Mitas apie laisvą žiniasklaidą

Filme „Nužudyti kurjerį“, kuris pasakoja apie tai kaip žiniasklaida diskredituoja žurnalisto Hario Vebo darbus, yra daugiau tiesos apie amerikiečių žurnalistiką, negu filme "Visa prezidento kariauna", kuris šlovina reporterius, demaskavusius Votergeito aferą.

Masinės informacijos priemonės aklai remia korporacinio kapitalizmo ideologija. Žiniasklaida šlovina ir platina mitą apie amerikietišką demokratiją – netgi dabar, kai iš mūsų atimamos pilietinės teisės, o piliečių balsus pakeičia pinigai. Žiniasklaida kupina pagarbos Vašingtomo ir Volstrito lyderiams, nepriklausomai nuo to, kokie purvini jų nusikaltimai. Žurnalistai vergiškai suklumpa ant kelių prieš kariškius ir teisėtvarkos pareigūnus – vardan patriotizmo. Žiniasklaidos bosai kruopščiai atrenka specialistus ir ekspertus, kurie praktiškai visada pasikviečiami iš valdžios centrų, paskui tokie žmonės interpretuoja realybę ir aiškina politiką. Naujienų laidose žurnalistai, kaip taisyklė, pasikliauja pranešimais spaudai, kuriuos parašo korporacijos. Ir užkamšo daugumą savo informacinių spragų paskalomis apie žvaigždes, pasakojimais apie gyvenimo stilių, sportą ir kitais niekais.

Masmedijos uždavinys – arba linksminti, arba kalti masėms į galvas oficialią propagandą. Žiniasklaidą kontroliuojančios korporacijos samdo žurnalistus, kurie pasirengę tarnauti elitams, ir reklamuoja juos kaip žvaigždes. Šitie tarnai-žurnalistai, užsidirbantys milijonus, įsileidžiami į vidinius valdžios sluoksnius. Tai, kaip rašo Rolstonas Solas – valdžios hedonistai.

Kai Vebas 1996 metais paskelbė leidinyje „San Chosė Merkuri Nius“ seriją straipsnių, atskleidžiančių CŽV dalyvavimą tonų kokaino kontrabandoje, kad vėliau už gautas lėšas galėtų finansuoti „kontrų“ galvažudžius Nikaragvoje, spauda pavertė jį atstumtuoju. Ir toks atstumtųjų sąrašas pildomas iš kartos į kartą, nuo Idos B. Vels iki A. F. Stouno ir Džiuliano Asanžo.

Išpuoliai prieš Vebą atsinaujino publikacijose, panašiose į tas, kurios pasirodė „Vašington Poste“, kai šio mėnesio pradžioje pasirodė tasai filmas. Šios atakos – tai savikaltos aktas. Tai masmedijos bandymas užmaskuoti savo kolaboracionizmą valdžios elito atžvilgiu. Masmedija, kaip ir visas likęs liberalusis isteblišmentas, siekia apsigaubti moraline kovotojų už tiesą ir teisingumą togą. Tačiau kad būtų palaikomas šis mitas, jie turi sunaikinti žmonių pasitikėjimą tokiais žurnalistais kaip Vebas ir Asanžas, kurie atskleidžia mirtį nešančią imperijos vidinę mechaniką.

Senieji nacionaliniai naujienų leidiniai, įskaitant mano buvusį darbdavį New York Times, kuris rašė, kad Vebo medžiagai „nepakanka įrodymų“ – vaidina sarginių CŽV šunų vaidmenį. Netrukus po pasirodžiusių demaskavimų 1996 metais Washington Post paskyrė beveik du puslapius išpuoliams prieš Vebo argumentus. Los Angeles Times paskelbė tris atskirus straipsnius, sumaišiusius su purvais Vebą ir jo tyrimą. Tai buvo žemas, atgrasus ir gėdingas etapas amerikiečių žurnalistikos istorijoje. Bet vargu ar unikalus. Aleksandras Kokbernas ir Džefris Sent Kleras 2004 metų straipsnyje „Kaip spauda ir CŽV palaidojo Hario Vebo karjerą“ detaliai aprašė, kaip plėtojosi nacionalinio masto šmeižto kampanija.

reklama

Laikraštis, kuriame dirbo Vebas, išspausdinęs dėl tos serijos straipsnių atgailą, išmetė jį lauk iš darbo. Naujo žurnalistinių tyrimų darbo susirasti jis jau nebegalėjo ir 2004 metais, kai iškilo grėsmė netekti stogo virš galvos, baigė gyvenimą savižudybe. Dėka Senato tyrimo, kuriam vadovavo senatorius Džonas Keris, mes dabar žinome, kad Vebas rašė teisybę. Tačiau tiems, kurie ėjo prieš Vebą, tiesa niekados nerūpėjo.

