Tarybų valdžios įkūrimas Lietuvoje 1918 metais

Tik atsivertęs oficiozinę spaudą, juolab kokį istorijos populiarinimo žurnalą, greitai rasi straipsnių artėjančio vasario 16-osios šimtmečio proga. Bet kitąmet laukia dar vienas šimtmetis, kuris, drįstame teigti, ne mažiau svarbus, o ir žymiai garbingesnis už pastarąjį. 1918-ųjų gruodžio 16-oji. Diena, kai Lietuvos darbo žmonės, sukilę darbininkai ir valstiečiai, Lietuvos Kompartijos vedami, su V. Kapsuku priešakyje paskelbė mūsų tėvynėje Tarybų valdžią. Svarbus, bet nepelnytai užmirštamas mūsų istorijos puslapis, kuriame aiškiai matyti, kad socializmo-komunizmo idėjos, kova už darbininkų valdžią – savu laiku buvo ne rusų durtuvais neštas, bet iš paties mūsų krašto gyvenimo realijų išaugęs dalykas. Pagrindinius Pirmosios Lietuvos proletarinės revoliucijos faktus rasite apsakytus žemiau duotoje ištraukoje – lietuvių revoliucionieriaus, vėliau akademiko, V. Niunkos pasisakyme „Tarybų valdžios įkūrimas Lietuvoje 1918 metais“.

TARYBŲ VALDŽIOS ĮKŪRIMAS LIETUVOJE 1918 METAIS

1948 m. gruodžio 15 d. pranešimo iškilmingame posėdyje Vilniuje,Valstybinės filharmonijos salėje, sutrumpinta stenograma

1918 metų gruodžio 15 d. šioje salėje įvykusiame Vilniaus miesto Darbininkų tarybos posėdyje Tarybos Prezidiumo pirmininkas, senas Lietuvos darbininkų judėjimo dalyvis Pranas Eidukevičius pareiškė: „Nuo šios dienos Vilniaus proletariatas išsivadavo iš vergovės ir pradeda naują istoriją, laisvo proletariato gyvenimą. įduodamas mums raudonąją vėliavą, pavesdamas mums ją nešti, su ja į kovą eiti dėl Lietuvos darbininkų klasės išvadavimo, proletariatas laukia iš mūsų, kad mes išreikštume jo valią, visų pirma, kad jis, ir tiktai jis, yra Lietuvos valdovas ir kito šeimininko nepripažins. Dabar, kada proletariatas ima savo likimą į savo rankas, jis turi būti ne tik susijungęs ir susiorganizavęs – jis turi būti taip pat apsiginklavęs, kad su ginklu rankose gintų savo valdžią ir savo laisvę.

Tegyvuoja Vilniaus Darbininkų atstovų taryba!

Tegyvuoja socialistinė revoliucija!“

Šiame posėdyje komunistų vadovaujama Vilniaus miesto Darbininkų atstovų taryba priėmė rezoliuciją, kad Taryba yra vienintelis valdžios organas Vilniuje. Šį istorinį Vilniaus miesto Darbininkų atstovų tarybos nutarimą Vilniaus proletariatas sutiko su dideliu politiniu pakilimu ir entuziazmu. Komunistų partijos kviečiami, Vilniaus darbininkai gruodžio 16 d. parėmė Tarybų valdžios paskelbimą visuotiniu politiniu streiku ir galinga 20 tūkstančių darbo žmonių demonstracija, nukreipta prieš vokiečių okupantų valdžią ir lietuviškąją buržuazinę tarybą. „Šalin okupantų valdžią!“, „Šalin buržuazijos viešpatavimą!“, „Tegyvuoja darbininkų valdžia!“ – su tokiais šūkiais vyko Vilniaus miesto darbininkų demonstracija.

