Visu'Omenės ir Valsty'bės pagrindas

Visuomenės ir valstybės pagrinde pateiktas matymas, kokiu būdu Tauta turėtų kurti savo valstybę,  kokia turėtų būti visuomenės, valstybės sutvarkymo tvarka bei pagrindai, kokius darbus reikėtų būtinai atlikti, kad Tauta pasiektų savo pagrindinį tikslą – Tautos klestėjimą, stiprybę, galybę, tvirtybę. Tautos klestėjimas stiprybė, galingumas, tvirtybė visų prima pasireiškia Tautos gausėjimu. O gausėti tauta galit tik tuo atveju, jei tam yra sudaromos tinkamos sąlygos. Be jokios abejonės Tautos klestėjimas, stiprybė, galybė, tvirtybė negali vykti kitų tautų sąskaita (grobiant, žudant, engiant kitas tautas jų žemėse). Mes turime susigrąžinti Sarmatą (Vertinimo ir Gyvenimo būdą), tapti sarmatais. Sarmatų žemė turi būti gyvųjų žemė. Žmonės turi skleisti ne mirtį, o gyvatą.
Šis tekstas yra jūsų tobulinamas atsižvelgiant į pateiktus įrodymus, išmintingus patarimus.

Visuomenės ir valstybės pagrindo paskirtis – surasti tikslus ir priemones, kurios suvienytų atskirus asmenis (individus) valstybėje į vieningą TAUTĄ, o ne ją ir toliau skaldytų ir vytų iš Tėviškės. Bendrą tikslą gali pasiekti tik bendražygiai, o bendražygiais gali tapti tik bendraminčiai. Šioje susiskaldymo epochoje žodžius ar sąvokas žmonės supranta skirtingai, nes suklaidinti. Šiuo tikslu šiame veikale pateikti kai kurių sąvokų apibrėžimai bei paaiškinimai.

Įžanga

Praėjo jau daugiau nei 20 metų nuo Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto pasirašymo kovo 11 d. Ką mes pasiekėme ir kokiu keliu einame?

Vertindami esamą padėtį, pastebėjome, kad mūsų valstybės kūrimas nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Pagrindinio įstatymo (Konstitucija) skelbtų (deklaruotų) valstybės kūrimo pagrindų: atvira, teisinga, darni pilietinė visuomenė ir teisinė valstybė, laisvės ir nepriklausomybės gynimas, savo dvasios, gimtosios kalbos, rašto ir papročių išsaugojimas, prigimtinės žmogaus ir Tautos teisės laisvai gyventi ir kurti savo protėvių žemėje įkūnijimas ir kt.

Pagrindiniame įstatyme (Konstitucijoje) skelbiama:

LIETUVIŲ TAUTA

– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,
– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,
– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje - nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,
– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,
– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės.

2 straipsnis. Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.

3 straipsnis. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.

4 straipsnis. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai.

26 straipsnis. Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.

Pagal Lietuvos Respublikos Pagrindinio įstatymo (Konstitucijos) 2-rą ir 4-tą straipsnius Lietuvos valstybę kuria Tauta ir aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai. Tačiau dabartinėje Lietuvos Respublikoje šie pagrindai nėra įgyvendinami. Todėl aukščiau pateiktos Pagrindiniame įstatyme (Konstitucijoje) išdėstytos nuostatos šiandien yra tik viešo pareiškimo (deklaratyvaus) pobūdžio, nes tikrovėje savo suverenios galios Tauta tiesiogiai vykdyti negali, dalinai ir dėl to, kad tai įtvirtinta Konstitucijos 33 straipsnyje „Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį per demokratiškai išrinktus atstovus“. Būtent įsivyravęs šio pagrindo (principo) įgyvendinimas biurokratijos pavidalu pažeidžia Konstitucijos 3-iame ir 4-tame straipsniuose išdėstytas  nuostatas. Konstitucijos 3 straipsnis aiškiai nustato, kad „niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.“

Teigiame, kad esant dabartinei santvarkai Lietuvių Tauta šiuo metu neturi galimybių tiesiogiai dalyvauti Lietuvos valstybės kūrime.

Nors Pagrindiniame įstatyme (Konstitucijoje) ir kituose įstatymuose yra dorovę atitinkančių teisinių pagrindų, tačiau dabartinė teisinė tvarka Lietuvoje negina dorovės. Nei viena valstybė, praradusi dorovę, neišliko – žmonijos istorija tą ne kartą yra patvirtinusi.

Bet kokia Gamtoje esanti organizmų bendruomenė yra drausminga, gyvena pagal tam tikras taisykles. Gamtoje yra Darna. Jei organizmų bendruomenė nesilaiko šių taisyklių, ji paprasčiausiai žūsta, išnyksta. Žmonių bendruomenei galioja tie patys Gamtos dėsniai. Tačiau žmonių bendruomenė randasi daug aukštesniame dvasiniame lygmenyje, todėl jai taikomi daug aukštesni reikalavimai, nes Žmogui duota valia ir pasirinkimo laisvė. Dorovė, dora – tai darnos išraiška per žmogaus elgesį, veiksmus ir mintis.

Žmonių visuomenę galima prilyginti tam pačiam žmogaus kūnui, kur ląstelės yra žmonės, organai, darbiai veikiančios dalių visumos (sistemos) – įvairios žmonių organizacijos (įstaigos, įmonės ir pan.). Kai kiekvienas organas, ląstelė dirba darniai (dorai), bendrai kūno gerovei, tai kūnas yra sveikas ir aprūpintas, kartu sveikos ir aprūpintos yra visos ląstelės ir organai. Tokia veikla vadinama darnia. Kai tik sutrinka kokios nors darniai veikiančios visumos (sistemos), organo veikla kūne (pažeidžiama darna), prasideda įvairios kūno ligos, kurios kartais baigiasi mirtimi – žūna visas kūnas, kartu žūna ir visos ląstelės. Tokia pati tvarka yra ir žmonių visuomenėje. Žmogus turi stengtis veikti darnoje su Gamta – elgtis dorai.

Žmogus jausdamasis vienas šiame pasaulyje atitinkamai ir elgiasi. Jei nėra pajautimo, kad yra Aukščiausioji globojanti jėga, žmogus pradeda vadovautis savo egoistiniais siekiais, o jų neįgyvendinęs žudosi. Tai vienišumo požymiai. Jei žmogus suvokia, kad yra ne vienas šiame pasaulyje, kad yra globojantis Kūrėjas, yra jį sauganti ir padedanti išgyventi bendruomenė, jis visai kitaip elgiasi, stengiasi prisidėti prie bendruomenės klestėjimo, įsijungia į darnią veiklą ne vien savo naudai, bet ir valstybės klestėjimui.

Lietuvos istorijos tyrinėjimai parodė, kad visuomeninės griūties vyksmai (procesai) prasidėjo tuomet, kai I Lietuvos Statute buvo įterpti nuosavos naudos (privataus intereso) gynimo dalykai. Iki tol vyravo visuomeninės naudos (intereso) gynimas. Vėliau, palaipsniui, asmeninės naudos gynimas teisės aktuose vis plėtėsi, ko pasėkoje buvo visiškai suardyta darna visuomenėje – asmeninė nauda tapo svarbesni už visuomeninius, kas reiškia, jei žiūrėtume analogiją su kūnu, vienos ląstelės ar organai nustojo rūpintis bendra kūno gerove, dėl ko sutriko visa kūno veikla. Atsirado savotiškos vėžinės ląstelės visuomenėje, kurios mito likusių ląstelių gyvybine jėga (energija).

Mūsų valstybė praranda savo paskirtį (funkcijas). Tiek pas mus, tiek visoje Europoje, net visame vakarų pasaulyje, įstatymai nebegina dorovės, sarmatos. Įstatymų sudarymas ir leidimas tapo viso labo esamų sukurtų ar besikuriančių gaivališkų ar savaime vykstančių (stichiškų) santykių reguliavimu. Visuomenėje nuolatos kuriasi, susidaro kažkokie santykiai. Tačiau kai gaivališkas ar savaimiškas reguliavimas vyksta dvasiniame lygmenyje, gauname bendruomenės dorovinį smukimą ir kartu - suirimą. Bendruomenė išnyksta. Todėl pirmykštėse bendruomenėse buvo griežti doroviniai draudimai (tabu) - griežtos taisyklės šeimos išsaugojimui, vaikų auklėjime ir t. t. Žmonės matė ir suvokė, kad be šių griežtų draudimų (tabu) jie paprasčiausiai išnyks.

Todėl valstybė turi remti nuostatas, dėsnius, aukščiausius valdžios aktus (įstatymus), pagal kuriuos gyvena žmonės. Tos nuostatos, dėsniai, aukščiausi valdžios aktai (įstatymai) turi remti teisingumą, o teisingumas – dorovę, sarmatą, kuri randasi iš Darnos Gamtoje.

Siekiama Valstybinė santvarka turi būti palaikoma trimis lygmenimis:

1. Tautinė pasaulėjauta (Gamtos darnos dėsniai; Dvasingumas; Kūrėjo sumanymas);
2. Visuomenės atmintis (Būtovė; Asmens sarmata, pakanta, dorovė; Protėvių išmintis);

Valstybės dabartis (Naujos teisinės vidėjos, mintys ir sąvokos; Teisės esminiai teiginiai, veikimo dėsniai ir teisės normos; Esami teisiniai santykiai ir jų derinimas).

Lietuvių tautinė pasaulėjauta paremta gamtatikybos, dvasingumo ir dieviškumo sampratomis. Tokių sampratų pagrindu lietuvių visuomenėje randasi padorumo, dorovės, pakantos pagrindu paremta paprotinė teisė. Taip pat visuomeniniams tautiniams santykiams didelę įtaką daro visuomenės atmintyje esanti būtovė, kaip sąryšis su praeitimi, bei protėvių išmintis.

Tautinės pasaulėjautos sampratos esmingai įtakoja asmens sarmatos (pakantos, dorovines) nuostatas. Tokios nuostatos pagelbėja protėvių išminčiai rastis, kuri iš kartos atminties perduodama ateities kartoms. Asmens sarmata – vyksmas, kuris įtakojo protėvius, tėvus, įtakoja mus ir įtakos ateities gyventojus. Tautinei pasaulėjautai mus įtakojant randasi išmintis. Tačiau išminčiai sukaupti būtinas laikas, pastangos, apibendrinimai. Todėl protėviai ir tėvai, puoselėdami sarmatą, kaupia išmintį, kuri išlieka kaip visuomenės atmintis. Sarmatos auginimo pagrindu randasi išmintis, tačiau  tiek išmintis svarbi sarmatai rastis, tiek sarmata svarbi išminčiai rastis.

Taigi, paprotinė teisė randasi dėl visuomenės atminties esančių šių veiksnių:

1. būtovės, kaip laiko tėkmės nulemtos praeities;
2. kiekvieno asmens darnos, pakantos, dorovinių nuostatų nulemtų tą asmenį įtakojančios pasaulėjautos;
3. Iš kartos į kartą perduodamos protėvių išminties, kuri randasi kiekvieno asmens darnos, pakantos, dorovinių nuostatų pagrindu.

Valstybės siekiamos dabarties, jos teisinės aplinkos, santvarkos raida tai nenutrūkstamas vyksmas. Iš tautos atminties randasi teisinės vidėjos, kurių pagrindu sudarinėjami teisės esmingieji teiginiai (principai). Remiantis nustatytais teisės esmingaisiais teiginiais sudarinėjami, nustatomi, derinami esami visuomenės teisiniai santykiai. Esami teisiniai santykiai ir iš tautos atminties atsirandantys veiksniai (būtovė, darnos nuostatos, protėvių išmintis) įtakoja naujų teisinių vidėjų radimąsi.

Pateiktąjį valstybinės santvarkos aprašą galima aiškiau suvokti pasiremiant šiuo kūrybos vyksmo vaizdiniu: (ką sugalvojame tą sukuriame)->(ką sukuriame tuo tampame)->(kuo tampame tą išreiškiame)->(ką išreiškiame tą patiriame)->(ką patiriame tuo esame)->(kuo esame tą sugalvojame)->(ką sugalvojame tą sukuriame).

Pagal pateiktą kūrybos vyksmo vaizdinį teigtina, kad visuomenė tokia, kokia jos būtovė, kaip joje išsaugojama protėvių išmintis, kokia jos narių dorovė. Kokia visuomenė, tokios joje randasi teisinės vidėjos, mintys, sąvokos. Kokios sugalvojamos vidėjos, tokie sukuriami teisės esmingieji teiginiai. Kokios sukuriamos pamatinės tiesos ir elgesio teisyklės tokia visuomene tampama. Kokia visuomene tampa, tokie joje reiškiasi teisiniai santykiai. Kokie teisiniai santykiai visuomenėje tą kiekvienas iš mūsų būdami visuomenėje patiriame. Priklausomai nuo, ką kiekvienas iš mūsų būdami visuomenėje patiriame, tokia ir yra visuomenė. Kokie mes esame visuomenėje tą bendrai visuomenėje ir kiekvieno iš mūsų sugalvojame. Kas visuomenėje sugalvojama, tas joje sukuriama.

Valstybinę santvarką reikia pertvarkyti taip, kad ji atitiktų Gamtos (Darnos) dėsnius (žvelgiant iš religinės pusės, tai galima pavadinti Kūrėjo sumanymu) ir tautos lūkesčius. Tam reikia naujų teisinių minčių (idėjų), kurios gali rasti tik remiantis šiais trimis šaltiniais:

1. esami teisiniai santykiai ir esamų teisinių santykių reguliavimas; kitaip dabartinė Lietuvos Respublikos santvarka;
2. Lietuvos ir likusio pasaulio istorinėje praeityje susiklosčiusių teisinių santykių ir jų reguliavimo pavyzdžiai;
3. Protėvių išmintis.

Kadangi žmogus yra sąmoninga dvasinė būtybė, tai naujų teisinių idėjų atsiradimui svarbų vaidmenį turėtų vaidinti ir asmeninės dorovinės nuostatos, asmeninė sarmata.

Dabartiniai, tiek Lietuvos, tiek ES aukščiausi valdžios aktai (įstatymai) neberemia teisingumo ir dorovės, sarmatos, jie gina piniginių (finansinių) jėgų asmeninę naudą (interesus).

Būtent žemas valdytojų dorovės lygis, ar net jos nebuvimas (tapimas besarmačiais) sąlygoja tai, kad dabartinės Lietuvos Respublikos negalime vadinti nepriklausoma. Lietuvių tauta iki šiol nėra tikroji savo valstybės valdytoja. Mes turime ištaisyti šią padėtį. Tauta turi perimti valstybės valdymą į savo rankas.

Žemas dorovės lygis ar net jos nebuvimas kartu su neišmanymu (tapimas besarmačiais) apsunkina tautiečių padėtį. Dažnai valdytojams trūksta išprusimo tiek bendražmogiškuose, tiek visuotiniuose (globaliuose) reikaluose (neturi sarmatos), todėl politikoje vyrauja:

• žinių apie valdymą, kaip vyksmą (procesą) iš esmės, stoka, ko pasėkoje buvo/yra priimami klaidingi sprendimai;
• visuotinės (globalios) politikos, vykstančių vyksmų (procesų) pasauliniu mastu nesuvokimas;
• sąmoningas kenkimas tautai, veikimas prieš jos tikslus, pažiūras, domesį (interesus).

Tad nuo ko pradėti, kad tėvynėje kiekvienam lietuviui būtų gera gyventi? Mums visiems reikia nusistatyti tam tikrus savalaikius tikslus, vedančius visą tautą į bendrą tikslą – Tautos klestėjimą. Mes kalbame apie valdymą – valios išreiškimą. Visi mūsų veiksmai seka iš pasaulėjautos ir pasaulėžiūros. Tai yra svarbiausi dalykai. Iš jų išteka visos mūsų mintys ir darbai. Mes tikime, kad lietuvių tauta yra gebanti atsitiesti ir tvarkytis, kad visame pasaulyje yra lietuvių, kurie sukaupę įvairiausios patirties, išminties, gebėjimų. Lietuvių tauta turi viską, ko reikia nepriekaištingai, nepriklausomai darniai valstybei sukurti, yra pajėgi rūpintis kiekvienu savo piliečiu, yra pajėgi pati apsispręsti, su kuo draugauti.

Pasaulėjauta ir pasaulėžiūra

Mums priimtina bet kokia pasaulėjauta ir pasaulėžiūra, kuri saugo gyvybę ir darną gamtoje.

Sąvokos

Protėviai.  Giminė.

Už savo buvimą, už kalbą, už tėvynę mes esame dėkingi protėviams. Turime nuolatos prisiminti, reikšti pagarbą protėviams. Būk ištikimas Kraujui ir Žemei. Tavo Kraujyje – Tautos jėga, tavo Žemėje – Protėvių palaikai. Gerbk Tiesą, pagal kurią gyveno tavo Protėviai. Sek Senųjų Didžiavyrių ir Didžiamoterių keliais, nes kažkada jie buvo tavo Kraujo žmonėmis ir herojiškais žygiais įgavo Nemirtingumą. Veikite gerus darbus savo Giminės ir Protėvių garbei. Nenutraukite Šeimos Sąjungos ryšių, nes laimę savo prarasite. Gerbkite savo tėvus ir išlaikykite juos senatvėje. Kaip jūs rūpinsitės jais, taip apie jus galvos ir rūpinsis jumis jūsų vaikai. Išsaugokite savo Protėvių Giminės atmintį ir jūsų palikuonys lygiai taip pat atmins jus. Nepardavinėkite jūs, žemių savų už auksą ir sidabrą, nes prakeikimą jūs sau prisišauksite.. ir nebus atleidimo jums visas dienas be pabaigos. Mylėkite artimą savo, jei jis to vertas.

