Paulius Širvys ir didžiarusiškojo šovinizmo problema

Visai neseniai antikomunistinės ir rusofobinės propagandos perliuku tapo masinėje žiniasklaidoje išplatintas 1956-ųjų rugpjūčio 26-ą datuojamas P. Širvio laiškas, adresuotas ilgamečiui Lietuvos komunistų lyderiui A. Sniečkui. Jame žymusis poetas reiškia pasipiktinimą pokario metais į Lietuvą atvykusiais ir piktybiškai lietuvių kalbos nesimokiusiais rusakalbiais ryšių darbuotojais prie Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR) Ryšių ministerijos. Dokumentas, be abejo, pristatomas tokia potekste: „Žiūrėkite, kokia buvo vykdoma rusifikacija, prakeiktieji komunistai ir Sniečkus – Lietuvos išdavikai!“ Bet ar tikrai taip?

Pradėkime nuo faktų. Toks laiškas iš tiesų buvo. Sakyti, kad tai – „landsbergistų klastotė“ ar dar kas panašaus, tai tiesiog nesąmonė. Ir jame aptariama visiškai reali problema. Niekas nelaužta iš piršto. Tikrai būta nemažai iš Tarybų Sąjungos gilumos į tuometę Tarybų Lietuvą atvykusių rusų ir rusakalbių biurokratų, į lietuvius žiūrėjusius iš aukšto. Žinoma, šis nusistatymas jų galėjo būti teisinamas net nuorodomis į tariamą „internacionalizmą“, už kurio realiai slypėjo ne kas kita, kaip didžiarusių šovinizmas ir nacionalizmas, apie kurį pasipiktinęs ir rašė P. Širvys.

Visa tai – taip. Ir visgi minėtasis dokumentas žiniasklaidoje pristatytas toli gražu ne objektyviai. Priešingai – jis pastatytas smarkiai klaidinančiu, giliai antikomunistiniu rakursu, siekiant susieti tikrą ar tariamą „rusifikaciją“ ir „komunizmą“, „tarybiškumą“ (jų terminais tariant: „sovietinę okupaciją“, „sovietmetį“). Betgi šie dalykai vienas kitam priešingi. Kaip suprasti?

reklama

Pradėkime nuo Lietuvos realijų. Imkime tą patį A. Sniečkų – poeto rašyto laiško adresatą, kurį taip mėgsta pliekti mūsų landsberginiai patriotėliai. Būdamas LTSR ir Lietuvos Kompartijos vadovu, jis labai jautriai ir netgi griežtai žiūrėjo į didžiarusiškojo šovinizmo problemą, ką parodė realiais, praktiniais veiksmais. Ne tik buvo rengiami ir keliami vietiniai nacionaliniai kadrai – privalomu valstybinėje tarnyboje padarytas ir lietuvių kalbos mokėjimas, apskritai nemaža dalimi užkardyta didžiarusių šovinizmo tendencija.

Kokie, viską susumavus, buvo šios nacionalinės politikos, kurią vedė Sniečkaus vadovautoji Kompartija ir Tarybų Lietuvos valstybė, rezultatai, parodė gyvenimas. Kaip žinia, 1979-aisiais metais Lietuvoje lietuviai sudarė 80% gyventojų. Greta jų – kartu gyvenusios rusų (8,9%) ir lenkų (7,3%) tautinės mažumos. Ir tai – dėka socialistinės santvarkos sudarytų palankių sąlygų visų atskirų nacionalinių kultūrų suklestėjimui.

„Tarybiniais metais mes išleidome visą lituanistinę biblioteką, didžiulius tautodailės ir tautosakos tomus. Per 50 metų, anot A. Juozaičio, išauginom tvirčiausią lietuviškos civilizacijos bastioną – visų rangų aukštąsias vidurines ir profesines mokyklas. Mes subrendom, atsitiesėm, suklestėjo mūsų menas, architektūra, literatūra, mokslas ir lietuviui jau nebuvo baisi jokia rusifikacija. Dar daugiau, mes sukūrėm pramonę ir modernų žemės ūkį... Mes sulietuvinom Klaipėdą ir Vilnių“, – rašė V. Petkevičius.*

Būtų tikrai nerimta, netgi nesąžininga teigti, kad didžiarusiško šovinizmo problemos nebūta. Tiek Lietuvoje, tiek kitose buvusiose Tarybų Sąjungos respublikose, tiek pačioje Rusijoje  Kaip ir dabar. Ar pas rusus, ar pas lenkus, ar bet kurioje kitoje tautoje. Šovinizmas, nacionalinio „išskirtinumo“ fetišas, savos tautos kėlimas virš kitų – didelė ir nepateisinama blogybė, didelėse tautose pasireiškianti mažesnių smaugimu ir priverstiniu asimiliavimu, mažose – primityviu nacionaliniu uždarumu, užsisklendimu, baime ar neapykanta didžiosios tautos atstovams.