Tą pačią gruodžio 16 d. Lietuvos Laikinoji revoliucinė darbininkų ir valstiečių vyriausybė su Vincu Mickevičiumi-Kapsuku priešakyje išleido istorinį Manifestą, kuris Lietuvos revoliucinių darbininkų ir visų darbo žmonių vardu paskelbė, kad vokiečių okupacinė valdžia Lietuvoje panaikinama, kad Lietuvos kaizerinė taryba ir visos kitos buržuazijos tautinės tarybos ir komitetai panaikinami, kad visa valdžia pereina i Lietuvos Darbininkų, bežemių ir mažažemių atstovų tarybų rankas.

Prasidėjusi Vilniuje proletarinė revoliucija nesulaikomai vystėsi visoje Lietuvos teritorijoje. Galingai kylanti proletarinės revoliucijos banga vertė vokiškųjų okupantų valdžią.

Gruodžio 17 d., Komunistų partijai vadovaujant, įvyko visuotinis politinis streikas ir masinė demonstracija Kaune. Masinio judėjimo spiriami vokiškieji okupantai buvo priversti pripažinti Kaune Darbininkų atstovų tarybą. Gruodžio 16 d., komunistams vadovaujant, įvyko visuotinis politinis streikas ir masinė darbininkų demonstracija Šiauliuose; gruodžio 18 d. įvyko rinkimai į Šiaulių Darbininkų atstovų tarybą, kurioje daugumą gavo komunistai. 1919 m. sausio 1 d. Šiaulių Darbininkų atstovų taryba paskelbė paimanti valdžią į savo rankas. Gruodžio 19 d. Panevėžyje įvyko miesto ir apskrities darbininkų ir valstiečių demonstracija ir mitingas, kuriame buvo reikalaujama, kad iš Lietuvos pasitrauktų vokiškieji okupantai ir kad būtų sudaryta Tarybų valdžia. Gruodžio 23 d. įvyko rinkimai į Panevėžio Darbininkų atstovų tarybą, kuri gruodžio 26 d. paskelbė, kad visa valdžia Panevėžyje pereina į Tarybų rankas. Gruodžio 22 d. Rokiškio apskrities revoliucinis komitetas paskelbė, kad iki apskrities Darbininkų ir valstiečių tarybų sudarymo visa valdžia pereina į jo rankas. Gruodžio 29 d. paėmė į savo rankas valdžią Kupiškio apskrities revoliucinis komitetas. Tarybų valdžios organai susikūrė taip pat Ukmergėje, Utenoje, Zarasuose, Telšiuose, Mažeikiuose, Joniškėlyje, Kazlų Rūdoje, Pilviškiuose, Kalvarijoje ir kitose Lietuvos vietose. Tarybų valdžia įsikūrė didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje.

reklama

Proletarinė revoliucija Lietuvoje ne tiktai panaikino vokiškųjų okupantų ir Lietuvos buržuazijos viešpatavimą; ji išvadavo lietuvių tautą iš nacionalinės priespaudos ir atstatė jos valstybingumą. Tarybų valdžios sukūrimas Lietuvoje 1918-1919 m. kartu reiškė ir Lietuvos valstybingumo sukūrimą. Reikia atmesti, kaip neatitinkančią istorinių faktų, buržuazinių nacionalistų sukurtą „koncepciją“, Lietuvos valstybingumo pradžią vedančią iš Lietuvos kaizerinės tarybos 1918 metų vasario 16 d. „Lietuvos nepriklausomybės“ akto. Juk ne apgaulingas kaizerinės tarybos vasario 16 d. aktas, bet proletarinė revoliucija padarė galą vokiškųjų okupantų viešpatavimui Lietuvoje ir padėjo Lietuvos valstybingumo pagrindus. Ne buržuazija, bet Komunistų partijos vadovaujami Lietuvos darbo žmonės buvo Lietuvos valstybės kūrėjai. Ne vasario 16 d., bet 1918 metų gruodžio 16 d. įeina į lietuvių tautos istoriją, kaip Lietuvos valstybingumo gimimo diena. Lietuvos valstybės susikūrimas buvo įteisintas Rusijos Socialistinės Federacinės Tarybų Respublikos vyriausybės vardu Lenino pasirašytu ir 1918 m. gruodžio 22 d. paskelbtu dekretu, kuriame buvo sakoma: „Rusijos tarybinė vyriausybė pripažįsta Lietuvos Tarybų Respublikos nepriklausomybę. Aukščiausia Lietuvos valdžia Rusijos tarybinė vyriausybė pripažįsta Lietuvos Tarybų valdžią, gi iki Tarybų suvažiavimo – drg. Mickevičiaus-Kapsuko vadovaujamos Lietuvos Laikinosios revoliucinės darbininkų vyriausybės valdžią“. Gruodžio 23 d. Visos Rusijos Centro Vykdomasis Komitetas patvirtino Liaudies Komisarų Tarybos dekretą dėl Tarybų Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimo ir iš naujo patvirtino, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos buvusios priklausomybės senajai caro imperijai faktas neuždeda joms jokių įpareigojimų. Rusijos tarybinė vyriausybė įpareigojo atitinkamus savo organus teikti visokeriopą paramą Lietuvos Tarybų Respublikai.