Laikome, kad visi išminčiai, skelbę Gyvatą yra mūsų Gyvatos Medžio ir Tautos dalis. Jie mums paliko išmintį, kuria galim vadovautis ar pasiremti.

Tauta

Tauta - tai bendruomenė, susidariusi savos papročių, apeigų (kultūros), išprusimo, išsiauklėjimo, giminės bei valstybingumo siekio pagrindais. Tautą išreiškia šie bruožai:

1) tautiškumas (etninė tauta) – papročiai, vaizdiniai, apeigos, sutartiniai ženklai (simboliai), paprotinė teisė (kultūra) ir jų perdavimas iš kartos į kartą (tradicijos);

2) tauta kaip istorinė žmonių bendrija, susidaranti jų kalbos, žemės paviršiaus ploto (teritorijos), ūkinio (ekonominio) gyvenimo, kultūros ir kai kurių charakterio ypatybių bendrumo pagrindu (nacija) - nacijaàgenacijaàgenatisàgentis, giminė;

3) politinė tauta – daugelio tikslų, siekių, pažiūrų, domesių (interesų) suderinimas, visuomeniškumas, valstybingumas.

Taip pat yra šiuos tris bruožus sustiprinanti dvasinė tauta - dievai, likimas, dalia (karma), dvasingumas. Jei Tautoje atsisakomas bent vieno iš šių bruožų, tokia Tauta mąžta... Pabrėžtina, kad šie bruožai kaip daugybės ir nebūtina kiekvienam Tautos nariui patekti į visas šias keturias daugybes.

Tautos ir Valstybės griežtai sutapatinti negalima, nes Tauta be Valstybės gali gyvuoti. Nagrinėjant Tautos ir Lietuvos santykį būtina atkreipti dėmesį, kad Lietuva kūniškai (medžiagiškai) reiškiasi per Tautą, Žemę ir Valstybę. Todėl Lietuvos Tautai privalu rūpintis Lietuvos Žeme kuriant Valstybę.

Sarmatiškumas. Baltiškumas. Sarmatas. Sarmata.

Sarmatiškumu apsprendžiamas gebėjimas dorai ir pagarbiai elgtis bendruomenėje. Sarmatingas žmogus (sarmatas) suvokia tikrąsias bendražmogiškas vertybes. Sarmatiškumas – visuomeninė savybė.

Baltiškumu apsprendžiamas gebėjimas pajausti gamtos dieviškąjį pradą, suvokti Gamtos (plačiąja prasme) ir Visatos vyksmų bendrumą.

Sarmatas – siekiantis suvokti savo ir visatos sąrangą asmuo. Sąrangos Matytojas/Matantis Sąrangą (Matantis), ieškantis įpročio ir papročio šaltinio, jį priimantis arba atmetantis. Ieškojimo sudėtines dalys - žinojimas per patyrimą, supratimas, sąmoningo įpročio kūrimas. (Darantis pagal matymą).

Sarmata (plačiąja prasme) - Gamtos ir visuomenės dėsnių visuma. Asmeninė sarmata - savo paties ir aplinkos vertinimo būdas: Gamtos ir visuomenės dėsnių žinojimas per patyrimą, supratimas, sąmoningų įpročių kūrimas arba atmetimas bei jų derinimas tiek su išsoriniu – Visatos, tiek su vidiniu – visuomeniniu pasauliais.

Lietuvis. Lietuvių kalba. Lietuvių raštas.

Lietuviu yra kiekvienas, kuris jaučia Lietuvos žemės protėvių pasaulėjautą ir brangina lietuvių protėvių paveldą, siekia gyventi pagal lietuvių protėvių pasaulėžiūrą. Teigiame, kad istoriniu ir kilmės (genetiniu) požiūriu tūkstantmečiais lietuvių protėviai pasklidę po visą Europą. Lietuvis yra tas, kuris kalba lietuviškai, išpažįsta lietuvių protėvių tiesas, pasirengęs dirbti dėl Lietuvos suklestėjimo.

Lietuvių kalba yra pati seniausia iš Pasaulio kalbų. Lietuvių kalba yra labai artima prokalbei, iš kurios radosi visos kitos Pasaulio kalbos.

Europoje visi rašto paminklai yra susiję su lietuvių kalba. Lietuviai turi teisę kiekvieną Europos rašto paminklą laikyti jo paties protėvių  paveldu. Runų raštas susijęs su lietuvių kalba.

Kūryba. Darbas. Vargas. Verslas. Pinigai.

Kūryba – laisvo žmogaus veikla, kurios vaisių savininku jis yra, bet skiriantis juos Kūrėjui.

Darbas gali būti samdomas arba laisvas. Samdomas darbas – samdomo žmogaus veikla, kuri kartais atliekama ne sava valia, ir kurios vaisių savininku žmogus nėra. Laisvas darbas -  žmogaus veikla, kurios vaisių savininku yra jis.

Vargas – veikla, būdinga netekusiam valios vergui ir neesančiam savo veiklos vaisių savininku.

Kiekvienas normalus žmogus gimsta turėdamas prigimtyje galimybę gyventi - verstis be jokių pagalbų. Vienas augina duoną, kitas siuva rūbus, trečias stato namus ir t. t. Visi reikalingi, jei pasirenka savo vietą ir pareigą – gyventi naudingai kitiems, sau ir Kūrėjui. Kitaip jis tampa nenaudėliu-išlaikytiniu.

Verslas – tai priemonė įgyvendinti valstybės išsikeltus ūkinius tikslus bei sukurti medžiaginių vertybių ar paslaugų asmens-bendruomenės-Tautos reikmėms tenkinti (įskaitant ir reikmių tenkinimą keičiantis sukurtais veiklos vaisiais).

Bet kokio verslo, gamybos Lietuvoje tikslas yra ne pelno siekimas, o bendros tautos gerovės kėlimas, t. y., tik per ūkinę veiklą žmogus gali susikurti tinkamas gyvenimo sąlygas, be kurių negalėtų nei išsilaikyti, nei išsivystyti.

Pinigai yra mūsų sukurtų gėrybių (panaudotos jėgos) mainų priemonė. Pinigai neturi jėgos (energijos). Žmogus juda pats. Daugelis mūsų galvoja, kad žmogus juda pinigų pagalba. Tačiau taip nėra. Gyvasties jėga yra žmoguje. Visos kitos jėgos, kurias mes naudojame, yra išvestinės. Kai mes pradedame sąveikauti per pinigus, mes iš tikro keičiamės savo jėga. Visi medžioja jūsų gyvasties jėgą.

Buvimas šventume.

Yra penkios žmogaus sąmonės būsenos, - kūrimas, dirbimas, šventimas, bendravimas ir tingėjimas. Šventimas suvokiamas kaip buvimas šventume. Buvimas šventume, - tai dvasinė, rymojimo būsena, kai sąmonė nukreipta į savęs ir aplinkos suvokimus. Būnant šventume, leidžiama vykti vidiniams dvasiniams virsmams.

Šventyklos ir šventės.

Tam tikri daiktai, vietos, ryšiai yra šventi. Šventavietėse gali būti įkuriamos šventyklos. Šventyklos būna skirtingos ir jos skirtos įvairioms paskirtims. Apeiginio šventimo metu kiekvienoje šventykloje privalo būti bent trys iš šių dalių: žemė, ąžuolas, vanduo, upelis, akmuo, ugnis, vėjas. Šios dalys skirtos bendravimui su Tikrove, dėl ko būnama šventume. Kiekviena šventykla įkurdinta vienos dalies pagrindu, tačiau kitos dalys sustiprina šią dalį. Todėl kiekvienoje šventykloje yra ryšys su tam tikra Tikrovės dalimi.

Dora. Garbingumas. Ištikimybė.

Džiaukitės laime svetima, nes tas kas svetima laime džiaugiasi, tas laimę sau prisišaukia.

Žmogus, įvaldęs saviraidą, tampa išmintingu, jis valdo (turi) aštuonias savybes: teisingumą, savybę mąstyti, savybę sutelkti dėmesį į savo vidaus pasaulį, savybę tyrinėti, šaltakraujiškumą, sąžiningumą, skaistybę,  susitelkimą.

Ydos, kurių žmonėms reikia vengti: neteisingas pyktis, gašlumas, godumas, paklydimas, troškimas, žiaurumas, bambėjimas, puikavimasis, nusiminimas, potraukis, pavydas, pasibjaurėjimas, ištvirkimas, svetimo troškimas, engimas, įniršis.

Gintis. Kova.

Būk drąsus ir išdidus. Tas kas nugali savo baimę, tas kas neatsitraukia prieš Jėgą, ir yra tikras Didvyris. Visada atsimink, kad silpnas – bijo kovos, stiprus veržiasi į ją, o didis randa joje savo laimę. Ginkite senus ir mažus, tėvus ir motinas, sūnus ir dukteris, nes tai Giminė jūsų, išmintis ir šviesa tautų mūsų. Ginkite jūs Žemę savo ir nugalėkite Tiesos ginklu visus savo Tautos priešus.

Šeima. Bendruomenė.

Šeima – pamatinė bendruomenės kuopelė, kurią sudaro (gyvena kartu ir tvarko bendrą ūkį) mažiausiai dvi ir daugiausiai septynios kartos: prosenelis senelis, tėvas, aš, sūnus, anūkas, proanūkis. Šeima turi gyventi kartu, nes visos kartos yra reikalingos viena kitai: pagyvenusiems reikalinga medžiaginė pagalba, galimybė perduoti palikuonis savo gyvenimišką patirtį ir kūrybinius įgūdžius; šeimininkui reikia kurti, kad išmaitintų šeimą, ir todėl jam reikia, kad kas nors prižiūrėtų jo vaikus; vaikams reikalinga mylinčio gimdytojo rūpinimasis ir auklėjimas, kad vaikas užaugtų patyrusiu ir išmanančiu žmogumi.

reklama

Laisvas asmuo kuria dieviškąją šeimą, – dieviškąją sodybą, tokių sodybų visuma yra tikroji bendruomenė. Padėkite artimam jo bėdoje, nes ateis bėda pas jus, padės jums jūsų artimieji. Nežeminkite kitų žmonių savigarbos ir nebus pažeminta jūsų savigarba. Netverkite bėdų kitų tikėjimų žmonėms, nes Dievas-Kūrėjas vienas virš visų žemių ir virš visų Pasaulių.

Valstybė.

Valstybė, - tai iš savivaldos vienetų (valsčių) sudarytas administracinis junginys. Valstybės sienos ribojasi su kitokios pasaulėžiūros ir kitokios kultūros tautų šalimis. Valstybė jungia bendros pasaulėjautos ir pasaulėžiūros žmones.

Seniau Lietuva dalijosi į valsčius. Daug valsčių sudarė valstybę. Panašiai kaip daug galios yra galybė, daug šviesos – šviesybė ir t. t. Reiškia valstybė yra daugelio valsčių susivienijimas. Valsčiaus gyventojai vadinami valstiečiais.

Valstybė, kurioje nešiojami drabužiai išausti kitose šalyse, valgoma duona pagaminta iš kitose  šalyse užaugintų grūdų ir geriamos kitose šalyse išspaustos sultys yra apgailėtina ir neverta Valstybės vardo.

Kultūra. Kultūringos visuomenės tikslai. Kultūros ir visuomenės raidos lygio (civilizacijos) santykis.

Kultūra – tai elgsenos metmenų, veikimo būdų ir priemonių rinkinys, būdingas tam tikrai bendruomenei, žmonių, kuriuos tarpusavyje sieja bendros savybės (bendra kalba, bendras tikėjimas, religija, bendri tikslai ir pan.), visumai.

Kultūros paskirtis - padėti bendruomenei (jos nariui) pasiekti užsibrėžtus tikslus, tam jėgas, pastangas bei išteklius eikvojant pagrįstai, tikslingai ir tinkamai.

Kultūros tikslas – išlavinti mūsų natūralius gebėjimus.

Greitesniam ir sėkmingam žmogaus dvasiniam vystymuisi būtina kultūringa visuomenė, kurios tikslas būtų – sudaryti kiekvienam nariui visas tam būtinas sąlygas.

Visuomenė išsigimsta, kai žmonių paprotinio (tradicinio) elgesio normomis tampa tik savo kūniškų poreikių (maisto, miego, saugumo, poravimosi) tenkinimas, kai nesiekiama išminties.

Visuomeninė sandara, užtikrinanti žmonijai teisingą raidą, paremta suvokimu, kad pasaulėtvarka, esanti Gamtoje, aprūpins kiekvieną viskuo, kas būtina.

Jei visuomenė nesiekia keturių tikslų – žinių, medžiaginės gerovės, kūniškų pomėgių ir dvasinės tobulybės siekimo - tai tokia visuomenė laikoma nekultūringa.

Sau gyventi – rusenti, šeimai gyventi – degti, o tautai gyventi – šviesti.

Asmeniškai ir valingai kaupiamos žinios, plėtojama, sąmonė, ugdomas protas išskiria žmogų iš gyvūnų. Žinios garantuoja žmogui raidos (evoliucinį) vystymąsi. Šis vystymasis pasireiškia tik tada, jei laikomasi nepriklausomų (objektyvių) Visatos, Gamtos ir visuomenės dėsnių. Žinios padės gyventi darnoje su šiais dėsniais.

Kultūra lemia nenutrūkstamą dvasinį tautos atsinaujinimą, o visuomenės raidos (civilizacijos) pastangos nukreiptos į fizinį atsinaujinimą. Kultūra kuria visuomenės raidą (civilizaciją), tačiau tam tikrame etape visuomenės raidos lygis (civilizacija) pradeda neigti ir griauti kultūrą.

Tai, ko nenorime

Turi būti atmestos bet kokios „socialistines“ ar kitokios priverstinio „kolektyvizmo“ atmainos. Taip pat turi būti atmestas ir liberalizmas bei laukinis kapitalizmas, kuris pabrėžia tik kito asmens išnaudojimo pirmumą (priorotetą), bet nesprendžia nuolat iškylančių visuomeninių  sudėtingų klausimų (problemų) rūpesčių.

Tačiau taip jau susiklostė, kad mums tenka daug ką įsigyti iš užsienio. Kol kas Lietuva negali pasigirti gausiais energetiniais (mums visiems įprasta nafta, dujomis) ištekliais.

Ūkio tvarkymo būdas (ekonomika), kuriame ūkininkavimą apsprendžiantis pagrindas yra ne žmonių poreikius tenkinti, bet, nežiūrint į nieką, kuo daugiau pelno gauti, yra nepriimtinas.

Teorijos, kad valstybė neturi kurti gamybos arba griežti reikalavimai, kad valstybė visiškai nesikištų į gamybos kūrimą, o vien tik nuo visų imtų mokesčius, yra nepriimtinos.

Mes nenorime samdinių kariuomenės ir nenorime, kad mūsų kariai kištųsi į laisvų (suverenių) valstybių vidaus reikalus. Lietuvos kariai kariavo bei kariauja Irake, Afganistane, Jugoslavijoje. Karybai valstybės (krašto) apsaugos ministerija išleidžia daugiau kaip milijardą litų per metus. O kokia nauda iš to mums? Mūsų tariami sąjungininkai (JAV, D.Britanija) iš to turi milžiniška naudą. Jie užkariautuose kraštuose pasisavina visus gamtos turtus ir jų kompanijos iš to uždirba milžiniškus pinigus. O ką gauname mes? Mes turime tik karo išlaidas ir daugiau nieko.

Mums nepriimtina, kad NATO Lietuvos gynimą nuo rusų pavedė Lenkijai, kadangi Lenkija jau dvidešimt metų nuolatos daro spaudimą dėl Vilniaus krašto ir lenkų tautinės mažumos Lietuvoje, todėl Lenkija kelia didesnę grėsmę Lietuvai negu Rusija.

Mums nepriimtina demokratija, kurią mums pateikia, kaip „liaudies valdžią“. Žodį „demokratija” sudaro dvi dalys: „demos” ir „kratos”.  Dabar „demos” verčia kaip „liaudis“, o iš tikro „demos” graikiškai reiškia „laisvi žmonės”, tame tarpe ir vergvaldžiai. Senojoje Graikijoje miestų-valstybių reikalus galėjo spręsti ribotas gyventojų skaičius (pilietinių teisių neturėjo vergai, moterys, svetimšaliai). Demokratijos dėka, valstybės valdytojus renka žmonės, visiškai nieko neišmanantys apie valstybės valdymą, tą gali daryti netgi alkoholikai, narkomanai, galvažudžiai ar iškrypėliai.

Mes nenorime, kad esminiai ištekliai (naudingos iškasenos, žemės, miškai, susisiekimas, jėgos (energijos) šaltiniai, pinigų leidimas (emisija), stambios paskolos (kreditas) priklausytų atskiriems nuosavybininkams (privatiems savininkams). Be šių išteklių didžioji tautos dalis negali apsieiti, todėl esant tokių išteklių tiekimo ir valdymo išimtinei teisei (monopoliui) ji yra verčiama paklusti esminių ūkio sričių privačių savininkų reikalavimams.