Vebas demaskavo CŽV kaip piktadarių gaują, kuri nesidrovi pasinaudoti ginklais ir užsiima narkotikų kontrabanda. Jis visiems parodė, kokia iš tikrųjų yra žiniasklaida, daugumą savo naujienų grindžianti oficialiais šaltiniais ir dėl to priešiška kitiems informacijos šaltiniams. Jis įrodė, kad žurnalistai tėra viso labo bailūs valdžios tarnai. Jis peržengė ribą. Ir užmokėjo už tai gyvybe.

Jei CŽV eikvojo šimtus milijonų dolerių narkotikų tiekimui į vargingus JAV miestų rajonus, kad galėtų finansuoti neteisėtą karą Nikaragvoje, ką šis faktas gali mums byloti apie šios spectarnybos sąžiningumą? Ką mums tai gali byloti apie taip vadinamą karą su narkotikais? Ką mums tai gali byloti apie vyriausybės beširdiškumą ir abejingumą varguolių, ypač spalvotųjų, atžvilgiu, kai įsiplieskė kreko epidemija? Ką mums galėjo tai byloti apie purvinas karines operacijas, kurios vykdomos nežinant visuomenei?

Tai buvo klausimai, į kuriuos valdžios elitai ir jų padlaižiai žiniasklaidoje tvirtai nutarė neduoti atsakymų.

Masmedija pažeista to paties veidmainiškumo, korporatyvizmo ir karjerizmo maro kaip ir mokslo bendruomenė, profsąjungos, meno sfera, religinės organizacijos, politinės partijos. Visi užsiciklino ties sau naudingomis mantromis apie organizacijų nepartiškumą ir objektyvumą, kad pateisintų savo tarnystę valdžiai. Žiniasklaida rašo ir kalba – skirtingai nei mokslininkai, kurie kalbasi tarpusavyje savo paukščių kalba, panašiai kaip viduramžių teologai – kad ją girdėtų ir suprastų publika. Ir dėl tos priežasties žiniasklaida yra žymiai galingesnė ir griežčiau kontroliuojama valdžios. Ji vaidina svarbiausią vaidmenį skleidžiant oficialią propagandą. Tačiau kad toji propaganda būtų skleidžiama efektyviau, žiniasklaida turi ir toliau apsimesti esanti nepriklausoma ir sąžininga.

Masmedija, kaip pažymi Raitas Milzas – tai svarbiausias komformizmo įrankis. Žiniasklaida aiškina savo žiūrovams ir skaitytojams, kas jie tokie yra. Žiniasklaida kalba jiems ko jie turi siekti. Žiniasklaida žada padėti jiems pasiekti tuos tikslus. Žiniasklaida pateikia daugybę metodų, patarimų ir schemų, kurios užtikrins asmeninę ir profesionalią sėkmę.

Masmedija, kaip rašė Raitas, egzistuoja visų pirma tam, kad padėtų piliečiams pasijausti sėkmingiems, pasiekusiais savo troškimų, net jeigu taip ir nėra. Žiniasklaida naudoja kalbą ir įvaizdžius, kad manipuliuotų ir formuotų nuomones, o ne tam, kad išties demokratiškai apsvarstytų problemas ir vestų dialogą. Mes paverčiami pasyviais žiūrovais, žiniasklaidos bosai už mus nusprendžia, kas yra teisybė, o kas – melas, kas teisėta, o kas – ne. Tiesa – tai ne tai, ką mes atrandame patys. Ji suformuojama masinės informacijos organų.

„Tiesos atotrūkis nuo diskurso ir veiksmo – komunikacijos instrumentalizacija – ne šiaip išplėtė propagandos sferą. Tai griauna pačią tiesos sąvoką ir tuo pačiu pagrindą, kuriuo grindžiame savo poziciją“. – rašė Džeimsas Keiris savo darbe „Komunikacijos kaip kultūra“.

