Visuomenės ir valstybės pagrinde pateiktas matymas, kokiu būdu Tauta turėtų kurti savo valstybę, kokia turėtų būti visuomenės, valstybės sutvarkymo tvarka bei pagrindai, kokius darbus reikėtų būtinai atlikti, kad Tauta pasiektų savo pagrindinį tikslą – Tautos klestėjimą, stiprybę, galybę, tvirtybę. Tautos klestėjimas stiprybė, galingumas, tvirtybė visų prima pasireiškia Tautos gausėjimu. O gausėti tauta galit tik tuo atveju, jei tam yra sudaromos tinkamos sąlygos. Be jokios abejonės Tautos klestėjimas, stiprybė, galybė, tvirtybė negali vykti kitų tautų sąskaita (grobiant, žudant, engiant kitas tautas jų žemėse). Mes turime susigrąžinti Sarmatą (Vertinimo ir Gyvenimo būdą), tapti sarmatais. Sarmatų žemė turi būti gyvųjų žemė. Žmonės turi skleisti ne mirtį, o gyvatą.
Šis tekstas yra jūsų tobulinamas atsižvelgiant į pateiktus įrodymus, išmintingus patarimus.
Visuomenės ir valstybės pagrindo paskirtis – surasti tikslus ir priemones, kurios suvienytų atskirus asmenis (individus) valstybėje į vieningą TAUTĄ, o ne ją ir toliau skaldytų ir vytų iš Tėviškės. Bendrą tikslą gali pasiekti tik bendražygiai, o bendražygiais gali tapti tik bendraminčiai. Šioje susiskaldymo epochoje žodžius ar sąvokas žmonės supranta skirtingai, nes suklaidinti. Šiuo tikslu šiame veikale pateikti kai kurių sąvokų apibrėžimai bei paaiškinimai.
Įžanga
Praėjo jau daugiau nei 20 metų nuo Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto pasirašymo kovo 11 d. Ką mes pasiekėme ir kokiu keliu einame?
Vertindami esamą padėtį, pastebėjome, kad mūsų valstybės kūrimas nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Pagrindinio įstatymo (Konstitucija) skelbtų (deklaruotų) valstybės kūrimo pagrindų: atvira, teisinga, darni pilietinė visuomenė ir teisinė valstybė, laisvės ir nepriklausomybės gynimas, savo dvasios, gimtosios kalbos, rašto ir papročių išsaugojimas, prigimtinės žmogaus ir Tautos teisės laisvai gyventi ir kurti savo protėvių žemėje įkūnijimas ir kt.
Pagrindiniame įstatyme (Konstitucijoje) skelbiama:
LIETUVIŲ TAUTA
– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,
– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,
– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje - nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,
– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,
– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės.
2 straipsnis. Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.
3 straipsnis. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.
4 straipsnis. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai.
26 straipsnis. Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.
Pagal Lietuvos Respublikos Pagrindinio įstatymo (Konstitucijos) 2-rą ir 4-tą straipsnius Lietuvos valstybę kuria Tauta ir aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai. Tačiau dabartinėje Lietuvos Respublikoje šie pagrindai nėra įgyvendinami. Todėl aukščiau pateiktos Pagrindiniame įstatyme (Konstitucijoje) išdėstytos nuostatos šiandien yra tik viešo pareiškimo (deklaratyvaus) pobūdžio, nes tikrovėje savo suverenios galios Tauta tiesiogiai vykdyti negali, dalinai ir dėl to, kad tai įtvirtinta Konstitucijos 33 straipsnyje „Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį per demokratiškai išrinktus atstovus“. Būtent įsivyravęs šio pagrindo (principo) įgyvendinimas biurokratijos pavidalu pažeidžia Konstitucijos 3-iame ir 4-tame straipsniuose išdėstytas nuostatas. Konstitucijos 3 straipsnis aiškiai nustato, kad „niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.“
Teigiame, kad esant dabartinei santvarkai Lietuvių Tauta šiuo metu neturi galimybių tiesiogiai dalyvauti Lietuvos valstybės kūrime.
Nors Pagrindiniame įstatyme (Konstitucijoje) ir kituose įstatymuose yra dorovę atitinkančių teisinių pagrindų, tačiau dabartinė teisinė tvarka Lietuvoje negina dorovės. Nei viena valstybė, praradusi dorovę, neišliko – žmonijos istorija tą ne kartą yra patvirtinusi.
Bet kokia Gamtoje esanti organizmų bendruomenė yra drausminga, gyvena pagal tam tikras taisykles. Gamtoje yra Darna. Jei organizmų bendruomenė nesilaiko šių taisyklių, ji paprasčiausiai žūsta, išnyksta. Žmonių bendruomenei galioja tie patys Gamtos dėsniai. Tačiau žmonių bendruomenė randasi daug aukštesniame dvasiniame lygmenyje, todėl jai taikomi daug aukštesni reikalavimai, nes Žmogui duota valia ir pasirinkimo laisvė. Dorovė, dora – tai darnos išraiška per žmogaus elgesį, veiksmus ir mintis.
Žmonių visuomenę galima prilyginti tam pačiam žmogaus kūnui, kur ląstelės yra žmonės, organai, darbiai veikiančios dalių visumos (sistemos) – įvairios žmonių organizacijos (įstaigos, įmonės ir pan.). Kai kiekvienas organas, ląstelė dirba darniai (dorai), bendrai kūno gerovei, tai kūnas yra sveikas ir aprūpintas, kartu sveikos ir aprūpintos yra visos ląstelės ir organai. Tokia veikla vadinama darnia. Kai tik sutrinka kokios nors darniai veikiančios visumos (sistemos), organo veikla kūne (pažeidžiama darna), prasideda įvairios kūno ligos, kurios kartais baigiasi mirtimi – žūna visas kūnas, kartu žūna ir visos ląstelės. Tokia pati tvarka yra ir žmonių visuomenėje. Žmogus turi stengtis veikti darnoje su Gamta – elgtis dorai.
Žmogus jausdamasis vienas šiame pasaulyje atitinkamai ir elgiasi. Jei nėra pajautimo, kad yra Aukščiausioji globojanti jėga, žmogus pradeda vadovautis savo egoistiniais siekiais, o jų neįgyvendinęs žudosi. Tai vienišumo požymiai. Jei žmogus suvokia, kad yra ne vienas šiame pasaulyje, kad yra globojantis Kūrėjas, yra jį sauganti ir padedanti išgyventi bendruomenė, jis visai kitaip elgiasi, stengiasi prisidėti prie bendruomenės klestėjimo, įsijungia į darnią veiklą ne vien savo naudai, bet ir valstybės klestėjimui.
Lietuvos istorijos tyrinėjimai parodė, kad visuomeninės griūties vyksmai (procesai) prasidėjo tuomet, kai I Lietuvos Statute buvo įterpti nuosavos naudos (privataus intereso) gynimo dalykai. Iki tol vyravo visuomeninės naudos (intereso) gynimas. Vėliau, palaipsniui, asmeninės naudos gynimas teisės aktuose vis plėtėsi, ko pasėkoje buvo visiškai suardyta darna visuomenėje – asmeninė nauda tapo svarbesni už visuomeninius, kas reiškia, jei žiūrėtume analogiją su kūnu, vienos ląstelės ar organai nustojo rūpintis bendra kūno gerove, dėl ko sutriko visa kūno veikla. Atsirado savotiškos vėžinės ląstelės visuomenėje, kurios mito likusių ląstelių gyvybine jėga (energija).
Mūsų valstybė praranda savo paskirtį (funkcijas). Tiek pas mus, tiek visoje Europoje, net visame vakarų pasaulyje, įstatymai nebegina dorovės, sarmatos. Įstatymų sudarymas ir leidimas tapo viso labo esamų sukurtų ar besikuriančių gaivališkų ar savaime vykstančių (stichiškų) santykių reguliavimu. Visuomenėje nuolatos kuriasi, susidaro kažkokie santykiai. Tačiau kai gaivališkas ar savaimiškas reguliavimas vyksta dvasiniame lygmenyje, gauname bendruomenės dorovinį smukimą ir kartu - suirimą. Bendruomenė išnyksta. Todėl pirmykštėse bendruomenėse buvo griežti doroviniai draudimai (tabu) - griežtos taisyklės šeimos išsaugojimui, vaikų auklėjime ir t. t. Žmonės matė ir suvokė, kad be šių griežtų draudimų (tabu) jie paprasčiausiai išnyks.
Todėl valstybė turi remti nuostatas, dėsnius, aukščiausius valdžios aktus (įstatymus), pagal kuriuos gyvena žmonės. Tos nuostatos, dėsniai, aukščiausi valdžios aktai (įstatymai) turi remti teisingumą, o teisingumas – dorovę, sarmatą, kuri randasi iš Darnos Gamtoje.
Siekiama Valstybinė santvarka turi būti palaikoma trimis lygmenimis:
Valstybės dabartis (Naujos teisinės vidėjos, mintys ir sąvokos; Teisės esminiai teiginiai, veikimo dėsniai ir teisės normos; Esami teisiniai santykiai ir jų derinimas).
Lietuvių tautinė pasaulėjauta paremta gamtatikybos, dvasingumo ir dieviškumo sampratomis. Tokių sampratų pagrindu lietuvių visuomenėje randasi padorumo, dorovės, pakantos pagrindu paremta paprotinė teisė. Taip pat visuomeniniams tautiniams santykiams didelę įtaką daro visuomenės atmintyje esanti būtovė, kaip sąryšis su praeitimi, bei protėvių išmintis.
Tautinės pasaulėjautos sampratos esmingai įtakoja asmens sarmatos (pakantos, dorovines) nuostatas. Tokios nuostatos pagelbėja protėvių išminčiai rastis, kuri iš kartos atminties perduodama ateities kartoms. Asmens sarmata – vyksmas, kuris įtakojo protėvius, tėvus, įtakoja mus ir įtakos ateities gyventojus. Tautinei pasaulėjautai mus įtakojant randasi išmintis. Tačiau išminčiai sukaupti būtinas laikas, pastangos, apibendrinimai. Todėl protėviai ir tėvai, puoselėdami sarmatą, kaupia išmintį, kuri išlieka kaip visuomenės atmintis. Sarmatos auginimo pagrindu randasi išmintis, tačiau tiek išmintis svarbi sarmatai rastis, tiek sarmata svarbi išminčiai rastis.
Taigi, paprotinė teisė randasi dėl visuomenės atminties esančių šių veiksnių:
Valstybės siekiamos dabarties, jos teisinės aplinkos, santvarkos raida tai nenutrūkstamas vyksmas. Iš tautos atminties randasi teisinės vidėjos, kurių pagrindu sudarinėjami teisės esmingieji teiginiai (principai). Remiantis nustatytais teisės esmingaisiais teiginiais sudarinėjami, nustatomi, derinami esami visuomenės teisiniai santykiai. Esami teisiniai santykiai ir iš tautos atminties atsirandantys veiksniai (būtovė, darnos nuostatos, protėvių išmintis) įtakoja naujų teisinių vidėjų radimąsi.