Mes nenorime esamos leidimų tvarkos. Dabar, norint pradėti kokią nors veiklą, reikia gauti didelį kiekį leidimų. Tikrovėje  visa leidimų tvarka yra visiškai ne leidimų, o draudimų ir kyšių ėmimo, prievartavimo tvarka.

Mes nenorime dabartinio valstybės ir savivaldybių lėšų ir turto panaudojimo kontrolės  mechanizmo. Valstybės kontrolieriaus įstaiga yra neįgali tinkamai kontroliuoti. Valstybės kontrolė kasmet išaiškina vis didesnį valstybės pinigų švaistymo ar grobimo mastą, tačiau nieko negali padaryti, nes ES nusprendė, kad Valstybės kontrolė negali bausti kaltųjų. Bausti gali tik teismai, prokurorai ar kitos atsakingos visuomenionės įstaigos. Su savivaldybių kontrolierių skyrimu yra visiškas absurdas. Savivaldybės taryba skiria ir savivaldybės valdymo pareigūnus (administraciją) ir savivaldybės kontrolierių. Tokiu būdu gaunasi, kad viskas yra „vienose rankose“: taryba – įstatymų leidžiamoji valdžia, savivaldybės valdymo pareigūnai (administracija) – vykdomoji valdžia ir kontrolierius.

Mums nepatinka, kad visuose įstatymų kodeksuose ir poįstatyminiuose aktuose yra labai paini, gausiai prikaišiota visokiausių tarptautinių žodžių, įstatymų kalba. Be to, visuose teisės aktuose labai daug tuščiažodžiaujama bei naudojamos painios ir nevienaprasmės minčių išraiškos (formuluotės). Taip įstatymų kūrėjai daro neatsitiktinai. Jų tikslas, kad įstatymai būtų kuo sunkiau suprantami ir tokiu būdu žmonės, negalėdami jų tinkamai suprasti, būtų priversti kreiptis į teisininką.

Mes nenorime skolintis iš užsienio. Visos ES valstybės yra stipriai prasiskolinusios. Pusė jų prasiskolino pavojingai daug – skola viršija 60% BVP. Tokį procentą nustatė pati ES, bet pati jo nesilaiko. Kas daugiau prasiskolina tampa skolos davėjo įkaitu. O kas yra skolintojas, jei visos valstybė skolingos? Skolintojai yra bankai. Valstybių skolos anksčiau ar vėliau bus suvisuomenintos. Tai reiškia, kad skolą privalės gražinti visi piliečiai, t. y. ji bus padalinta visiems piliečiams po lygiai. O kas skolinasi? Skolinasi neatsakingos, tautos gerove nesirūpinančios vyriausybės. Jos skolintus pinigus iššvaisto, ištaško, dalį jų pasisavina, t. y. išvagia, o grąžinti turės piliečiai - vieni skolinasi, o grąžina kiti. Vyriausybės ir jų nariai niekada neturės pinigų skoloms grąžinti ir už tai net neturės atsakyti. Todėl valstybių skolos auga kaip ant mielių. Tačiau, skoloms viršijus tam tikrą ribą, jos tampa nemokios. Tokios vyriausybės yra priverstos vykdyti skolintojo, t. y. banko reikalavimus. Iš tikrųjų valdžią valstybėje perima bankas. Taip jau atsitiko Graikijoje, Portugalijoje ir Airijoje. Pas juos užsienio didieji bankai nurodinėja vyriausybėms, kokius mokesčius turi mokėti jų piliečiai, kokius įstatymus turi priiminėti vyriausybės ir parlamentai. Taip valstybės ir tautos nepriklausomybei ateina galas. Šalį pradeda valdyti niekieno nerenkamų bankininkų neribota valdžia (diktatūra).

Mes nenorime privačių pensijų fondų. Kasmet nuosavi pensijų fondai (PPF) išveža į užsienį kelis milijardus litų. Jie sako, kad už juos perka pačių geriausių kompanijų akcijas, t. y. deda lėšas (investuoja). Kokia nauda iš tokių investicijų Lietuvos piliečiams? Pirma, už mūsų pinigus kuriamos darbo vietos užsienyje. Antra, prasidėjus krizei 2008 metais visų akcijų kursas krito ne procentais, o kartais. Kitose šalyse dėl PPF veiklos žmonės prarado visas santaupas ir papildomų pensijų negaus.

Mes nenorime iki šiol atliktų pertvarkų (reformų) švietimo tvarkoje. Didžiulis šalies turtas yra gerai išauklėtas ir išsilavinęs jaunimas. Labai gaila, kad iki šiol visi Lietuvos Seimai ir visos vyriausybės, darydamos nesibaigiančią švietimo pertvarką (reformą), kuo toliau tuo labiau švietimo tvarką tik gadino ir toliau tebegadina. 1990 metais pradėjo kurti tautinę mokyklą, o ką per du dešimtmečius padarė? Mokiniai jau turi savo parlamentą, kuris sprendžia, kaip mokytojai turi juos mokyti ir auklėti. Pertvarkyta  iki to, kad ne mokytojai auklėja mokinius, o mokiniai mokytojus. Ar tokia turi būti tautinė mokykla? Pirminė švietimo tvarka, kurią buvo pradėta pertvarkyti, buvo daug geresnė, tobulesnė negu dabartinė, pertvarkyta. Švietimas visada buvo ideologiniu dalyku. Kokia pažiūrų, minčių, vaizdinių, sąvokų visuma ( ideologija) vadovaujasi valdantysis luomas, tokia pažiūrų, minčių, vaizdinių, sąvokų visuma viešpatauja ir švietime, tokią pažiūrų, minčių, vaizdinių, sąvokų visumą ir kala į galvas mokiniams ir jaunimui dabartinė švietimo tvarka.

Nenorime politinių partijų rietenų. Valdyti valstybei partijos iš viso nereikalingos. „Partija“ lietuviškai reiškia „dalis“. Todėl jau šešis šimtus metų viešpataujančių žydų savanaudiškos įtakos (skaldyk ir valdyk) įtakoje Lietuvoje, Lietuvos visuomenė per partijas yra išskaidyta į dalis. Kiekviena dalis (partija) taip padaryta, jog rūpinasi tik savimi. Mums rūpi visuma – Lietuva. Mes - ne žydai ir ne sužydėję lietuviai (per maišymąsi).

Valstybės kūrimo pagrindinės nuostatos

Švietimas.

Kiekvieno tautos nario švietimas ir išsilavinimas turėtų būti svarbiausiu ir pagrindiniu mūsų valstybės uždaviniu. Nuo to priklauso Lietuvos ateitis. Ypatingą dėmesį reikia skirti mokyklai. Mokymas turi būti susietas su Gyvybės – kiekvienos asmeniškai ir visos Žemės – išsaugojimo užtikrinimu.

Mokykla turi išleisti auklėtinius, paruoštus savarankiškam gyvenimui, išmokyti pagrindinių amatų bei išmokyti išgyventi įvairiausiomis sąlygomis. Mokykla turi suteikti pagrindus, kaip kurti savo aplinką, šeimą, kreipti veiklai, kuris bus asmens pragyvenimo šaltiniu.

Lietuvių kalba valstybinė. Todėl, mūsų nuomone, visos mokyklos pagrindinius dalykus turi dėstyti valstybine kalba. Tautinių mažumų kalbos dėstomos pagal poreikį. Negali būti lietuviškų, rusiškų ar lenkiškų mokyklų. Visos mokyklos turi būti valstybinės su vienoda programa. Užsienio kalbos pasirenkamos savarankiškai.

Įsitikinę, jog būtina, kad švietimo būdas ir tvarka iš duomenų pateikimo būdo būtų pertvarkyta į reiškinių, tikrybės tyrimo bei pažinimo būdą. Visapusiškas, kokybiškas išsilavinimas turi būti privalomas visiems vaikams, jaunuoliams nepriklausomai nuo jų visuomeninės padėties ir gyvenamosios vietos. Būtina skatinti moksleivių kūrybiškumą, asmenybės auginimą, neformalią veiklą, nes jei mokinys mokykloje pats neišmoks nieko kurti, tai ir gyvenime jis galės tik pamėgdžioti ar kopijuoti.

Taip pat būtina mokyti suaugusius, taikant mokymosi visą gyvenimą būdą.

Sveikatos apsauga.

Didelę įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, o kartu ir visai valstybei, daro žmogaus sveikata. Sveikas žmogus – sveika siela, sveikos mintys, sveikas kūnas.

Mes įsitikinę, kad sveikatos apsaugos tvarkos tikslas – ne ligas gydyti, bet sudaryti visas įmanomas sąlygas piliečiams gyventi sveikiems.

Valstybė privalo skatinti sveiką gyvenseną, garantuoti sveiką aplinką bei sudaryti sąlygas kiekvienam kreiptis ir nedelsiant gauti tinkamas gydymo paslaugas.

Fizine kultūra ir sportas svarbus visiems visuomenės sluoksniams: vaikams, jaunimui ir suaugusiems žmonėms. Fizinė kultūra stiprina žmogaus sveikatą. Todėl fizinei kultūrai ir sportui plėtoti turime sudaryti palankias sąlygas.

Bendruovalda. Sueiga. Kapa (kuopa). Rinkimai pagal kapos teisę.

Siūlome kitokį valstybės valdymo modelį, nei dabar pasaulyje esantys populiarūs demokratija, monarchija ar diktatūra. Tai bendruovalda, kuri Lietuvoje buvo iki krikščionybės, iš dalies toks būdas yra taikomas tokiose valstybėse, kaip Šveicarija, JAV, Islandija.

Bendruovalda – valstybės valdymo būdas, kai tauta valdosi Kapos teisės pagalba ir pačio išmintingiausio ir galingiausio tautos atstovo – dvasinio vadovo (kunigaikščio, monarcho, karaliaus ir t.t.).

Sueiga – visų piliečių susirinkimas bendruomenės klausimams spręsti ir Tėvūnų tarybos sprendimams skelbti.

Tėvūnų taryba – pagrindinis visuomenės savivaldos būdas, kartu su Motinų, Žynių tarybomis, sueiga ir bendruovalda.

Rinkimai pagal Kapos teisę – atitinkamos tarybos (Tėvūnų, Motinų, Žynių) nuomonė, paremta vienbalsiškumu, teisingumu ir sveika mąstysena.

Valstybės valdymo (visuomenės savivaldos) lygmenys. Ūkio vadas.

Siūloma šiuos valstybės valdymo (VV) (visuomenės savivaldos) lygmenys: kaimynija (K) (bendruomenė), seniūnaitija (S), seniūnija (SEN), valsčius (V) (savivaldybė), Didysis Suėjimas (DS) (Seimas), Dvasinis Vadovas (DV). Pagalbinis valstybės valdymo instrumentas yra Ūkio Vadas (ŪV) (ministras pirmininkas).

Tėvūnų tarybos.

Kiekviename valstybės valdymo lygmenyje veikia Tėvūnų tarybos (TT). Tėvūnų tarybos nariu gali būti tik vedęs, auginantis vaikus, tvarkantis savo ūkį vyras - šeimos ar giminės galva. Vyrai, netvarkantys savo ūkio (išlaikytiniai) bei šeimos sūnūs negali būti Tėvūnų tarybos nariais. Tėvūnų tarybos nariu negali būti turintis tam tikrą negalią vyras. Tokios negalios yra: silpnaprotystė, aklumas, kurtumas, nebylumas ir nevaisingumas.

Kaimynijos Tėvūnų taryba suburiama tik iš toje kaimynijoje gyvenančių vyrų - namų (ūkių) šeimininkų. Kaimynijos TT skiria atstovus (kaimynaičius) į seniūnaitijos TT. Skiriamų atstovų skaičius negali viršyti 1/10 kaimynijos TT narių skaičiaus. Seniūnaitijos TT skiria atstovus (seniūnaičius) į seniūnijos TT. Skiriamų atstovų skaičius negali viršyti 1/10 seniūnaitijos TT narių skaičiaus. Seniūnijos TT skiria atstovus (seniūnus)  į valsčiaus TT. Skiriamų atstovų skaičius negali viršyti 1/10 seniūnijos TT narių skaičiaus. Valsčiaus TT skiria vieną atstovą (viršaitį) į Didžiojo Suėjimo TT. Didysis Suėjimas skiria Ūkio vadą ir renka Dvasinį Vadovą.

Asmenys, tapę TT nariais, privalo surengti šventę ir prisiekti. Tuo tikslu atliekamos specialios paskyrimo į tarybą apeigos.

Motinų tarybos.

Kiekviename valstybės valdymo lygmenyje veikia Motinų tarybos (MT). Motinų tarybos nare gali būti tik ištekėjusi, pgimdžiusi ir auginanti vaiką (vaikus) moteris. Kaimynijos Motinų taryba renkama tik iš toje kaimynijoje gyvenančių motinų. Šią tarybą sudaro ne daugiau kaip septynios motinos. Kaimynijos MT skiria vieną atstovę į seniūnaitijos MT. Seniūnaitijos MT skiria vieną atstovę į seniūnijos MT. Seniūnijos MT skiria vieną atstovę į valsčiaus MT. Valsčiaus MT deleguoja vieną atstovę į Didžiojo Suėjimo MT.

Atitinkamo valstybės valdymo lygmens Motinų tarybos tikslas – pareikšti nuomonę dėl atitinkamo valstybės valdymo lygmens priimamo sprendimo, atsižvelgiant į tai, kaip priimamas sprendimas atsilieps ne mažiau kaip septintai būsimai Tautos (bendruomenės) kartai.

Dvasininkų-žynių tarybos.

Kiekviename valstybės valdymo lygmenyje veikia Dvasininkų-žynių tarybos (DT).

Sprendimų valstybės valdymo lygmenyse priėmimo pagrindai.

Bet kokius klausimus, rūpesčius, uždavinius, susijusias su bendruomene, bendruomenės sueigoje gali iškelti tiek kiekvienas valstietis (pilietis, bendruomenės narys) sueigoje, tiek jo ar jų grupės atstovai visuose valstybės valdymo lygmenyse.

Iškeltas klausimas, rūpestis, uždavinys yra svarstomas atitinkamo valstybės valdymo lygmens Tėvūnų taryboje. Sprendimai priimami atitinkamo VV lygmens Tėvūnų tarybos suėjime bendru sutarimu, vadovaujantis teisingumu ir sveika mąstysena.

Dėl priimto sprendimo nuomonę pareiškia atitinkamo VV lygmens Motinų taryba. Jei sprendimui Motinų taryba nepritaria, Tėvūnų taryba klausimą svarsto iš naujo, kol sprendimui pritaria atitinkamo lygmens Motinų taryba. Kai sprendimui pritariama, tada sprendimas siunčiamas tvirtinti atitinkamo lygmens Dvasininkų-Žynių tarybai. Dvasininkų-Žynių tarybai nepritarus, klausimas siunčiamas Tėvūnų tarybai persvarstynui ir derinimui iš naujo, kol sprendimo nepatvirtina atitinkamo valstybės valdymo lygmens tiek Motinų, tiek Dvasininkų-Žynių tarybos. Patvirtinus sprendimą, šis siunčiamas klausimą iškėlusiai sueigai arba atitinkamo VV lygmens TT, bendruomenei ir pan.

Sprendimas įsigalioja nuo jo patvirtinimo momento.

Visuomeninė sandara. Pagrindiniai sąlyčio taškai.

Gamtoje viskas vyksta tam tikra tvarka. Visų gyvų organizmų bendruomenės griežtai laikosi tam tikrų taisyklių. Jie jos nesilaiko tų taisyklių, tai tokia bendruomenė žūna. Tokie gamtos dėsniai. Žmogus taip pat turi laikytis tam tikrų taisyklių. Visi žmonės yra skirtingi, todėl žmonių bendruomenę dvasiniame lygmenyje sąlyginai galima būtų suskirstyti į kelias grupes, vadinamas ardais.

Žmonės yra skirtingi, kiekvienas turi savo tikslus ir siekius. Vieni svarbiausiu gyvenime (gyvenimo tikslu) laiko išimtinai tik savo asmeninių poreikių tenkinimą. Jie neturi polinkio protinei (intelektualinei), karinei ir prekybinei veiklai, ko pasekoje yra patenkinti savo padėtimi. Kiti supranta, kad gyvenimo tikslas nėra vien tik instinktų tenkinimas, rūpinimasis vien tik savimi. Jiems jau yra poreikis kurti šeimą, ją išlaikyti. Dėl to visas pastangas jie skiria asmeninio medžiaginio turto kaupimui. Treti pasižymi narsa, jėga, ryžtingumu, išradingumu, drąsa kovoje, dosnumu ir gebėjimais valdyti. Jų tikslas – kovoti už Tiesą ir teisingumą. Šie žmonės supranta, kad žmogaus tikslas nėra vien tenkinti savo instinktus, rūpintis šeima, kaupti medžiagines gėrybes. Jie supranta, kad tik bendruomenėje galima užtikrinti gyvenimo kokybės tvarumą. Šių žmonių tikslas – sutvarkyti savo bendruomenę (šeimos, įstaigos, kiemo, gatvės, miesto, valsčiaus, valstybės) tokiu būdu, kad kiekvienam bendruomenės nariui būtų užtikrinta maksimali galimybė dvasiškai vystytis ir prižiūrėti tvarką valstybėje. Ketvirti sugeba suvaldyti (kontroliuoti) protą ir jausmus, yra kantrūs, paprasti, tyrūs, turi gebėjimą atpažinti ir kaupti žinias, yra teisingi, išmintingi.