Lietuvių tauta įgijo savo valstybingumą ilgoje ir atkaklioje kovoje prieš carizmą, prieš vokiškuosius okupantus, prieš „savuosius“ išnaudotojus, prieš lietuviškąjį buržuazinį nacionalizmą. Tos lietuvių tautos išsivadavimo kovos avangarde žengė Lietuvos darbininkų klasė. Lietuvos buržuazija ir jos ideologai – buržuaziniai nacionalistai, kurie dėjosi dideliais Lietuvos patriotais ir pretendavo į lietuvių tautos „vadus“, dar carizmo metu demaskavo save kaip lietuvių tautos nacionalinių interesų išdavikus. Kylant visoje Rusijoje revoliucinei kovai, Lietuvos buržuazija atvirai stojo carizmo pusėje. 1905 metais buržuaziniai „tautiški“ veikėjai padėjo caro žandarams slopinti revoliucinį judėjimą Lietuvoje. Buržuaziniai nacionalistai reakcionieriai ragino lietuviu tautą būti paklusnia ir ištikima carui.

Lietuvos proletariatas carinės priespaudos metais petys į petį su visos Rusijos proletariatu kovojo dėl visų Lietuvos darbo žmonių išsivadavimo iš išnaudotojų jungo, dėl lietuvių tautos išsivadavimo iš nacionalinės priespaudos.

Lietuvos proletariatas garbingai išlaikė kovos vėliavą ir kaizerinės okupacijos metais, kada jis fronto linijos buvo atskirtas nuo Rusijos revoliucinio proletariato.

Kaizerinė okupacija sudarė pačios lietuvių tautos sunaikinimo grėsmę. Vokiškieji imperialistai siekė įjungti Lietuvos teritoriją į Vokietijos imperiją, kaip sudėtinę jos dalį, atiduoti geriausias Lietuvos žemes vokiečių kolonistams, o lietuvius suvokietinti. Kol vokiškieji imperialistai jautėsi stiprūs, jie net nematė reikalo slėpti šiuos savo grobikiškus tikslus ir atvirai kalbėjo, kad jaunoji lietuvių karta būsianti suvokietinta, nes žemės kolonizacija rytuose vokiečiams esanti gyvenimo būtinybė. Pirmoje eilėje jie siekė kolonizuoti Pabaltijo kraštą. Nėra jokios abejonės, kad jeigu vokiškiesiems imperialistams būtų pasisekę įgyvendinti tuos planus, tai lietuvių tautą ištiktų toks pat likimas, koks ištiko senuosius prūsus: lietuvių tauta, kaip nacija, būtų sunaikinta. Vokiškieji imperialistai dar karo metu buvo pradėję vykdyti šį lietuvių tautos sunaikinimo planą. Okupuotoje Lietuvos teritorijoje buvo pradėta plačiai varyti per mokyklas ir kitais būdais lietuvių vokietinimo kampanija, pradėta vykdyti vokiečių kolonizacija Lietuvoje. Vokiečių kolonistų reikalams jau buvo paimta daugiau kaip 650 tūkstančių hektarų Lietuvos dvarų žemės.