Pateiktąjį valstybinės santvarkos aprašą galima aiškiau suvokti pasiremiant šiuo kūrybos vyksmo vaizdiniu: (ką sugalvojame tą sukuriame)->(ką sukuriame tuo tampame)->(kuo tampame tą išreiškiame)->(ką išreiškiame tą patiriame)->(ką patiriame tuo esame)->(kuo esame tą sugalvojame)->(ką sugalvojame tą sukuriame).
Pagal pateiktą kūrybos vyksmo vaizdinį teigtina, kad visuomenė tokia, kokia jos būtovė, kaip joje išsaugojama protėvių išmintis, kokia jos narių dorovė. Kokia visuomenė, tokios joje randasi teisinės vidėjos, mintys, sąvokos. Kokios sugalvojamos vidėjos, tokie sukuriami teisės esmingieji teiginiai. Kokios sukuriamos pamatinės tiesos ir elgesio teisyklės tokia visuomene tampama. Kokia visuomene tampa, tokie joje reiškiasi teisiniai santykiai. Kokie teisiniai santykiai visuomenėje tą kiekvienas iš mūsų būdami visuomenėje patiriame. Priklausomai nuo, ką kiekvienas iš mūsų būdami visuomenėje patiriame, tokia ir yra visuomenė. Kokie mes esame visuomenėje tą bendrai visuomenėje ir kiekvieno iš mūsų sugalvojame. Kas visuomenėje sugalvojama, tas joje sukuriama.
Valstybinę santvarką reikia pertvarkyti taip, kad ji atitiktų Gamtos (Darnos) dėsnius (žvelgiant iš religinės pusės, tai galima pavadinti Kūrėjo sumanymu) ir tautos lūkesčius. Tam reikia naujų teisinių minčių (idėjų), kurios gali rasti tik remiantis šiais trimis šaltiniais:
Kadangi žmogus yra sąmoninga dvasinė būtybė, tai naujų teisinių idėjų atsiradimui svarbų vaidmenį turėtų vaidinti ir asmeninės dorovinės nuostatos, asmeninė sarmata.
Dabartiniai, tiek Lietuvos, tiek ES aukščiausi valdžios aktai (įstatymai) neberemia teisingumo ir dorovės, sarmatos, jie gina piniginių (finansinių) jėgų asmeninę naudą (interesus).
Būtent žemas valdytojų dorovės lygis, ar net jos nebuvimas (tapimas besarmačiais) sąlygoja tai, kad dabartinės Lietuvos Respublikos negalime vadinti nepriklausoma. Lietuvių tauta iki šiol nėra tikroji savo valstybės valdytoja. Mes turime ištaisyti šią padėtį. Tauta turi perimti valstybės valdymą į savo rankas.
Žemas dorovės lygis ar net jos nebuvimas kartu su neišmanymu (tapimas besarmačiais) apsunkina tautiečių padėtį. Dažnai valdytojams trūksta išprusimo tiek bendražmogiškuose, tiek visuotiniuose (globaliuose) reikaluose (neturi sarmatos), todėl politikoje vyrauja:
Tad nuo ko pradėti, kad tėvynėje kiekvienam lietuviui būtų gera gyventi? Mums visiems reikia nusistatyti tam tikrus savalaikius tikslus, vedančius visą tautą į bendrą tikslą – Tautos klestėjimą. Mes kalbame apie valdymą – valios išreiškimą. Visi mūsų veiksmai seka iš pasaulėjautos ir pasaulėžiūros. Tai yra svarbiausi dalykai. Iš jų išteka visos mūsų mintys ir darbai. Mes tikime, kad lietuvių tauta yra gebanti atsitiesti ir tvarkytis, kad visame pasaulyje yra lietuvių, kurie sukaupę įvairiausios patirties, išminties, gebėjimų. Lietuvių tauta turi viską, ko reikia nepriekaištingai, nepriklausomai darniai valstybei sukurti, yra pajėgi rūpintis kiekvienu savo piliečiu, yra pajėgi pati apsispręsti, su kuo draugauti.
Pasaulėjauta ir pasaulėžiūra
Mums priimtina bet kokia pasaulėjauta ir pasaulėžiūra, kuri saugo gyvybę ir darną gamtoje.
Sąvokos
Protėviai. Giminė.
Už savo buvimą, už kalbą, už tėvynę mes esame dėkingi protėviams. Turime nuolatos prisiminti, reikšti pagarbą protėviams. Būk ištikimas Kraujui ir Žemei. Tavo Kraujyje – Tautos jėga, tavo Žemėje – Protėvių palaikai. Gerbk Tiesą, pagal kurią gyveno tavo Protėviai. Sek Senųjų Didžiavyrių ir Didžiamoterių keliais, nes kažkada jie buvo tavo Kraujo žmonėmis ir herojiškais žygiais įgavo Nemirtingumą. Veikite gerus darbus savo Giminės ir Protėvių garbei. Nenutraukite Šeimos Sąjungos ryšių, nes laimę savo prarasite. Gerbkite savo tėvus ir išlaikykite juos senatvėje. Kaip jūs rūpinsitės jais, taip apie jus galvos ir rūpinsis jumis jūsų vaikai. Išsaugokite savo Protėvių Giminės atmintį ir jūsų palikuonys lygiai taip pat atmins jus. Nepardavinėkite jūs, žemių savų už auksą ir sidabrą, nes prakeikimą jūs sau prisišauksite.. ir nebus atleidimo jums visas dienas be pabaigos. Mylėkite artimą savo, jei jis to vertas.
Laikome, kad visi išminčiai, skelbę Gyvatą yra mūsų Gyvatos Medžio ir Tautos dalis. Jie mums paliko išmintį, kuria galim vadovautis ar pasiremti.
Tauta
Tauta - tai bendruomenė, susidariusi savos papročių, apeigų (kultūros), išprusimo, išsiauklėjimo, giminės bei valstybingumo siekio pagrindais. Tautą išreiškia šie bruožai:
1) tautiškumas (etninė tauta) – papročiai, vaizdiniai, apeigos, sutartiniai ženklai (simboliai), paprotinė teisė (kultūra) ir jų perdavimas iš kartos į kartą (tradicijos);
2) tauta kaip istorinė žmonių bendrija, susidaranti jų kalbos, žemės paviršiaus ploto (teritorijos), ūkinio (ekonominio) gyvenimo, kultūros ir kai kurių charakterio ypatybių bendrumo pagrindu (nacija) - nacijaàgenacijaàgenatisàgentis, giminė;
3) politinė tauta – daugelio tikslų, siekių, pažiūrų, domesių (interesų) suderinimas, visuomeniškumas, valstybingumas.
Taip pat yra šiuos tris bruožus sustiprinanti dvasinė tauta - dievai, likimas, dalia (karma), dvasingumas. Jei Tautoje atsisakomas bent vieno iš šių bruožų, tokia Tauta mąžta... Pabrėžtina, kad šie bruožai kaip daugybės ir nebūtina kiekvienam Tautos nariui patekti į visas šias keturias daugybes.
Tautos ir Valstybės griežtai sutapatinti negalima, nes Tauta be Valstybės gali gyvuoti. Nagrinėjant Tautos ir Lietuvos santykį būtina atkreipti dėmesį, kad Lietuva kūniškai (medžiagiškai) reiškiasi per Tautą, Žemę ir Valstybę. Todėl Lietuvos Tautai privalu rūpintis Lietuvos Žeme kuriant Valstybę.
Sarmatiškumas. Baltiškumas. Sarmatas. Sarmata.
Sarmatiškumu apsprendžiamas gebėjimas dorai ir pagarbiai elgtis bendruomenėje. Sarmatingas žmogus (sarmatas) suvokia tikrąsias bendražmogiškas vertybes. Sarmatiškumas – visuomeninė savybė.
Baltiškumu apsprendžiamas gebėjimas pajausti gamtos dieviškąjį pradą, suvokti Gamtos (plačiąja prasme) ir Visatos vyksmų bendrumą.
Sarmatas – siekiantis suvokti savo ir visatos sąrangą asmuo. Sąrangos Matytojas/Matantis Sąrangą (Matantis), ieškantis įpročio ir papročio šaltinio, jį priimantis arba atmetantis. Ieškojimo sudėtines dalys - žinojimas per patyrimą, supratimas, sąmoningo įpročio kūrimas. (Darantis pagal matymą).
Sarmata (plačiąja prasme) - Gamtos ir visuomenės dėsnių visuma. Asmeninė sarmata - savo paties ir aplinkos vertinimo būdas: Gamtos ir visuomenės dėsnių žinojimas per patyrimą, supratimas, sąmoningų įpročių kūrimas arba atmetimas bei jų derinimas tiek su išsoriniu – Visatos, tiek su vidiniu – visuomeniniu pasauliais.
Lietuvis. Lietuvių kalba. Lietuvių raštas.
Lietuviu yra kiekvienas, kuris jaučia Lietuvos žemės protėvių pasaulėjautą ir brangina lietuvių protėvių paveldą, siekia gyventi pagal lietuvių protėvių pasaulėžiūrą. Teigiame, kad istoriniu ir kilmės (genetiniu) požiūriu tūkstantmečiais lietuvių protėviai pasklidę po visą Europą. Lietuvis yra tas, kuris kalba lietuviškai, išpažįsta lietuvių protėvių tiesas, pasirengęs dirbti dėl Lietuvos suklestėjimo.
Lietuvių kalba yra pati seniausia iš Pasaulio kalbų. Lietuvių kalba yra labai artima prokalbei, iš kurios radosi visos kitos Pasaulio kalbos.
Europoje visi rašto paminklai yra susiję su lietuvių kalba. Lietuviai turi teisę kiekvieną Europos rašto paminklą laikyti jo paties protėvių paveldu. Runų raštas susijęs su lietuvių kalba.
Kūryba. Darbas. Vargas. Verslas. Pinigai.
Kūryba – laisvo žmogaus veikla, kurios vaisių savininku jis yra, bet skiriantis juos Kūrėjui.
Darbas gali būti samdomas arba laisvas. Samdomas darbas – samdomo žmogaus veikla, kuri kartais atliekama ne sava valia, ir kurios vaisių savininku žmogus nėra. Laisvas darbas - žmogaus veikla, kurios vaisių savininku yra jis.
Vargas – veikla, būdinga netekusiam valios vergui ir neesančiam savo veiklos vaisių savininku.
Kiekvienas normalus žmogus gimsta turėdamas prigimtyje galimybę gyventi - verstis be jokių pagalbų. Vienas augina duoną, kitas siuva rūbus, trečias stato namus ir t. t. Visi reikalingi, jei pasirenka savo vietą ir pareigą – gyventi naudingai kitiems, sau ir Kūrėjui. Kitaip jis tampa nenaudėliu-išlaikytiniu.
Verslas – tai priemonė įgyvendinti valstybės išsikeltus ūkinius tikslus bei sukurti medžiaginių vertybių ar paslaugų asmens-bendruomenės-Tautos reikmėms tenkinti (įskaitant ir reikmių tenkinimą keičiantis sukurtais veiklos vaisiais).
Bet kokio verslo, gamybos Lietuvoje tikslas yra ne pelno siekimas, o bendros tautos gerovės kėlimas, t. y., tik per ūkinę veiklą žmogus gali susikurti tinkamas gyvenimo sąlygas, be kurių negalėtų nei išsilaikyti, nei išsivystyti.
