Valdžios įrankis „radikalai“ – klasikinė priemonė nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų

Vasario 12 dienos televizijos laidoje „LRT forumas“ į žiūrovo klausimą, ar gali Lietuvą pulti Rusija, kai esame NATO valstybė, nė vienas forumo svečias neatsakė. Tai labai nepatogus ir provokuojantis klausimas, nes pagrindinė praėjusių ir šių metų tema Nr. 1 yra Rusijos agresija bei privalomasis pasiruošimas gynybai nuo jos.

Gynyba turi būti vykdoma keliais frontais. Pirmiausia – mums reikia suvokti, kas yra hibridinis karas, sunaikinti visus tokio karo židinius, ypač informacinėje erdvėje. Dėl šios priežasties netgi sukurta specialioji įskundimo programa. Kitas ne mažiau svarbus reikalas – valdžia norėdama atgaivinti jos pačios numarintą kariuomenę, siekia prisipirkti dažnai nenaujų ginklų bei užtikrinti NATO bazių nuolatinę dislokaciją Lietuvos teritorijoje, nors to daryti neleidžia Lietuvos Konstitucija, todėl ją reikėtų keisti.

reklama

Hibridiniame kare Lietuvos valdžiai bei jos žiniasklaidai sekasi ne itin gerai. Iki šiol dar niekas tiksliai neapibrėžė, kaip tas hibridinis reikalas atrodo ir nenustatė, kokiomis priemonėmis reikia kovoti.

Na, o informacinio karo lauke sekasi geriau. Nepaisant to, kad prezidentės patarėja buvo išteisinta dėl valstybinės paslapties nutekinimo, visgi šioks toks dėmesys į tai atkreiptas buvo.

Prieš Vasario 16-ąją visos žiniasklaidos priemonės jau ne pirmą kartą sodriai pareklamavo kelias visiškai nereikšmingas radikalų saujeles. Pasak valstybinio trasliuotojo LRT, „propaganda, kitaip tariant, informacinio karo priemonės, sudaro sąlygas netradicinei okupacijai, kai galima kontroliuoti nugalėtą teritoriją fiziškai joje nesant.“

Tiesa, iš visų reportažų per įvairias televizijas, kuriose reklamuojami specifiniai tinklalapiai ir informacinio karo veikėjų veidai, nelabai aišku, ar mes jau esame nugalėta teritorija, ar ne. Kadangi fiziškai joje Rusijos kareivių dar nėra, tačiau jų patikėtiniai – tie kelios dešimtis radikalų – sudaro visą Lietuvai grėsmės esmę.

Bet Lietuva yra NATO narė. Ir klausimas, ar mus gali pulti Rusija, jei mes esame NATO valstybė, taip ir lieka atviras.

Nes kai reikia kalbėti apie saugumo garantijas, visos partijos (labiausiai ultrapatriotiniai konservatorių), pabrėžia NATO svarbą ir reikšmę.

Tačiau bešūkaudami apie tą reikšmę, iki šiol nė viena partija neįgyvendino Lietuvos įsipareigojimo, kuris buvo iškilmingai pasirašytas prieš dešimt metų, skirti 2 proc. BVP. Šiuo metu Lietuva gynybai skiria vos 0.8 proc. BVP, ir pagal šį rodiklį yra priešpaskutinė NATO.

Partijos tik dabar deklaravo, jog mokės 2 proc. BVP ir tik nuo 2020 metų. Tačiau premjeras A. Butkevičius iš karto pareiškė, kad artimuasiu metu negali garantuoti net ir 1 proc.

reklama

Eklektika iš Lietuvą valdančiųjų spinduliuoja be perstojo. Štai Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV ir Meksikai Žygimantas Pavilionis praėjusių metų pabaigoje pranešė siaubingą žinią – kad Rusija visai netoli Vilniaus rengiasi invazijai į Lietuvą.

Tuo tarpu Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius vasario 15 d. TV3 laidoje „Savaitė“ tvirtino, kad niekas nesiruošia užimti Baltijos šalių ir niekas nedrįs mūsų atakuoti.

Taigi, Lietuvos pozicija yra tokia: valstybės viduje kovojame vos su keliais, tačiau labai stipriai reklamuojamais radikalais, tarptautiniame lygmenyje aktyviai kurstome karą, vieną iš kaimyninių valstybių nuolat vadindami teroriste, o prisiimtų įsipareigojimų sąmoningai nevykdome ir už savo saugumo garantijas sumokėti lėšų vis „nerandame“.

Maža to, valdžia tarsi „netyčia“ per savo žiniasklaidą laikas nuo laiko skiepija abejonę, ar bus laikomasi Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos penktojo straipsnio, kuriame sakoma, kad  NATO priklausančios valstybės yra įsipareigojusios ginti viena kitą.

Įvertinus visą tai kyla klausimas. Ir ne vienas.

• Kodėl valdantieji specialiai ir gėdingai nesilaiko įsipareigojimų, nuolat diskredituoja mūsų šalį tarptautiniu lygiu, žemina Lietuvą ir daro ją nepatikimu NATO partneriu?
• Kodėl lėšų (o jų, patikėkite, valstybėje yra ir su kaupu) nerandama tuojau pat, bet jų – irgi be garantijų – žadama rasti tik 2020 metais?
• Ar publikuodama ir platindama idiotiškas (nebijokime to žodžio, nors kam nepatinka, sakykime – humoristines) pasiruošimo karui knygas, valdžia mus ruošia karui ir jį provokuoja tyčia?
• Ar tik ne pačiai valdžiai yra labai naudingi „didelę grėsmę valstybei keliantys“ taip vadinami radikalai, kad būtų galima dėmesį nukreipti nuo pačių esminių problemų į visiškai nereikšmingas?

P. S. Beje, tie intensyviai valdžiai patarnaujančios žiniasklaidos reklamuojami radikalai taip pat kelia kausimų, jų taip pat būna įvairių:

ar tai tik žmonės su savo įsitikimais ir tiesiog reiškia, kas yra visiškai normalu ir sveikintina demokratinėje visuomenėje, savo nuomonę?

ar tai, kaip teigia LT propaganda, Rusijos inspiruoti ar samdomi niekadėjai?

ar tai Lietuvos saugumo struktūrų tiesiogiai (ar netiesiogiai) reguliuojami sambūriai, kaip teatrinė priemonė reikalinga... Lietuvos valdžiai?