Šiuo mirštamo lietuvių tautai pavojaus metu visiškai išryškėjo visų Lietuvos visuomeninių sluoksnių ir politinių srovių tikrieji nusistatymai lietuvių tautos laisvės ir nepriklausomybės klausimu. Lietuvos darbininkai ir darbo valstiečiai stojo į nesutaikomą kovą prieš vokiškuosius okupantus. Šioje kovoje Lietuvos darbininkai ir darbo valstiečiai parodė puikius pasiaukojamo didvyriškumo ir tauraus patriotizmo pavyzdžius. Nepaisydami žiauraus okupantų teroro, darbininkai kėlė streikus, priešinosi vokiečių užsimojimams varyti žmones į katorginius darbus, atsisakinėjo vykdyti okupantų įsakymus. Darbininkai ir kaimo varguomenė telkėsi į partizaninius būrius ir su ginklu rankose kovojo prieš vokiškuosius grobikus.

Lietuvos darbo žmonių išsivadavimo kovoje lemiamą reikšmę turėjo Didžioji Spalio socialistinė revoliucija. Didžioji Spalio socialistinė revoliucija, išvadavusi Rusijos liaudį iš dvarininkų ir kapitalistų priespaudos, suteikusi laisvę visoms Rusijos tautoms, sudarė galimybę proletarinei revoliucijai išsivystyti ir Lietuvoje. Spalio revoliucija parodė Lietuvos liaudžiai kelią į laisvę, sustiprino Lietuvos darbo žmonių pasitikėjimą savo jėgomis, įkvėpė juos naujiems kovos žygiams. Tiesioginėje Spalio revoliucijos įtakoje brendo proletarinė revoliucija vokiečių okupuotoje Lietuvoje. Spalio revoliucijos padrąsinti, Lietuvos darbo žmonės smarkiai suaktyvino kovą prieš vokiškuosius okupantus. Vilniuje padažnėjo streikai, darbininkai pradėjo atvirai užpuldinėti vokiečių vežimus su vežamais iš Lietuvos maisto produktais. Lietuvos darbininkai ir darbo valstiečiai plačiai išvystė partizaninę kovą. Ypač aktyviai veikė partizanų būriai Rokiškio, Šiaulių, Panevėžio apskrityse ir Žemaitijoje. Lietuvoje išsivystė kova dėl okupantų valdžios nuvertimo ir Tarybų valdžios įvedimo, dėl Lietuvos Tarybų Respublikos įkūrimo.

Šios kovos priešakyje stovėjo Lietuvos komunistai. Šioje kovoje Komunistų partija pasirodė kaip partija, didvyriškai kovojanti dėl Lietuvos darbo žmonių išvadavimo iš ekonominės, politinės ir nacionalinės priespaudos, kaip partija, nuosekliai kovojanti dėl lietuvių tautos laisvės ir nepriklausomybės.

Visiškai kitokią poziciją vokiškųjų okupantų atžvilgiu užėmė Lietuvos buržuazija ir kitos išnaudotojų klasės, buržuazinės-nacionalistinės partijos. Lietuvos buržuazija, dvarininkai ir buožės užėmė prisitaikymo prie okupacinio režimo pozicijas. Prisitaikydami prie okupacinės administracijos, dvarininkai ir buožės vokiečių uždedamas duokles sugebėdavo žymia dalimi perkelti ant smulkiųjų ir vidutinių valstiečių pečių, per okupacinę administraciją jie dažnai išsirūpindavo pigią darbo jėgą. Vokiškosios okupacijos metu dvarininkai ir buožės žymiai sustiprino darbininkų išnaudojimą. Okupacijos metais nemaža buožių ne tiktai ekonominiu atžvilgiu nenusmuko, bet dargi pralobo“. „Karo metu javams pabrangus, daugelis ūkininkų pralobo. Kai kurie jų nusipirko kuliamąsias mašinas... ir dabar iš jų turi didelį pelną... Rankpelniai darbininkai, kiaurus metus svetimiems dirbę, pripildę jų aruodus, ateinant žiemai, negali nė grūdų žiemai gauti pirktis, nes nepajėgia taip brangiai mokėti, kaip visokie pelnininkai vertelgos“,– rašė 1918 m. „Darbo Balsas“ Nr. 46.