Tiltų tiesimas per šią gilią bedugnę, skiriančią idealizuotus identitetus – tuos, kurie vartotojiškoje kultūroje rūpinasi statuso, pinigų, šlovės ir valdžios ar bent jau viso to iliuzijos įgijimu – ir realių identitetų – tai pirmaeilė žiniasklaidos užduotis. O pataikavimas šiems identitetams, kuriuos daugiausia diegia reklama ir korporatyvinė kultūra, gali būti labai pelningas.

Mums duoda ne tai, ko mums reikia, o tai, ko mes trokštame. Masmedija siūlo mums pabėgti į gundantį pramogų ir reginių pasaulį. Informacija filtruojama ir smulkinama į mišinį, bet anaiptol ne pati informacija labiausiai rūpi žiniasklaidai. Ne daugiau kaip 15 procentų bet kurio laikraščio vietos skirta naujienoms, visa kita atitenka erzacinėms savirealizacijos paieškoms. Eteryje šis santykis dar labiau iškreiptas.

„Tikriausiai tai pagrindinė žiniasklaidos psichologinė formulė. – rašo Milzas. – Tačiau kaip formulė ji nenukreipta į žmogaus ugdymą. Tai pseudo pasaulio, kurį sukuria ir puoselėja žiniasklaida, formulė“.

Šio pseudopasaulio pagrindą sudaro mitas apie tai, kad mūsų nacionaliniai institutai, įskaitant vyriausybinius, karinius ir finansinius, yra efektyvūs ir geranoriški, kad mes galime jais pasitikėti ir kad jie dirba kilniais tikslais. Šiuos institutus galima kritikuoti už valdžios galių viršijimo atvejus ir piktnaudžiavimus, tačiau nevalia kritikuoti už kenkimą demokratijai ir bendrai gerovei. Institutų negalima lyginti su kriminalinėmis organizacijomis, kitaip iš tavęs bus paprasčiausiai atimta galimybė prieiti prie masinės auditorijos.

reklama

Tie, kas darbuojasi masmedijoje, kaip kad aš, atidirbęs ten 20 metų, aštriai jaučia kolaboracionizmą valdžios atžvilgiu ir cinišką manipuliavimą visuomenės nuomone – tuo užsiima valdžios elitai. Tai nereiškia, kad niekad neegzistavo kokybiška žurnalistika ir kad mokslo bendrijos paklusnumas korporacijų valdžiai visais laikais kliudė tikram pažinimo procesui. Tačiau didžioji žurnalistika ir didysis mokslas – tai labai ir labai sunkus užsiėmimas. Toks darbas, ypač jei jis tęsiasi ilgai – tikras karjeros žudikas. Tokie mokslininkai kaip Normanas Finkelšteinas ir tokie žurnalistai kaip Vebas arAsanžas, peržengę leistinas problemų aptarinėjimo ribas ir metę iššūkį valdžios diegiamiems mitams, tie, kurie suabejoja oficialių institutų motyvais ir padorumu, kurie įvardina imperijos nusikaltimus – visi šie žmonės išmetami lauk per bortą.

Žiniasklaida ims puldinėti valdančio elito grupuotes tiktai tada, kai viena frakcija valdžios struktūrose pradės karą su kita. Kai Niksonas, turėjęs įprotį naudotis neteisėtais ir slaptais opozicinės spaudos bauginimo ir uždarymo metodais, o taip pat persekioti antikarinius aktyvistus ir juodaodžius radikalius disidentus, ėmė pulti Demokratų partiją, jis ėmė lošti su žiniasklaida sąžiningai. Jo nuodėme tapo ne piktnaudžiavimas valdžia. Jis viršijo savo valdiškus įgaliojimus labai ilgą laiką įvairių žmonių ir organizacijų atžvilgiu ir isteblišmento akyse tai nebuvo nieko smerktino. Niksono nuodėme tapo tai, kad jis viršijo valdiškus įgaliojimus paties valdančio elito grupuočių atžvilgiu.

Votergeito skandalas, kurį dabartiniai mitai vaizduoja kaip spaudos laisvės ir nepriklausomybės pavyzdį, iliustruoja, kokia ribota yra žiniasklaida, kai kalba eina apie tyrimus, susijusius su valdžios centrais.