Manyti ir siekti, kad visi žmonės būtų tik geri, sąžiningi ir pan., yra klaidinga. Žmonės visada buvo, yra ir bus skirtingi.

Svarbu, kad visuomenėje kiekvienas, pagal savo išmanymą, dirbtų darbą savo ir visuomenės gerovei, padetų vienas kitam.

Valstybės saugumas ir gynyba.

Visi Lietuvos piliečiai yra savo šalies gynėjai, visi, sulaukę atitinkamo amžiaus, privalo duoti priesaiką Tėvynei, ją saugoti, puoselėti ir ginti. Atsisakę duoti priesaiką gali netekti pilietybės, likti tik su leidimu laikinai gyventi.

Lietuvos karinė sandara turi būti panaši į Šveicarijos, steigiama Kapos teisės pagrindais. Visi vyrai kariai.

Kas nemaitina savo kariuomenės, maitina svetimą.

Tauta, atsisakiusi dalies savo savarankiškumo, praranda ir savarankiškumą (suverenitetą) ir valstybę.

Pagrindinės santvarkos nuostatos.

Visuomenė pasiekia gerovę tik tada, kai žmonės, priklausantys aukščiau išvardintiems gamtiniams (natūraliems) visuomenės ardams, bendradarbiauja tarpusavyje, siekdami dvasinio vystymosi ir vykdo nustatytas pareigas, atitinkančias asmeninį žmogaus visuomeninį ir dvasinį lygmenį.

Visuomeninė santvarka (toliau tekste – VS) valstybėje turi sudaryti sąlygas visus ūkinių gėrybių kūrėjus, savininkus, vartotojus iš tikrųjų dalyvauti valstybės ūkio reikalų tvarkyme. VS turi apsaugoti mūsų tautą nuo tautos gaunamų lėšų (pajamų) susitelkimo atskirų asmenų ar bendrovių rankose, turi sudaryti sąlygas tautos gaunamas lėšas pasiskirstyti per visą tautą. Valstybės gerovė priklauso tautai. Ne atskiriems luomams, grupėms ar šeimoms, bet visiems valstybės piliečiams drauge ir kiekvienam atskirai, kaip bendrosios gerovės dalininkams. VS uždavinys – valstybės ūkinę gerovę padaryti visos tautos dalyku. Mūsų nuomone, valstybė privalo siekti, kad kiekvienam doram valstybės piliečiui ir/ar šeimai būtų sudarytos sąlygos prasimaitinti, apsirengti ir turėti savo namus.

Lietuvos ūkis turi būti tvarkomas tokiais pagrindais, kur VS remiasi atskiru žmogumi kaip Kūrėjo (Gamtos) kūriniu, kurio vertingumas yra neįkainojamas; ji užtikrina tokią tvarką, kurioje pasirinkimo laisvė, vieningumas ir teisingumas derinami tarpusavyje, papildydami vienas kitą.

VS turi būti tokia, kurioje gali pasireikšti kiekvieno žmogaus kūrybinės galios, kurios veikimas remiasi tuo, kad laisvė ir atsakomybė, varžymasis dėl asmeninės naudos, pirmavimo (konkurencija) ir veikimas iš vien su kitais (solidarumas) sukuria visumą ir papildo vienas kitą. Tokia tvarka suteikia žmonėms galimybę gyventi savarankiškai ir patiems pasirūpinti savimi. Kartu ji geba sujungti asmenų jėgas visuomeniniam bendradarbiavimui. Ir pagaliau ji sukuria ūkines sąlygas vieningumui, kurio pagrindu veikia valstybės visuomeninės apsaugos tvarka. Taip įgyvendinami visuomeninio teisingumo pagrindai.

Kadangi siekiame Tautos vienybės, todėl susidariusius rūpesčius (problemas) turime spręsti visi kartu – VISA TAUTA – piliečių neskirstant pagal reikšmingumą, nesureikšminant turtingųjų, darbdavių, valdininkų. Kiekvienas bet kurio ardo narys privalo savo protu, kūryba bei darbu prisidėti prie bendros tautos gerovės.

TAUTOS JĖGA VIENYBĖJE! Tai reiškia, kad Tautos jėga yra ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo – Tautos klestėjimo ir dvasinio vystymosi.

Skaidrus piliečių tikslų derinimas (politika), įstatymų ir visuomenės tikslų, naudos viršenybė.

Politika („poli“ – daug, „tikos“ – tikslai, siekiai) – piliečių tikslų, siekių suderinimas valstybėje.

Privalome pasiekti, kad valstybės valdyme dalyvautų tik tam pasirengę, dorybingi, nevartojantys jokių kvaišalų (alkoholio, tabako, narkotikų) valdininkai (pareigūnai). Labai svarbu, kad į valstybės tarnybą patektų tik dori, kokybiškai savo pareigas atliekantys, Lietuvos valstybei ištikimi piliečiai ir kad kiekvienas nusižengęs valstybės tarnautojas ar pareigūnas neišvengtų atsakomybės. Valstybės valdyme turi būti skaidrumas, kuris įgyvendinamas per visapusiškų teisingų žinių apie tikrą valstybės valdymo tvarką pateikimą visuomenei.

Ekonomika. Ūkis. Pagrindiniai uždaviniai.

Ekonomika (graik. Οίκος (“Oikos“) - namas ir νόμος (“nomos“) - dėsniai) – visuomeninis mokslas, tiriantis asmenų elgseną esant nuolatiniam gamybos varomosios jėgos (pajėgumų) trūkumui, tiesiogiai darantį įtaką gaminiams, paskirstymui ir vartojimui, ūkinei veiklai, ūkiui. Ekonomika tiria, kaip žmonės, jų grupės (namų ūkiai), organizacijos (įmonės) priima sprendimus siekdami patenkinti savo poreikius.

Jei ūkio tvarkymo būdų visumą (ekonomiką) suvokiame kaip vieną iš visuomeninių mokslų, tai užduočių, kurias jos pagalba galima ir būtina spręsti, tarpe būtinai turi būti šios dvi:

1) tarpšakinio santykio (balanso) išlyginimas;

2) poreikių įvairovės suskirstymas į gyventojų kiekio (demografiškai) sąlygotą ir nuopuolišką – dykaduonišką (degradacinį-parazitinį).

Antras tarpšakinio santykio (balanso) sprendimo būdas galimas visai kitokiose ūkinių santykių tvarkose, taip pat ir neturint kainodaros pastvumo (invarinato). Šiuo atveju visapusišku pavyzdžiu galėtų būti laikas. Bet įdiegiant šį pavyzdį (etaloną) tautos ūkyje mažų mažiausiai būtinas vertybių perkainojimas ir visų žmonių (ne tik vienos atskirai paimtos šalies, bet ir visos planetos) pasaulėžiūros pakeitimas. Šios tvarkos ypatumas tame, kad žmogus šioje tvarkoje turi darbuotis ne tam, kad kažką gautų iš bendruomenės, o atvirkščiai – tam, kad savo darbu atlygintų bendruomenei už tas gėrybes, kurias gauna iš bendruomenės. Tokiu būdu, tai yra visiškai priešinga tvarka tai tvarkai, kuri veikia šiuo metu, ir laikas joje, įvertinant kiekvieno žmogaus darbą, atlieka žinių pavyzdžio vaidmenį (informacinio etalono funkciją). Atitinkamai darbingas, bet nedirbantis ir nieko nekuriantis šioje ūkio santykių tvarkoje žmogus akivaizdžiai yra veltėdis (dykaduoniaujantis visuomenės sąskaita, kadangi vartoti tuo pat metu jis nenustojo), kuriam būtina užkirsti kelią dykaduoniavimui – t. y. taikyti prievartinį darbą, jei jis pats nesugeba ir nenori pasirinkti naudingos visuomenei veiklos. Techniškai,  priėmus domėn esamus šiuolaikinius žinių perdavimo būdus, įgyvendinti tokią tvarką netgi paprasčiau, nei įdiegti pavyzdiniu matavimo vienetu sąlygotą nekintamą kainodarą, tačiau pasaulėžiūriškai šios užduoties kol kas negalima išspręsti, nors švietimo tvarkos pagalba šios užduoties sprendimas turėtų būti nagrinėjamas kaip viena iš svarbiausių visuomenės tikslų.

Reikmių įvairovė - tai tautos ūkio pagrindas. Nuo reikmių įvairovės pasirinkimo tautos ūkyje tiesiogiai priklauso visos tautos sveikata ir klestėjimas. Tautos ūkyje vyraujant nuopuoliškai-dykaduoniškai (degradacinei-parazitinei) vartojimo įvairovei (kaip yra šiandiena), daugumos žmonių sąmonei labiau priimtina įvairaus tipo narkotinių nuodų (rūkalų, alkoholio, narkotikų) gamyba. Be to, valstybė mato šią veiklos sritį kaip vieną pagrindinių iždo įplaukų šaltinių. Tai pat į šią poreikių įvairovę patenka informacinė žiniasklaidos veikla, surišta su pornografijos ir prievartos propagavimu. Šie veiksniai neigiamai veikia gyventojų kiekio padėtį bendruomenėje, todėl jei tokios bendruomenės ūkyje virš (demografiškai) sąlygotų reikmių įvairovės vyrauja nuopuoliškos-dykaduoniškos reikmių įvairovės, tai tokia bendruomenė pasmerkta susinaikinimui. Tačiau šiuo metu mūsų šalies ūkyje tuo pat metu veikia abi šios įvairovės, nes be gyventojų kiekio (demografiškai) sąlygotų reikmių įvairovės gyventojų ir jų kultūros atsinaujinimas (reprodukcija) iš esmės negalimas. Tačiau norint, kad visuomenė pasveiktų nuo įvairaus plauko neigiamų priklausomybių, gimdančių įvairius visuomeninius rūpesčius, būtina iš esmės, t. y.  įstatymiškai, o dar geriau - pasaulėžiūriškai, pašalinti nuopuolišką – dykaduonišką reikmių įvairovę visose tautos ūkio veiklos srityse.

Lietuvos ūkis – veiklos, susijusios su gėrybių (išteklių) Tautos poreikiams tenkinti kūrimu, paieška, naudojimu bei skirstymu, visuma.

Ūkis gali būti skirstomas į tokias šakas kaip žemės ūkis (pirminė ūkio dalis), gamyba (pramonė) (antrinė ūkio dalis), paslaugos (tretinė arba pogamybinė (popramoninė) ūkio dalis, aptarnaujančių ūkį ūkio šakų visuma (infrastruktūra) – prekyba, transportas, pristatymas (logistika), keliavimas (turizmas), viešbučiai, ryšiai (komunikacija), piniginiai ištekliai (finansai) ir kitas.

Tautos ar valstybės, kurią kuria tauta, siekiamas tikslas – tenkinti savo poreikius (turėti, ką valgyti, ką apsirengti, stogą virš galvos ir t. t.). Tai susiję su gėrybių (resursų) paskirstymu, ir čia reikia spręsti tris pagrindinius uždavinius:

a) kaip tauta, sprendžiame du – tų gėrybių (resursų) gausinimas bei teisingas jų paskirstymas visuomenės tarpe;

b) kaip atskiras asmuo, vieną – norimų tenkinti poreikių pagrįstumas, protingumas, naudingumas, įtakojimas bendrai tautos gerovei ir t. t. (Turtingas ne tas, kuris daug turi, bet tas, kuriam pakanka).

Vienas iš ūkio tvarkymo tikslų – kreipti ūkį jo pagrindinių uždavinių kryptimi ir apsaugoti žmogų nuo vergystės ūkiui.

Ūkio veiksmų parengimas ir planavimas (strategija).

Viskuo, kas būtiniausia žmogaus gyvasčiai, turime apsirūpinti (gamintis, kurti) patys. Tas taikytina ir kitiems dalykams (produktams ar paslaugoms). Taip pat mums reikia ir kitų prekių ar paslaugų. Bet šiems mainams mes turime turėti savo sukurtų, pagamintų produktų, kuriuos galėtume išmainyti į mums trūkstamus arba turime suteiktų paslaugų užsieniečiams, kurie noriai jomis naudotųsi.

Pagrindinės (strateginės) ūkio šakos, kurios duotų tautai tiesiogines įplaukas (aprūpintų produktais ir/ar paslaugomis, kuriomis galėtume mainytis su užsieniu), būtų šios:

2)   mokslas, asmeninė kūryba (plačiaja prasme);

4)   keliavimas (turizmas).

Šioms šakoms turime kreipti ypatingą dėmesį, tuo pačiu, turime skatinti bet kokį „lietuvišką“ prekių išvežimą į užsienį (eksportą), nors jis ir nėra susijęs su išvardintomis ūkio šakomis, bei neturi būti užleistos kitos ūkio šakos, turinčios įtakos pagrindinėms svarbioms (strateginėms) šakoms (pvz., elektros energijos gamyba, miškų ūkis).

Ūkio paskirtis ir jo bendro veikimo (organizacijos) pagrindai.

Ūkis yra pirmasis žmogaus kūrybinis žingsnis pasaulyje ir pirmoji priemonė žmogui išsilaikyti Gamtoje. Neaprūpinusi žmogaus nei tinkamu maistu, nei apranga, nei gyvenamuoju būstu, nei tinkamomis apsigynimo priemonėmis, pati gamta pastūmėjo žmogų į ūkinę veiklą. Tik per ūkinę veiklą žmogus gali susikurti sau gyventi tinkamas sąlygas, be kurių negalėtų nei išsilaikyti, nei išsivystyti. Todėl ūkinės veiklos pagrindiniu tikslu turi būti ne pelno siekimas, bet priemonių, skirtų žmogaus poreikiams tenkinti suteikimas.

Ūkio paskirtis – kiekvienam doram piliečiui ir/ar šeimai sudaryti sąlygas prasimaitinti, apsirengti ir turėti savo namus.

Žmogus gali turėti daug įvairių poreikių. Žmogui reikia žmoniškų sąlygų visose gyvenimo srityse. Todėl ūkio pagrindiniai uždaviniai yra aprūpinti žmogų medžiaginėmis gėrybėmis, kad galėtų reikštis jo dvasinė kūryba.

Kiekvienu atveju ūkis turi tarnauti žmogui. Žmogus – jo asmenybė ir jo kultūrinė kūryba – yra aukštesnės vertybės nei ūkis. Ūkis, atitrūkęs nuo žmogaus, virsta beprasmiu. Ūkis, pavergęs žmogų, virsta nužmoginimo priemone. Tą mes turime šiandien.

Kad žmogus ir ūkyje turėtų pirmenybę, netapdamas priemone ūkiui, reikalingas toks ūkio tvarkymo būdas (ekonomika), kuris, iš vienos pusės, apsaugotų žmogų nuo vergovės ūkiui, iš kitos, apsaugotų ir patį ūkį nuo laisvos, savavališkos, tik grobuoniško pelno siekimo skatinamų savanaudiškų veikimo pastangų.

Pelno perteklius, įgytas išnaudojant samdomus darbuotojus, turi būti nukreiptas tarnauti visuomenei.

Valstybės visuomeninio poreikių derinimo (politikos) pirmenybe turi būti žmonių gerovė ir užimtumas. Būtina sąlyga – skaidrus ir išmintingas ūkinės veiklos teisinis reguliavimas, jos priežiūros sutvarkymas taip, kad nebūtų aukojama reikalo esmė, dėl veiksmų, kurių reikalaujama pagal nustatytą tvarką, atliekant kurį nors reikalą. Turi būti sukurta nuosekli ir teisinga valstybės tarnautojų, kitų pareigūnų kūrybos ar darbo apmokėjimo, piniginio bei kitokio skatinimo tvarka, užtikrinanti, kad atitinkamas pareigas siektų užimti tam tinkamiausi asmenys.

Valstybė turi saugoti, kad savanaudiškos asmeninės ūkinio veikimo pastangos nebūtų priešpastatytos bendrajai gerovei. Savanaudiškų asmeninių veikimo pastangų kreipimas bendrosios gerovės tikslams nėra pasikėsinimas į asmens laisvę. Priešingai, savanaudiškos asmeninės veikimo pastangos turi būti pajungiamos bendrajai gerovei, kad būtų apsaugota asmens laisvė. Svarbus valstybės vaidmuo derinant atskiras ūkio šakas, ypač pinigines lėšas, pagal bendrąją valstybės ūkio programą ir pagal pasaulinę ūkio ir piniginės apyvartos raidą.

 Sunkmečiu valstybė yra svarbi jėga, galinti plėtoti ūkį ir neleisti kilti bedarbystei. Valstybė privalo sudaryti sąlygas žmonėms dirbti ir kurti.