Buožiniai elementai mielai sutikdavo eiti seniūnų, dešimtininkų ir kitokias pareigas, tuo padėdami vokiečiams plėšti Lietuvos darbo žmones.

Kaizerinės okupacijos metais, kaip ir vėliau, hitleriniams grobikams okupavus Tarybų Lietuvą Didžiojo Tėvynės karo metu, buržuaziniai nacionalistai pasirodė esą užsienio grobikų tarnai. Krikščionys demokratai ir kitos buržuazinės nacionalistinės partijos, kurios pirmomis karo dienomis aiškiai stojo į carizmo gynimo pozicijas, vokiečiams okupavus Lietuvos teritoriją, net nemėgino demaskuoti vokiškųjų imperialistų tikrųjų tikslų Lietuvos atžvilgiu, net nemėgino raginti lietuvių tautą kovoti prieš okupantus. Priešingai, lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai jau nuo pirmųjų Lietuvos teritorijos okupavimo dienų pradėjo šlietis prie vokiškųjų imperialistų.

okiškųjų imperialistų šliejosi ne tiktai atviri juodašimčiai smetonininkai ir klerikalai, prie jų šliejosi ir tos nacionalistinės grupės, kurios dangstėsi socializmo vardu. 1916 metais vienas Lietuvos socialdemokratų partijos vadų Steponas Kairys padėjo savo parašą po vadinamuoju „Rusijos pavergtųjų tautų“ atsišaukimu, kuris buvo išleistas vokiškųjų imperialistų nurodymu, siekiant užmaskuoti vokiečių barbariškus darbus okupuotose srityse.

Lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų talkininkavimas kaizeriniams okupantams ypač suaktyvėjo po to, kai Rusijoje įvyko revoliucija ir kai pačioje Lietuvoje plačiau pradėjo vystytis liaudies kova prieš okupantus. Kylančios proletarinės revoliucijos įbauginti lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai išvystė aktyvų veikimą už tai, kad Lietuva būtų paversta Vokietijos imperijos kolonija.

Vokiečių okupacinės valdžios nurodymu bei pritarimu 1917 metais sudaryta vadinamoji Lietuvos Taryba, į kurios sudėtį įėjo visų pagrindinių buržuazinių partijų atstovai, pasisakė „už amžiną, tvirtą ryšį su Vokietijos imperija“. Tokiu būdu buržuaziniai nacionalistai tiek carinės priespaudos, tiek ir kaizerinės okupacijos metais ėjo išvien su lietuvių tautos engėjais, prieš Lietuvos liaudį. Lietuvių tauta 1918 metais įgijo savo valstybingumą prieš buržuazinių nacionalistų valią, kovoje prieš buržuazinius nacionalistus.