Pinigai yra mūsų sukurtų gėrybių (panaudotos jėgos) mainų priemonė. Pinigai neturi jėgos (energijos). Žmogus juda pats. Daugelis mūsų galvoja, kad žmogus juda pinigų pagalba. Tačiau taip nėra. Gyvasties jėga yra žmoguje. Visos kitos jėgos, kurias mes naudojame, yra išvestinės. Kai mes pradedame sąveikauti per pinigus, mes iš tikro keičiamės savo jėga. Visi medžioja jūsų gyvasties jėgą.
Buvimas šventume.
Yra penkios žmogaus sąmonės būsenos, - kūrimas, dirbimas, šventimas, bendravimas ir tingėjimas. Šventimas suvokiamas kaip buvimas šventume. Buvimas šventume, - tai dvasinė, rymojimo būsena, kai sąmonė nukreipta į savęs ir aplinkos suvokimus. Būnant šventume, leidžiama vykti vidiniams dvasiniams virsmams.
Šventyklos ir šventės.
Tam tikri daiktai, vietos, ryšiai yra šventi. Šventavietėse gali būti įkuriamos šventyklos. Šventyklos būna skirtingos ir jos skirtos įvairioms paskirtims. Apeiginio šventimo metu kiekvienoje šventykloje privalo būti bent trys iš šių dalių: žemė, ąžuolas, vanduo, upelis, akmuo, ugnis, vėjas. Šios dalys skirtos bendravimui su Tikrove, dėl ko būnama šventume. Kiekviena šventykla įkurdinta vienos dalies pagrindu, tačiau kitos dalys sustiprina šią dalį. Todėl kiekvienoje šventykloje yra ryšys su tam tikra Tikrovės dalimi.
Dora. Garbingumas. Ištikimybė.
Džiaukitės laime svetima, nes tas kas svetima laime džiaugiasi, tas laimę sau prisišaukia.
Žmogus, įvaldęs saviraidą, tampa išmintingu, jis valdo (turi) aštuonias savybes: teisingumą, savybę mąstyti, savybę sutelkti dėmesį į savo vidaus pasaulį, savybę tyrinėti, šaltakraujiškumą, sąžiningumą, skaistybę, susitelkimą.
Ydos, kurių žmonėms reikia vengti: neteisingas pyktis, gašlumas, godumas, paklydimas, troškimas, žiaurumas, bambėjimas, puikavimasis, nusiminimas, potraukis, pavydas, pasibjaurėjimas, ištvirkimas, svetimo troškimas, engimas, įniršis.
Gintis. Kova.
Būk drąsus ir išdidus. Tas kas nugali savo baimę, tas kas neatsitraukia prieš Jėgą, ir yra tikras Didvyris. Visada atsimink, kad silpnas – bijo kovos, stiprus veržiasi į ją, o didis randa joje savo laimę. Ginkite senus ir mažus, tėvus ir motinas, sūnus ir dukteris, nes tai Giminė jūsų, išmintis ir šviesa tautų mūsų. Ginkite jūs Žemę savo ir nugalėkite Tiesos ginklu visus savo Tautos priešus.
Šeima. Bendruomenė.
Šeima – pamatinė bendruomenės kuopelė, kurią sudaro (gyvena kartu ir tvarko bendrą ūkį) mažiausiai dvi ir daugiausiai septynios kartos: prosenelis senelis, tėvas, aš, sūnus, anūkas, proanūkis. Šeima turi gyventi kartu, nes visos kartos yra reikalingos viena kitai: pagyvenusiems reikalinga medžiaginė pagalba, galimybė perduoti palikuonis savo gyvenimišką patirtį ir kūrybinius įgūdžius; šeimininkui reikia kurti, kad išmaitintų šeimą, ir todėl jam reikia, kad kas nors prižiūrėtų jo vaikus; vaikams reikalinga mylinčio gimdytojo rūpinimasis ir auklėjimas, kad vaikas užaugtų patyrusiu ir išmanančiu žmogumi.
reklama
Laisvas asmuo kuria dieviškąją šeimą, – dieviškąją sodybą, tokių sodybų visuma yra tikroji bendruomenė. Padėkite artimam jo bėdoje, nes ateis bėda pas jus, padės jums jūsų artimieji. Nežeminkite kitų žmonių savigarbos ir nebus pažeminta jūsų savigarba. Netverkite bėdų kitų tikėjimų žmonėms, nes Dievas-Kūrėjas vienas virš visų žemių ir virš visų Pasaulių.
Valstybė.
Valstybė, - tai iš savivaldos vienetų (valsčių) sudarytas administracinis junginys. Valstybės sienos ribojasi su kitokios pasaulėžiūros ir kitokios kultūros tautų šalimis. Valstybė jungia bendros pasaulėjautos ir pasaulėžiūros žmones.
Seniau Lietuva dalijosi į valsčius. Daug valsčių sudarė valstybę. Panašiai kaip daug galios yra galybė, daug šviesos – šviesybė ir t. t. Reiškia valstybė yra daugelio valsčių susivienijimas. Valsčiaus gyventojai vadinami valstiečiais.
Valstybė, kurioje nešiojami drabužiai išausti kitose šalyse, valgoma duona pagaminta iš kitose šalyse užaugintų grūdų ir geriamos kitose šalyse išspaustos sultys yra apgailėtina ir neverta Valstybės vardo.
Kultūra. Kultūringos visuomenės tikslai. Kultūros ir visuomenės raidos lygio (civilizacijos) santykis.
Kultūra – tai elgsenos metmenų, veikimo būdų ir priemonių rinkinys, būdingas tam tikrai bendruomenei, žmonių, kuriuos tarpusavyje sieja bendros savybės (bendra kalba, bendras tikėjimas, religija, bendri tikslai ir pan.), visumai.
Kultūros paskirtis - padėti bendruomenei (jos nariui) pasiekti užsibrėžtus tikslus, tam jėgas, pastangas bei išteklius eikvojant pagrįstai, tikslingai ir tinkamai.
Kultūros tikslas – išlavinti mūsų natūralius gebėjimus.
Greitesniam ir sėkmingam žmogaus dvasiniam vystymuisi būtina kultūringa visuomenė, kurios tikslas būtų – sudaryti kiekvienam nariui visas tam būtinas sąlygas.
Visuomenė išsigimsta, kai žmonių paprotinio (tradicinio) elgesio normomis tampa tik savo kūniškų poreikių (maisto, miego, saugumo, poravimosi) tenkinimas, kai nesiekiama išminties.
Visuomeninė sandara, užtikrinanti žmonijai teisingą raidą, paremta suvokimu, kad pasaulėtvarka, esanti Gamtoje, aprūpins kiekvieną viskuo, kas būtina.
Jei visuomenė nesiekia keturių tikslų – žinių, medžiaginės gerovės, kūniškų pomėgių ir dvasinės tobulybės siekimo - tai tokia visuomenė laikoma nekultūringa.
Sau gyventi – rusenti, šeimai gyventi – degti, o tautai gyventi – šviesti.
Asmeniškai ir valingai kaupiamos žinios, plėtojama, sąmonė, ugdomas protas išskiria žmogų iš gyvūnų. Žinios garantuoja žmogui raidos (evoliucinį) vystymąsi. Šis vystymasis pasireiškia tik tada, jei laikomasi nepriklausomų (objektyvių) Visatos, Gamtos ir visuomenės dėsnių. Žinios padės gyventi darnoje su šiais dėsniais.
Kultūra lemia nenutrūkstamą dvasinį tautos atsinaujinimą, o visuomenės raidos (civilizacijos) pastangos nukreiptos į fizinį atsinaujinimą. Kultūra kuria visuomenės raidą (civilizaciją), tačiau tam tikrame etape visuomenės raidos lygis (civilizacija) pradeda neigti ir griauti kultūrą.
Tai, ko nenorime
Turi būti atmestos bet kokios „socialistines“ ar kitokios priverstinio „kolektyvizmo“ atmainos. Taip pat turi būti atmestas ir liberalizmas bei laukinis kapitalizmas, kuris pabrėžia tik kito asmens išnaudojimo pirmumą (priorotetą), bet nesprendžia nuolat iškylančių visuomeninių sudėtingų klausimų (problemų) rūpesčių.
Tačiau taip jau susiklostė, kad mums tenka daug ką įsigyti iš užsienio. Kol kas Lietuva negali pasigirti gausiais energetiniais (mums visiems įprasta nafta, dujomis) ištekliais.
Ūkio tvarkymo būdas (ekonomika), kuriame ūkininkavimą apsprendžiantis pagrindas yra ne žmonių poreikius tenkinti, bet, nežiūrint į nieką, kuo daugiau pelno gauti, yra nepriimtinas.
Teorijos, kad valstybė neturi kurti gamybos arba griežti reikalavimai, kad valstybė visiškai nesikištų į gamybos kūrimą, o vien tik nuo visų imtų mokesčius, yra nepriimtinos.
Mes nenorime samdinių kariuomenės ir nenorime, kad mūsų kariai kištųsi į laisvų (suverenių) valstybių vidaus reikalus. Lietuvos kariai kariavo bei kariauja Irake, Afganistane, Jugoslavijoje. Karybai valstybės (krašto) apsaugos ministerija išleidžia daugiau kaip milijardą litų per metus. O kokia nauda iš to mums? Mūsų tariami sąjungininkai (JAV, D.Britanija) iš to turi milžiniška naudą. Jie užkariautuose kraštuose pasisavina visus gamtos turtus ir jų kompanijos iš to uždirba milžiniškus pinigus. O ką gauname mes? Mes turime tik karo išlaidas ir daugiau nieko.
Mums nepriimtina, kad NATO Lietuvos gynimą nuo rusų pavedė Lenkijai, kadangi Lenkija jau dvidešimt metų nuolatos daro spaudimą dėl Vilniaus krašto ir lenkų tautinės mažumos Lietuvoje, todėl Lenkija kelia didesnę grėsmę Lietuvai negu Rusija.
Mums nepriimtina demokratija, kurią mums pateikia, kaip „liaudies valdžią“. Žodį „demokratija” sudaro dvi dalys: „demos” ir „kratos”. Dabar „demos” verčia kaip „liaudis“, o iš tikro „demos” graikiškai reiškia „laisvi žmonės”, tame tarpe ir vergvaldžiai. Senojoje Graikijoje miestų-valstybių reikalus galėjo spręsti ribotas gyventojų skaičius (pilietinių teisių neturėjo vergai, moterys, svetimšaliai). Demokratijos dėka, valstybės valdytojus renka žmonės, visiškai nieko neišmanantys apie valstybės valdymą, tą gali daryti netgi alkoholikai, narkomanai, galvažudžiai ar iškrypėliai.
Mes nenorime, kad esminiai ištekliai (naudingos iškasenos, žemės, miškai, susisiekimas, jėgos (energijos) šaltiniai, pinigų leidimas (emisija), stambios paskolos (kreditas) priklausytų atskiriems nuosavybininkams (privatiems savininkams). Be šių išteklių didžioji tautos dalis negali apsieiti, todėl esant tokių išteklių tiekimo ir valdymo išimtinei teisei (monopoliui) ji yra verčiama paklusti esminių ūkio sričių privačių savininkų reikalavimams.