Lietuvos gamyba (pramonė) be grynai ūkinių dėsnių turi paisyti ir tautinių reikalų. Tautiniai reikalai Lietuvos gamybą (pramonę) įpareigoja:

1. kuo vaisingiausiai panaudoti valstybės kūrybines jėgas, valstybės specialistus, kurių ruošimas turi būti ypatingai duodantis didžiausią našumą;
2. sumaniai ir tvariai naudoti valstybės gamtinius jėgos (energijos) šaltinius;
3. tvariai ir atsakingai naudoti valstybės medžiagų (žaliavų) šaltinius.

Mūsų gamyba, panaudodama valstybės kūrybines jėgas bei jėgos (energijos) šaltinius, turi paversti valstybės medžiagas (žaliavas) išbaigtais geriausios kokybės gaminiais, o ne užsiimti vien tik medžiagų ar pusgaminių išvežimu į užsienį (pvz., mediena).

Ypatingą dėmesį reikia skirti žemės ūkio gaminius perdirbančiajai, jėgos (energijos) tiekimo bei statybos medžiagų gamybai.

Nuosavybė. Žemės nuosavybė. Bendro darbo grupės susivienijimas (kooperacija). Kūryba (darbas) ir atlygis.

Turėti nuosavybę yra prigimtinė žmogaus teisė. Iš kitos pusės, reikia suprasti, kad, kaip tokia, absoliuti nuosavybė neegzistuoja. Nuosavybę reikia suvokti, kaip teisę valdyti. Be nuosavybės žmogus yra netikras ir nesaugus. Jam gresia nuolatinis pavojus patekti į ūkinę vergiją. Tačiau kaip tik dėl to, kad nuosavybės teisė yra susijusi su žmogaus asmeniškumu, ji yra visuotinė. Kiekvienas žmogus yra asmuo, kiekvienas turi jaustis pasaulyje laisvas ir saugus, todėl kiekvienas turi šį tą turėti. Nuosavybės asmeniškumas yra jos visuotinumo pagrindas.

Žemės gėrybės turėtų būti paskirstytos taip, kad kiekvienas pilietis jų turėtų pakankamai. Nuosavybės pagrindas (principas), kaip ir laisvės, yra visuotinis. Jis tinka ne tik vienam ar kitam, bet visiems. Visi turi turėti nuosavybę, nes visi yra asmenys. Todėl nuosavybė turi būti visiems prieinama ne tik teoriškai, bet ir praktiškai.

Tačiau Žemės išteklių (resursų) kiekis laike yra ribotas. Jų nėra ir niekad nebus tiek, kad kiekvienas galėtų turėti ne tik pagal poreikį, bet ir pagal savo norus. Pripažindami nuosavybės visuotinumą, turime pripažinti ir nuosavybės kiekio nustatymą. Nes jei vienam bus leidžiama turėti perdaug, tai kitas visiškai nieko neturės. Nuosavybės kiekio nustatymas (normavimas) yra iš esmės susijęs su jos visuotinumu. Todėl nuosavybės sutelkimas vienose rankose turi būti ribojamas. Asmeninės (privačios) nuosavybės teise negalima pateisinti kai kurių žmonių išimtines teises (privilegijas), jei šios išimtinės teisės (privilegijos) atima kitiems teisę į nuosavybę. Viskas, kas peržengia poreikio ribas, nekyla nei iš Gamtos, nei iš Kūrėjo, o iš nuostatų (įstatymo). Nurodymą, nuostatą (įstatymą), kurią išleido žmonės, manydami, kad ji teisinga, galima atšaukti arba pakeisti kita, teisingesne nuostata (įstatymu).

Tokios ūkio sritys turi būti tvarkomos visiems skirtos (viešosios) nuosavybės pagrindu. Tokių svarbių sričių perdavimas nuosavybėn asmenims be pavojaus bendrajai gerovei negalimas. Todėl tam tikros ūkio sritys turi būti visuomenės reikalų įstaigų žinioje.

Todėl būtina pasiekti, kad liktų ar būtų suvalstybinti ar suvisuomeninti: pinigų leidimas (emisija), stambios paskolos, draudimas, susisiekimas, jėgos (energijos) šaltiniai, vandenys, žemės gelmių turtai, miškai, žemė.

Atskiras klausimas yra – žemės nuosavybė. Žemė nėra žmogaus sukurtas produktas, bet yra būtinas visiems be išimties žmonėms, todėl ji neturėtų būti asmeninės nuosavybės ar bent jau prekybos dalyku (objektu). Palaipsniui reikia siekti (draudžiant pirkti žemę visiems, išskyrus valstybę), kad žemė būtų tik valstybinė ar visuomeninė. Žemė neturi būti tiesioginės naudos, pasipelnymo dalyku (objektu). Ji turi tarnauti tik tai tautai, kuri yra gimusi ant tos žemės, nes gimimo vietos aplinka – Gamta – turi didelės įtakos (per maistą, vandenį ir pan.) pačiam žmogui, jo darnai su gimtąja vieta. Todėl žemės nuosavybės perleidimas svetimšaliams turi būti draudžiamas. Iš kitos pusės, asmuo turi turėti naudojimosi žeme laidavimą (garantiją). Tai galima pasiekti per žemės valdymo teisę. Tokiu būdu nekils rūpesčių, susijusių su žemės panaudojimu visuomeniniams tikslams. Atitinkamai turi būti sprendžiamas ir atlyginimo (kompensacijos) už valdymo teisės panaikinimą ar pakeitimą klausimas.

Valstybės ūkio valdyme ypatingas vaidmuo turi tekti susivienijimui (kooperacijai). Susivienijimas sudaro sąlygas smulkiajam turtui (kapitalui) sutelkimo būdu ir nepažeidžiant asmens pirmenybės pagrindo (principo) atlikti didelius ūkinius bei visuomeninius uždavinius gamybos, prekybos ir paskolų srityse. Susivienijimas yra svarbus veiksnys valstybės turtui lygiau pasiskirstyti.

Būtina siekti ne tik bendrojo ūkinės gerovės augimo, bet ir valstybės lėšų įdėjimo (investicijų) kreipimo į aukštesnio lygio (kvalifikuotesnį) kūrimą ir mokslą. Reikia siekti, kad atsirastų naujų galimybių kurti (įsidarbinti) senyvo amžiaus (pvz., jaunos kartos auklėjimo tvarkoje) ir aukštesnio lygio darbui parengtiems žmonėms.

Būtina asmenines pastangas (privačią iniciatyvą) kreipti bendrosios gerovės link, prižiūrėti atskirų ūkio šakų plėtojimosi darną ir saugoti valstybės ūkį nuo netikslingų lėšų įdėjimo, padėti valstybės ūkiui susiderinti su tarptautiniu ūkiu.

Kūrybos (darbo) esmė yra gerovės kūrimas ir visuomeninio teisingumo užtikrinimas. Tik kurdamas žmogus gali įkūnyti ryšį su visuomene. Kūryba yra vienintelis tikras žmogaus apsirūpinimo šaltinis. Kurdamas žmogus veikia kaip asmuo. Žmogaus kūrimo ryšys su žmogaus asmeniu yra esminis. Todėl žmogaus kūryba nėra prekė tik supaprastinta ir įprastąja prasme. Kūryba turi tapti vienu iš pagrindinių žmogaus užsiėmimu, tobulėjimo keliu ir pragyvenimo šaltiniu.

Būtina užtikrinti visišką piliečių užimtumą ir pakankamą lėšų gavimą iš asmens darbinės veiklos, nes atsirandanti negalinčios sėkmingai plėtotis (neperspektyvios) ateities grėsmė gali apimti daug šeimų, sukeldama pavojų naujų kartų tęstinumui. Išvykimas iš šalies (emigravimas) dėl nepakankamo lėšų gavimo iš darbinės veiklos turi tapti reta išimtimi.

Kaip kūryba nėra įprastinė prekė, taip ir atlygis nėra tik kūrimui panaudotos jėgos (energijos) kaina. Atlygis teisingas bus tik tada, kada jis bus pagrįstas kuriančiojo poreikių patenkinimu. Savo prigimtimi atlygis yra priemonė žmogui apsirūpinti pragyvenimu. Todėl atlygio kiekis turi būti apskaičiuojamas ne pagal kuriančių pasiūlos – paklausos taisyklę ir ne pagal gamintojo pagamintų gaminių kainą, bet pirmiausia pagal paties kuriančiojo poreikius. Atlygis kuriančiajam turi būti toks, kad jo užtektų tinkamai aprūpinti paties kuriančiojo ir jo šeimos poreikius.

Minimalus kūrybos (darbo) atlygis turi būti toks, kad jo pakaktų kuriančiojo maistui, drabužiams, gyvenamos patalpos, kasdieniams kultūros ir tam tikros nuolatinės darbo srities (profesijos) bei pareigų poreikiams tenkinti. Minimalus atlygio dydis priklausys nuo bendros gerovės lygio valstybėje. Kuo daugiau gėrybių sukursime ar pagaminsime, tuo daugiau jų teks kiekvienam tautiečiui.

Mokesčių tvarka (politika). Paskolos.

Tvarkant Lietuvos ūkį, ypatingą dėmesį reiktų kreipti į mokesčių tvarkymą.

Mokesčiai turėtų būti naudojami šioms pagrindinėms paskirtims (funkcijoms):

4)    tėvų išlaikymui senatvėje (pensijoms).

Pačių mokesčių esminės paskirtys ūkio valdyme yra šios:

lėšų (fiskalinė) – mokesčiais galime surinkti vieną ar kitą kiekį pinigų valstybės reikmėm (tautinio krepšelio (biudžeto) gaunamos lėšos iš esmės sudaromos per šalies mokesčių tvarką);

perskirstomoji – susijusi su lėšų (fiskaline) paskirtimi (funkcija) ir pasireiškia tuo, kad surinkti mokesčiai perskirstomi pašalpų pinigais (subsidijų), paramos ir kitų pervedimų pavidalu (forma) gyventojams, ūkio asmenims (subjektams), ūkinės veiklos sritims, valstybės dalims (regionams);

reguliavimo – įvykdoma tada, kai valstybė per mokesčių tvarką (įvesdama naujus mokesčius, keisdama mokėjimų už ką nors dydžius (tarifus) ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir t.t.) reguliuoja išteklių pasiskirstymą ūkio valdyme, skatina ar stabdo tam tikrą ūkinę veiklą bei veikia visuminius valstybės ūkio valdymo (makroekonominius) vyksmus (procesus) (augimą, pinigų nuvertėjimą (infliaciją), užimtumą).

Mokesčių tvarka turi būti aiški ir skaidri. Mažiau uždirbantiems visuomenės nariams mokesčiai turi būti santykinai (proporcingai) mažesni, kad būtų skatinamas viduriniojo visuomenės sluoksnio augimas. Mokesčiais ir kitomis ūkio valdymo priemonėmis turi būti mažinamas didėjantis gaunamų lėšų skirtumus. Turi išnykti tokie dalykai, kaip nelegali ūkinė veikla, mokesčių nemokėjimas, neteisėtas darbo užmokestis. Turi būti užtikrinta, kad visi vienodomis sąlygomis ir pagal išgales prisidėtų prie bendros valstybės gerovės kūrimo. Ne mažiau svarbus yra sumanus (kompetetingas) ir veiklus valstybės pinigų valdymas, valstybės įstaigų piniginės drausmės užtikrinimas. Įstaigų išlaidos turi būti tinkamiausiai paskirstytos (optimizuotos) pagal valstybės pareigas (funkcijas), švaistūniškumas – išgyvendintas. Kiekvienas valstybės litas turi būti naudojamas pagal paskirtį ir taupiai.

Mokesčių mokėtojai visuomet bus „už“ mokesčių mažinimą. Mokesčių dydis turi būti optimalus, tačiau patys mokesčiai turi būti visuotinai surenkami. Ypatingą dėmesį reikia skirti piktybiškai nemokantiems mokesčių – šešėliniam verslui ir kontrabandininkams. Dėl nevienodų verslo sąlygų bankrotai gresia toms bendrovėms, kurios veikia legaliai. Žalą patiriame visi kartu.

Norint kalbėti apie mokesčių didinimą ar mažinimą, reikia turėti visas žinias (informaciją) apie valstybės išlaidas ir jų būtinumą. Turime išmokti gyventi pagal savo gaunamas lėšas, todėl beatodairiškas skolinimasis, o ypač iš užsienio ir dar tokiomis aukštomis palūkanomis, bei tų paskolų „pravalgymas“ dabar vyraujančios pasaulėžiūros laikais yra tiesiausias kelias į vergiją. Palaipsniui galime tapti tik pigios darbo jėgos tiekėjais Europos Sąjungai.

Valstybės piniginių reikalų tvarkymas (politika).

Valstybės piniginių reikalų tvarkymas (monetarinė politika) – tai vyriausybės įrankis, padedantis įgyvendinti jos ūkio valdymo tikslus, darant įtaką pinigų kiekiui ir/ar palūkanų dydžiui, kartu ir paskolai. Kitaip tariant, vyriausybei yra suteikiamos galios prižiūrėti pinigų pasiūlą ir reguliuoti paskolas. Naudodama pinigų valdymo priemones, vyriausybė gali pažaboti pinigų nuvertėjimą (infliaciją) ir skatinti ūkinės veiklos plėtrą.

Būtent valstybės piniginių reikalų nevykęs tvarkymas arba netinkamas vykdymas ir priveda prie piniginio nepastovumo, nes per užsienietiškus bankus į Lietuvos ūkį buvo „įdėti“ („investuoti“) milžiniški „laisvų“ pinigų kiekiai.

Centrinis bankas turi būti valstybinis, pinigų išleidimą vykdyti gali tik valstybė.

Vyriausybės kūriniai (darbai)

1. Švietimas.

1. Švietimo tvarka. Atsižvelgiant siekiamų tikslų bei suprantant, kokią svarbą žmogaus pasaulėžiūrai ir pasaulėjautai turi švietimas, turime parengti naują švietimo tvarką, kurios pagalba būtų galima išugdyti dorus, bendruomeniškus tautiečius. Švietimo tvarkoje būtina visai atsisakyti „mokinių krepšelių“ arba pertvarkyti šią tvarką taip, kad krepšeliai nevirstų tikslu stengtis pritraukti (verbuoti) mokinius, drausti juos šalinti iš mokyklos ir pan.

Būtina atkurti pagarbą mokytojui, vadovaujantis teisingumo ir protingumo vertinimo pagrindais (kriterijais), apriboti mokinių (vaikų) teises, nes esama padėtis šioje srityje santykyje su mokytojais ar pačia bendruomene yra nenormali – vaikų teisės iškeliamos aukščiau visko.

reklama

Dėl ypatingos švietimo paskirties, ypač jaunos kartos mokyme, ikimokyklinių įstaigų bei mokyklų (pradinių, progimnazijų, gimnazijų, kitų vidurinį išsilavinimą teikiančių mokymo įstaigų) tiesiogiai dirbančių su mokiniais (vaikais) darbuorojų atlyginimas turi būti ženkliai didesnis, nei, pvz., šiuo metu mokamas vidutinis atlyginimas.

Mokymosi programos turi būti nukreiptos ne į žinių (informacijos) „iškalimą“, bet į tikrovės pažinimą, gebėjimą susieti bei panaudoti gautas žinias gyvenime. Reikia atsisakyti pažymių. Mokinys gali save įvertinti per įvairius mokytojo sugalvotus testus, olimpiadas. Mokyklos baigimo egzaminai taip pat nebūtini. Norintys pratęsti mokslus, laiko stojamuosius egzaminus į aukštąsias mokyklas.

Mokyklos vadovybę (administraciją) turėtų sudaryti direktorius, renkamas iš tėvų komiteto, ir pavaduotojas, renkamas iš pedagogų. Vadoybės pareiga: sudaryti mokytojams palankias darbui sąlygas. Valdytojai (administratoriai) gali būti keičiami mokytojų, tėvų ir mokinių nutarimu.

Būtina atsisakyti visokiausios rašliavos (biurokratijos) (pranešimai apie nuveiktą darbą (ataskaitos), kitos panašios dokumentacijos). Mokytojas galėtų pildyti dienyną savo nuožiūra. Dienyne surašomos įžvalgos, pastebėjimai, pasirinktos temos ir panašiai, kad, pasikeitus mokytojui, būtų perduotos žinios. Dar vienas pavyzdys. Daug nereikalingo susirašinėjimo, norint vaikus nuvesti į kiną, teatrą, muziejų ir t.t. Reikia rašyti prašymą direktoriui, gauti tėvų parašus, sveikatos pažymėjimus.

Turėtume atsisakyti visokių darbuotojų įvetinimų (atestacijų). Mokytoją turėtų vertinti mokiniai ir tėvai. Kiti vertinimai nereikalingi. Tėvai ir mokiniai galėtų pakeisti mokytoją, atleisti jį iš darbo.

