Visiems reikia pinigų? O aš manau, jog nereikia

Žmonės nežino.

Nacionalinė (nors ir priklausanti užsienio kapitalui) žiniasklaida nuolat mirga įvairiausiais skundais apie tai, jog maži biudžetininkų atlyginimai. Iš dalies su tuo sutikti galima, nes mokytojų bei kitų švietimo sistemos darbuotojų, gydytojų, kai kurių jėgos struktūrų atlyginimai tikrai mažoki. Ypač lyginant su Vakarais, į kuriuos mes vis einam, bet iki jų nenueinam.

Gydytojai buriasi į sąjungą ir kelia savus reikalavimus. Mokytojų profesinė sąjunga, kaip visada, įspėja apie besiartinantį jų streiką, tačiau iki jo sunkiai sekasi jiems nukeliauti. Va, jau ir profesoriai skundžiasi, kad gauna tik 900 eu algos ir teigia emigruosiantys.

Aišku, puiku, jog žmonės atlieka bent kažkokį kovos veiksmą, tačiau atrodo gan keista ir juokinga kai reikalauja pinigų, nepasakydami iš kur jų paimti. Tiesiog duokit iš kažkur ir tiek.

Kaip žinome, pinigai iš niekur neatsiranda. Yra trys būdai kaip kažkam paskirstyti didesnes pinigų sumas:

a) Skolintis. Iš tų gautų pinigų „pamaitinti“ nuskriaustas žmonių grupes arba kaip nors kitaip juos panaudoti. Tačiau bėda tame, jog skolas reikia grąžinti. Be to ir su palūkanomis. Todėl toks scenarijus mažai ką gali žavėti.

reklama

b) Kelti mokesčius. T. y. paimti iš vienos kišenės ir perdėti į kitą. Jeigu labiau apmokestintų kapitalą, tai gal ir būtų tinkamas sprendimas, tačiau mes puikiai žinome, jog mokesčiai kiltų paprastoms vargo pelėms. Todėl didesni mokesčiai „suvalgytų“ didesnes algas.

c) Biudžeto asignavimų perskirstymas. Paimti iš vienos sferos ir perkelti į kitą. Be abejo, kažkas liktų nepatenkinti, tačiau galima pasiekti, jog dauguma iš to laimėtų.

O štai čia, su variantu C, prieiname prie nepopuliariosios temos, kurios niekada nejudina ir greičiausiai nejudins visi verkiantys biudžetininkai. Apie ką kalbu? Pažiūrėkime į pastarųjų metų Valstybės biudžeto asignavimų struktūrą.

Labai puiki lentelė. Kur jūs matote didžiausią ir nuosekliausią augimą per pastaruosius metus? Taip, vienas iš jų socialinė apsauga, kas yra natūralu, nes visuomenė sensta ir daugėja pensijas gaunančių asmenų kiekis.

Gerai, nekankinsiu prastai matančių ir patarsiu atkreipti dėmesį į gynybos skiltį. Per keturis metus finansavimas tam sektoriui išaugo 2.62 kartus, nuo 367 367,6 iki 963 226 tūkstančių eurų. Suma tikrai įspūdinga. Kadangi dauguma mūsų užliūliuojami nuolat kartojamų žodžių, jog gynybai skiriama 2% nuo BVP, kas tikrai atrodo gan mistiška ir nesuprantama, o ir tie keli procentėliai atrodo ne tokie ir dideli, tai negi gaila? Tačiau tik nedaugelis turbūt susiskaičiuoja, jog 963 226 tūkstančių eurų yra beveik 10% visų biudžete esančių lėšų. Na, bet einam toliau.

Tie 9 541 902 tūkstančiai eurų, kurių beveik 10% keliauja gynybai, nėra vien iš mūsų sumokėtų mokesčių, bet ir iš ES įvairiais asignavimais atėjusių lėšų. Tačiau ES savo duodamas lėšas prižiūri ir neduoda gynybai, tad iš mūsų surinktų mokesčių gynybai skiriama tikrai daugiau negu 10%. Tiksliai nepasakysiu kiek 2018 metų biudžete numatyta gauti Europinės pajamos, bet jeigu panašiai kiek ir 2017 metais, tai turėtų būti apie 2 milijardai; atimam juos iš 9,5 milijardų ir turim, labai apytiksliais paskaičiavimais, 7.5 milijardo Lietuvoje surinktų pinigų. Tad jau gynybai skiriame apie 13% (jeigu kur klystu su paskaičiavimais - lauksiu pataisymo komentaruose) mokesčių mokėtojų ir per įvairius akcizus surinktų pinigų.

