„Rojaus popieriai“ – pasaulinio masto afera ir kapitalizmo kasdienybė

Šią savaitę „Pietų Vokietijos laikraštis“ (Suddeutsche Zeitung) paskelbė skandalingus ir viso pasaulio dėmesį pritraukusius vadinamuosius „Rojaus popierius“ (Paradise papers) – nutekinti daugiau kaip 13,4 mln. dokumentų, kuriuose apstu pikantiškų detalių apie didžiųjų pasaulio piniguočių finansines aferas. Jų tarpe – ne tik Britanijos monarchė Elžbieta II ir JAV prekybos sekretorius V. Rosas, bet ir lietuviškųjų buržujų pažiba – A. Guoga.

reklama

Apie tai pasirodė labai įdomus straipsnis „15 minučių“ – sensacinga žinia, girdi, kad Guoga gavęs milijoninius pelnus iš vieno nešvaraus bizniuko JAV, bet 2014 m. kandidatuodamas į Europos parlamentą visa tai nutylėjęs. Kalbama ir apie grupės investuotojų, kurių tarpe muzikinės grupės „U2“ lyderio, Polo Deivido Hiusono („Bono“), valdomą „Aušros“ parduotuvę Utenoje – ji tėra priedanga Maltoje veikiančiam bizniui, veikiausiai naudojama mokesčių vengimui.

Kol kas tokie, palyginti smulkūs, lietuviški „rojaus popierių“ perliukai. Šiam ežere, taip sakant, plaukioja žymiai stambesnių žuvų. Išplautų pinigų, nesumokėtų mokesčių ir t. t. mastai tikriausiai didesni, nei galime įsivaizduoti – ir dar nemažai laiko, kol bus deramai peržiūrėti visi popieriai (jų beveik 13 su puse milijono!). Visgi ir šito pakako, kad net Lietuvos valdžios atstovai imtų teisintis, atrodytų, vos ne reikšdami pasipiktinimą. Štai finansų ministras V. Šapoka tvirtina, esą tokie dalykai – netoleruotini, o norint sustabdyti mokesčių machinacijas „būtina imtis globalių ir koordinuotų veiksmų“.

reklama

Skamba gražiai, tiesa? Betgi tuo patikėti būtų naivu. Mat iš esmės gaunasi užburtas ratas. Valstybės lyg ir turėtų imtis veiksmų šiai savivalei pažaboti. Tačiau bėda tame, kad pačios dabarties valstybės, tiek Lietuvos, tiek ir didžiųjų pasaulio galybių – pradedant JAV ir ES, baigiant Rusija ir jos sąjungininkėmis, esama ne ko kito, kaip politinio įrankio stambiojo kapitalo rankose. Tai faktiškai pripažįsta ir sąžiningesni buržuaziniai ekonomistai, antai R. Kuodis.

Tuo tarpu minėtųjų aferų, kokios jos bebūtų šlykščios, nereikėtų vertinti kaip ypatingo reiškinio. Priešingai – visa tai kapitalistinėje santvarkoje natūralu, galime sakyti, netgi normalu. Tokia kapitalizmo kasdienybė. O tai ir yra ne kas kita, kaip viešpatavimas buržujų, kurių vos 8, remiantis oficialiais duomenimis, valdo didesnius turtus, kaip 3,5 mlrd. žemės gyventojų! 

Kaip dar 1916 m. išėjusiame veikale „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“ numatė V. Leninas, kapitalizmo pasaulyje pilnutinai įsiviešpatausianti nuožmi stambiojo finansinio kapitalo (bankinio ir pramoninio kapitalo sąjungos), spekuliantų ir vertybinių popierių „karpytojų“, stambiųjų monopolinio kapitalo savininkų klasė. Šioji klasė valdo ekonomiką, valdo ji ir politiką.

Svaičioti apie korupcijos, turto grobstymo ir t. t. ir pan. pažabojimą, nekeliant klausimo dėl kapitalistinės santvarkos panaikinimo, paliekant ją vietoje, tolygu idiotizmui arba demagogijai. Vienintelė išeitis – nuversti monopolijų, piniguočių buržujų viešpatavimą, visiems pragyvenimo reikmių gamybos įrankiams, žemėms, gamykloms, infrastruktūrai – pereinant į darbo liaudies rankas.

Parašė: Juozas Mickevičius