„Ponia istorija buvo pakankamai maloninga, kad sugalvotų mums „kontroliuojamą eksperimentą“ kurio metu galima nustatyti, kas buvo pastatyta ant kortos Votergeito laikotarpiu, kai žiniasklaidos konfrontacija pasiekė apogėjų. Atsakymas aiškus ir tikslus: galingos grupuotės pajėgios apsiginti, ir tai nenuostabu. Ir pagal žiniasklaidos standartus, tasai skandalas kėlė grėsmę jos pozicijoms ir teisėms“ – rašė Edvardas Germanas ir Noamas Chomskis darbe „Pritarimo fabrikantai: žiniasklaidos politinė ekonomija“.

„Kol neteisėtumas ir demokratijos esmės pažeidimai apsiriboja marginaliomis grupėmis ar aukomis kitaminčių tarpe, opozicija žiniasklaidoje būna prislopinta ar apskritai neegzistuoja. Štai dėl ko Niksonas galėjo nueiti taip toli, užliūliuotas klaidingo saugumo jausmo – kaip tik dėl to, kad sarginiai šunys ėmė loti tiktai tada, kai prezidentas pradėjo kelti grėsmę priviligijuotiesiems“.

Teisėtas abolicionistų ir pilietinių teisių šalininkų pyktis, žurnalistai-tyrėjai, įsiutinę Standart Oil korporaciją, radikalūs teatro spektakliai, tokie kaip „Lopšys turi suptis“, kurie griovė valdančiųjų propaguojamus mitus ir suteikė balsą eiliniams piliečiams, profesinės sąjungos, suteikusios galimybę juodaodžiams, imigrantams ir darbininkams gyvento oriai ir turėti vilčių ateičiai – visa tai išnyko iš amerikietiško landšafto. Vebo nelaimė slypi tame, kad jam teko dirbti tais laikais, kai spaudos laisvė pavirto tuščiu garsu, kaip ir pati demokratija.

„Lopšys turi suptis“, kaip ir dauguma populiarių vaidinimų, pastatytų Federalinio teatro projekte, pasakoja apie darbininkų, o ne apie elito gyvenimą. Spektaklis apnuogina karo, godumo, parsidavėliškumo ir liberalių institutų, tokių kaip spauda, paklusnumo valdančiam elitui ir abejingumo kapitalizmo ydoms kvailumą.

Pagal pjesės scenarijų Misteris Misteris atvažiuoja į miestą kaip privačios kompanijos savininkas.

„Esu tikras, kad laikraščiai – tai didieji nuomonių formuotojai. – pareiškia Misteris Misteris. – Mano verslas nuo jų yra realiai priklausomas“.

„Tiesiog pasakykite, ką padaryti naujienomis. – atsako Leidėjas Deilis. – Ir mes tas naujienas išspausdinsime. Nuo pakrantės iki pakrantės, nuo vieno pasienio, iki kito“. O toliau Misteris Misteris ir Deilis drauge dainuoja: „O spauda, tu spauda, laisvoji spauda. Laisvės iš tavęs niekas neatims. Mes turime būti laisvi, kalbėdami apie viską, kas mus jaudins… Mes už tuos, kurie mums duos daugiau pinigėlių…“

„Norėčiau užsakyti seriją straipsnių apie jauną Larį Masterį. – sako Misteris Misteris leidėjui Deiliui. – Kuris kiršina čionai visus ir organizuoja profsąjungas“.

„Kaipgi, girdėjau. – atsako Leidėjas. – Jei atvirai, apie jį visi kalba tiktai palankiai. Jis, iš visko sprendžiant, labai populiarus darbininkų tarpe“.

„Sužinokite, su kuo jis geria, su kuo jis būna atviras, su kuo miega. Ir pasikapstykite praeityje, kol ko nors nesurasite“.

„Tačiau jis taip įsitraukęs į kovą, jis tiesiog dinamitas – kad jį sutramdytume, prireiks tikros armijos“.

„Tada sutramdyti jį bus ne taip jau ir brangu“. – nutaria Misteris Misteris.

„O spauda, tu spauda, laisvoji spauda. – vėl dainuoja abudu. – Jums tereikia duoti užuominą ir mes pasirengę viskam, o jeigu kažkas negerai – akimirksniu pataisysime… Kas daugiau duos, tam valio!“

www