Mes nenorime esamos leidimų tvarkos. Dabar, norint pradėti kokią nors veiklą, reikia gauti didelį kiekį leidimų. Tikrovėje visa leidimų tvarka yra visiškai ne leidimų, o draudimų ir kyšių ėmimo, prievartavimo tvarka.
Mes nenorime dabartinio valstybės ir savivaldybių lėšų ir turto panaudojimo kontrolės mechanizmo. Valstybės kontrolieriaus įstaiga yra neįgali tinkamai kontroliuoti. Valstybės kontrolė kasmet išaiškina vis didesnį valstybės pinigų švaistymo ar grobimo mastą, tačiau nieko negali padaryti, nes ES nusprendė, kad Valstybės kontrolė negali bausti kaltųjų. Bausti gali tik teismai, prokurorai ar kitos atsakingos visuomenionės įstaigos. Su savivaldybių kontrolierių skyrimu yra visiškas absurdas. Savivaldybės taryba skiria ir savivaldybės valdymo pareigūnus (administraciją) ir savivaldybės kontrolierių. Tokiu būdu gaunasi, kad viskas yra „vienose rankose“: taryba – įstatymų leidžiamoji valdžia, savivaldybės valdymo pareigūnai (administracija) – vykdomoji valdžia ir kontrolierius.
Mums nepatinka, kad visuose įstatymų kodeksuose ir poįstatyminiuose aktuose yra labai paini, gausiai prikaišiota visokiausių tarptautinių žodžių, įstatymų kalba. Be to, visuose teisės aktuose labai daug tuščiažodžiaujama bei naudojamos painios ir nevienaprasmės minčių išraiškos (formuluotės). Taip įstatymų kūrėjai daro neatsitiktinai. Jų tikslas, kad įstatymai būtų kuo sunkiau suprantami ir tokiu būdu žmonės, negalėdami jų tinkamai suprasti, būtų priversti kreiptis į teisininką.
Mes nenorime skolintis iš užsienio. Visos ES valstybės yra stipriai prasiskolinusios. Pusė jų prasiskolino pavojingai daug – skola viršija 60% BVP. Tokį procentą nustatė pati ES, bet pati jo nesilaiko. Kas daugiau prasiskolina tampa skolos davėjo įkaitu. O kas yra skolintojas, jei visos valstybė skolingos? Skolintojai yra bankai. Valstybių skolos anksčiau ar vėliau bus suvisuomenintos. Tai reiškia, kad skolą privalės gražinti visi piliečiai, t. y. ji bus padalinta visiems piliečiams po lygiai. O kas skolinasi? Skolinasi neatsakingos, tautos gerove nesirūpinančios vyriausybės. Jos skolintus pinigus iššvaisto, ištaško, dalį jų pasisavina, t. y. išvagia, o grąžinti turės piliečiai - vieni skolinasi, o grąžina kiti. Vyriausybės ir jų nariai niekada neturės pinigų skoloms grąžinti ir už tai net neturės atsakyti. Todėl valstybių skolos auga kaip ant mielių. Tačiau, skoloms viršijus tam tikrą ribą, jos tampa nemokios. Tokios vyriausybės yra priverstos vykdyti skolintojo, t. y. banko reikalavimus. Iš tikrųjų valdžią valstybėje perima bankas. Taip jau atsitiko Graikijoje, Portugalijoje ir Airijoje. Pas juos užsienio didieji bankai nurodinėja vyriausybėms, kokius mokesčius turi mokėti jų piliečiai, kokius įstatymus turi priiminėti vyriausybės ir parlamentai. Taip valstybės ir tautos nepriklausomybei ateina galas. Šalį pradeda valdyti niekieno nerenkamų bankininkų neribota valdžia (diktatūra).
Mes nenorime privačių pensijų fondų. Kasmet nuosavi pensijų fondai (PPF) išveža į užsienį kelis milijardus litų. Jie sako, kad už juos perka pačių geriausių kompanijų akcijas, t. y. deda lėšas (investuoja). Kokia nauda iš tokių investicijų Lietuvos piliečiams? Pirma, už mūsų pinigus kuriamos darbo vietos užsienyje. Antra, prasidėjus krizei 2008 metais visų akcijų kursas krito ne procentais, o kartais. Kitose šalyse dėl PPF veiklos žmonės prarado visas santaupas ir papildomų pensijų negaus.
Mes nenorime iki šiol atliktų pertvarkų (reformų) švietimo tvarkoje. Didžiulis šalies turtas yra gerai išauklėtas ir išsilavinęs jaunimas. Labai gaila, kad iki šiol visi Lietuvos Seimai ir visos vyriausybės, darydamos nesibaigiančią švietimo pertvarką (reformą), kuo toliau tuo labiau švietimo tvarką tik gadino ir toliau tebegadina. 1990 metais pradėjo kurti tautinę mokyklą, o ką per du dešimtmečius padarė? Mokiniai jau turi savo parlamentą, kuris sprendžia, kaip mokytojai turi juos mokyti ir auklėti. Pertvarkyta iki to, kad ne mokytojai auklėja mokinius, o mokiniai mokytojus. Ar tokia turi būti tautinė mokykla? Pirminė švietimo tvarka, kurią buvo pradėta pertvarkyti, buvo daug geresnė, tobulesnė negu dabartinė, pertvarkyta. Švietimas visada buvo ideologiniu dalyku. Kokia pažiūrų, minčių, vaizdinių, sąvokų visuma ( ideologija) vadovaujasi valdantysis luomas, tokia pažiūrų, minčių, vaizdinių, sąvokų visuma viešpatauja ir švietime, tokią pažiūrų, minčių, vaizdinių, sąvokų visumą ir kala į galvas mokiniams ir jaunimui dabartinė švietimo tvarka.
Nenorime politinių partijų rietenų. Valdyti valstybei partijos iš viso nereikalingos. „Partija“ lietuviškai reiškia „dalis“. Todėl jau šešis šimtus metų viešpataujančių žydų savanaudiškos įtakos (skaldyk ir valdyk) įtakoje Lietuvoje, Lietuvos visuomenė per partijas yra išskaidyta į dalis. Kiekviena dalis (partija) taip padaryta, jog rūpinasi tik savimi. Mums rūpi visuma – Lietuva. Mes - ne žydai ir ne sužydėję lietuviai (per maišymąsi).
Valstybės kūrimo pagrindinės nuostatos
Švietimas.
Kiekvieno tautos nario švietimas ir išsilavinimas turėtų būti svarbiausiu ir pagrindiniu mūsų valstybės uždaviniu. Nuo to priklauso Lietuvos ateitis. Ypatingą dėmesį reikia skirti mokyklai. Mokymas turi būti susietas su Gyvybės – kiekvienos asmeniškai ir visos Žemės – išsaugojimo užtikrinimu.
Mokykla turi išleisti auklėtinius, paruoštus savarankiškam gyvenimui, išmokyti pagrindinių amatų bei išmokyti išgyventi įvairiausiomis sąlygomis. Mokykla turi suteikti pagrindus, kaip kurti savo aplinką, šeimą, kreipti veiklai, kuris bus asmens pragyvenimo šaltiniu.
Lietuvių kalba valstybinė. Todėl, mūsų nuomone, visos mokyklos pagrindinius dalykus turi dėstyti valstybine kalba. Tautinių mažumų kalbos dėstomos pagal poreikį. Negali būti lietuviškų, rusiškų ar lenkiškų mokyklų. Visos mokyklos turi būti valstybinės su vienoda programa. Užsienio kalbos pasirenkamos savarankiškai.
Įsitikinę, jog būtina, kad švietimo būdas ir tvarka iš duomenų pateikimo būdo būtų pertvarkyta į reiškinių, tikrybės tyrimo bei pažinimo būdą. Visapusiškas, kokybiškas išsilavinimas turi būti privalomas visiems vaikams, jaunuoliams nepriklausomai nuo jų visuomeninės padėties ir gyvenamosios vietos. Būtina skatinti moksleivių kūrybiškumą, asmenybės auginimą, neformalią veiklą, nes jei mokinys mokykloje pats neišmoks nieko kurti, tai ir gyvenime jis galės tik pamėgdžioti ar kopijuoti.
Taip pat būtina mokyti suaugusius, taikant mokymosi visą gyvenimą būdą.
Sveikatos apsauga.
Didelę įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, o kartu ir visai valstybei, daro žmogaus sveikata. Sveikas žmogus – sveika siela, sveikos mintys, sveikas kūnas.
Mes įsitikinę, kad sveikatos apsaugos tvarkos tikslas – ne ligas gydyti, bet sudaryti visas įmanomas sąlygas piliečiams gyventi sveikiems.
Valstybė privalo skatinti sveiką gyvenseną, garantuoti sveiką aplinką bei sudaryti sąlygas kiekvienam kreiptis ir nedelsiant gauti tinkamas gydymo paslaugas.
Fizine kultūra ir sportas svarbus visiems visuomenės sluoksniams: vaikams, jaunimui ir suaugusiems žmonėms. Fizinė kultūra stiprina žmogaus sveikatą. Todėl fizinei kultūrai ir sportui plėtoti turime sudaryti palankias sąlygas.
Bendruovalda. Sueiga. Kapa (kuopa). Rinkimai pagal kapos teisę.
Siūlome kitokį valstybės valdymo modelį, nei dabar pasaulyje esantys populiarūs demokratija, monarchija ar diktatūra. Tai bendruovalda, kuri Lietuvoje buvo iki krikščionybės, iš dalies toks būdas yra taikomas tokiose valstybėse, kaip Šveicarija, JAV, Islandija.
Bendruovalda – valstybės valdymo būdas, kai tauta valdosi Kapos teisės pagalba ir pačio išmintingiausio ir galingiausio tautos atstovo – dvasinio vadovo (kunigaikščio, monarcho, karaliaus ir t.t.).
Sueiga – visų piliečių susirinkimas bendruomenės klausimams spręsti ir Tėvūnų tarybos sprendimams skelbti.
Tėvūnų taryba – pagrindinis visuomenės savivaldos būdas, kartu su Motinų, Žynių tarybomis, sueiga ir bendruovalda.
Rinkimai pagal Kapos teisę – atitinkamos tarybos (Tėvūnų, Motinų, Žynių) nuomonė, paremta vienbalsiškumu, teisingumu ir sveika mąstysena.
Valstybės valdymo (visuomenės savivaldos) lygmenys. Ūkio vadas.
Siūloma šiuos valstybės valdymo (VV) (visuomenės savivaldos) lygmenys: kaimynija (K) (bendruomenė), seniūnaitija (S), seniūnija (SEN), valsčius (V) (savivaldybė), Didysis Suėjimas (DS) (Seimas), Dvasinis Vadovas (DV). Pagalbinis valstybės valdymo instrumentas yra Ūkio Vadas (ŪV) (ministras pirmininkas).
Tėvūnų tarybos.
Kiekviename valstybės valdymo lygmenyje veikia Tėvūnų tarybos (TT). Tėvūnų tarybos nariu gali būti tik vedęs, auginantis vaikus, tvarkantis savo ūkį vyras - šeimos ar giminės galva. Vyrai, netvarkantys savo ūkio (išlaikytiniai) bei šeimos sūnūs negali būti Tėvūnų tarybos nariais. Tėvūnų tarybos nariu negali būti turintis tam tikrą negalią vyras. Tokios negalios yra: silpnaprotystė, aklumas, kurtumas, nebylumas ir nevaisingumas.