Tačiau koks to šovinizmo, „rusifikacijos“ siekimo santykis su socializmu ir komunizmu, apskritai, su komunistinio judėjimo siekiais ir idealais? Kaip ir minėjome, antikomunistai šiuos dalykus sieja vieną su kitu. O tai – vėlgi eilinis melas. Tuo nesunku įsitikinti, išnagrinėjus pačių Rusijos bolševikų – Tarybų Sąjungą pagimdžiusios Spalio revoliucijos vedlių – pozicijas nacionaliniu klausimu.

K. Marksas taikliai nurodė, kad tauta, engianti kitas tautas, ir pati negalinti būti laisva. Bolševikai nuosekliai vadovavosi šia įžvalga, suvokdami, kad engiančiųjų nacijų revoliucionierių uždavinys – visomis išgalėmis remti mažųjų, pavergtųjų tautų nacionalinio išsivadavimo judėjimą, jų teisę į apsisprendimą, į savą kalbą ir kultūrą. Iš kitos pusės, mažųjų, engiamųjų nacijų revoliucionieriai privalo kovoti su savųjų liaudies masių nacionaliniu užsisklendimu, siekti klasinės vienybės su visų, tame tarpe ir didžiųjų, tautų darbo žmonėmis.

Ne atsitiktinumas, kad Leninas pavergtųjų nacijų gynimą nuo didžiųjų nacijų prievartos, savivalės ir šovinizmo laikė ne vien tiktai didžiarusių revoliucionierių ir susipratusiųjų darbininkų internacionaline pareiga, bet ir jų nacionalinės garbės reikalu. Šitai turėjo ir didelę praktinę reikšmę – Spalio revoliucijos, įtraukusios visas buvusiosios imperijos tautas į bendrą išsivaduojamąją kovą, išdavoje kaip niekada anksčiau sužydėjo atskirų buvusiosios Rusijos imperijos nacijų ir tautelių kultūra, kūrėsi mokyklos, išaugo menas ir literatūra.

„Visų šalių proletarai, vienykitės!“, – būtent taip skamba legendinis komunistinio judėjimo šūkis, kuris tuo pačiu yra ir tikriausias proletarinio internacionalizmo šūkis. Bet ar nuo jo vykdymo kas tapsiąs mažesniu lietuviu, rusu, vokiečiu ar lenku? Aišku, ne. Darbo žmonių vienybė be tautybės ar rasės skirtumo, tai ne savosios tautybės išsižadėjimas. Internacionalizmas priešingas tiek šovinizmui, tiek kosmopolitizmui. „Tautiškumas neprieštarauja socializmui, kol netampa išnaudotojų įrankiu“, – taip mokė „Lietuvos Leninas“, V. Kapsukas**.

reklama

Ryšium su tuo, ypač reikšmingas istorinis dokumentas – tarp paskutiniųjų, „testamentinių“ Lenino straipsnių ir užrašų esantis 1922-ųjų pabaigoje rašytas tekstas „Tautybių arba „autonomizacijos“ klausimu“. Jame griežtai smerkiamas didžiarusiškasis šovinizmas, nurodant, kad būtent tokia didžiųjų tautų arogancija skatinanti mažųjų tautų smulkųjį nacionalistinį marazmą. Be kita ko, Leninas čia įspėjo ir apie grėsmę „to tikrojo ruso, didžiarusio šovinisto, tiesą sakant, niekšo ir smurtininko, koks yra tipiškas rusų biurokratas“.***

Kaip bebūtų gaila, būtent tokie biurokratai ir veržėsi į Lietuvą, kaip ir kitas respublikas. Apie juos ir kalbėjo P. Širvys. Bet ar tai reiškia antikomunizmą? Nieko panašaus. Širvys, kaip žinia, buvo Didžiojo Tėvynės karo veteranas, drąsiai ir pasiaukojančiai kovojęs petys į petį tiek su rusais, tiek kitų tarybinių tautų atstovais prieš fašistinius grobikus. Kiek tekę girdėti iš jį artimiau pažinojusiųjų, jis buvo užkietėjęs komunistas. Dar daugiau, buvo jis netgi J. Stalino gerbėjas – ypač didžiavosi nuotrauka, kurioje su eile draugų ir kolegų pozavo kartu su tariamųjų „demokratų“ baubu tapusiu Tarybų Sąjungos vadovu.

