra tam buvo nepajėgi, todėl kapitalistai pasitelkė fašizmą, kad sunaikintų socializmą. Fašizmas rėmėsi smulkiaja buržuazija, kuri, nors ir nebuvo palanki stambiesiems kapitalistams, tačiau buvo paveikta fašistinių pažadų apsaugoti nuosavybę nuo socialistų. Adolfas savo knygoje „Mein Kampf“ smulkiai išdėstė savo įsitikinimą, kad vokiečių žmonėms reikalinga „gyvybinė erdvė” - Didžioji Vokietija, žemės ir žaliava - ir ši turėjo būti paimta iš rytų. Tai buvo reguliari nacių žudymo, deportavimo, germanizavimo ir pavergimo politika, nukreipta prieš lenkus, rusus, baltus ir kitas tautas. Pagal šią politiką vokiečių užkariautos teritorijos turėjo būti apgyvendintos rasiškai grynais (grynakraujais) vokiečiais. Likusieji užkariautose teritorijose gyventojai turėjo būti numarinti badu, tokiu būdu būtų susidaręs žemės ūkio perteklius, leidęs vokiečių aukštuomenei apsigyventi tose žemėse. Taigi, lietuviams, pagal Adolfo planą, buvo suplanuota štai kas. 80 proc turėjo būti sunaikinta, likusioji dalis turėjo būti paversta vergais. Tačiau Schicklgruberio planas nenusisekė.

8. Komunistas
10 0
2018-01-03 10:15:32

Šturmuotojau, suprantu, kad esate karštai įsitikinęs savo išpažįstamų nacistinių idėjų teisumu - ir turite teisę manyti, kaip tinkamas, bet būtų labai gerai, jei prieš kažką taip "šturmuodamas" malonėtumėte imti ir perskaityti pateiktą tekstą. Kad ir jūsų nekenčiamų "komuniagų" paruoštą. Jei būtumėte šitai padarę, nerašytumėte, ką rašote. Mat J. Žiugžda V. Kudirkos ir nepriskiria komunistams; priešingai, Žiugžda padaro kritinę apžvalgą Kudirkos veiklos ir pažiūrų, išskirdamas, ko jose būta pažangaus, ko - reakcingo. Dar daugiau, jis konkrečiai pasako, kad Kudirka nebuvo socialistas. Tad koks dar pasityčiojimas? Tai visų pirma. Visų antra, kalbate apie "tautos patriarchą J. Basanavičių". Vėlgi, niekas neteigė, kad jo būta komunisto. Ar tai paneigia jo teigiamą indėlį į nacionalinį kultūrinį darbą XIX-XX a. sandūroje? Jokiu būdu. Marksistai neteigia nieko panašaus. Bet, iš kitos pusės, toksai jo idealizavimas, esą jo būta "tautos patriarcho" - mažų mažiausiai juokingas. Mat tais gūdžiais laikais, kai lietuvių tauta, greta kitų tuometės Rusijos imperijos tautų, kentė žiauriausią ne tik socialinę, bet ir nacionalinę carizmo priespaudą, Basanavičius, kaip, beje, ir dauguma kitų buržuazinių veikėjų, į atvirą kovą su režimu nestojo, o laikėsi sau ramiai, išsaugodamas šiltą vietelę. Dargi 1905 m. revoliucijos metu stengėsi atitraukti mases nuo aktyvių veiksmų prieš carizmą, prieš Rusijos imperiją. Kasgi sudarė "tautinę" programą, dar ir Pirmojo pasaulinio karo metais? Ogi prašymas, kad skaitant caro titulus, būtų pabrėžiama, kad jis, be kita ko, yra dar ir "Lietuvos didysis kunigaikštis". Tai esą turėjo pakelti lietuvių nacionalinį prestižą. Tuo tarpu dėl tautos nacionalinio, kaip ir socialinio (vienas negalimas be kito!) išsivadavimo realiai kovojo būtent jūsų nekenčiamieji "komuniagos", t. y. marksistai, tuo metu - revoliuciniai sociademokratai - V. Kapsukas, Z. Angarietis, P. Eidukevičius ir kt. Jie kovoje prieš carizmą nepabijojo nei persekiojimų, nei kalėjimų, nei katorgos. Ir kovojo jie už darbininkų klasę, o tuo pačiu, ir už lietuvių tautos ateitį. Kai dėl Hitlerio su Gėbelsu ar vadinamojo "nacionalsocializmo", iš viso dalykas ne į temą. Ką benro turi šie kraugeriai su lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo XIX-XX amžiuose istorija? Absoliučiai nieko. Nebent tik tai, kad jų "Trečiojo reicho" generalinis ost planas numatė labai ir labai "šviesią" ateitį lietuviams, kaip ir kitoms Pabaltijo ir apskritai rytų bei vidurio Europos tautoms. Germanizacija ir/arba išnaikinimas. Štai ką jie nešė. Atsiverskite paties savo dievuko Hitlerio "Mano kovą" - joje daugmaž atvirai kalbama apie kovą dėl gyvybinės erdvės išplėtimo ir patį principą, kad tauta turinti kovoti prieš tautą už savo viešpatavimą. Kasgi tai? Šlykščiausias manipuliavimas žmonėmis, siekiant juos supriešinti tarpusavy tautiniu pagrindu, kad "tautos gelbėtojais" apsišaukę "savieji" išnaudotojai galėtų toliau nevaržomai viešpatauti, siųsdami "runkelius" į karą. Ką čia "komunistuojančios beždžionės" ar dar kas kita vagia, ar galėtų vogti, taip ir lieka nepaaiškinta. Ką vogti? Pseudomokslinę "rasinę teoriją"? Visų pasaulio problemų suvedinėjimą į primityviai išgalvotą žydų sąmokslą? O galbūt masinių žudynių ir etninių valymų praktiką? Atleiskite - bet tokios šiukšlės nesudomins nei vieno doro ir susipratusio žmogaus. Geriausiu (kaip pažiūrėsi - gal kaip tik, "blogiausiu"?) atveju jos pritrauks tik neapsiskaičiusius ir perdėm naivius, romantiškai mąstančius jaunuolius. Tuo tarpu patys nacistai, kaip ir fašistai apskritai, švaistydamiesi "revoliucine" retorika, realiai "vagia" idėjas iš "raudonųjų", kalbėdami apie kažkokį tai "socializmą", kurį prie jų žmonės mato, kaip savo ausis. Taip, tikras "socializmas" - su tautiniais, "savais" buržujais, su tarptautine nesantaika ir grobikiškais karais svetimoms žemėms užgrobti, o dar ir su rasine hierarchija, skiriančią, kur "lygūs", o kur - "lygesni". Viršūnėje, aišku, paliekant buržujinį elitą su tokiais kaip Gėringas priešaky.