reklama

Lietuvos Tarybų Respublikos įkūrimas reiškė revoliucinį šuolį lietuvių tautos istorijoje – lietuvių tauta, išėjusi iš beteisės pavergtos tautos padėties, kurioje ji buvo carizmo ir vokiškųjų okupantų viešpatavimo metais, pradėjo kurti naujojo tipo valstybę, tarybinę valstybę, kurioje visa valdžia priklauso darbo žmonėms. Per trumpą Tarybų valdžios gyvavimo laikotarpį Lietuvoje buvo įvykdyta eilė reikšmingų revoliucinių pertvarkymų, turėjusių užtikrinti visišką darbo žmonių išlaisvinimą iš bet kurio išnaudojimo, užtikrinti socialistinės visuomenės sukūrimą, spartų lietuvių tautos ekonominį ir kultūrinį kilimą. Lietuvos Tarybų Respublikos veikimo gairės buvo nužymėtos Lietuvos Laikinosios revoliucinės darbininkų ir valstiečių vyriausybės gruodžio 16 d. manifeste, kuriame buvo sakoma: „Laikinoji revoliucinė Lietuvos darbininkų ir vargingųjų valstiečių valdžia pareiškia, kad ji pačiu griežčiausiu būdu kovos dėl socialistinės tvarkos įvykdinimo Lietuvoje“. Gruodžio 16 d. manifeste Tarybų valdžia paskelbė žemės, bankų, geležinkelių, pramonės įmonių nacionalizaciją, panaikino darbininkų ir kaimo varguomenės skolas kapitalistams, dvarininkams, buožėms ir kunigams, įvedė aštuonių valandų darbo dieną. Tarybų valdžia panaikino luomus ir luomines privilegijas, atskyrė bažnyčią nuo valstybės, paskelbė nemokamo ir privalomo mokslo įvedimą. Tarybų valdžia įvykdė eilę rimtų priemonių, siekiančių atkurti vokiškųjų okupantų nualintą Lietuvos ūkį. Tarybinė santvarka įtraukė į aktyvų valstybinės statybos darbą tūkstančius Lietuvos darbininkų ir valstiečių. Tarybinė santvarka akivaizdžiai parodė, kad Lietuvos darbo žmonės gali tvarkyti savo gyvenimą be kapitalistų ir dvarininkų. Lietuvos Tarybų Respublikoje darbo žmogus pasidarė tikras savo krašto šeimininkas. Reikšmingas įvykis Lietuvos Tarybų Respublikos gyvenime buvo pirmasis Lietuvos Tarybų suvažiavimas, įvykęs 1919 m. vasario 18-20 d. Sis suvažiavimas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 200 vietinių Tarybų atstovų, pademonstravo tvirtą Lietuvos darbo žmonių pasiryžimą kurti ir stiprinti tarybinę santvarką. Suvažiavimas taip pat parodė Komunistų partijos įtaką liaudies masėse: delegatų tarpe buvo 167 komunistai. Kad galėtų sėkmingiau gintis nuo kontrrevoliucijos puolimo, suvažiavimas priėmė svarbų nutarimą dėl Lietuvos ir Baltarusijos Tarybų Respublikų susivienijimo į vieną jungtinę Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Respubliką. Panašų nutarimą priėmė ir Baltarusijos Tarybų suvažiavimas.

Tuo pačiu metu, kai Lietuvos darbo žmonės išvystė milžinišką kūrybinę iniciatyvą, stiprindami Lietuvos Tarybų Respublikos pagrindus, kapitalistai, dvarininkai ir buožės, siekdami susigrąžinti teisę išnaudoti liaudį, telkėsi į vieningą kontrrevoliucinį frontą Tarybų valdžiai nuversti, Tarybų Lietuvai sunaikinti. Prieš Lietuvos Tarybų Respubliką susivienijo visos buržuazinės partijos: krikščionys demokratai, smetonininkai, socialistai liaudininkai, socialdemokratai.

1918 metų gruodžio 26 d. buržuaziniai nacionalistai sudarė koalicinį „ministrų kabinetą“, į kurio sudėtį įėjo socialdemokratų, valstiečių liaudininkų, krikščionių demokratų, smetonininkų partijų atstovai. Būdinga, kad šiame vadinamajame „ministrų kabinete“ pirmą vietą užėmė socialdemokratų ir valstiečių liaudininkų partijos, kurios turėjo šešis atstovus, tuo tarpu kai krikščionys demokratai ir tautininkai –tiktai tris atstovus. Šio „kabineto“ priešakyje buvo pastatytas „socialistas“ liaudininkas M. Sleževičius. Lietuvos buržuazija tikėjosi, kad darbininkų ir valstiečių valdžią Lietuvoje bus lengviau pasmaugti „socialistams“ liaudininkams ir socialdemokratams, kurie užsimaskavo darbo žmonių reikalų gynėjais, negu atviriems juodašimčiams.