Kaimynijos Tėvūnų taryba suburiama tik iš toje kaimynijoje gyvenančių vyrų - namų (ūkių) šeimininkų. Kaimynijos TT skiria atstovus (kaimynaičius) į seniūnaitijos TT. Skiriamų atstovų skaičius negali viršyti 1/10 kaimynijos TT narių skaičiaus. Seniūnaitijos TT skiria atstovus (seniūnaičius) į seniūnijos TT. Skiriamų atstovų skaičius negali viršyti 1/10 seniūnaitijos TT narių skaičiaus. Seniūnijos TT skiria atstovus (seniūnus) į valsčiaus TT. Skiriamų atstovų skaičius negali viršyti 1/10 seniūnijos TT narių skaičiaus. Valsčiaus TT skiria vieną atstovą (viršaitį) į Didžiojo Suėjimo TT. Didysis Suėjimas skiria Ūkio vadą ir renka Dvasinį Vadovą.
Asmenys, tapę TT nariais, privalo surengti šventę ir prisiekti. Tuo tikslu atliekamos specialios paskyrimo į tarybą apeigos.
Motinų tarybos.
Kiekviename valstybės valdymo lygmenyje veikia Motinų tarybos (MT). Motinų tarybos nare gali būti tik ištekėjusi, pgimdžiusi ir auginanti vaiką (vaikus) moteris. Kaimynijos Motinų taryba renkama tik iš toje kaimynijoje gyvenančių motinų. Šią tarybą sudaro ne daugiau kaip septynios motinos. Kaimynijos MT skiria vieną atstovę į seniūnaitijos MT. Seniūnaitijos MT skiria vieną atstovę į seniūnijos MT. Seniūnijos MT skiria vieną atstovę į valsčiaus MT. Valsčiaus MT deleguoja vieną atstovę į Didžiojo Suėjimo MT.
Atitinkamo valstybės valdymo lygmens Motinų tarybos tikslas – pareikšti nuomonę dėl atitinkamo valstybės valdymo lygmens priimamo sprendimo, atsižvelgiant į tai, kaip priimamas sprendimas atsilieps ne mažiau kaip septintai būsimai Tautos (bendruomenės) kartai.
Dvasininkų-žynių tarybos.
Kiekviename valstybės valdymo lygmenyje veikia Dvasininkų-žynių tarybos (DT).
Sprendimų valstybės valdymo lygmenyse priėmimo pagrindai.
Bet kokius klausimus, rūpesčius, uždavinius, susijusias su bendruomene, bendruomenės sueigoje gali iškelti tiek kiekvienas valstietis (pilietis, bendruomenės narys) sueigoje, tiek jo ar jų grupės atstovai visuose valstybės valdymo lygmenyse.
Iškeltas klausimas, rūpestis, uždavinys yra svarstomas atitinkamo valstybės valdymo lygmens Tėvūnų taryboje. Sprendimai priimami atitinkamo VV lygmens Tėvūnų tarybos suėjime bendru sutarimu, vadovaujantis teisingumu ir sveika mąstysena.
Dėl priimto sprendimo nuomonę pareiškia atitinkamo VV lygmens Motinų taryba. Jei sprendimui Motinų taryba nepritaria, Tėvūnų taryba klausimą svarsto iš naujo, kol sprendimui pritaria atitinkamo lygmens Motinų taryba. Kai sprendimui pritariama, tada sprendimas siunčiamas tvirtinti atitinkamo lygmens Dvasininkų-Žynių tarybai. Dvasininkų-Žynių tarybai nepritarus, klausimas siunčiamas Tėvūnų tarybai persvarstynui ir derinimui iš naujo, kol sprendimo nepatvirtina atitinkamo valstybės valdymo lygmens tiek Motinų, tiek Dvasininkų-Žynių tarybos. Patvirtinus sprendimą, šis siunčiamas klausimą iškėlusiai sueigai arba atitinkamo VV lygmens TT, bendruomenei ir pan.
Sprendimas įsigalioja nuo jo patvirtinimo momento.
Visuomeninė sandara. Pagrindiniai sąlyčio taškai.
Gamtoje viskas vyksta tam tikra tvarka. Visų gyvų organizmų bendruomenės griežtai laikosi tam tikrų taisyklių. Jie jos nesilaiko tų taisyklių, tai tokia bendruomenė žūna. Tokie gamtos dėsniai. Žmogus taip pat turi laikytis tam tikrų taisyklių. Visi žmonės yra skirtingi, todėl žmonių bendruomenę dvasiniame lygmenyje sąlyginai galima būtų suskirstyti į kelias grupes, vadinamas ardais.
Žmonės yra skirtingi, kiekvienas turi savo tikslus ir siekius. Vieni svarbiausiu gyvenime (gyvenimo tikslu) laiko išimtinai tik savo asmeninių poreikių tenkinimą. Jie neturi polinkio protinei (intelektualinei), karinei ir prekybinei veiklai, ko pasekoje yra patenkinti savo padėtimi. Kiti supranta, kad gyvenimo tikslas nėra vien tik instinktų tenkinimas, rūpinimasis vien tik savimi. Jiems jau yra poreikis kurti šeimą, ją išlaikyti. Dėl to visas pastangas jie skiria asmeninio medžiaginio turto kaupimui. Treti pasižymi narsa, jėga, ryžtingumu, išradingumu, drąsa kovoje, dosnumu ir gebėjimais valdyti. Jų tikslas – kovoti už Tiesą ir teisingumą. Šie žmonės supranta, kad žmogaus tikslas nėra vien tenkinti savo instinktus, rūpintis šeima, kaupti medžiagines gėrybes. Jie supranta, kad tik bendruomenėje galima užtikrinti gyvenimo kokybės tvarumą. Šių žmonių tikslas – sutvarkyti savo bendruomenę (šeimos, įstaigos, kiemo, gatvės, miesto, valsčiaus, valstybės) tokiu būdu, kad kiekvienam bendruomenės nariui būtų užtikrinta maksimali galimybė dvasiškai vystytis ir prižiūrėti tvarką valstybėje. Ketvirti sugeba suvaldyti (kontroliuoti) protą ir jausmus, yra kantrūs, paprasti, tyrūs, turi gebėjimą atpažinti ir kaupti žinias, yra teisingi, išmintingi.
Manyti ir siekti, kad visi žmonės būtų tik geri, sąžiningi ir pan., yra klaidinga. Žmonės visada buvo, yra ir bus skirtingi.
Svarbu, kad visuomenėje kiekvienas, pagal savo išmanymą, dirbtų darbą savo ir visuomenės gerovei, padetų vienas kitam.
Valstybės saugumas ir gynyba.
Visi Lietuvos piliečiai yra savo šalies gynėjai, visi, sulaukę atitinkamo amžiaus, privalo duoti priesaiką Tėvynei, ją saugoti, puoselėti ir ginti. Atsisakę duoti priesaiką gali netekti pilietybės, likti tik su leidimu laikinai gyventi.
Lietuvos karinė sandara turi būti panaši į Šveicarijos, steigiama Kapos teisės pagrindais. Visi vyrai kariai.
Kas nemaitina savo kariuomenės, maitina svetimą.
Tauta, atsisakiusi dalies savo savarankiškumo, praranda ir savarankiškumą (suverenitetą) ir valstybę.
Pagrindinės santvarkos nuostatos.
Visuomenė pasiekia gerovę tik tada, kai žmonės, priklausantys aukščiau išvardintiems gamtiniams (natūraliems) visuomenės ardams, bendradarbiauja tarpusavyje, siekdami dvasinio vystymosi ir vykdo nustatytas pareigas, atitinkančias asmeninį žmogaus visuomeninį ir dvasinį lygmenį.
Visuomeninė santvarka (toliau tekste – VS) valstybėje turi sudaryti sąlygas visus ūkinių gėrybių kūrėjus, savininkus, vartotojus iš tikrųjų dalyvauti valstybės ūkio reikalų tvarkyme. VS turi apsaugoti mūsų tautą nuo tautos gaunamų lėšų (pajamų) susitelkimo atskirų asmenų ar bendrovių rankose, turi sudaryti sąlygas tautos gaunamas lėšas pasiskirstyti per visą tautą. Valstybės gerovė priklauso tautai. Ne atskiriems luomams, grupėms ar šeimoms, bet visiems valstybės piliečiams drauge ir kiekvienam atskirai, kaip bendrosios gerovės dalininkams. VS uždavinys – valstybės ūkinę gerovę padaryti visos tautos dalyku. Mūsų nuomone, valstybė privalo siekti, kad kiekvienam doram valstybės piliečiui ir/ar šeimai būtų sudarytos sąlygos prasimaitinti, apsirengti ir turėti savo namus.
Lietuvos ūkis turi būti tvarkomas tokiais pagrindais, kur VS remiasi atskiru žmogumi kaip Kūrėjo (Gamtos) kūriniu, kurio vertingumas yra neįkainojamas; ji užtikrina tokią tvarką, kurioje pasirinkimo laisvė, vieningumas ir teisingumas derinami tarpusavyje, papildydami vienas kitą.
VS turi būti tokia, kurioje gali pasireikšti kiekvieno žmogaus kūrybinės galios, kurios veikimas remiasi tuo, kad laisvė ir atsakomybė, varžymasis dėl asmeninės naudos, pirmavimo (konkurencija) ir veikimas iš vien su kitais (solidarumas) sukuria visumą ir papildo vienas kitą. Tokia tvarka suteikia žmonėms galimybę gyventi savarankiškai ir patiems pasirūpinti savimi. Kartu ji geba sujungti asmenų jėgas visuomeniniam bendradarbiavimui. Ir pagaliau ji sukuria ūkines sąlygas vieningumui, kurio pagrindu veikia valstybės visuomeninės apsaugos tvarka. Taip įgyvendinami visuomeninio teisingumo pagrindai.
Kadangi siekiame Tautos vienybės, todėl susidariusius rūpesčius (problemas) turime spręsti visi kartu – VISA TAUTA – piliečių neskirstant pagal reikšmingumą, nesureikšminant turtingųjų, darbdavių, valdininkų. Kiekvienas bet kurio ardo narys privalo savo protu, kūryba bei darbu prisidėti prie bendros tautos gerovės.
TAUTOS JĖGA VIENYBĖJE! Tai reiškia, kad Tautos jėga yra ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo – Tautos klestėjimo ir dvasinio vystymosi.
Skaidrus piliečių tikslų derinimas (politika), įstatymų ir visuomenės tikslų, naudos viršenybė.
Politika („poli“ – daug, „tikos“ – tikslai, siekiai) – piliečių tikslų, siekių suderinimas valstybėje.
Privalome pasiekti, kad valstybės valdyme dalyvautų tik tam pasirengę, dorybingi, nevartojantys jokių kvaišalų (alkoholio, tabako, narkotikų) valdininkai (pareigūnai). Labai svarbu, kad į valstybės tarnybą patektų tik dori, kokybiškai savo pareigas atliekantys, Lietuvos valstybei ištikimi piliečiai ir kad kiekvienas nusižengęs valstybės tarnautojas ar pareigūnas neišvengtų atsakomybės. Valstybės valdyme turi būti skaidrumas, kuris įgyvendinamas per visapusiškų teisingų žinių apie tikrą valstybės valdymo tvarką pateikimą visuomenei.
