Taikykimės, kol nevėlu

Balandžiai, archyvinė nuotrauka

Pastatyti Tautos susitaikymo ir atgailos paminklą bei užmiršti ginkluotas pokario kovas

Šią jau spėtą pamiršti seną idėją atgaivino vienas iš netipiškiausių Seimo narių, valstiečių partijos atstovas Dainius Kepenis. Ir iš karto susilaukė pasmerkimo iš konservatorių bei kitų "patriotinės" inkvizicijos šalininkų.

Kaip gi? Bendrą paminklą aukoms ir budeliams? Tai erezija! Konservatoriai jau įskundė Kepenį Seimo etikos ir procedūrų komisijai "už kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo niekinimą bei žeminimą". Jie taip pat viešai ragina išsiaiškinti, ar Kepenis neužsitraukia baudžiamosios atsakomybės už "pritarimą nusikaltimams prieš tautą". Kaip sakoma — priėjome liepto galą: už siūlymą susitaikyti "patriotai" grąsina baudžiamąja atsakomybe. Šių eilučių autoriui jau teko neseniai atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, kad mūsų demokratai palaipsniui mutavo į autokratus.

Kepenis įdomus tuo, kad jis dar netapo tipiniu politiku, todėl kalba paprastai, aiškiai ir nuoširdžiai. Iki išrinkimo į Seimą jis nuo 1990 metų vadovavo jo įkurtai sveikatingumo mokyklai Palangoje. Šioji iš karto išpopuliarėjo, kadangi Kepenis mokėjo nuotaikingai ir profesionaliai organizuoti sveikatinimo paslaugas — maudynes jūroje net ir žiemą, neįprastas mankštas ir skaniai-sveikas maisto dietas. Jo mokykla tapo Meka sveikuoliams iš viso Baltijos regiono.

reklama

Dabar gi Kepenis, jam pačiam gal kiek naiviai nesitikint, savo drąsiu pasiūlymu tarsi išmaudė šaltoje jūroje visus ultrapatriotus ir kitus sustabarėjusio mąstymo atstovus. Pagrindinis Lietuvos sveikuolis pramankštino jų atmintį ir sąžinę. Aiškindamas savo pasiūlymo motyvus, jis priminė, kad tarp "miško brolių" būta ne tik idealistų, bet ir…

Pagrindiniu pokario specialistu dabar pristatomas istorikas ir politikas Arvydas Anušauskas gali verstis per galvą, aiškindamas, kad nužudyti beginkliai civiliai — ne "miško brolių", o persirengusių NKVD darbuotojų darbas. Jaunimas gal patikės. Bet niekada nepatikės aukų giminės, kurie savom akim matė, kas atlikdavo tas egzekucijas.

Kas tad belieka tikriems demokratams? Jiems belieka priimti įstatymą, draudžiantį laisvai reikšti savo nuomonę apie pokario laikotarpį. Priviso čia visokių vanagaičių, kepenių ir kitų atskalūnų, kurie tik ir nori pakenkti Lietuvai.

Sveikame kūne — sveika siela. Sveikuolio Kepenio sąžinė irgi sveika. Anot deputato, jis negalėjo nereaguoti į tai, ką neseniai išgirdo, svečiuodamasis vienoje iš šeimų. Išgirdo istoriją apie sušaudytus tos šeimos narius. Ir jų skausmą matant, kaip dabar heroizuojami tie, kas… neturėtų būti heroizuojami. Būtent todėl ir pasiūlė susitaikymo paminklą.

"Nebedrąskykime žaizdų, parodykime abi puses ir pastatykime Tautos susitaikymo ir atgailos paminklą", — kalbejo Kepenis. Idėja tikrai ne nauja. Ją Sąjūdžio laikais kėlė kai kurie Lietuvos šviesuoliai. Ji įgyvendinta Ispanijoje, kurią kadaisė išdrąskė pilietinis karas. Bet Lietuvos su(si)taikymo vilties spindulys pranyko abejingumo jūroje.

