Tolerancija šiandien egzistuoja vadinamajai „tapatybių politikai“ kurstyti

Skelbiame pilną tekstą Tolerancijos dienos proga „Respublikos“ parengto interviu su politologu Vytautu Sinica. 

- Šiandien minime Tarptautinę tolerancijos dieną. Kaip gyvenant Lietuvoje šiandien reikėtų suprasti tą tolerancijos sąvoką? 

- Nepriklausomai nuo laikmečio ar gyvenamos šalies toleranciją reikėtų suprasti kaip pakantumą tam, ką laikome esant klaidinga ir bloga, bet ne tiek, kad reikėtų tai drausti. Autentiškai būtent taip suvokta tolerancija, kiekviena visuomenė nusistato ribas, kur žmonių pasirinkimai dar gali būti toleruojami valstybės ir visuomenės, o kur jau reikalauja sankcijos. Tiesa, vėliau, stiprėjant reliatyvistinėms nuotaikoms ir nykstant vertybiniams orientyrams visuomenėse, išpopuliarėjo liberalus tolerancijos kaip abejingumo suvokimas, šiandien aktyviai skleidžiamas ir Lietuvoje. Tokia tolerancija nedaro skirties tarp gėrio ir blogio, tiesos ir klaidos, normos ir nukrypimo, o tiesiog teigia, kad viskas yra individo pasirinkimo reikalas. Niekas negali „primesti“ gėrio sampratos, todėl niekas negali ir vertinti, ar kito veiksmai geri. 

reklama

Toks abejingumas nebuvo stabilus, nes neišvengiamai susiduria su visuomėnėje egzistuojančiu požiūriu, kad gėrį ir blogį galima atpažinti ir reikalauti gero elgesio. Toks požiūris sugriauna abejingumo sistemą. Todėl gana natūralu, kad galiausiai po Antrojo pasaulinio karo kultūrinis marksizmas (konkrečiai Herbertas Marcuse 1965 m.) ją pavadino represyvia ir pasiūlė dar vieną tolerancijos revoliuciją. Tikroji tolerancija nuo tada yra tokia, kuri toleruoja tik visuomenės represuotų mažumų reikalavimus ar, geriausiu atveju, abejingą požiūrį, jog gėrį kiekvienas pasirenka pats. Visi dominuojantys arba gėrį ir blogį skiriantys požiūriai turi būti represuojami vardan įvairovės išlaisvinimo. Praktinė to išraiška – šiandieninis politinis korektiškumas, „neapykantos kalbos“ įstatymai Vakarų šalyse. 

- Ar neatrodo, kad kartais  tolerancija tampa savotišku pasiteisinimu patogiu metu ar netgi įrankiu, siekiant diskredituoti nepalankias idėjas?  

- Taip nutinka ne kartais. Kaip aprašyta, nepalankių ar per daug įsitvirtinusių idėjų diskreditavimas, tiksliau, represavimas tapo naujosios tolerancijos tikslu. Tikriausiai kiekvienas pastebėjo, kad tolerancijos šaukiamasi kalbant apie įvairias mažumas, tačiau beveik niekada, kai kalbama apie visuomenėje populiarias, tačiau ją auklėjančio elito smerkiamas idėjas. Tolerancija taip pat vargiai gali padėti pavieniam savo drąsiais teiginiais išsiskiriančiam asmeniui. Šiandien tolerancija egzistuoja vadinamajai „tapatybių politikai“ kurstyti – iškelti vis nauju bruožu apibrėžtų visuomenės grupių politinę svarbą ir reikalauti joms „lygiateisiškumo“, faktiška – papildomų teisių, nes juos kaip individus ir taip gina ta pati Konstitucija ir visiems galiojantys įstatymai. 

- Juk jeigu pasisakau prieš čigonų taboro egzistavimą, kur pardavinėjami narkotikai, dar nereiškia kad esu blogas žmogus?