7. Anonimas
4 0
2018-01-03 18:39:57

Šturmuotojas jums neatsakys. Turiu įtarimų, kad už komentarų rašymą jis gauna pinigus. Taip sakant, kapitalistinė valdžia, pajutusi grėsmę sau, visada remia fašistus bei kitus radikaliusius dešiniuosius...

6. Komunistas
0 0
2018-01-03 10:15:19

5. Komunistas
0 0
2018-01-03 10:15:00

4. Anonimas
6 3
2018-01-03 09:27:30

Tautine giesme, trispalve, vytis, basanavicius, vasario 16....bereiksmiai burzuaziniai simboliai, skirti nukreipti dirbanciuosius ir placias liaudies mases nuo tikrosios kovos. Siais simboliais manipuliuoja burzuazija, engia liaudi, sau kraudamasi turtus.

3. Anonimas
12 0
2018-01-03 09:19:29

Sturmuotojau, tu zydas, ar esi is landzbergio stovyklos?

2. Šturmuotojas
2 13
2018-01-03 06:18:39

Dera atminti, kad šių dienų kapitalistai ir „kairieji“ yra faktiškai pro-žydiški ir kosmopolitiški. Jie kartu dirba prieš nacionalines-rasines idėjas propaguojančias jėgas ir prieš tyras žmonijos tautas, vykdo baltosios rasės genocidą. Žinoma, dekadentiški kapitalistai yra kur kas šlykštesni, ciniškesni už didelę dalį paprastų dabarties komunistų (nors ir komunistų stovykloje būta ir esama daug bjaurių galvų). Nors seniau šiame kapitalizmo-komunizmo „žaidime“, jo šeimininkų komunizmas vienu metu buvo laikytas galimai perspektyvesnis, šiuo metu jo kūrėjai ėmėsi letesnių ir ne taip brutaliai akivaizdžių metodų savo tikslui – nenuverčiamam pasauliniam viešpatavimui – pasiekti ir įtvirtinti. Destruktyvius metodus keičia ypač šlykšti ir velniška degeneracija. Tie, kurie sukūrė kapitalizmui reikalingus veiksnius, plėtojo ir toliau plėtoja spekuliaciją per internacionalinio finansų kapitalo sistemą, pasirūpino tariamos opozicijos kapitalizmui sukūrimu, kuri pasireiškė per jau minėtus „lefto“ judėjimus. Juk, anot bolševikų vado ir gero žydmasonų chabadininkų tautos draugo Lenino, geriausias būdas veikti opozicijos atžvilgiu, yra sukurti ją pačiam kaip paties valdomą fiktyvią pseudo-opoziciją.

Kapitalizmo „pusė“ judokratijos tikslų naudai skatina darbdavius elgtis nesolidariai ar netgi tironiškai su savo pavaldiniais, ekonomiškai aukštesnius socialinius sluoksnius skatina imtis spekuliacijos, parazituoti, taip ne tik savotiškai prisidedant prie šios sistemos šeimininkų, bet naturaliai nuteikiant fizinių darbininkų klases prieš save.

Komunizmo „pusė“ daugiausiai imasi fizinių darbininkų ir žemesnių ekonominių grupių bei materialiai mažiau turtingų intelektinių dirbančiųjų sluoksnių. Šiuos žmones kursto „klasių kovai“, kitaip tariant, kursto plačiausias Tautos mases prieš kitus sluoksnius, kurie irgi yra reikalingi bet kokios sveikos visuomenės funkcionavimui.

1. Šturmuotojas
1 15
2018-01-03 06:17:32

Tai pasityčiojimas. Kudirka kaip ir dalis kitu Lietuvos šviesuoliu neigiamai atsiliepė apie žydus. Čia ta bendruomenė kuri purva pila and Lietuvos partizanu ir kurie palaike bolsevikinį rėzima ir dabar palaiko jo ideja.

O Joną Basanavičių lietuvių tautos patrijarchą priskirsit prie komunistų ? Jei taip toliau spangsit gal ir Hitlerį su Gebelsu priskirsit prie komunistų ? Tiesiai šviesiai tai būtent komunistuojančios bezdžionės raudonos kaip makakos užpakalis vagia nacionalsocialistines idėjas ir tautinius pasiekimus .