2. Meilės Tėvynei ugdymas. Svarbus žingsnis – pradėti jaunimą auklėti taip, kad jie gerbtų tėvus, mylėtų tėvynę, žinotų tikrą, neiškraipytą tautos praeitį, vykti, keliauti į istorines vietas. Svarbią vietą turi užimti dorovinis ugdymas ir lietuvių tautinės kultūros puoselėjimas. Būtina iš visų mokyklų, tarp jų ir iš aukštųjų, išvaryti visus „queer“ filosofijos sekėjus ir „queer“ kultūros puoselėtojus. Žodis „queer“ reiškia pasileidėlė, ištvirkėlė (šliundra).
3. Lietuvių kalba. Labai svarbu vaikus mokinti taisyklingos ir neužterštos tarptautiniais žodžiais lietuvių kalbos. Lietuvių kalba dabar sparčiai stumiama iš mokslo, kultūros ir valstybės valdymo gyvenimo. Šį vyksmą (procesą) labai gerai iliustruoja „Dainų dainelės“ konkursas. Privalome gražinti lietuvių kalbą ne tik į „Dainų dainelę“, bet ir į mokslą ir kultūrą. Dabar didžiausias dėmesys skiriamas anglų kalbai, nes jeigu jos nemokėsime, negalėsime kviestis iš užsienio profesorių ir niekada neįveiksime atsilikimo. Jau reikalaujama, kad raštvedyboje šalia lietuvių kalbos būtų įteisinta anglų kalba. Įrodinėjimo pagrindas toks, jei versle raštvedybą bus galima vesti anglų kalba, tai verslas suklestės. Peršama, kad lietuvių kalba trukdo žmonėms gerai gyventi. Tai yra melas. Lietuva gyvuos tol kol mokslas ir kultūra bus kuriami lietuvių kalba.
4. Sveika gyvensena. Labai svarbus švietimo tvarkos uždavinys - auklėti jaunimą ir moksleivius sveikai gyventi, nevartoti sveikatą žalojančių medžiagų – alkoholio, tabako, narkotikų ir kitų svaiginimosi priemonių. Taip pat labai svarbu užsiimti kūno kultūra, sportu (ne kaip pagrindiniu užsiemimu) ir kūno grūdinimu. Tai geriausios priemonės prieš daugelį ligų.
5. Dorovinis ugdymas. Didelį poveikį vaikams ir jaunimui daro televizija, video žaidimai ir videofilmai. Jų turinys besarmatiškas. Tai iš tiesų labai palengvina „queer“ mąstymo raidos dėsnių pasekėjų ir platintojų uždavinių vykdymą, t. y. dorovės naikinimą ir šeimos ardymą. Televizija turės keisti rodomų kūrinių vidumą (repertuarą), o jei to nedarys, kanalas bus uždaromas. Yra devynios galybės lietuviškų pasakų. Pagal jas sukūrus filmus, būtų ką rodyti vaikams per televiziją ir jos būtų gera auklėjamoji priemonė. Vienu žodžiu, seniau vaikams pasakas sekdavo bobutės ir seneliai, o dabar tas pačias pasakas galėtų sekti televizija. Būtina užtikrinti ir palaikyti sarmatos sklaidą per masines žiniasklaidos priemones.
6. Atlygis mokytojams. Būtina užtikrinti, kad visų grandžių mokytojų, pedagogų atlyginimai atitiktų jų visuomeninės paskirties svarbą. Jie turėtų buti bent 2 kartus didesni, nei yra šiandien.
7. Lietuvos aukštasis mokslas turi tapti vertingu. Aukštųjų mokyklų tvarka turi būti tinkamiausiai paskirstyta pagal visuomenės poreikius ir galimybes. Siūlome sukurti tokią aukštojo mokslo apmokėjimo tvarką, kad kiekvienas jaunuolis, siekiantis aukštojo išsilavinimo, nepatirtų nepriteklių. Dabar aukštasis mokslas paverstas verslu. Taip neturėtų būti.

2. Pilietybė.

Žmonės visais laikais keliaudavo. Dėl to vaikai dažnai gimdavo užsienyje, bet niekada nebuvo jokių bėdų dėl vaikų pilietybės sugrįžus į tėvynę. Dabar atsirado kliūčių. Gimus vaikui užsienyje, ta šalis, kur jis gimė, iš karto jam suteikia savo pilietybę, o šiandienos įstatymai tokiam „užsienio šalies piliečiui nuo gimimo“ neleidžia tapti Lietuvos piliečiu. Todėl būtina panaikinti šią ir kitas kliūtis lietuviams grįžti į tėvynę. Jei tėvai Lietuvos piliečiai, tai nesvarbu, kur bus gimęs vaikas, jis vis tiek iš karto bus Lietuvos pilietis. Taip pat neturi būti daroma jokių kliūčių visiems lietuviams, nors ir ne piliečiams, grįžti į Lietuvą. Užteks tik atvažiuoti į Lietuvą gyventi, atsisakyti kitos šalies pilietybės ir Lietuvos pilietybę gaus iš karto. Asmuo, turintis kitos šalies pilietybę ar kažkokių kitų įsipareigojimų kitai valstybei, tuo pat metu negali turėt ir Lietuvos pilietybės. Negali būti jokios dvigubos pilietybės, žmogus turi pasirinkti, kuriai šaliai tarnauja, kuriai šaliai kuria gerovę, moka mokesčius, kurioje gaus pensiją.

3. Vidaus ir išorės saugumas.

1. Karinę struktūrą būtina organizuoti Kapos teisės pagrindais.
2. Pagrindiniai gynybos dalykai turėtų būti priešlėktuvinė gynybos tvarka ir kovos prieš motorizuotą kariuomenę priemonės. Todėl būtina organizuoti reikiamos ginkluotės gamybą bei priešlėktuvinę gynybą.
3. Privalome sudaryti kuo palankiausias sąlygas (atlyginimas, aprūpinimas techninėmis priemonėmis, papildomos visuomeninės garantijos) visiems specialiai besirūpinantiems valstybės vidaus ir užsienio saugumu statutiniams ir nestatutiniams valstybės pareigūnams ir tarnautojams – kareiviams ir karininkams, policininkams, muitininkas, specialiųjų tarnybų pareigūnams, prokurorams, tyrėjams, gaisrininkams ir kt.
4. Būtina visiems valstybės pareigūnams suteikti statutinių pareigūnų padėtį.

4. Valstybės valdymo gerinimas.

1. Valstybės tarnautojų ir pareigūnų atranka. Vienas iš pagrindinių darbų, kuriuos būtina padaryti, tai atlikti rimtą atranką į valstybės valdytojų (valstybės pareigūnų, valstybės įstaigų, įmonių vadovų) pareigas. Sėkminga bet kurio darinio (šeimos, įmonės, įstaigos, valstybės) veikla didžiausia dalimi priklauso nuo valdytojo valdymo vyksmų (procesų) išmanymo, turimų žinių kiekio, kūrybiškumo bei dvasinio žmogaus pasaulio (psichikos) tipo. Vykdant atranką, pagrindiniu vertinimo pagrindu (kriterijumi) bus ne pasirengimo darbui laipsnis (kvalifikacija), o būsimo valdytojo dvasinio pasaulio tipas, nes tinkamas darbuotojas gali būti tiek sarmatu, tiek ir besarmačiu. Būtent sarmatos ir trūksta didžiajai daliai valdytojų.
2. Verslą prižiūrinčių įstaigų pertvarka. Dabar yra daugiau kaip 150 verslą prižiūrinčių įstaigų. Didelė dalis verslą prižiūrinčių įstaigų bus panaikintos. Verslui prižiūrėti valstybė turi pakankamai įrankių: mokesčių rinkimo, gamtos apsaugos, sveikatos apsaugos ir darbo (darbininkų teisių) apsaugos, svaigiųjų gėrimų (alkoholio), svaiginančių (narkotinių) medžiagų ir tabako priežiūros įstaigos.
3. Atsakomybė valstybės tarnautojams ir pareigūnams. Siūlome nustatyti griežtą atsakomybę, piktnaudžiaujantiems savo padėtimi ir netinkamai vykdantiems savo pareigas valstybės tarnautojams ir pareigūnams.
4. Prezidento, Seimo ir savivaldybių tarybų narių atsakomybė. Blogas, tiesiog nusikalstamas Seimo, savivaldybių tarybų, Prezidento ir Vyriausybės vykdomas valstybės valdymo organizavimas yra tolygus nusikaltimui Lietuvių Tautai. Vertinti mūsų išrinktųjų darbą turi teisę ir privalo kiekvienas Lietuvos Valstybės pilietis. Siūlome pereinamajam laikotarpiui, kol nebus pereita prie Kapos teisės, priimti „Atsakomybės“ įstatymą, kuriame bus nustatyta veiksmų eiga per eilinius rinkimus rinkėjams įvertinti renkamų atstovų (deputatų) veiklą pasibaigus jų darbo laikotarpiui (kadencijai) bei numatytos atitinkamos priemonės už netinkamą išrinktųjų savo pareigų atlikimą.
5. Valstybės valdymo modelis. Valstybę, kaip ir bet kokią organizaciją ar įmonę, reikia valdyti. Valdymo vyksmai (procesai) vyksta visur. Yra įvairių valstybės valdymo tvarkų (sistemų).

 Būtina pakeisti teisės raštus (aktus) (Pargindinį šalies įstatymą ir kitus įstatymus) taip, kad valstybės valdymas pereitų į senovėje Lietuvoje buvusią Bendruovaldą, paremta Kapos teise. Jos esmė – valdymą vykdo išmanantys tą reikalą žmonės, kurių kiekvieno gebėjimus ir asmeninės savybes žino jų rinkėjai. Kuo gabesnis, išmintingesnis žmogus, tuo aukščiau valdymo pakopoje (nuo seniūnaitijos iki Dvasinio Vadovo) jis bus. Toks modelis šiek tiek panašus į JAV veikiantį rinkikų modelį.

6. Šalies teritorinio suskirstymo tvarka. Manome, kad reikia panaikinti rajonus ir grąžinti lietuvišką jų pavadinimą – valsčius. Daug valsčių ir sudaro Valstybę.
7. Leidimų – draudimų tvarka. Būtina ženkliai sumažinti įvairių leidimų-draudimų (dovanų (kyšio) reikalavimo ir ėmimo) tvarką. Leidimas visai veiklai, kurios nedraudžia įstatymas yra žemės valdymo teisė. Yra sričių, kur veiklą reikia riboti ir ją turi prižiūrėti valstybė. Todėl bus ribojama tik tokia veikla, kuri niokoja Gamtą, kelia grėsmę Gyvybei. Tokių veiklų nėra daug ir jos visos bus išvardytos įstatyme. Kai kas gali pasakyti, kad statyboje leidimai reikalingi, nes be jų pristatys tokių statinių, kurie sugrius ir prispaus juose esančius. Leidimu bus patys statinio brėžiniai (projektas), tik statinio brėžinių sudarytojams (projektuotojams) tvarkomis (įstatymais) bus nustatyta griežta atsakomybė. Leidimas statybai turi būti išduodamas tik ypatingais atvejais ypatingiems statiniams. Pavyzdžiui, užtvankai ant Nemuno ar Neries statyti, atominei elektrinei ir panašiai.

5. Valstybės ir savivaldybių priežiūra.

Būtina pataisyti atitinkamus įstatymus taip, kad valstybės prižiūrėtojas (kontrolierius) galėtų nubausti neteisingai naudojančius valstybės pinigų krepšelio (biudžeto) lėšas. Taip pat būtinos įstatymų pataisos, kad Valstybės ar savivaldybės tikrintojas (kontrolierius) būtų renkamas tautos, kaip renkamas yra Prezidentas ar Seimo nariai, o ne taip, kaip dabar: Valstybės prižiūrėtoją (kontrolierių) penkeriems metams Respublikos Prezidento teikimu skiria Seimas, o savivaldybės – tos savivaldybės taryba.

Tik renkant kontrolierių piliečiams bei suteikus kontrolieriams teisę bausti, būtų užtikrinta normali kontrolė.

1. Teisėtvarkos pagrindai.

1. Tolygi bausmė. Teisė ir teisingumas yra skirtingi dalykai. Žmonės visais laikais siekė tik teisingumo, o valdantieji dažnai teisingumą klastodavo ir išsigalvodavo sau visokių teisių. Kaip beveik kiekvienas šiandien stebime nuolatos vykstant. Todėl būtina išvalyti visą teisyną nuo besarmatiškų apibrėžimų (formulių) nes turime siekti tik teisingumo, o ne kažkokių ar kažkieno teisių.
2. Suprantami įstatymai. Būtina išvalyti įstatyminę kalbą, nes siekiant teisingumo, įstatymai turi būti surašyti gimtąja kalba (be svetimtautiškų ar/ir kitokių įmantrių žodžių), aiškūs, paprasti ir visiems lengvai suprantami. Tai padės įgyvendinant teisingumą, nereikės samdyti brangiai kainuojančių ad'vocos-katų, kad suprasti kas vyksta byloje (teisme).
3. Mirties bausmė. Būtina sugrąžinti mirties bausmės vykdymą išskirtinių nusižengimų atvejais. Mirties bausmė gali būti skiriama už šiuos nusikaltimus: užpuolimas, naudojant mirtiną ginklą be teisėtos priežasties; bet kokiu būdu nužudymas ar bandymas nužudyti be teisėtos priežasties; bet kokiu būdu nunuodijimas ar bandymas nunuodyti dėl tyčios (pvz., genetiškai pakeistų produktų GMO naudojimas maisto produktuose); bet kokiu būdu (padegant, nugriaunant, atimant ir pan.) teisėto gyvenamojo būsto, be kurio žmogus pražūtų, sunaikinamas ar bandymas sunaikinti tyčia; bet kokiu būdu atimama ar bandoma atimti žemė, iš kurios žmogus maitinasi; bet kokiu būdu žmogaus pagrobimas ar bandymas pagrobti. Jei žmogus daro mirties bausmės vertą nusikaltimą, reiškia, kad jis pats pasirenka sau mirties bausmę. Visuomenės pareiga padėti įgyvendinti šį pasirinkimą. Pirminį sprendimą, bausti mirties bausme ar nebausti, išimtine teise turi priimti bendruomenės, kurios nario atžvilgiu buvo įvykdytas nusikaltimas, lygmens taryba. Teisingumas reikalauja, kad bausmės dydį už kai kuriuos bendruomenei labai skaudžius ir sunkius nusikaltimus nustatytų išimtinai tik pati tauta visuotinio privalomojo nuomonės pareiškimo (referendumo) būdu.
4. Suolininkų teismas. Siekiant teisingumo, labai svarbu yra ne tik teisingi įstatymai, bet ir teisingumo vykdymas. Tauta turi dalyvauti teisingumo vykdyme kaip kaltintojas ir kaip teisėjas. Tauta turi teisę apkaltinti tiek atskirą asmenį, tiek organizaciją neteisėtais veiksmais ir tas kaltinimas turi būti ištirtas. Tauta, kaip teisėjas, taip pat dalyvauja teismo posėdžiuose priimant teismo nuosprendžius. Tose šalyse, kur tauta dalyvauja teismo sprendimo priėmime, tauta renka savo atstovus, vadinamus prisiekusiuosius. Kai tauta dalyvauja teismo sprendimų priėmimo vyksme (procese), tuomet teismo veiksmų tvarka yra sekanti: 1) pirmajame teismo posėdyje teisėjas, prisiekusieji ir ieškovo ir atsakovo atstovai atrenka nešališkus prisiekusiuosius; 2) kituose posėdžiuose, kuriuos veda teisėjas, o kaltina prokuroras ar tautos kaltintojas, prisiekusieji viską išklauso, t.y. ir teisėjo ir kaltintojo kalbas, ir visų liudininkų liudijimus ir, jei yra, tai ir žinovų (ekspertų) išvadas. Patys nieko nei klausinėja, nei kalba; 3) kai jau visos kalbos išklausytos, prisiekusieji pasišalina į atskirą patalpą ir, tardamiesi tarpusavyje priima bendrą sprendimą – kaltas ar nekaltas. Jei kaltas, tuomet teisėjas, pagal atitinkamą įstatymą, skiria bausmę. Jei nekaltas, kaltinamasis išteisinamas. Seniau Lietuvoje buvo tokie teismai ir pas mus prisiekusiuosius vadino suolininkais, nes paprastai jie sėdėdavo ant suolo. Prasminga būtų tą patį pavadinimą jiems palikti ir dabar.

Suolininkų teismai bus organizuoti teritoriniu pagrindu – valsčiuose. Suolininkus savo valsčiuje rinks tik tame valsčiuje gyvenantys žmonės. Suolininkais galės būti tik to valsčiaus gyventojai. Siūlome nustatyti tokią tvarką, kad teisingumą vykdytų atitinkami suolininkų teismai. Kaltintojais bus įstatymų vykdymo prižiūrėtojas (prokuroras) ir bendruomenė. Teismo sprendimas bus galutinis ir neskundžiamas. To reikalauja teisingumas. Tauta niekada neleis, kad nusikaltėliai liktų nenubausti. Tauta tikrai netemps, nevilkins laiko, kad bylos baigtųsi suėjus senačiai. Dideliuose miestuose galės būti kuriami keli ir daugiau teismų. Tačiau jie veiks taip pat kaip ir valsčiaus suolininkų teismas.