- tikrai nereiškia. Geras ar blogas žmogus apskritai nėra politinės kategorijos, tačiau tolerancijos diskursas noriai prisodrinamas moralizuojančio tono. Pritariantys vis naujų mažumų išlaisvinimui jaučiasi esą geresni žmonės – labiau supratingi, labiau mylintys, empatiški ir taip toliau. Akcentuojantys žmonių lygybę pries įstatymą, visuomenės normas, viešąjį saugumą (kaip taboro atveju), tradicijas ar bet kokias kitas pries šią emancipaciją stojančias vertybes apkaltinami neapykanta ir atsilikimu, įvairiomis fobijomis, „uždaru“ mąstymu. Taip politiniai klausimai apie visuomenės normas, kurie turėtų būti svarstomi dalykiškai ir šaltu protu, paverčiami gerų ir blogų, jautrių ir beširdžių ginču. Tai manipuliavimo kalba, o per ją ir emocijomis, pavyzdys. 

reklama

- O gal vis dažniau toleruojama tai, kas naudinga valdžiai? Kaip kad pilietinės iniciatyvos, tokios kaip žemės referendumas, pasipriešinimas pabėgėlių priėmimui, dažnai apšaukiamos netolerantiškomis? 

- Yra priešingai, valdžia dažnai net ir nenuoširdžiai renkasi tokias pozicijas, kurios negalėtų būti apšaukiamos netolerantiškomis. Lietuvoje dar nėra buvę tokio Seimo, kuriame dauguma narių pritartų tautinių, seksualinių ar kitų mažumų reikalavimams, nevaržomai migracijai, suverenumo atsisakymui ar panašiai. Dauguma politikų yra tradicinio, deja, kartais labiau sovietinio mąstymo žmonės. Tačiau juos supa žiniasklaida, dominuojama itin progresyvių nuostatų žmonių, juos nuolat komentuoja atvirai marksistinių pažiūrų ekspertai, juos kritikuoja ir ant kilimėlio kviečiasi viršnacionalinių organizacijų, visų pirma ES institucijų atstovai. Ir taip politikai supranta, ką kalbėti yra „geras tonas”, kokią poziciją užėmę jie nebus pasmerkti kaip blogi žmonės, nacionalistai ir neapykantos skleidėjai. O prisitaikymo instinktas politikų tarpe, deja, dažnai yra stipresnis nei ištikimybė savo ir atstovaujamos visuomenės vertybinėms nuostatoms. 

- Tad ar šiuolaikinėje visuomenėje tolerancija nepraranda savo prasmės , o kartais gal atvirkščiai - supriešina žmones?

- Tolerancija šiandien yra visiškai praradusi pirminę savo prasmę ir virtusi karikatūra. Tą nesunku pastebėti kasdieniuose pavyzdžiuose. Tarkime, patyčių iš homoseksualių mokinių problemą raginama spręsti normalizuojant homoseksualumą, tačiau ne sprendžiant pačią patyčių kaip tokių problemą. Lietuva neabejotinai turi bėdų su tolerancija autentiška prasme ir mūsų mokyklos yra to veidrodis, kadangi vaikystė išsiskiria atvirumu. Ir vaikai tyčiojasi tiek iš mikčiojančio, tiek iš storo, tiek iš vargstančio ar nedrąsaus, tiek ir galiausiai iš to paties homoseksualo. Tačiau nenuoširdumą ir politinę manipuliaciją geriausiai pažinsime būtent iš to, kad su pačiu nepakantumu kaip tokiu, nors itin paplitusiu visuomenėje, yra kovojama palyginti menkai. Vietoje to, visa kova sutelkiama į įvairiausių politizuotų grupių gynimą. Tarytum nuo nepakantumo ir žeminimo kenčiame būtent todėl, kad esame čigonas, moteris, juodaodis ar dar kas nors, o ne dėl to, kad lietuvių galvose egzistuoja pats nepakantumas, kaip nuostata bet kokio greta esančio žmogaus atžvilgiu. Žvilgsnis į problemas šiandien sąmoningai apverstas aukštyn kojomis. 

Kalbino Justina Kabakaitė-Gafurova