Sleževičiaus „vyriausybė“ paskelbė demagogišką deklaraciją, kurioje buvo piktai šmeižiama Tarybų valdžia ir žadama duoti žemės valstiečiams, įgyvendinti socialines reformas ir demokratiją.

Kovai prieš Lietuvos Tarybų Respubliką organizuoti lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai telkė apie save įvairius buvusius carizmo tarnus bei liaudies engėjus, kurie, bijodami savo tautos, po revoliucijos pabėgo iš Rusijos. Buržuazinės „laikinosios vyriausybės“ krašto apsaugos viceministru buvo paskirtas caro generolas baltagvardietis Kondratovičius, vidaus reikalų ministru-patarėju buvęs Kauno ir Vilniaus gubernatorius Veriovkinas, į kariuomenės štabo ir žvalgybos vadovaujančius postus buvo iškelti cariniai karininkai Kleščinskis, Katchė, caro ochrankininkas Maksimovas, vokiškasis žandaras Stencelis, baltųjų lenkų šnipas Sizichas ir daugelis kitų. Taip neapykanta revoliucijai, neapykanta nusikračiusiai vergovės pančius Lietuvos liaudžiai suvienijo į vieną kontrrevoliucinį frontą „socialistą“ liaudininką M. Sleževičių, socialdemokratą S. Kairį, klerikalinės reakcijos šulą A. Stulginskį, busimąjį fašizmo šulą J. Tūbelį, vokiškąjį žandarą B. Stencelį ir caro ochrankininką Maksimovą.

Tačiau lietuviškosios buržuazijos kontrrevoliucionierių jėgos buvo per menkos, kad galėtų pasmaugti Tarybų valdžią Lietuvoje. Buržuazinė „laikinoji vyriausybė“ jokios realios atramos krašto viduje neturėjo. Jos pastangos sudaryti lietuviškąją baltagvardietišką kariuomenę kovai prieš Lietuvos Tarybų Respubliką tuo metu nuėjo niekais. Kondratovičiaus suorganizuoti vadinamieji „lietuvių ir baltarusių“ pulkai faktiškai buvo sudaryti iš balta-gvardiečių karininkų ir įvairaus demoralizuoto elemento.

Buvęs krašto apsaugos ministras „laikinojoje vyriausybėje“ pulkininkas Velykis šitaip apibūdino tų „pulkų“ sudėtį: „Pirmas pulkas – apie 30 karininkų ir apie 200 kareivių... antram p. pulke buvo tik keletas karininkų ir vienas kitas kareivis; pirmas baltarusių pulkas susidėjo iš poros dešimčių karininkų ir keleto kareivių rusų, kurie buvo suverbuoti Vilniaus geležinkelio stotyje iš grįžtančių iš Vokietijos belaisvių rusų“[1]. Buvo visiškai aišku, kad su tokia „kariuomene“ toli nenuvažiuosi ir Tarybų valdžios Lietuvoje nenuversi. Todėl buržuazinė „laikinoji vyriausybė“ 1919 metų sausio 11 d. pasiuntė Vokietijai ir Antantės valstybėms Sleževičiaus pasirašytą raštą, kuriame buvo prašoma, kad vokiečių valdžia pasiliktų Lietuvoje, kad vokiečių armija atremtų ir pašalintų iš Lietuvos Tarybų valdžios kariuomenę[2]. Tokiu būdu lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai, gindami Lietuvos kapitalistų, dvarininkų ir buožių klasines privilegijas, ryžosi kraštą perduoti vokiečių armijai bei užsienio imperialistams, kad likviduotų Lietuvos Tarybų Respubliką, likviduotų Lietuvos valstybingumą, dėl kurio daugelį metų kovojo geriausieji lietuvių tautos sūnūs ir už kurį lietuvių tauta sumokėjo didelėmis kraujo aukomis. Netrukus po šio buržuazinės vyriausybės kreipimosi, Antantės valstybėms pritariant, vokiečių kariniai daliniai pradėjo puolimą prieš Raudonąją Armiją. Ginkluotą intervenciją prieš Lietuvos Tarybų Respubliką pradėjo ir lenkų legionieriai, 1919 m. balandžio 19 d. įsiveržę į Tarybų Lietuvos sostinę Vilnių ir po atkaklių kautynių ją užėmę.