Ekonomika. Ūkis. Pagrindiniai uždaviniai.
Ekonomika (graik. Οίκος (“Oikos“) - namas ir νόμος (“nomos“) - dėsniai) – visuomeninis mokslas, tiriantis asmenų elgseną esant nuolatiniam gamybos varomosios jėgos (pajėgumų) trūkumui, tiesiogiai darantį įtaką gaminiams, paskirstymui ir vartojimui, ūkinei veiklai, ūkiui. Ekonomika tiria, kaip žmonės, jų grupės (namų ūkiai), organizacijos (įmonės) priima sprendimus siekdami patenkinti savo poreikius.
Jei ūkio tvarkymo būdų visumą (ekonomiką) suvokiame kaip vieną iš visuomeninių mokslų, tai užduočių, kurias jos pagalba galima ir būtina spręsti, tarpe būtinai turi būti šios dvi:
1) tarpšakinio santykio (balanso) išlyginimas;
2) poreikių įvairovės suskirstymas į gyventojų kiekio (demografiškai) sąlygotą ir nuopuolišką – dykaduonišką (degradacinį-parazitinį).
Antras tarpšakinio santykio (balanso) sprendimo būdas galimas visai kitokiose ūkinių santykių tvarkose, taip pat ir neturint kainodaros pastvumo (invarinato). Šiuo atveju visapusišku pavyzdžiu galėtų būti laikas. Bet įdiegiant šį pavyzdį (etaloną) tautos ūkyje mažų mažiausiai būtinas vertybių perkainojimas ir visų žmonių (ne tik vienos atskirai paimtos šalies, bet ir visos planetos) pasaulėžiūros pakeitimas. Šios tvarkos ypatumas tame, kad žmogus šioje tvarkoje turi darbuotis ne tam, kad kažką gautų iš bendruomenės, o atvirkščiai – tam, kad savo darbu atlygintų bendruomenei už tas gėrybes, kurias gauna iš bendruomenės. Tokiu būdu, tai yra visiškai priešinga tvarka tai tvarkai, kuri veikia šiuo metu, ir laikas joje, įvertinant kiekvieno žmogaus darbą, atlieka žinių pavyzdžio vaidmenį (informacinio etalono funkciją). Atitinkamai darbingas, bet nedirbantis ir nieko nekuriantis šioje ūkio santykių tvarkoje žmogus akivaizdžiai yra veltėdis (dykaduoniaujantis visuomenės sąskaita, kadangi vartoti tuo pat metu jis nenustojo), kuriam būtina užkirsti kelią dykaduoniavimui – t. y. taikyti prievartinį darbą, jei jis pats nesugeba ir nenori pasirinkti naudingos visuomenei veiklos. Techniškai, priėmus domėn esamus šiuolaikinius žinių perdavimo būdus, įgyvendinti tokią tvarką netgi paprasčiau, nei įdiegti pavyzdiniu matavimo vienetu sąlygotą nekintamą kainodarą, tačiau pasaulėžiūriškai šios užduoties kol kas negalima išspręsti, nors švietimo tvarkos pagalba šios užduoties sprendimas turėtų būti nagrinėjamas kaip viena iš svarbiausių visuomenės tikslų.
Reikmių įvairovė - tai tautos ūkio pagrindas. Nuo reikmių įvairovės pasirinkimo tautos ūkyje tiesiogiai priklauso visos tautos sveikata ir klestėjimas. Tautos ūkyje vyraujant nuopuoliškai-dykaduoniškai (degradacinei-parazitinei) vartojimo įvairovei (kaip yra šiandiena), daugumos žmonių sąmonei labiau priimtina įvairaus tipo narkotinių nuodų (rūkalų, alkoholio, narkotikų) gamyba. Be to, valstybė mato šią veiklos sritį kaip vieną pagrindinių iždo įplaukų šaltinių. Tai pat į šią poreikių įvairovę patenka informacinė žiniasklaidos veikla, surišta su pornografijos ir prievartos propagavimu. Šie veiksniai neigiamai veikia gyventojų kiekio padėtį bendruomenėje, todėl jei tokios bendruomenės ūkyje virš (demografiškai) sąlygotų reikmių įvairovės vyrauja nuopuoliškos-dykaduoniškos reikmių įvairovės, tai tokia bendruomenė pasmerkta susinaikinimui. Tačiau šiuo metu mūsų šalies ūkyje tuo pat metu veikia abi šios įvairovės, nes be gyventojų kiekio (demografiškai) sąlygotų reikmių įvairovės gyventojų ir jų kultūros atsinaujinimas (reprodukcija) iš esmės negalimas. Tačiau norint, kad visuomenė pasveiktų nuo įvairaus plauko neigiamų priklausomybių, gimdančių įvairius visuomeninius rūpesčius, būtina iš esmės, t. y. įstatymiškai, o dar geriau - pasaulėžiūriškai, pašalinti nuopuolišką – dykaduonišką reikmių įvairovę visose tautos ūkio veiklos srityse.
Lietuvos ūkis – veiklos, susijusios su gėrybių (išteklių) Tautos poreikiams tenkinti kūrimu, paieška, naudojimu bei skirstymu, visuma.
Ūkis gali būti skirstomas į tokias šakas kaip žemės ūkis (pirminė ūkio dalis), gamyba (pramonė) (antrinė ūkio dalis), paslaugos (tretinė arba pogamybinė (popramoninė) ūkio dalis, aptarnaujančių ūkį ūkio šakų visuma (infrastruktūra) – prekyba, transportas, pristatymas (logistika), keliavimas (turizmas), viešbučiai, ryšiai (komunikacija), piniginiai ištekliai (finansai) ir kitas.
Tautos ar valstybės, kurią kuria tauta, siekiamas tikslas – tenkinti savo poreikius (turėti, ką valgyti, ką apsirengti, stogą virš galvos ir t. t.). Tai susiję su gėrybių (resursų) paskirstymu, ir čia reikia spręsti tris pagrindinius uždavinius:
a) kaip tauta, sprendžiame du – tų gėrybių (resursų) gausinimas bei teisingas jų paskirstymas visuomenės tarpe;
b) kaip atskiras asmuo, vieną – norimų tenkinti poreikių pagrįstumas, protingumas, naudingumas, įtakojimas bendrai tautos gerovei ir t. t. (Turtingas ne tas, kuris daug turi, bet tas, kuriam pakanka).
Vienas iš ūkio tvarkymo tikslų – kreipti ūkį jo pagrindinių uždavinių kryptimi ir apsaugoti žmogų nuo vergystės ūkiui.
Ūkio veiksmų parengimas ir planavimas (strategija).
Viskuo, kas būtiniausia žmogaus gyvasčiai, turime apsirūpinti (gamintis, kurti) patys. Tas taikytina ir kitiems dalykams (produktams ar paslaugoms). Taip pat mums reikia ir kitų prekių ar paslaugų. Bet šiems mainams mes turime turėti savo sukurtų, pagamintų produktų, kuriuos galėtume išmainyti į mums trūkstamus arba turime suteiktų paslaugų užsieniečiams, kurie noriai jomis naudotųsi.
Pagrindinės (strateginės) ūkio šakos, kurios duotų tautai tiesiogines įplaukas (aprūpintų produktais ir/ar paslaugomis, kuriomis galėtume mainytis su užsieniu), būtų šios:
2) mokslas, asmeninė kūryba (plačiaja prasme);
4) keliavimas (turizmas).
Šioms šakoms turime kreipti ypatingą dėmesį, tuo pačiu, turime skatinti bet kokį „lietuvišką“ prekių išvežimą į užsienį (eksportą), nors jis ir nėra susijęs su išvardintomis ūkio šakomis, bei neturi būti užleistos kitos ūkio šakos, turinčios įtakos pagrindinėms svarbioms (strateginėms) šakoms (pvz., elektros energijos gamyba, miškų ūkis).
Ūkio paskirtis ir jo bendro veikimo (organizacijos) pagrindai.
Ūkis yra pirmasis žmogaus kūrybinis žingsnis pasaulyje ir pirmoji priemonė žmogui išsilaikyti Gamtoje. Neaprūpinusi žmogaus nei tinkamu maistu, nei apranga, nei gyvenamuoju būstu, nei tinkamomis apsigynimo priemonėmis, pati gamta pastūmėjo žmogų į ūkinę veiklą. Tik per ūkinę veiklą žmogus gali susikurti sau gyventi tinkamas sąlygas, be kurių negalėtų nei išsilaikyti, nei išsivystyti. Todėl ūkinės veiklos pagrindiniu tikslu turi būti ne pelno siekimas, bet priemonių, skirtų žmogaus poreikiams tenkinti suteikimas.
Ūkio paskirtis – kiekvienam doram piliečiui ir/ar šeimai sudaryti sąlygas prasimaitinti, apsirengti ir turėti savo namus.
Žmogus gali turėti daug įvairių poreikių. Žmogui reikia žmoniškų sąlygų visose gyvenimo srityse. Todėl ūkio pagrindiniai uždaviniai yra aprūpinti žmogų medžiaginėmis gėrybėmis, kad galėtų reikštis jo dvasinė kūryba.
Kiekvienu atveju ūkis turi tarnauti žmogui. Žmogus – jo asmenybė ir jo kultūrinė kūryba – yra aukštesnės vertybės nei ūkis. Ūkis, atitrūkęs nuo žmogaus, virsta beprasmiu. Ūkis, pavergęs žmogų, virsta nužmoginimo priemone. Tą mes turime šiandien.
Kad žmogus ir ūkyje turėtų pirmenybę, netapdamas priemone ūkiui, reikalingas toks ūkio tvarkymo būdas (ekonomika), kuris, iš vienos pusės, apsaugotų žmogų nuo vergovės ūkiui, iš kitos, apsaugotų ir patį ūkį nuo laisvos, savavališkos, tik grobuoniško pelno siekimo skatinamų savanaudiškų veikimo pastangų.
Pelno perteklius, įgytas išnaudojant samdomus darbuotojus, turi būti nukreiptas tarnauti visuomenei.
Valstybės visuomeninio poreikių derinimo (politikos) pirmenybe turi būti žmonių gerovė ir užimtumas. Būtina sąlyga – skaidrus ir išmintingas ūkinės veiklos teisinis reguliavimas, jos priežiūros sutvarkymas taip, kad nebūtų aukojama reikalo esmė, dėl veiksmų, kurių reikalaujama pagal nustatytą tvarką, atliekant kurį nors reikalą. Turi būti sukurta nuosekli ir teisinga valstybės tarnautojų, kitų pareigūnų kūrybos ar darbo apmokėjimo, piniginio bei kitokio skatinimo tvarka, užtikrinanti, kad atitinkamas pareigas siektų užimti tam tinkamiausi asmenys.