Poeto laikysena duotuose laiškuose, be abejo, kritiška. Bet tokia ji ir turėjo būti. Iš tiesų, keldamas aikštėn tokius pažeidimus, Širvys reiškėsi toli gražu nei kaip smulkus, miesčioniškas lietuvių nacionalistas, nei kaip rusofobas. Jis reiškėsi kaip socialistinės Lietuvos patriotas, o tuo pačiu, ir kaip internacionalistas, suprantąs nacionalinį lygiateisiškumą ne kaip sparnuotą frazę, bet kaip būtiną sąlygą realiai, o ne vien deklaratyviai tautų draugystei įgyvendinti.

Šičia atsiskleidžia savotiška ironija, kaip dešinieji Lietuvos nacionalistai, už didžiarusių šovinistų aroganciją ar netgi asimiliacinius siekius mažųjų tautų atžvilgiu kaltina pačią rusų tautą, o tuo tarpu patys didžiarusių šovinistai P. Širvio, kaip ir kitų mažųjų tautų atstovų, netoleravusių ir netoleruojančių akiplėšiškų „didžiųjų brolių“ išsišokimų, laikyseną laiko tariama „rusofobija“. Reikalas tas, kad abiem atvejais turime reikalą su buku buržuaziniu nacionalizmu, tariama tautine ištikimybe ir tėvynės meile maskuojančiu zoologinę neapykantą kitiems.

Kalba už save pavyzdys, kaip 2016-ųjų sausį, minint Lenino mirties metines, dabartinės kapitalistinės Rusijos vadovas V. Putinas liejo tulžį ant Spalio revoliucijos vado, esą šis, pripažindamas nacionalinį lygiateisiškumą, sukurdamas autonomijų ir nacionalinių respublikų Tarybų valstybėje sistemą, „padėjęs bombą po Rusijos pamatais“. Štai landsberginių rusofobų siaubas – pats būdamas užkietėjusiu antikomunistu ir didžiarusiškojo šovinizmo atstovu – stačiai kaltina Leniną už tai, kad šis skaitęsis su mažosiomis tautomis. Tuo tarpu mūsiškiai „patriotai“ Leniną ir komunistus kaltina priešinga „nuodėme“ – esą šie siekę pavergti ir priverstinai surusinti kitas tautas.

Bet baigdami grįžkime prie mūsų poeto. Taip, jo laiškas labai griežtas. Bet Širvys apskritai nebuvo prisitaikėlis. Atrodo, kaip ir ne vienas kitas nuoširdus žmogus, jis buvo nusivylęs dar tuometėje tarybinėje visuomenėje augusiu biurokratizmu, karjerizmu ir netikrumu. Kaip ir didžiarusiškas šovinizmas – tai irgi egzistavo. Ir dar daugiau – tai privedė prie Tarybų Sąjungos sunaikinimo, prie kontrrevoliucijos, privilegijuotai ir nuo liaudies bei komunizmo idealų visai atitrūkusiai nomenklatūrai galiausiai tapus naująja buržujų kapitalistų klase.

M. Gorbačiovo „Perestroika“ ir B. Jelcino įvykdytas perversmas, kaip mūsuose – A. Brazausko „komunistų“ (kaip sakė jis: 3% idėjiniai, likę 97% - „normalūs“...) išdavystė ir V. Landsbergio pašventinta „prichvatizacijų“ ir valstybinio banditizmo era – tai nebuvo atskiras, izoliuotas įvykis, o ilgalaikio, visą Tarybų Sąjungą apėmusio proceso, ilgo ir sudėtingo vidujinio puvimo kulminacija.

Šio puvimo aukomis, be kita ko, buvo ir tokie šviesūs, kilniaširdžiai žmonės, kaip P. Širvys. Nesugebėję kaip reikiant laviruoti, bet būdami ištikimi ne biurokratijai, o tikriesiems tarybiniams idealams, komunizmo idealams, liko savotiškai už borto. Tragiška, nežaboto girtuokliavimo priartinta jo mirtis 1979-ųjų kovo 27-ąją – liūdnai simptomiška. Panašiai, kaip vos šešiomis dienomis anksčiau, kovo 21-ąją įvykusi genialaus tarybinio rusų filosofo marksisto, E. Iljenkovo savižudybė.

Tačiau kam jau kam, bet ne mūsų šiaudiniams „teisuoliams“, ne pseudopatriotams ir kitokio plauko antikomunistams žongliruoti jo ar kitų mūsų lietuviškųjų kultūros milžinų, kūrusių nacionaline forma, bet giliai socialistiniu ir komunistiniu turiniu, palikimu. Juolab, šį palikimą pateikiant iškreipus jį iš konteksto ir siekiant ne pačių švariausių tikslų, būtent tolimesnio žmonių smegenų plovimo.

Parašė: Vincas Nevėžietis

* V. Petkvičius. Durniškės. V., 2006, p. 380.
** A. Gudaitis–Guzevičius. Spalio komisaras. V., 1978, p. 27.
*** V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1988. T. 45, p. 351.