Jaunoji Lietuvos Tarybų Respublika po kelių mėnesių didvyriškos kovos buvo pasmaugta Antantės remiamų jungtinių užsienio interventų ir Lietuvos buržuazijos kontrrevoliucinių jėgų. Prieš lietuvių tautos valią Lietuva buvo užsienio imperialistų atplėšta nuo tarybinių tautų šeimos ir įstumta Į kapitalistinę vergiją.

Pasiekusi laikiną pergalę, buržuazija išvystė kruviną terorą prieš Lietuvos liaudį. Pusantro tūkstančio žmonių krito baltojo teroro aukomis Vilniaus mieste. Visame krašte siautė Plechavičiaus, Grigaliūno-Glovackio, Motiejūno-Valevičiaus, Škirpos ir kiti baudžiamieji būriai, šaudydami vietoje, be jokio teismo, revoliucinius darbininkus ir valstiečius.

Pasmaugus Lietuvos Tarybų Respubliką, buvo likviduota darbininkų ir valstiečių valdžia Lietuvoje, kuri užtikrino lietuvių tautai nacionalinę laisvę ir nepriklausomybę. Užsienio interventų ir lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų įstumta į pasaulinio imperializmo sistemą, Lietuva pasidarė didžiųjų imperialistinių valstybių vasalu, imperialistinių grobikų išnaudojimo objektu, kurie į Lietuvą žiūrėjo, kaip į savo koloniją.

Lietuvos buržuazija, 1919 metais smurto ir apgaulės priemonėmis paėmusi valdžią, siekė įamžinti savo klasinę diktatūrą. Tačiau buržuazijos pergalė buvo tik laikina. Lietuvos darbo žmonės neišsigando buržuazijos teroro, nepatikėjo jos apgaule. Daugiau kaip dvidešimt metų Lietuvos darbo žmonės, Lietuvos Komunistų partijos vadovaujami, atkakliai kovojo prieš buržuazijos klasinę diktatūrą, prieš užsienio imperialistų jungą, kovojo dėl Tarybų valdžios atkūrimo, dėl tikrojo Lietuvos valstybingumo, tarybinio valstybingumo atkūrimo, dėl lietuvių tautos laisvės ir nepriklausomybės.

[1] Pulk. Velykis. Iš nesenos praeities. „Mūsų Žinynas“, 1923, IV t., Nr. 12.
[2] Žr. Laikinosios vyriausybės žinios, Nr. 2-3.
Šaltinis: Revoliucinis judėjimas Lietuvoje. V., 1957, p. 206-215.

Taip pat skaitykite:

V. Kapsukas. Pirmoji Lietuvos proletarinė revoliucija ir Tarybų valdžia
Z. Angarietis. LKP įsikūrimas ir proletarinė revoliucija Lietuvoje“ 
B. Vaitkevičius. Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918-1919 metais

Straipsniai:

V. Nevėžietis. Lietuvos istorija – klasių kovos istorija
J. Žiugžda. Buržuazinių nacionalistų falsifikacijos Lietuvos valstybingumo atkūrimo 1918-1919 metais klausimu