Valstybė turi saugoti, kad savanaudiškos asmeninės ūkinio veikimo pastangos nebūtų priešpastatytos bendrajai gerovei. Savanaudiškų asmeninių veikimo pastangų kreipimas bendrosios gerovės tikslams nėra pasikėsinimas į asmens laisvę. Priešingai, savanaudiškos asmeninės veikimo pastangos turi būti pajungiamos bendrajai gerovei, kad būtų apsaugota asmens laisvė. Svarbus valstybės vaidmuo derinant atskiras ūkio šakas, ypač pinigines lėšas, pagal bendrąją valstybės ūkio programą ir pagal pasaulinę ūkio ir piniginės apyvartos raidą.
Sunkmečiu valstybė yra svarbi jėga, galinti plėtoti ūkį ir neleisti kilti bedarbystei. Valstybė privalo sudaryti sąlygas žmonėms dirbti ir kurti.
Lietuvos gamyba (pramonė) be grynai ūkinių dėsnių turi paisyti ir tautinių reikalų. Tautiniai reikalai Lietuvos gamybą (pramonę) įpareigoja:
Mūsų gamyba, panaudodama valstybės kūrybines jėgas bei jėgos (energijos) šaltinius, turi paversti valstybės medžiagas (žaliavas) išbaigtais geriausios kokybės gaminiais, o ne užsiimti vien tik medžiagų ar pusgaminių išvežimu į užsienį (pvz., mediena).
Ypatingą dėmesį reikia skirti žemės ūkio gaminius perdirbančiajai, jėgos (energijos) tiekimo bei statybos medžiagų gamybai.
Nuosavybė. Žemės nuosavybė. Bendro darbo grupės susivienijimas (kooperacija). Kūryba (darbas) ir atlygis.
Turėti nuosavybę yra prigimtinė žmogaus teisė. Iš kitos pusės, reikia suprasti, kad, kaip tokia, absoliuti nuosavybė neegzistuoja. Nuosavybę reikia suvokti, kaip teisę valdyti. Be nuosavybės žmogus yra netikras ir nesaugus. Jam gresia nuolatinis pavojus patekti į ūkinę vergiją. Tačiau kaip tik dėl to, kad nuosavybės teisė yra susijusi su žmogaus asmeniškumu, ji yra visuotinė. Kiekvienas žmogus yra asmuo, kiekvienas turi jaustis pasaulyje laisvas ir saugus, todėl kiekvienas turi šį tą turėti. Nuosavybės asmeniškumas yra jos visuotinumo pagrindas.
Žemės gėrybės turėtų būti paskirstytos taip, kad kiekvienas pilietis jų turėtų pakankamai. Nuosavybės pagrindas (principas), kaip ir laisvės, yra visuotinis. Jis tinka ne tik vienam ar kitam, bet visiems. Visi turi turėti nuosavybę, nes visi yra asmenys. Todėl nuosavybė turi būti visiems prieinama ne tik teoriškai, bet ir praktiškai.
Tačiau Žemės išteklių (resursų) kiekis laike yra ribotas. Jų nėra ir niekad nebus tiek, kad kiekvienas galėtų turėti ne tik pagal poreikį, bet ir pagal savo norus. Pripažindami nuosavybės visuotinumą, turime pripažinti ir nuosavybės kiekio nustatymą. Nes jei vienam bus leidžiama turėti perdaug, tai kitas visiškai nieko neturės. Nuosavybės kiekio nustatymas (normavimas) yra iš esmės susijęs su jos visuotinumu. Todėl nuosavybės sutelkimas vienose rankose turi būti ribojamas. Asmeninės (privačios) nuosavybės teise negalima pateisinti kai kurių žmonių išimtines teises (privilegijas), jei šios išimtinės teisės (privilegijos) atima kitiems teisę į nuosavybę. Viskas, kas peržengia poreikio ribas, nekyla nei iš Gamtos, nei iš Kūrėjo, o iš nuostatų (įstatymo). Nurodymą, nuostatą (įstatymą), kurią išleido žmonės, manydami, kad ji teisinga, galima atšaukti arba pakeisti kita, teisingesne nuostata (įstatymu).
Tokios ūkio sritys turi būti tvarkomos visiems skirtos (viešosios) nuosavybės pagrindu. Tokių svarbių sričių perdavimas nuosavybėn asmenims be pavojaus bendrajai gerovei negalimas. Todėl tam tikros ūkio sritys turi būti visuomenės reikalų įstaigų žinioje.
Todėl būtina pasiekti, kad liktų ar būtų suvalstybinti ar suvisuomeninti: pinigų leidimas (emisija), stambios paskolos, draudimas, susisiekimas, jėgos (energijos) šaltiniai, vandenys, žemės gelmių turtai, miškai, žemė.
Atskiras klausimas yra – žemės nuosavybė. Žemė nėra žmogaus sukurtas produktas, bet yra būtinas visiems be išimties žmonėms, todėl ji neturėtų būti asmeninės nuosavybės ar bent jau prekybos dalyku (objektu). Palaipsniui reikia siekti (draudžiant pirkti žemę visiems, išskyrus valstybę), kad žemė būtų tik valstybinė ar visuomeninė. Žemė neturi būti tiesioginės naudos, pasipelnymo dalyku (objektu). Ji turi tarnauti tik tai tautai, kuri yra gimusi ant tos žemės, nes gimimo vietos aplinka – Gamta – turi didelės įtakos (per maistą, vandenį ir pan.) pačiam žmogui, jo darnai su gimtąja vieta. Todėl žemės nuosavybės perleidimas svetimšaliams turi būti draudžiamas. Iš kitos pusės, asmuo turi turėti naudojimosi žeme laidavimą (garantiją). Tai galima pasiekti per žemės valdymo teisę. Tokiu būdu nekils rūpesčių, susijusių su žemės panaudojimu visuomeniniams tikslams. Atitinkamai turi būti sprendžiamas ir atlyginimo (kompensacijos) už valdymo teisės panaikinimą ar pakeitimą klausimas.
Valstybės ūkio valdyme ypatingas vaidmuo turi tekti susivienijimui (kooperacijai). Susivienijimas sudaro sąlygas smulkiajam turtui (kapitalui) sutelkimo būdu ir nepažeidžiant asmens pirmenybės pagrindo (principo) atlikti didelius ūkinius bei visuomeninius uždavinius gamybos, prekybos ir paskolų srityse. Susivienijimas yra svarbus veiksnys valstybės turtui lygiau pasiskirstyti.
Būtina siekti ne tik bendrojo ūkinės gerovės augimo, bet ir valstybės lėšų įdėjimo (investicijų) kreipimo į aukštesnio lygio (kvalifikuotesnį) kūrimą ir mokslą. Reikia siekti, kad atsirastų naujų galimybių kurti (įsidarbinti) senyvo amžiaus (pvz., jaunos kartos auklėjimo tvarkoje) ir aukštesnio lygio darbui parengtiems žmonėms.
Būtina asmenines pastangas (privačią iniciatyvą) kreipti bendrosios gerovės link, prižiūrėti atskirų ūkio šakų plėtojimosi darną ir saugoti valstybės ūkį nuo netikslingų lėšų įdėjimo, padėti valstybės ūkiui susiderinti su tarptautiniu ūkiu.
Kūrybos (darbo) esmė yra gerovės kūrimas ir visuomeninio teisingumo užtikrinimas. Tik kurdamas žmogus gali įkūnyti ryšį su visuomene. Kūryba yra vienintelis tikras žmogaus apsirūpinimo šaltinis. Kurdamas žmogus veikia kaip asmuo. Žmogaus kūrimo ryšys su žmogaus asmeniu yra esminis. Todėl žmogaus kūryba nėra prekė tik supaprastinta ir įprastąja prasme. Kūryba turi tapti vienu iš pagrindinių žmogaus užsiėmimu, tobulėjimo keliu ir pragyvenimo šaltiniu.
Būtina užtikrinti visišką piliečių užimtumą ir pakankamą lėšų gavimą iš asmens darbinės veiklos, nes atsirandanti negalinčios sėkmingai plėtotis (neperspektyvios) ateities grėsmė gali apimti daug šeimų, sukeldama pavojų naujų kartų tęstinumui. Išvykimas iš šalies (emigravimas) dėl nepakankamo lėšų gavimo iš darbinės veiklos turi tapti reta išimtimi.
Kaip kūryba nėra įprastinė prekė, taip ir atlygis nėra tik kūrimui panaudotos jėgos (energijos) kaina. Atlygis teisingas bus tik tada, kada jis bus pagrįstas kuriančiojo poreikių patenkinimu. Savo prigimtimi atlygis yra priemonė žmogui apsirūpinti pragyvenimu. Todėl atlygio kiekis turi būti apskaičiuojamas ne pagal kuriančių pasiūlos – paklausos taisyklę ir ne pagal gamintojo pagamintų gaminių kainą, bet pirmiausia pagal paties kuriančiojo poreikius. Atlygis kuriančiajam turi būti toks, kad jo užtektų tinkamai aprūpinti paties kuriančiojo ir jo šeimos poreikius.
Minimalus kūrybos (darbo) atlygis turi būti toks, kad jo pakaktų kuriančiojo maistui, drabužiams, gyvenamos patalpos, kasdieniams kultūros ir tam tikros nuolatinės darbo srities (profesijos) bei pareigų poreikiams tenkinti. Minimalus atlygio dydis priklausys nuo bendros gerovės lygio valstybėje. Kuo daugiau gėrybių sukursime ar pagaminsime, tuo daugiau jų teks kiekvienam tautiečiui.
Mokesčių tvarka (politika). Paskolos.
Tvarkant Lietuvos ūkį, ypatingą dėmesį reiktų kreipti į mokesčių tvarkymą.
Mokesčiai turėtų būti naudojami šioms pagrindinėms paskirtims (funkcijoms):
4) tėvų išlaikymui senatvėje (pensijoms).
Pačių mokesčių esminės paskirtys ūkio valdyme yra šios:
lėšų (fiskalinė) – mokesčiais galime surinkti vieną ar kitą kiekį pinigų valstybės reikmėm (tautinio krepšelio (biudžeto) gaunamos lėšos iš esmės sudaromos per šalies mokesčių tvarką);
perskirstomoji – susijusi su lėšų (fiskaline) paskirtimi (funkcija) ir pasireiškia tuo, kad surinkti mokesčiai perskirstomi pašalpų pinigais (subsidijų), paramos ir kitų pervedimų pavidalu (forma) gyventojams, ūkio asmenims (subjektams), ūkinės veiklos sritims, valstybės dalims (regionams);
reguliavimo – įvykdoma tada, kai valstybė per mokesčių tvarką (įvesdama naujus mokesčius, keisdama mokėjimų už ką nors dydžius (tarifus) ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir t.t.) reguliuoja išteklių pasiskirstymą ūkio valdyme, skatina ar stabdo tam tikrą ūkinę veiklą bei veikia visuminius valstybės ūkio valdymo (makroekonominius) vyksmus (procesus) (augimą, pinigų nuvertėjimą (infliaciją), užimtumą).
Mokesčių tvarka turi būti aiški ir skaidri. Mažiau uždirbantiems visuomenės nariams mokesčiai turi būti santykinai (proporcingai) mažesni, kad būtų skatinamas viduriniojo visuomenės sluoksnio augimas. Mokesčiais ir kitomis ūkio valdymo priemonėmis turi būti mažinamas didėjantis gaunamų lėšų skirtumus. Turi išnykti tokie dalykai, kaip nelegali ūkinė veikla, mokesčių nemokėjimas, neteisėtas darbo užmokestis. Turi būti užtikrinta, kad visi vienodomis sąlygomis ir pagal išgales prisidėtų prie bendros valstybės gerovės kūrimo. Ne mažiau svarbus yra sumanus (kompetetingas) ir veiklus valstybės pinigų valdymas, valstybės įstaigų piniginės drausmės užtikrinimas. Įstaigų išlaidos turi būti tinkamiausiai paskirstytos (optimizuotos) pagal valstybės pareigas (funkcijas), švaistūniškumas – išgyvendintas. Kiekvienas valstybės litas turi būti naudojamas pagal paskirtį ir taupiai.
Mokesčių mokėtojai visuomet bus „už“ mokesčių mažinimą. Mokesčių dydis turi būti optimalus, tačiau patys mokesčiai turi būti visuotinai surenkami. Ypatingą dėmesį reikia skirti piktybiškai nemokantiems mokesčių – šešėliniam verslui ir kontrabandininkams. Dėl nevienodų verslo sąlygų bankrotai gresia toms bendrovėms, kurios veikia legaliai. Žalą patiriame visi kartu.
Norint kalbėti apie mokesčių didinimą ar mažinimą, reikia turėti visas žinias (informaciją) apie valstybės išlaidas ir jų būtinumą. Turime išmokti gyventi pagal savo gaunamas lėšas, todėl beatodairiškas skolinimasis, o ypač iš užsienio ir dar tokiomis aukštomis palūkanomis, bei tų paskolų „pravalgymas“ dabar vyraujančios pasaulėžiūros laikais yra tiesiausias kelias į vergiją. Palaipsniui galime tapti tik pigios darbo jėgos tiekėjais Europos Sąjungai.
Valstybės piniginių reikalų tvarkymas (politika).
Valstybės piniginių reikalų tvarkymas (monetarinė politika) – tai vyriausybės įrankis, padedantis įgyvendinti jos ūkio valdymo tikslus, darant įtaką pinigų kiekiui ir/ar palūkanų dydžiui, kartu ir paskolai. Kitaip tariant, vyriausybei yra suteikiamos galios prižiūrėti pinigų pasiūlą ir reguliuoti paskolas. Naudodama pinigų valdymo priemones, vyriausybė gali pažaboti pinigų nuvertėjimą (infliaciją) ir skatinti ūkinės veiklos plėtrą.
Būtent valstybės piniginių reikalų nevykęs tvarkymas arba netinkamas vykdymas ir priveda prie piniginio nepastovumo, nes per užsienietiškus bankus į Lietuvos ūkį buvo „įdėti“ („investuoti“) milžiniški „laisvų“ pinigų kiekiai.
Centrinis bankas turi būti valstybinis, pinigų išleidimą vykdyti gali tik valstybė.
Vyriausybės kūriniai (darbai)
Būtina atkurti pagarbą mokytojui, vadovaujantis teisingumo ir protingumo vertinimo pagrindais (kriterijais), apriboti mokinių (vaikų) teises, nes esama padėtis šioje srityje santykyje su mokytojais ar pačia bendruomene yra nenormali – vaikų teisės iškeliamos aukščiau visko.
reklama
Dėl ypatingos švietimo paskirties, ypač jaunos kartos mokyme, ikimokyklinių įstaigų bei mokyklų (pradinių, progimnazijų, gimnazijų, kitų vidurinį išsilavinimą teikiančių mokymo įstaigų) tiesiogiai dirbančių su mokiniais (vaikais) darbuorojų atlyginimas turi būti ženkliai didesnis, nei, pvz., šiuo metu mokamas vidutinis atlyginimas.
Mokymosi programos turi būti nukreiptos ne į žinių (informacijos) „iškalimą“, bet į tikrovės pažinimą, gebėjimą susieti bei panaudoti gautas žinias gyvenime. Reikia atsisakyti pažymių. Mokinys gali save įvertinti per įvairius mokytojo sugalvotus testus, olimpiadas. Mokyklos baigimo egzaminai taip pat nebūtini. Norintys pratęsti mokslus, laiko stojamuosius egzaminus į aukštąsias mokyklas.
Mokyklos vadovybę (administraciją) turėtų sudaryti direktorius, renkamas iš tėvų komiteto, ir pavaduotojas, renkamas iš pedagogų. Vadoybės pareiga: sudaryti mokytojams palankias darbui sąlygas. Valdytojai (administratoriai) gali būti keičiami mokytojų, tėvų ir mokinių nutarimu.
Būtina atsisakyti visokiausios rašliavos (biurokratijos) (pranešimai apie nuveiktą darbą (ataskaitos), kitos panašios dokumentacijos). Mokytojas galėtų pildyti dienyną savo nuožiūra. Dienyne surašomos įžvalgos, pastebėjimai, pasirinktos temos ir panašiai, kad, pasikeitus mokytojui, būtų perduotos žinios. Dar vienas pavyzdys. Daug nereikalingo susirašinėjimo, norint vaikus nuvesti į kiną, teatrą, muziejų ir t.t. Reikia rašyti prašymą direktoriui, gauti tėvų parašus, sveikatos pažymėjimus.
Turėtume atsisakyti visokių darbuotojų įvetinimų (atestacijų). Mokytoją turėtų vertinti mokiniai ir tėvai. Kiti vertinimai nereikalingi. Tėvai ir mokiniai galėtų pakeisti mokytoją, atleisti jį iš darbo.
Žmonės visais laikais keliaudavo. Dėl to vaikai dažnai gimdavo užsienyje, bet niekada nebuvo jokių bėdų dėl vaikų pilietybės sugrįžus į tėvynę. Dabar atsirado kliūčių. Gimus vaikui užsienyje, ta šalis, kur jis gimė, iš karto jam suteikia savo pilietybę, o šiandienos įstatymai tokiam „užsienio šalies piliečiui nuo gimimo“ neleidžia tapti Lietuvos piliečiu. Todėl būtina panaikinti šią ir kitas kliūtis lietuviams grįžti į tėvynę. Jei tėvai Lietuvos piliečiai, tai nesvarbu, kur bus gimęs vaikas, jis vis tiek iš karto bus Lietuvos pilietis. Taip pat neturi būti daroma jokių kliūčių visiems lietuviams, nors ir ne piliečiams, grįžti į Lietuvą. Užteks tik atvažiuoti į Lietuvą gyventi, atsisakyti kitos šalies pilietybės ir Lietuvos pilietybę gaus iš karto. Asmuo, turintis kitos šalies pilietybę ar kažkokių kitų įsipareigojimų kitai valstybei, tuo pat metu negali turėt ir Lietuvos pilietybės. Negali būti jokios dvigubos pilietybės, žmogus turi pasirinkti, kuriai šaliai tarnauja, kuriai šaliai kuria gerovę, moka mokesčius, kurioje gaus pensiją.
Būtina pakeisti teisės raštus (aktus) (Pargindinį šalies įstatymą ir kitus įstatymus) taip, kad valstybės valdymas pereitų į senovėje Lietuvoje buvusią Bendruovaldą, paremta Kapos teise. Jos esmė – valdymą vykdo išmanantys tą reikalą žmonės, kurių kiekvieno gebėjimus ir asmeninės savybes žino jų rinkėjai. Kuo gabesnis, išmintingesnis žmogus, tuo aukščiau valdymo pakopoje (nuo seniūnaitijos iki Dvasinio Vadovo) jis bus. Toks modelis šiek tiek panašus į JAV veikiantį rinkikų modelį.
Būtina pataisyti atitinkamus įstatymus taip, kad valstybės prižiūrėtojas (kontrolierius) galėtų nubausti neteisingai naudojančius valstybės pinigų krepšelio (biudžeto) lėšas. Taip pat būtinos įstatymų pataisos, kad Valstybės ar savivaldybės tikrintojas (kontrolierius) būtų renkamas tautos, kaip renkamas yra Prezidentas ar Seimo nariai, o ne taip, kaip dabar: Valstybės prižiūrėtoją (kontrolierių) penkeriems metams Respublikos Prezidento teikimu skiria Seimas, o savivaldybės – tos savivaldybės taryba.
Tik renkant kontrolierių piliečiams bei suteikus kontrolieriams teisę bausti, būtų užtikrinta normali kontrolė.
Suolininkų teismai bus organizuoti teritoriniu pagrindu – valsčiuose. Suolininkus savo valsčiuje rinks tik tame valsčiuje gyvenantys žmonės. Suolininkais galės būti tik to valsčiaus gyventojai. Siūlome nustatyti tokią tvarką, kad teisingumą vykdytų atitinkami suolininkų teismai. Kaltintojais bus įstatymų vykdymo prižiūrėtojas (prokuroras) ir bendruomenė. Teismo sprendimas bus galutinis ir neskundžiamas. To reikalauja teisingumas. Tauta niekada neleis, kad nusikaltėliai liktų nenubausti. Tauta tikrai netemps, nevilkins laiko, kad bylos baigtųsi suėjus senačiai. Dideliuose miestuose galės būti kuriami keli ir daugiau teismų. Tačiau jie veiks taip pat kaip ir valsčiaus suolininkų teismas.
Tam būtina atrišti litą nuo euro (panaikinti valiutų valdybos modelį arba pasirinkti kitą, kuris leistų laisvai vykdyti pinigų valdymą). Tas yra būtina, kad vyriausybė galėtų veiksmingai atsiliepti (reaguoti) į prekių mainų (rinkos) pokyčius ir Lito kursą nustatyti tokį, kad būtų ginami savo šalies gamintojai ir būtų skatinamas prekių išvežimas į užsienį.
Dabar didžiausias ir pats svarbiausias pasaulyje mūšis vyksta gamybos kūrime. Kas sugebės susikurti pažangiausią gamybą ir įsisavinti naujausias gamybos eigos atlikimo būdų ir priemonių visumas (technologijas), tas laimės ir visus kitus mūšius. Todėl būtina sukurti klestinčią gamybą. Tą jau padarė Kinijos demokratinė respublika. O mes? Ką veikiame?
Vienas pagrindinių tikslų – pagal pageidavimą aprūpinti kiekvieną šeimą atskiru nuosavu būstu su žemės sklypu iki 1 ha ploto.
Valstybė turėtų laiduoti tas žodžio, minties ir spaudos laisves, kurios neprieštarauja išdėstytoms pasaulėžiūros ir pasaulėjautos nuostatoms.
Naudoti šaltiniai.
1. „Į pilnutinę demokratiją", "Į Laisvę" redakcija.
2. Visuomenės saugumo koncepcija («Концепция общественной безопасности»).
3.Vydūnas. „Mūsų uždavinis“.
4. Slavų-arijų vedos. («Славяно-арийские веды»).
5. Constitution of the Iroquois Nations.
Turinys
Eikite gyventi savo gyvenimų ir nerašinėkite čia visokių bespredelų!
Kiškitę tą straipsnį kuo gyliau. Iš kur čia iųtraukei tokį, mužike?
Šitas, tagi, kiškite tą straipsnį kibeni feni, mums jis maišo.
Друзья, сайт находится в состоянии глубокой переделки, поэтому приглашаю Вас вернуться через некоторое время.
Сроки неопределенны, но как только - так сразу.