5. Teisėjų atsakomybė. Iki to laiko, kol nebus atlikta teismų pertvarka, siūlome nustatyti tokią tvarką, kad visi teisėjai atsakytų už savo veiklą. Įstatymu turi būti įtvirtinta nuostata, kad jei per metus daugiau kaip 5% teisėjo priimtų nutarčių yra panaikinamos, tai toks teisėjas bus pažeminamas pareigose (pvz., iš apygardos teismo perkeliamas į apylinkės teismą) arba, jei teisėjas dirba apylinkės teisme, atleidžiamas iš darbo ir jam panaikinama jo įgyta teisininko patirtis ir uždrausta dirbti valstybės tarnyboje. Toks sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
6. Įstatymų vykdymo prižiūrėtojų įstaiga (prokuratūra). Dabartinė vyriausiojo įstatymų vykdymo prižiūrėtojo (generalinio prokuroro) skyrimo tvarka neužtikrina teisėtumo ir teismui vykdyti teisingumo. Pastarųjų metų įvykiai (EBSW, Lietuvos akcinio-inovacinio banko, kitų bankų, „Abonento“, pedofilijos bylos) smarkiai pakenkė įstatymų vykdymo prižiūrėtojų įstaigos reikšmingumui (autoritetui). Partiniai klanai visai būdai stengiasi turėti „savo“ įstatymų vykdymo prižiūrėtoją (prokurorą), kurio pagalba būtų galima išvengti atsakomybės. Todėl būtina pataisyti įstatymus taip, kad vyriausias įstatymų vykdymo prižiūrėtojas (generalinis prokuroras) ir apskričių įstatymų vykdymo prižiūrėtojai būtų renkami tautos, kaip renkamas yra Prezidentas ar savivaldybių tarybų nariai. Taip pat, būtina nustatyti tokią tvarką, kad visi įstatymų vykdymo prižiūrėtojai atakytų už savo veiklą. Įstatymu turi būti įtvirtinta nuostata, kad jei įstatymų vykdymo prižiūrėtojas netinkamai atlieka savo pareigas, tai toks įstatymų vykdymo prižiūrėtojas bus pažeminamas pareigose arba atleidžiamas iš darbo ir jam panaikinama jo įgyta teisininko patirtis ir uždrausta dirbti valstybės tarnyboje. Toks sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

2. Valstybės skolos. Išlaidų mažinimas.

1. Skolinimasis. Reikia perimti į savo rankas pinigų valdymą ir liautis skolintis kitų spausdinamus pinigus bei mokėti už tai palūkanas. Neturime leisti, kad Lietuvą valdytų bankininkų neribota, įstatymais nevaržoma valdžia (diktatūra).
2. Nereikalingos karybos išlaidos. Būtina peržiūrėti karybos išlaidas ir nutraukti nereikalingą išlaidavimą visokioms užduotims ir pašaukimams (misijoms) užsienyje ir kitiems panašiems dalykams.
3. Nuosavos (privačios) pensijų įstaigos (fondai). Būtina pensijinį aprūpinimą perimti į savo rankas ir nebeleisti mūsų mulkinti visokiems „fondams“.

3. Gamtos apsauga.

1. Bet kokia ūkinė ar prekybinė (komercinė) veikla turi poveikį gamtai. Gamtos apsaugos tikslas ne drausti veiklą, o neleisti, kad gamta būtų teršiama, nuodijama ir be reikalo niokojama. Dabar esanti gamtos apsaugos tvarka dirba ydingai. Todėl privalome nustatyti tokią tvarką, kad visos sanitarinės ir kitos nuostatos (normos) turi būti visiems prieinamos, bei suteikti visuomeninėms priežiūros įstaigoms tokius įgaliojimus, kad jei galimas pažeidėjas atsisakys įsileisti į kurį nors barą ar kaip nors kitaip trukdys tikrinimui, tai visuomeninė priežiūros įstaiga tuoj pat besąlygiškai galės sustabdyti bet kokią veiklą. To reikia tam, kad verslininkai negalėtų trukdyti patikrinti ar jie laikosi gamtos apsaugos reikalavimų. Jei patikrinus įmonę nustatoma, kad yra pažeidžiamos gamtos apsaugos nuostatos, tai įmonės veikla gali būti sustabdoma arba turi būti nurodomas laikotarpis per kurį turi būti pašalinti trūkumai. Abiem atvejais, pašalinus trūkumus, vėl turi būti tikrinama.
2. Būtina įkurti Gamtos ramoves ir užtikrinti jų apsaugą bei priežiūrą.

4. Valstybės piniginių reikalų tvarkymas (monetarinė politika).

1. Valstybė turi pati vykdyti piniginių reikalų tvarkymą (monetarinę politiką). Esant būtinybei, nebūtina skolintis iš užsienio. Galima atsispausdinti savų litų. Čia svarbu, kad atspausdinti pinigai nebūtų „pravalgomi“, o panaudojami atsiskaitymui už iš anksto pagamintą produktą, gamybos priemonėms sukurti ar paslaugoms teikti. Jokio skirtumo nėr, iš kur gausime „spalvotų popieriukų“, tačiau patys juos gamindami, apsisaugojam nuo palūkanų mokėjimo užsieniui.

Tam būtina atrišti litą nuo euro (panaikinti valiutų valdybos modelį arba pasirinkti kitą, kuris leistų laisvai vykdyti pinigų valdymą). Tas yra būtina, kad vyriausybė galėtų veiksmingai atsiliepti (reaguoti) į prekių mainų (rinkos) pokyčius ir Lito kursą nustatyti tokį, kad būtų ginami savo šalies gamintojai ir būtų skatinamas prekių išvežimas į užsienį.

2. Turto paskoloms (kreditinio kapitalo) kaupimui Lietuvoje įsteigsime valstybinį-prekybinį (komercinį) banką. Tokį banką galima steigti Lietuvos pašto bazėje, kuris galėtų pradėti veikti po keleto mėnesių arba pertvarkyti Lietuvos banko veiklą. Dabar valstybės pinigų ūkio dalyje viešpatauja svetimšaliai. Įmonės, įstaigos ir žmonės pinigus laiko svetimšalių bankuose. Šie perskolina indėlius už palūkanas, gauna pelną ir jį išsiveža. Visus mokėjimus įmonės, įstaigos ir žmonės vykdo per banką. Įsteigus valstybinį prekybos banką vyriausybė turi į jį pervesti visų įmonių ir įstaigų, kuriose yra bent vienas litas valstybinio turto, sąskaitas. Įmonėms bus įvestas pelno išvežimo mokestis.
3. Siūlome įstatymu uždrausti paskolas Lietuvoje išduoti užsienio valiutomis. Visi atsiskaitymai Lietuvoje turi būti vykdomi tik tautiniais pinigais - litais.
4. Siūlome išleisti taupymo vertybinius popierius (lakštus) su nustatytu metinių palūkanų dydžiu (norma), kuriuos turėtų teisę pirkti tik Lietuvos piliečiai ir įmonės. Didžioji dalis surinktų lėšų bus galima perskirstyti ūkiui plėsti.
5. Būtina pakeisti laikinai laisvų valstybės piniginių išteklių įdėjimo (investavimo) tvarką, keičiant perviršines, šališkas ir nepagrįstas nuostatų dalis, apribojančias „lietuviškų“ bankų teises. Laikinai laisvus valstybės piniginius išteklius vyriausybė laikys valstybiniame banke, arba tuose bankuose, kurie moka didžiausias palūkanas ir/ar aktyviai dalyvauja smulkaus ir vidutinio verslo paskolose, valstybės išleidžiamų taupymo vertybinių popierių platinime.
6. Esant poreikiui, pinigų išleidimas bus vykdoma per pensijas ir kitas visuomenines išmokas.
7. Siūlome įvykdyti bausmės dovanojimą (amnestiją) išvežtiems pinigams. Bausmė nebus dovanota tik pinigams asmenų, labiausiai nusipelniusių griaunant mūsų ūkį.
8. Manome, kad palaipsniui reiktų pereiti prie atsiskaitymų negrynaisiais pinigais (kortelės, tautinis atsiskaitymų centras). Tokiu būdu būtų galima panaikinti šešėlinius verslus, slaptą prekių gabenimą (kontrobandą), papirkiniėjimus (kyšius).

5. Mokesčių tvarkos pertvarka, ūkio planavimas ir apsauga.

1. Siūlome nustatyti tokią tvarką, kad mokesčius, nuo atlygio už darbą ir gautas lėšas, mokėtų patys, o ne taip kaip dabar, kai mokesčius moka darbdavys. Turime siekti vienodo mokesčių mokėjimo.
2. Siūlome sumažinti būtiniausių vartojimo prekių ir paslaugų vartojimo mokesčius (PVM), kurie dažniausiai nueina politikų politinės apgaulės bei korupcijos pirkimų projektams bei karo pramonei (tai galioja visose šalyse). Kam mum tas karas, tarnaujantis kaip eilinis gojų išnaikinimo tęstinis projektas?.
3. Sumažinus vartojimo mokesčius, siūlome įvesti palaipsniui didėjančius (progresyvinius) mokesčius. Apmokestinti turtą – kaupimą - netikslinga ir neteisinga, nes turtą daugelis žmonių yra įsigiję už apmokestintas gautas lėšas.
4. Būtina įvesti visuotinį turto ir gautų lėšų paskelbimą (deklaravimą).
5. Vienas pagrindinių vyriausybės uždavinių ir pareiga yra ūkio planavimas (rinkos reguliavimas). Tam būtina panaikinti visas „laisvosios rinkos“ beprasmybes ir įvesti ūkio reguliavimą kaip tai daro JAV, ES, Japonija ir kitos gamybinės (pramoninės) valstybės.
6. Apsaugant mūsų gamintojus ir darbo vietas, turime apmokestinti visas įvežamas užsienines prekes, kurios gaminamos Lietuvoje.
7. Darniam ūkio vystymuisi trukdo slaptas prekių gabenimas, šešėlinis verslas. Siūlome ženkliai padidinti baudas ir sudarys galimybę visiems piliečiams, tame tarpe ir teisėsaugos pareigūnams, gauti atlygį (pvz., 50 ar net iki 100% baudos dydžio) už slaptą prekių gabenimą ir kitų nelegalių veikų išaiškinimą ar žinių (informacijos) apie jas pateikimą teisėsaugos įstaigoms.
8. Būtina ženkliai didinti mokesčius (akcizus) tabako ir svaigalų gamybai, jų įvežimui iš užsienio bei jų prekybai, nes tautos sveikata yra svarbiau už bet kokius pinigus.
9. Gamybos (pramonės) kūrimas.
10. Tik sukūrus šiuolaikinę gamybą galima įdarbinti visus to norinčius žmones ir susigrąžinti dalį priverstinių išvykėlių (emigrantų), pametusių tikrąją Tėviškę dėl gardus valgio šaukšto, esančio svetur (tokia pasaulį valdančiųjų bankininkų strategija - sumaišyti Tautas).

11. Dabar didžiausias ir pats svarbiausias pasaulyje mūšis vyksta gamybos kūrime. Kas sugebės susikurti pažangiausią gamybą ir įsisavinti naujausias gamybos eigos atlikimo būdų ir priemonių visumas (technologijas), tas laimės ir visus kitus mūšius. Todėl būtina sukurti klestinčią gamybą. Tą jau padarė Kinijos demokratinė respublika. O mes? Ką veikiame?

12. Dabartinė tvarka valstybėje, skirstant išteklius, yra tokia: nuostolis - suvisuomeninamas, pelnas – suasmeninamas, t. y. nuostolius visada apmoka valstybė (vadinasi - tauta), o pelną visada pasiima savininkai. Būtina sutvarkyti gamybą taip, kad atvežtas iš užsienio prekes pakeistų Lietuvoje pagamintos prekės. Savaime suprantama, kad valstybė tada nedarys jokių mokestinių kliūčių nuosavybininkams (privatiems asmenims) ir jų bendrovėms kurti gamybą, jei tai tarnaus bendrai tautos gerovei. Žiūrint kas valdys valstybę, jei ne žydai, tai įmanoma.
13. Norint pagaminti geriau ir pigiau, būtina gamyboje naudoti pažangiausias technologijas ir mokslo išradimus. Sukurti šiuolaikinę gamybą nuosavybininkams (privatininkams) dažnai yra sunkiai įgyvendinamas siekis. Todėl vyriausybė turės skirti lėšas kelti šalies mokslo ir veiklos priemonių (technikos) lygį, o ne investuoti į sporto (pasibėgiojimo stadionus miestuose (kur blogas ir užsiteršęs oras)).
14.  
15. Žemės ir miškų ūkio ateitis. Žvejyba.
16. Lietuva turi tapti draugiškų gamtai (ekologiškų) produktų tiekėja. Žemės ūkio dirbančių žmonių gerovės pagrindas – darni gamyba, darbo žemės ūkyje veiksmingumas, naujovių įsisavinimas, pakaitinių (alternatyvių) verslų diegimas.
17. Žemės ūkio ateitis turi būti siejama su susivienijimu (kooperacija), mokymu, skatinant kaimo žmonių kūrybiškumą, naujoviškumą (inovatyvumą) ir gerą vadybą. Lietuvos ūkininkai turi gauti teisingą atlygį už savo darbą. Valstybė turėtų atsakingai rūpintis ūkininkų išaugintų ir  pagamintų produktų supirkimu.
18. Būtina uždrausti įvežti į Lietuvą bei auginti ir gaminti Lietuvoje genetiškai patobulintus (modifikuotus) organizmus ir jų produktus.
19. Kaimams ir miesteliams būtinas ateities vystymosi planavimas, kad čia gyvenantiems žmonėms gerėtų gyvenimo bei darbo sąlygos, kad jiems būtų sudarytos sąlygos naudotis visais paveldo ir visuomeninės raidos patogumais. Būtina gerinti labiausiai nutolusių nuo centrų vietovių veiklos priemonių ir visuomeninių aptarnavimo veiklos sričių visumą (infrastruktūrą).
20. Būtina uždrausti prekyba žeme. Pirkti žemę turėtų teisę tik valstybė. Lietuvos piliečiams žemė turėtų būti suteikiama pagal poreikius ir galimybes. Todėl privalome uždrausti parduoti žemę ir miškus užsieniečiams ir užkirsti kelią žemių perpardavinėjimui.
21. Turime siekti, kad ūkininkai ir miškininkai, suprasdami atsakomybę už žmogų, gyvūniją ir aplinką, palaikytų kultūrinį gamtovaizdžio ir kaimo aplinkos vystymą, sudarytų sąlygas poilsiui ir turizmui. Žemės ūkiui netinkami plotai turi būti užželdinami mišku.
22. Lietuvoje menkai išnaudojamas toks svarbus tautos gaunamų lėšų šaltinis, kaip jūrų ir gėlųjų vandenų žvejyba. Būtina atkurti šią ūkio sritį, ypatingai tolimąją jūrų žvejybą, ją išplėsti į vieną reikšmingųjų tautos gaunamų lėšų šaltinių. Gėlųjų vandenų žuvys negali būti išvežimo į užsienį (eksporto) šaltiniu.
23.  
24. Aprūpinimas gyvenamuoju būstu.

25. Vienas pagrindinių tikslų – pagal pageidavimą aprūpinti kiekvieną šeimą atskiru nuosavu būstu su žemės sklypu iki 1 ha ploto.