Ir tai dar negana! Cituoju informaciją iš Krašto apsaugos tinklapio: „Ministrai pabrėžė, jog jau nuo 2018 m. visos Baltijos šalys gynybai skirs 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. Jie taip pat akcentavo, jog modernizuojant Baltijos šalių kariuomenes pasiekta nemenka pažanga, tačiau pripažino, jog būtina tolesnė modernizacija. Ministrai pažymėjo, kad pakankamas gynybos finansavimas yra būtinas užtikrinant Aljanso saugumą, ir pakartojo, jog 2 proc. kartelė jokiais būdais nėra finansavimo lubos.“ (informacija paimta iš čia).

reklama

Tai va, visi biudžetininkai, kuriems tik trūksta pinigėlių, gali besti pirštus į augančias išlaidas gynybai ir pareikalauti savojo pyrago. Nes išlaidos gynybai yra pinigų plovimas. Kodėl? Nes daugiau negu pusė visų tų pinigų keliauja pirkiniams, kurių galiojimo laikas limituotas, tad po 10-20 metų visi jų pirkiniai bus nurašyti. O pinigai, kuriuos investuotume į švietimą, kultūrą, vaikus, subsidijas būstui ar net elementarias darbo vietas ir jų kūrimą yra 5894 kartus naudingesnė investicija.

Tačiau visi tie besiskundžiantys biudžetininkai niekada to klausimo nelies. Jie maldaus, verkšlens, nuliūs, emigruos arba kurį laiką pasitenkins išmalda iš biudžeto, bet niekada nejudins nerealiai didelio asignavimo gynybai klausimo. Ir tam yra dvi priežastys.

1. Daugelis jų nuoširdžiai tiki, jog tie gynybai skiriami pinigai bus atkardymo priemonė nuo Rusijos puolimo. Tačiau tada ko jie nerimsta? Jeigu jie kartu su valstybe ruošiasi karui, tai ko trukdo ginkluotis ir skundžiasi dėl algų? Tokia jų veikla dvelkia asmenybės vidiniais prieštaravimais ar net sabotažu!

Ironiška, bet spaudoje aprašomas toks besiskundžiantis geologijos daktaras Jonas Šečkus, kuris už savo dėstomus dalykus tegauna 90 eu ir teigia, kad turi taksuoti, jog išgyventų bei dirbti kitus  papildomus darbus. Taigi aš puikiai pamenu mūsų ginčus facebook (buvom facebook draugai), kuriuose jis buvo visom keturiom už karinio biudžeto didinimą ir dar Ukrainos kariuomenės rėmimą. Tai kai pamatau tokius tekstus (Medikų pavyzdžio įkvėpta kyla nauja banga: ar normalu tiek uždirbti per mėnesį), kuriuose jis guodžiasi, tai pradedu abejoti ar jam reikėjo duoti tą daktaro laipsnį, nes nemoka elementariai pasiskaičiuoti biudžetinių lėšų. Negali pinigais taškytis į visas puses bei tikėtis, kad visi bus laimingi, Žmogau, apsispręsk ko tu nori. Ar ruoštis karui, ar siekti profesinės karjeros ir išlaikyti savo šeimą?

2. Žmonės bijo kelti šį klausimą, nes nenori būti linksniuojami žiniasklaidoje, būti apskelbti valstybės bei tautos priešais ir taip toliau, ir taip toliau. Aš juos suprantu, tai tikrai nemalonu, tačiau be kovos ir teisingumo siekio, net ir priimant į tave nukreiptas represijas, nieko nepasieksi. Teks rinktis arba gyventi prastai, emigruoti, arba pagaliau eiti ir kovoti dėl savo ateities gyvenant šioje šalyje.

Tačiau dabar atrodo, jog žmonės tik imituoja veiklą, skundžiasi, reikalauja neaišku ko ir taip niekada neišlipam iš amžino užburto degradacijos rato. Na, bet, anksčiau ar vėliau, turės įvykti pozityvūs procesai.

Ta proga parodysiu kaip elgiasi graikų dirbantieji, kai juos įspraudžia į kampą: