Jonas Ragauskas. Griūvantis bastionas

Įrodinėdami dievo buvimą, religininkai daug kalba apie pasaulio tvarką ir tikslingumą. Kaip tikslingas laikrodžio mechanizmas savaime neatsiranda, bet jį padaro žmogus, taip ir žmogus, juoba visas „nuostabiai tikslingas“ pasaulis, savaime neatsiradęs – visa tai sukūręs dievas.

Pasaulio „tikslingumas“ – iš tiesų sunki kliūtis, kurią daugeliui tikinčiųjų nelengva nugalėti. Gerokai turėjau vargo su ja ir aš. Ilgai man atrodė, kad pasaulio ir gamtos tikslingumas – tai neįveikiamas religijos bastionas, nesugriaunamas dievo buvimo įrodymas. Galiausiai paaiškėjo, kad čia iš viso nėra jokio „bastiono“. Gamtoje ir pasaulyje nėra to tikslingumo, apie kurį kalba teologai. Jie pasaulio tikslingumą ima siaura prasme, laikydami tikslingą tokį veiksmą ar reiškinį, kuriame dalyvauja protas, sąmonė. Kitaip sakant, čia iš anksto numatomas tam tikras tikslas, kuris paskui planingai siekiamas atitinkamais veiksmais.

Šitaip veikia tik žmogus, kaip protinga būtybė, bet ne gamta, ne pasaulis.

„Bet juk gamtos reiškiniai, – pasakys tikintysis, – nėra chaotiški! Jie vyksta pagal tam tikrus dėsnius, kuriuos turėjo nustatyti aukštesnė už medžiagą ir protinga būtybė – dievas.“

Taip, visi gamtoje ir pasaulyje vykstantieji reiškiniai yra ne chaotiški, o dėsningi. Tačiau tai nereiškia, kad gamtos dėsnius turėjo kažkas sugalvoti ir nustatyti. Kaip šiuo metu nėra nei dėsnių be materijos, nei materijos be dėsnių, taip buvo visada ir praeityje. Ir kaip nereikalingas dievas materijos atsiradimui, nes materija amžina ir nesukurta, taip nereikalingas dievas ir materijos dėsniams nustatyti, kadangi materijos dėsningumas egzistuoja amžinai kartu su materija, kaip jos neatskiriama savybė.

reklama

Tikintieji dažnai klausia: „Jei nėra dievo, tai kas nustatė dangaus kūnų judėjimo kelius ir tvarką?“

Žvaigždžių ir planetų kelių niekas nenustatinėja – juos apsprendžia jų masė ir judėjimas. Žemės nuotolis nuo Saulės ir jos apsisukimo aplink Saulę laikas priklauso nuo Saulės ir Žemės masės bei judėjimo greičio. Esant dabartinei Žemės ir Saulės masei ir dabartiniam judėjimo greičiui, jų tarpusavio atstumas ir Žemės orbita negali būti kitokie (kalbu, žinoma, apytikriai, nes čia turi reikšmės daugelis kitų, bet tokių pat materialinių faktorių).

Panašiai yra ir su visa Saulės sistema, Galaktika ir Visata – visur viešpatauja ne sąmoningas tikslingumas, bet dėsningumas, neperžengiąs materijos judėjimo dėsnių ribos.

Taip pat ir gyvojoje gamtoje, išskyrus žmogų, kaip protaujančią būtybę, egzistuoja toks pat dėsningumas, bet ne sąmoningas tikslingumas.

Mes esame linkę „sužmoginti“ pasaulį, daiktams ir reiškiniams priskirdami savo pačių ypatybes. Taip yra, tarp kitko, ir su gamtos dėsningumu, kurį mes dažnai susigundome vadinti tvarka, nepastebėdami, kad šiuo žodžiu gamtos dėsningumui priskiriame žmogiškąjį pobūdį. Juk tvarkyti gali tik žmogus – protinga, sąmoninga būtybė. Tvarkyti – vadinasi, ką nors daryti pagal iš anksto užsibrėžtą tikslą ir planą. Tuo tarpu gamta nieko netvarko: joje reiškiniai vyksta dėsningai, bet ne sąmoningai. Yra amžina materija, amžinas judėjimas, Įvairios materijos ir energijos savybės, nuo kurių būtinai priklauso atskirų materijos formų, atskirų daiktų buvimo ir judėjimo dėsningumai. Tų dėsningumų konkrečią išraišką mes be reikalo vadiname tvarka, priskirdami šiai sąvokai sąmoningumo požymį, kurio pasaulio „tvarkoje“ nėra.

Lygiai be reikalo kai kuriuos gamtos procesus vadiname chaotiškais, pavyzdžiui, ugnikalnių išsiveržimus, potvynius, Saulėje bei žvaigždėse Įkaitusios masės kunkuliavimą ir kt. Ne tik tai, kas mūsų požiūriu yra tvarkinga, bet ir tai, kas mums atrodo chaotiška, iš tiesų vyksta dėsningai. Pasaulio daiktai ir reiškiniai nėra nei tvarkingi, nei netvarkingi – jie tokie, kaip juos apsprendžia objektyvios sąlygos. O tos objektyvios sąlygos – dar sykį pabrėžkime – yra ne kas kita, kaip materijos judėjimo savybės.

Greta būtinų reiškinių gamtoje, žinoma, būna ir atsitiktinių. Atsitiktinumas papildo būtinumą, bet atsitiktiniai reiškiniai taip pat turi savo priežastį, kurioje irgi atsiskleidžia tam tikri dėsningumai.

Panašus reikalas ir su tobulumo sąvoka. Mes vėl esame linkę viską matuoti tobulumo matu: vieni daiktai mums atrodo netobuli, kiti truputį, o dar kiti – labai tobuli. Bet juk tai mūsų subjektyvus požiūris, kuris giliai įsišaknijo religinėje pasaulėžiūroje, klaidindamas protavimą.

Religininkai nuolat vartoja posakius: „Iš nieko niekas neatsiranda“, „Ko neturi, kitam neduosi“. Atseit, tobulesnė būtybė negali kilti iš mažiau tobulos būtybės, nes aukštesnė būtybė turinti kažką daugiau už žemesniąją. Kadangi gamtoje yra įvairaus tobulumo būtybių, tai ši tobulumo gradacija įrodanti dievo buvimą.

reklama

Šitokiame samprotavime gamtos reiškiniai nudažomi mūsų subjektyvizmu, sužmoginami. Žmogiškas požiūris tinka, kalbant tik apie žmogų ir jo veiksmus, bet filosofuojant apie gamtą ir jos reiškinius, juo labiau apie Visatą, reikia „nusiimti žmogiškus akinius“, nes, žiūrėdamas pro juos, pridarysi klaidingų išvadų.

Mes neturime teisės įvairias materijos formas vertinti subjektyviu tobulumo kriterijumi. Gamtos produktai nėra nei tobuli, nei netobuli, bet tokie, kokie susidaro, esant atitinkamoms objektyvioms materijos judėjimo sąlygoms.

Absoliutinio tobulumo nėra ir negali būti nei gamtoje, nei visuomenėje. Tobulumas ar netobulumas, jeigu vartosime tuos žodžius, yra materijos vystymosi padariniai. Kiekvienas daiktas, kiekviena būtybė yra savaip tobula, nes ji turi jos būčiai būdingas savybes, apsprendžiamas objektyvių sąlygų, ir savaip netobula, nes kiekvienas reiškinys, daiktas vystosi toliau.

Religininkai labai mėgsta jodinėti pasaulio tvarkos arkliuku: pasaulio tvarka tvirtai įrodanti, kad yra dievas – „pirmoji“ tvarkos priežastis.

Nebekartojant, kas jau sakyta apie pasaulio tvarką, tenka pastebėti, kad religininkai, tuo arkliuku tariamai prijoję dievą, ne tik neišsprendžia „tvarkos“ problemos, bet palieka kaip buvę pačioje jos pradžioje. Mat, jei, pasak jų, tvarka ar dėsningumas negali būti amžinas arba egzistuoti savaime, tai tą patį reikia pasakyti ir apie dievą. Juk dievas esąs tobuliausia, atseit, tvarkingiausia būtybė. Tačiau dievas, jų pačių teigimu, esąs nesukurtas, amžinas. Vadinasi, vis dėlto tvarka gali būti nesukurta, amžina! Tuo būdu, ką jie vieną kartą neigia, tą bematant jau teigia. Ateistams belieka paklausti: jei tvarka ir dėsningumai negali būti amžini, jei juos būtinai turėjo sukurti kita būtybė, tai kas sukūrė „aukščiausiąją tvarką“ – dievą?

Religija giriasi, kad tik ji viena sugebanti atsakyti į visus klausimus, kurie iškyla žmogui ir prieš kuriuos esąs bejėgis mokslas.

Pirmiausia, kaip matėme, religija pagamina daug „problemų“, kurios yra neapdairaus ar sąmoningo sąvokų supainiojimo išdava. Antra vertus, kokie gi yra religijos atsakymai į tuos klausimus, kurių tariamai neįveikia išaiškinti arba dar nėra išaiškinęs mokslas? Į visus klausimus religija duoda vienus ir tuos pačius atsakus: „Dievas tai padarė“, „Tokia dievo valia“.

Ar tai problemų išsprendimas? Tai žmogaus protavimo, žmogaus tiriančios, svarstančios ir aiškinančios minties stabdymas. Jei „tokia dievo valia“, jei „viską dievas sukūrė ir sutvarkė“, tai ką daryti žmogui? Tuomet jam nėra kas veikia, belieka poterius kalbėti.

Per tūkstančius metų religija neišaiškino nė vieno gamtos reiškinio, neišsprendė nė vienos problemos. Gal tai ne jos sritis? (beje, religija taip ir sako). Bet juk religija nuolat ir nuolat kišasi į mokslus, į tą iš tiesų ne savo sritį, „tikrindama“ jų išvadas, kritikuodama jų pasiekimus. O kur yra grynai pačios religijos sritis, – religinė dogmatika, – ten scholastikos, teologijos ir kitų „šventųjų mokslų“ uždavinys buvo ir tebėra ne vystyti pažinimą, bet išlaikyti žmonių sąmonėje prieš tūkstančius metų susidariusius naivius vaizdinius apie pasaulį, gamtą ir žmogų, visokiais būdais siekiant, kad žmonės kuo mažiau „ragautų vaisiaus nuo pažinimo medžio“.

Tačiau žmogus nepaiso šio religijos draudimo. Jis smalsiai domisi tuo, kas nauja, nesuprantama, neaišku. Ilgų tūkstantmečių patyrimas Įtikinamai rodo, kad ne religija, o mokslas veda žmoniją į tikrąjį pasaulio pažinimą ir užvaldymą.

Šaltinis: J. Ragauskas. Žmogus ieško tiesos. V., 1972, p. 229-234.