Vertimo sunkumai: Lietuva neskuba vadinti Gruzijos "Sakartvelo"

Gruzijos vėliava, archyvinė nuotrauka

Į Gruzijos prezidento Georgijaus Margvelašvilio prašymą vadinti jo šalį "Sakartvelo" arba "Georgija" (angliškai — Georgia — Sputnik), lieutvių kalbos sergėtojai davė aiškų atsakymą, kad kol kas nėra pasirengę oficialiai pakeisti draugiškos valstybės pavadinimo.

Draugystė — gerai, bet kalba — atskirai

Lietuva atsisako ištikimiausių ir patikimiausių draugų. Neseniai šaltokai priėmė Ukrainos prezidentą Petro Porošenko; Jungtinių Tautų Organizacijoje nepalaikė paties Donaldo Trampo, kuris paskelbė Jeruzalę Izraelio sostine. Atitinkamai, Vilnius šiuo poelgiu sukėlė Tel Avivo vadovybės nuostabą ir nepasitenkinimą. Ir štai pavojus iškilo ilgalaikei draugystei su Gruzija, užsimezgusiai rusofobijos pagrindu Rusijos ir Gruzijos konflikto metu (2008-ųjų rugpjūtį).

O reikalas — skatiko vertas. Na, kreipėsi Gruzijos prezidentas Georgijus Margvelašvilis su nereikšmingu prašymu, kad lietuviai vadintų juos ne gruzinais, o "sakartvelais". Argi draugas atsakytų? Gerai, "genacvale", dabar būsi mūsų posovietinių rusofobų kompanijoje "sakartvelu". Ir visiems Lietuvos gyventojams griežtai įsakysime nuo šiol jus tik taip pavadinti. Ko vardan artimų draugų nepadarysi?

Bet ne, Vilnius nusprendė parodyti užsispyrimą ir pasiremti gryna tarybinės epochos stiliaus nesąmone. Mat, pateikite pažymą, patvirtintą Gruzijos parlamento antspaudu ir prezidento parašu, kad oficialus Gruzijos valstybės pavadinimas pakeistas į "Sakartvelo". O kol kas jokių "priežasčių keisti Gruzijos pavadinimą lietuvių kalba nėra, autentiško pavadinimo "Sakartvelo" oficialiai nenaudoja nei viena ES valstybė".

reklama

Rytų partnerystė baigiasi

Lietuva tarp 15 posovietinių respublikų visada buvo euroatlantinio pasirinkimo avangarde. Pirmoji paskelbė apie pasitraukimą iš TSRS 1991-aisiais metais. Tada ji prisiėmė vedlės į ES ir NATO dvejojančių respublikų (Ukrainos, Gruzijos, Moldovos, Armėnijos ir net Baltarusijos) vaidmenį. O integracijos projekte "Rytų partnerystė" Vilnius visada pretendavo "groti pirmuoju smuiku".

Kilus progai, Lietuva visada stojo į "Maskvos nuskriaustųjų" pusę. Štai ir 2008-aisiais Rusijos ir Gruzijos konflikto metu, garsiausiai įvairių pasaulio ir Europos tribūnoje Lietuva šaukė apie "Rusijos agresiją".

O 2013-aisiais metais atėjo jos aukščiausio pakilimo valanda. Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikime Vilniuje turėjo įvykti Lietuvos užsienio politikos triumfas, vadovaujamas Dalios Grybauskaitės. Moldavija ir Gruzija turėjo pasirašyti susitarimą  dėl asociacijos su Europos Sąjunga, o Ukraina — pasirašyti asociacijos sutartį su ES.

Jei Tbilisis ir Kišiniovas savo užduotį įvykdė, tai Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius atsisakė pasirašyti dokumentą, taip pakenkdamas Lietuvos, kaip "pagrindinės posovietinių respublikų specialistės", reputacijai. Vilnius dėl to įsižeidė ir pradėjo kibirais pilti aliejų į Euromaidano ugnį. O dabartinis Ukrainos prezidentas Petro Porošenko į Vilnių pradėjo važinėti kaip į savo namus. Ir net mirtiną ginklą karui Donbase Porošenko pirmą kartą gavo iš Lietuvos.

Atsidėkojant gruzinams, Vilniuje buvo atidarytas "Tbilisio skveras", palaikomos Gruzijos iniciatyvos Europos ir tarptautinėse arenose. Būtų visiškai natūralu Lietuvai tapti pirmąja šalimi pasaulyje, kuri oficialiai pradėtų vadinti valstybę "Sakartvelo". Ten, žiūrėk, ir kiti Europos Sąjungos nariai prisijungtų prie Vilniaus iniciatyvos.

Tačiau, kažkas Lietuvos užsienio politikoje pastarosiomis dienomis susiklostė ne taip. Kijevą vis dar prisimena, tačiau tik bendros Europos pozicijos dėl "Krymo okupacijos" ir didelio masto korupcijos Kijevo aukštuomenėje kontekste. Apie Gruziją, kuri pamažu grįžta prie konstruktyvių santykių su Rusija, Vilniuje pastaruoju metu beveik nekalbama. O prezidento Margvelašvilio prašymo vadinti jo šalį "Sakartvelo" ignoravimas laikomas subtilia užuomina į pasikeitusias aplinkybes. Vilnius sparčiai keičia proamerikietišką retoriką į, neįprastą jam, probriuselišką.