Per anksti mums susitaikyti? Ar jau per vėlu? Kaip simboliška: už šitą atgailos pasiūlymą konservatoriai, kurių pilname partijos pavadinime yra žodžiai "krikščionys-demokratai", jau ėmė persekioti atgailos idėjos skelbėją.

Tad kas buvo tas pokaris? Vieni 50 metų mums aiškino, kad tai būta klasių kovos, nacių parankinių keršto tarybų valdžiai. Kiti dabar jau beveik 30 metų tikina, kad ne — tai buvusi partizanų kova su okupantais ir kolaborantais. Išeitis ir būtų pakilti virš šitos prieštaros. Nebedrąskyti žaizdų. Nespekuliuti jomis siekiant politinės naudos. Vis ieškant kaltųjų, kurių fone mes patys atrodome nekalti.

reklama

Kalti mes visi. Kalta… žmonija, kad dar nesubrendusi.

Kalti tie, kas carinėje Rusijoje ilgai stabdė baudžiavos panaikinimo dekretą — ir tuo būdu įskiepijo baudžiauninkų mentalitetą daugeliui. Kalti tie, kas sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą, baisias kančias ir skurdą — ir sulaukė reakcijos į tai Spalio revoliucijos pavidalu. Kalti tie, kas jos metu pradėjo raudonąjį terorą, bet ir tie, kas vykdė baltąjį.

Kalti tie, kas tarpukario Lietuvoje įvykdė karinį perversmą ir sukūrė autokratinę sistemą, užgniaužė  demokratijos daigus. Kas įvedė cenzūrą ir slopino bet kokią opoziciją. Kalti tie, kas sukūrė dvi Lietuvas: sočių dvarinininkų bei fabrikantų — ir nuskurdusių valstiečių bei darbininkų. Kas pataikavo visam tam.

Kalti tie, kas laužydami tarptautinę teisę, įvedė Lietuvon savo kariuomenę ir ėmėsi politinių represijų. Tie, kas trėmė į pražūtį Sibire. Bet ir tie, kas užėjus naciams, kapojo galvas žydams, šaudė civilius. Kas realizavo holokaustą.

Stop. Gana. Kalti mes visi. Tiesiogiai ar netiesiogiai. Veiksmu, pasyvumu ar tyla. Abejingumu ar nesidomėjimu. Jeigu tarp mūsų angelų nėra — o baltų sparnų už nugarų nematyti nei pas vienus, nei pas kitus — tai gal baikime suvedinėti sąskaitas.

Pasidžiaukime, kad išlikome kaip tauta. Kad galėjo būti ir blogiau. Kad turime Vilnių ir Klaipėdą. Kad neturėjome SS divizijos, kai jas suformavo kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje, kuriose dabar garbinami tų divizijų veteranai. Yra ir pas mus pozityvo, kam visad telkti dėmesį į negatyvą? Ir įrodinėti vieni kitiems, kas iš mūsų didesnis patriotas.

Duokite uždirbti duoną mūsų istorikams. Prikūrę visokiausių tabų, mes tą duoną iš jų atimame. Kaip šiomis dienomis pripažino vienas iš jų, Alvydas Nikžentaitis, daugelis jo kolegų istorikų jau bijo imtis pokario ar tarybinių temų. Nes žino, kad jie gali būti apkaltinti dirbą prieš Lietuvą.

Prognozuotina, kad sveikuolis Kepenis neteks dalies savo galingos sveikatos. Bus teisuolių spaudžiamas atsiprašyti. Nes daugelis patriotizmo religijos adeptų dar nepribrendę susitaikymo idėjai. Bet susitaikymui pribrendo mūsų tauta. Ji pavargo nuo rietenų, nuo praeities šmėklų ir sąskaitų suvedinėjimo.

Ji nori žinoti savo ateitį. Ji norėtų susitaikyti, nes besipykstanti šeima anksčiau ar vėliau pradeda skyrybų procesą. Masinė emigracija ir yra tautos skyrybų procesas.

Taikykimės tad.