26. Valstybinis nekilnojamo turto įkeitimas už paskolos gavimą (hipoteka). Nors nekilnojamo turto įkeitimas už paskolos gavimą apima daugiau dalykų, kalbėsime tik apie gyvenamųjų namų statybą. Tik nedidelė žmonių dalis gali apsirūpinti gyvenamuoju plotu nesiskolinę pinigų. Šiais laikais dauguma žmonių yra priversti butą ar namą įsigyti ar statytis už skolintus pinigus. Pasaulyje yra įvairių skolinimo tvarkų būstui įsigyti. Pavyzdžiui, Japonijoje nekilnojamo turto įkeitimas už paskolos gavimą yra valstybinė ir beprocentinė, todėl kartais kai per krizes pinigų vertė pakinta, valstybei nekilnojamo turto įkeitimas už paskolos gavimą duoda net nuostolį, t. y. nekilnojamo turto įkeitimo už paskolos gavimą procentas, dėl pinigų vertės pakitimo, gaunasi neigiamas. Nekilnojamo turto įkeitimas už paskolos gavimą turi būti toks, kad jaunimas galėtų įsigyti nuosavą būstą ir netaptų nuosavų bankų vergu. Nors valstybei tokia nekilnojamo turto įkeitimo už paskolos gavimą tvarka tiesioginio pelno neduoda, tačiau valstybei jaunimas, susikūręs gerbūvį nuo pat savo savarankiško gyvenimo pradžios, duoda šaliai daug didesnę naudą nei skurdinamas nuosavo nekilnojamo turto įkeitimo už paskolos gavimą. Todėl siūlome nustatyti tokią tvarką, kad vyriausybė, siekdama kartu skatinti ir gimstamumą, kiekvieną kartą gimus šeimoje vaikui, dovanos tam tikrą dalį nekilnojamo turto įkeitimo už paskolos gavimą skolos. Žmonės, jaunystėje gavę iš valstybės pagalbą per savo gyvenimą valstybei duoda daug didesnę naudą, negu gavo iš valstybės. Šiuo metu Lietuvos vyriausybė nuėjo pačiu prasčiausiu keliu – pas mus nekilnojamo turto įkeitimas už paskolos gavimą atiduotas į nuosavų bankų rankas. Pasiėmę paskolą statytis namą ar butą, žmonės praktiškai pasmerkti iki gyvenimo pabaigos mokėti procentus bankui. Didžiąją pinigų ūkio srities dalį valdo užsienio bankai. Privalome padaryti galą šitai beprotybei ir žmonių apiplėšinėjimui.
27. Parama jaunoms šeimoms. Siūlome vykdyti tokią nekilnojamo turto įkeitimo už paskolos gavimą (hipotekos) tvarką: jaunoms šeimoms skirti žemės sklypą (nuo 15 arų iki 1 ha, kad galėtų užsiauginti pakankamai maisto šeimai išmaitinti) ir suteikti paskolą namui statyti. Šeima, gavusi žemės ir paskolą, įsipareigotų per dvejus metus pasistatyti namą. Pasistatę namą, privalėtų dalimis kasmet paskolą gražinti. Paskolos gražinimo terminas priklausytų nuo ūkio augimo. Kiekvieną kartą gimus šeimoje vaikui, valstybė dovanotų tam tikrą dalį nekilnojamo turto įkeitimo už paskolos gavimą skolos. Tuo siekiama, kad vaikus gimdytų ir augintų normalios šeimos, o ne valkatos, nes valkatų ir girtuoklių vaikai dažniausiai seka tėvų pėdomis. Kol neišmokėta paskola, žemės sklypo valdymo teisė liktų valstybės žinioje. Išmokėjus paskolą, namo savininkui žemė valdymo teise atitektų nemokamai. To reikia, kad nebūtų perpardavinėjimo. Namus gali statytis ne tik jaunos šeimos, o taip pat ir visi kiti. Jiems valstybė suteiktų teisę valdyti žemės sklypus, o paskolą namo statybai gautų tokiomis pačiomis sąlygomis. Kas statysis ne namą o butą, paskolos gavimo ir atidavimo sąlygos tos pačios.
28. Siūlome įgyvendinti visuomeninio būsto programą. Tie, kas nenorės turėti savo nuosavybėje namų, dažnai, pvz., darbo reikalais, kraustysis iš vieno miesto į kitą, galėtų būti aprūpinti visuomeniniu būstu.
29.  
30. Visuomeninė rūpyba.
31. Didelis neteisingumas visuomeninėje rūpyboje yra pensijų skaičiavimo ir mokėjimo tvarka. Visi žino, kad pasenusiems ir nedarbingiems žmonėms pensijas uždirba darbingo amžiaus žmonės. Tačiau įstatymai yra tokie, kad vienodo dydžio pensiją gauna ir tas, kuris neužaugino nė vieno vaiko, ir tas, kuris užaugino tris ar daugiau vaikų. Manome, kad  būtina nustatyti tokią pensijų mokėjimo tvarką, kad bevaikiams būtų mokama pamatinė (bazinė) pensija, o užauginusiems vaikų, ir jei jie dirba Lietuvoje, už kiekvieną vaiką pamatinė pensija būtų dauginama iš atitinkamo daugiklio. Žmonės visada siekia teisingumo. Todėl ir pensijas reikia mokėti teisingai, pagal tai, kokį indėlį į visuomenės gerovę jis įnešė. Pensijinis amžius - 63 metai.
32. Kiekvienas ilgą gyvenimą nugyvenęs ir savo darbais visuomenei pasitarnavęs asmuo turi teisę į pakankamą piniginį aprūpinimą valstybės sąskaita (pensiją). Tai neturi tapti rūpesčiu, o tolimesne gražaus gyvenimo galimybe. Todėl siūlome nustatyti tokį vidutinės pensijos dydį, kad jo pakaktų tenkinti būtiniausius garbingo amžiaus žmogaus poreikius.
33. Žmonių senatvė turi būti ori, jie turi jaustis visaverčiai valstybės nariai. Turime skirti pakankamai lėšų pagyvenusių žmonių namams kurti bei išlaikyti. Žmogus, sunkiai galintis save aptarnauti, neturintis galinčių jį prižiūrėti vaikų, turi turėti galimybę apsigyventi tokiuose namuose. Pardavęs savo turtą, įnešdamas pinigus į senelių namų sąskaitą, apsirūpins sau padorią senatvę.
34. Senolių dalyvavimas visuomeniniame gyvenime, susibūrimuose ir savanoriškame darbe turi būti valstybės palaikomas. Reikia sudaryti sąlygas bendrų senelių ir beglobių vaikų namų kūrimuisi bei bendradarbiavimui. Tai ir seneliams džiaugsmas ir vaikams nauda, galima bus sukauptą gyvenimo patirtį perduoti, dalyvauti naujos kartos auklėjime.
35. Dar viena svarbi visuomeninės rūpybos sritis yra išmokų mokėjimas vaikus auginantiems tėvams. Privalome atkreipti svarbų dėmesį į gimstamumą, todėl auginantiems ir tinkamai auklėjantiems savo vaikus siūlome skirti išmokas bei taikyti kitas gimstamumo palaikymo priemonės.
36. Mažinant visuomeninę atskirtį, siūlome riboti atlyginimų dydį. Didžiausias išmokamas atlyginimas neturėtų būti didesnis nei 5 ar 7 vidutiniai atlyginimai. Minimalus samdomo darbo atlyginimas turėtų buti toks, kad jo pilnai užtektų žmogaus poreikiams tenkinti ir išlaikyti šeimą. Teisingas darbo apmokėjimas ir nedideli mokesčiai yra pagrindinė sąlyga gamybai kurti. Jei atlyginimai nebus tinkami ar jį atims plėšikiški mokesčiai, tai jokie pinigai, jokie įnašai (investicijos) nepadės sukurti gamybos. Šiuo metu kaip tik tą sąmoningai darė ir daro ES, reikalaudama iš mūsų vyriausybių priimti ar keisti įstatymus. Bet taip neturi būti ir nebus.
37. Žmogui turi likti laiko asmeninei kūrybai, vaikų auklėjimui ir kitiems poreikiams tenkinti, todėl darbo našumo didinimas, gamybos vyksmų (procesų) automatizavimas turėtų buti nukreiptas ne į didesnio pelno siekimą, o į darbo laiko trumpinimą nemažinant atlygio darbuotojui.
38.  
39. Sveikatos apsauga.
40. Sveikatos apsauga yra ne tik ligų gydymas, bet ir apsisaugojimas nuo jų (profilaktika). Apsisaugojimas nuo ligų nė kiek ne mažiau svarbus, negu ligų gydymas. Siūlome pereiti prie tokios sveikatos apsaugos tvarkos, kurioje svarbiausiu dalyku bus užkirsti kelią ligoms.
41. Labai daug netvarkos yra vaistų prekyboje. Neužtenka vien tik reguliuoti vaistų antkainį. Didžiąją dalį vaistų galima pasigaminti Lietuvoje. Manome, kad būtina sukurti savo vaistų gamybą, didžiausią dėmesį skiriant gamtinei medicinai.
42. Sveikata - didžiausias turtas, todėl saugoti tą turtą privalo pirmiausia pats jo savininkas. Svarbu sukurti tokią tvarką, kur bus užkirstas kelias nepagrįstiems ieškiniams dėl nuostolių atlyginimo, bei nustatyta aiški medikų atsakomybė už savo pareigų nevykdymą arba netinkamą vykdymą.
43. Viena iš sričių, kurioje švaistomi valstybės pinigai – grožio (plastikinė) chirurgija. Ne visa, bet ta jos dalis, kur daromos krūtų didinimo, dauginimosi (lytinių) organų - tiek moteriškų, tiek vyriškų - gražinimo operacijos. Tokių operacijų yra ir daugiau. Jos visos yra ne tik kad nereikalingos, bet dargi žaloja sveikatą. Svarbu nutraukti tokį pinigų švaistymą.
44. Kartais atrodo, kad kuo labiau pertvarkoma (reformuojama) sveikatos apsaugos tvarka (sistema), tuo prasčiau ji veikia. Reikalinga išsamus sveikatos apsaugos pertvarkos patikrinimas (revizija). Reikia patikrinti, ką pertvarkytojai pridarė ir daug ką išmesti. Pasaulyje gerai žinoma, kad tinkamai pasirūpinus apsisaugojimu nuo ligų, kūno mankšta ir grūdinimu ne tik išvengiama daugelio ligų, bet ir gydymui reikia žymiai mažiau pinigų. Profilaktikos, kūno kultūros, grūdinimo ir žalingų įpročių atsisakymo ir jų neįgijimo veiklą vykdyti turi kartu ir sveikatos apsaugos ir švietimo įstaigų specialistai. Dėl apsisaugojimo nuo ligų, kūno mankštos, grūdinimo, žalingų įpročių atsisakymo ir žinių apie juos suteikimo veiklos turi bendradarbiauti sveikatos apsaugos ir mokymo įstaigų žinovai. Šioje srityje dabar darbas yra labai apleistas. Aukštosiose mokyklose jau seniai studentams nėra kūno kultūros užsiėmimų. Mokyklose kūno mankštos (kultūros) užsiėmimų labai sumažinta, nuo kūno mankštos užsiėmimų atleidžiami silpni, su pradedančiu krypti stuburu ir panašiai, vaikai. Tokiems kaip tik, netgi daugiau nei sveikiems ir stipriems vaikams, reikia sportuoti, stiprinti raumenis ir sveikatą. Tačiau mokyklose tokia programa nenumatyta ir žinovų nėra. Apie kūno mankštą, sveiką gyvenimo būdą ir grūdinimąsi plačiau yra dalyje apie švietimą. Siūlome plėsti fizinės kultūros ir sporto tarpusavyje susijusių aptarnavimo sričių visumą (infrastruktūrą), teikti piniginę paramą visuomeninėms fizinės kultūros ir sporto organizacijoms, draugijoms, būtinai remti neįgaliųjų žmonių pastangas sportuoti ir užsiiminėti fizine kultūra.
45. Kad žmonės siektų sveikos gyvensenos, siūlome sukurti piniginio atlygio ir papildomo draudimo mokėjimo tvarką. Žmogus, sąmoningai žalojantis savo sveikatą, privalės mokėti didesnes draudimo įmokas, žmogus, daug metų nesergantis, – mažesnes. Gydytojų atlyginimas priklausys ne nuo sergančiųjų, o nuo sveikų jo pacientų skaičiaus. Kuo daugiau sveikų žmonių, tuo didesnė alga. Gydytojai sieks rūpintis gydomų ligonių (pacientų) sveikata, sekti jų sveikatos būklę nelaukiant ligos, domėtis maisto produktais, gyvenimo sąlygomis ir kt.
46. Siūlome nustatyti tokią tvarką, kad būtų užrašytas kiekvieno piliečio svaigiųjų gėrinų (alkoholio), tabako ir kitų žalingų gaminių įsigijimas, nuo ko priklausytų kito mėnesio sveikatos draudimo įmokos.
47. Siūlome nustatyti baudžiamąjį persekiojimą ir atsakomybę už bet kokių narkotikų nelegalią prekybą, gabenimą ir vartojimą.
48.  
49.  
50.  
51.  
52. Kultūra.
53. Dvasinis paveldasKultūros rėmimas. Kultūra - tai atitinkamos geografinės juostos, atitinkamos grupės žmonių lengviausio ir sėkmingiausio išgyvenimo būdas. Papročiai sugula savaime, kad galėtume lengviausiai iškęsti nepriteklius, lengviausiai apsirūpinti, neišnykti. „Kultūra neremiama jėgos greitai nustoja gyvavusi“. (Andre Morua). Toji jėga, remianti kultūrą, yra valstybė. Ir toji jėga yra vienintelė. Visais laikais kultūra ir menas visose šalyse atlikdavo ir dabar atlieka didelį ir svarbų vaidmenį auklėjimo ir švietimo darbe. Klaidinga vien tik dairytis, ką daro kitos valstybės ir jas mėgdžioti. Turime savo labai turtingą, vietomis labai tragišką, vietomis nepaprastai didvyrišką istoriją. Buvo laikai, kai mes buvome galingiausia ir didžiausiu dvasiniu paveldu garsėjanti Europos tauta. Turime labai turtingą pasakų, sakmių, sutartinių ir dainų aruodą. Dabar visa tai galime išreikšti šiuolaikinėmis priemonėmis. Viena iš jų yra kinas. Temų kūrybai daug. Atsidavimo, meilės, pasiaukojimo savo Tėvynei temų gvildenimas kultūroje yra labai geras požymis, parodantis, ar šalis laisva, ar ne. Laisvoje šalyje atsidavimas, meilė, pasiaukojimas savo Tėvynei labai puoselėjamas, o užimtoje svetimų jėgų – smerkiamas, vietoj jo skiepijamas tautų lygiateisiškumo, draugystės ir bendradarbiavimo siekimas (internacionalizmas). Dabar Lietuvoje tiek švietimas, tiek kultūra jaunumui į galvas kala visokiausias „europines“ mintis, bando iš jų padaryti europiečius ir pasaulio piliečius. Kultūrai visais laikais ir visose šalyse visas temas užduoda garbinimas (kultas). Peržvelgus pasaulio istoriją, tas dalykas labai aiškiai matosi. Mes turime ką pastatyti į garbinimo vietą – tai mūsų nueitas istorijoje kelias, mūsų kovos, padavimai, pasakos, dainos. Kūrybai temų ir pavyzdžių auklėjimo darbui yra. Privalome užtikrinti lietuviško meno plėtrą, saugoti šalies kultūros paveldą. Per laisvą žmonių veikimą ir valstybės paramą išpuoselėsim ir išsaugosim savo šalies tapatybę. Valstybė turi tapti ta jėga, kuri rems lietuviškos kultūros kūrėjus. Būtina mažinti prekybą kultūra, nes tuomet kultūra išsigimsta.
54. Normalioje valstybėje gyvendamas ir veikdamas žmogus gali laisvai reikšti savo įsitikinimus, pažiūras bei teorijas. Remdamasis mokslo pasiekimais, meno kūriniais, visuomenės ir mąstymo raidos dėsniais, mokymo įstaigomis, religinėmis ir pasaulėžiūrinėmis bendruomenėmis, žmogus gali tobulėti. Kūryba yra pats laisviausias iš visų žmogiškųjų veiksmų, todėl kultūra negali būti varžoma iš viršaus. Tačiau kūrybos laisvė turi tarnauti bendrai tautos gerovei.
55. Žmonės dabar yra labai susvetimėję, todėl yra labai svarbu, kad žmonės burtųsi, bendrautų betarpiškai. Privalome rūpintis, palaikyti ir remti gyventojų bendruomenes.
56.  
57. Žodžio, minties ir spaudos laisvė.

58. Valstybė turėtų laiduoti tas žodžio, minties ir spaudos laisves, kurios neprieštarauja išdėstytoms pasaulėžiūros ir pasaulėjautos nuostatoms.

    Naudoti šaltiniai.

    1. „Į pilnutinę demokratiją", "Į Laisvę" redakcija.

    2. Visuomenės saugumo koncepcija («Концепция общественной безопасности»).

    3.Vydūnas. „Mūsų uždavinis“.

    4. Slavų-arijų vedos. («Славяно-арийские веды»).

    5. Constitution of the Iroquois Nations.

    Turinys

59. Pastaba
60. Įžanga
61. Visuomenės pagrindas
    1. Pasaulėjauta ir pasaulėžiūra
    2. Sąvokos
62. Tai, ko nenorime
63. Valstybės pagrindas. Valstybės kūrimo pagrindinės nuostatos
    1. Švietimas.
    2. Sveikatos apsauga.
    3. Bendruovalda. Sueiga. Kapa (kuopa). Rinkimai pagal kapos teisę.
    4. Valstybės valdymo (visuomenės savivaldos) lygmenys. Ūkio vadas.
    5. Tėvūnų tarybos.
    6. Motinų tarybos.
    7. Dvasininkų-žynių tarybos.
    8. Sprendimų valstybės valdymo lygmenyse priėmimo pagrindai.
    9. Visuomeninė sandara. Ardai.
    10. Pagrindiniai sąlyčio taškai tarp atskirų ardų.
    11. Valstybės saugumas ir gynyba.
    12. Pagrindinės santvarkos nuostatos.
    13. Skaidrus piliečių tikslų derinimas (politika), įstatymų ir visuomenės tikslų, naudos viršenybė.
    14. Ekonomika. Ūkis. Pagrindiniai uždaviniai.
    15. Ūkio veiksmų parengimas ir planavimas (strategija).
    16. Ūkio paskirtis ir jo bendro veikimo (organizacijos) pagrindai.
    17. Nuosavybė. Žemės nuosavybė. Bendro darbo grupės susivienijimas (kooperacija). Kūryba (darbas) ir atlygis.
    18. Mokesčių tvarka (politika). Paskolos.
    19. Valstybės piniginių reikalų tvarkymas (politika).
64. Vyriausybės kūriniai (darbai)
    1. Švietimas
    2. Pilietybė
    3. Vidaus ir išorės saugumas
    4. Valstybės valdymo gerinimas
    5. Valstybės ir savivaldybių priežiūra
    6. Teisėtvarkos pagrindai
    7. Valstybės skolos. Išlaidų mažinimas
    8. Gamtos apsauga
    9. Valstybės piniginių reikalų tvarkymas (monetarinė politika)
    10. Mokesčių tvarkos pertvarka, ūkio planavimas ir apsauga
    11. Gamybos (pramonės) kūrimas
    12. Žemės ir miškų ūkio ateitis. Žvejyba
    13. Aprūpinimas gyvenamuoju būstu
    14. Visuomeninė rūpyba
    15. Sveikatos apsauga
    16. Kultūra. Dvasinis paveldas
    17. Žodžio, minties ir spaudos laisvė