Vienas Karbauskis – ne karys

Ramunas Karbauskis, archyvinė nuotrauka

Prabėgo pirmieji valstiečių ir žaliųjų partijos vadovaujamos vyriausybės metai. Kuo jie reikšmingi? Ir kokie bus antrieji metai, jeigu bus iš viso?

Ši vyriausybė nė kiek nepakeitė šalies užsienio politikos, nors iki rinkimų pozicionavo save kaip pragmatišką ir racionalią politinę jėgą. Lietuva kaip buvo, taip ir liko jai pačiai žalingos rusofobijos avangarde. Ištikimas Dalios Grybauskaitės bendražygis, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius neleido pasireikšti jokioms savoms valstiečių ir žaliųjų partijos iniciatyvoms.

Jų, beje, beveik ir nebuvo, išskyrus nedrąsius šio partijos atstovo Mindaugo Puidoko pareiškimus apie poreikį vykdyti nacionalinius Lietuvos interesus atitinkančią politiką. Atsidūręs Seime, Puidokas greitai suprato, kokį pavojų asmeninei karjerai kelia bandymas bent kiek  paprieštarauti vyraujančiai politinei ideologijai, ir šiuo metu jis ramiai plaukia pasroviui.

(Beje, panašiu keliu pradėjo eiti naujasis socialdemokratų vadovas Gintautas Paluckas. Keli jo pareiškimai apie racionalumo poreikį ir išpūstų išlaidų gynybai mažinimą jau sulaukė didžiųjų medijų kritikos škvalo. Tad dabar, matyt, tik laiko klausimas, kada Paluckas nusiramins…)

reklama

Kitaip tariant, už galimybę daryti bent kažkokią įtaką šalies vidaus politikai, realusis valstiečių ir žaliųjų lyderis, turtingas verslininkas Ramūnas Karbauskis buvo priverstas visiškai atiduoti šalies geopolitinių klausimų tvarkymą į prezidentės ir užsienio reikalų ministro rankas. Tą patį prieš jį buvo priverstas padaryti ir anos kadencijos daugumos lyderis socdemas Algirdas Butkevičius, ir daugelis kitų jų pirmtakų. Nes visi jie prisimena liūdną prezidento Rolando Pakso likimą. Šis pabandė veikti savarankiškai užsienio politikos srityje ir po vienerių metų buvo su trenksmu nuverstas. Ir dar be teisės vėl kandidatuoti prezidento rinkimuose…

Ši vyriausybė elgiasi nelabai sąžiningai savo rinkėjų atžviliu ir gynybos srityje. Valstiečiai savo rinkimų programoje neturėjo tokio prioriteto, kaip nuolatinis gynybos išlaidų didinimas, ir tai suprantama — jų rinkėjų dauguma yra paprasti provincijos žmonės, daugeliui kurių pirmiausia rūpi socialiniai klausimai. Tačiau prezidentės ir konservatorių spaudimas davė rezultatų, ir valstiečiai, užmiršę savo programą, klusniai pakeitė prioritetus.

Kai nėra galimybių laisvai tvarkyti geopolitinius reikalus, belieka vidaus temos. Bet ir čia Karbauskio laukė minų laukas. Jo iš esmės sveikos antialkoholinės iniciatyvos susidūrė su įtakingų alkoholio lobistų pasipriešinimu. Karbauskis sulaukė masinio žiniasklaidos puolimo. Labai greitai žurnalistai užfiksavo vedusio Karbauskio per daug artimus ryšius su simpatiškąja Seimo nare Greta Kildišiene, ir politiko reputacija smarkiai nukentėjo. Planai pagal skandinavų pavyzdį apriboti prekybą alkoholiu kol kas liko tik planais, nes Karbauskis visą savo energiją metė savo (ir partijos) smunkančiam įvaizdžiui ginti.

Tas pats menkas rezultatas pasiektas ir bandant įgyvendinti kitą esminį valstiečių rinkiminį pažadą, o būtent įsteigti valstybinių (vadinasi, pigesnių) vaistinių tinklą. Farmacijos srities lobistai gal net galingesni už alkoholio, ir jiems naudinga, kad Lietuvos gyventojai stipriai permoka, pirkdami elementariausius vaistus. Valstybinės vaistinės taip ir liko gražia svajone, kaip ir atskiros, specializuotos, ribotą dienos laiką alkoholiu prekiaujančios parduotuvės.

Valstiečius užklupo ir kita bėda — koalicijos partneriai socialdemokratai suskilo į dvi grupuotes, kurių viena išėjo į opoziciją. Dabar valstiečiai iš esmės dirba vyriausybės mažumos sąlygomis, tad jie tampa dar labiau priklausomi nuo stambios konservatorių frakcijos balsų. Kai kas prakalbo apie išankstinius rinkimus, bet tai mažai tikėtina — tokie įvyko tik 1992 metais ir labai liūdnai baigėsi tuomet valdančioms jėgoms. Kas gi iš seimūnų balsuos už savo kadencijos sutrumpinimą?…

reklama

Valstiečių problema — jų margumas. Šios partijos pavadinimas klaidina. Jokie jie ne valstiečiai ir tik iš dalies žalieji. Daugelis įstojo į partiją ar tiesiog pateko į rinkimų sąrašą prieš pat rinkimus, supratę, kad kylantis tada opozicinės ir ryžtingos politinės jėgos reitingas reiškia neblogas karjeros galimybes. Visi idėjiniai skirtumai turėjo išryškėti vėliau.

Negana to, valstiečių ministrais daugeliu atveju buvo paskirti vadinamieji "profesionalai", tai yra iki tol su politika nieko bendro neturėję savo sričių specialistai. Jų problema — siaura specializacija ir bendros valstybės vystymosi strategijos bei politinės patirties stoka. Būtent todėl taip dažnai valstiečių viršūnėse girdime kakofoniją. Kol kas viską cementuoja realios valdžios turėjimas, gan autoritarinis jų lyderio Karbauskio valdymo stilius, paremtas tuo, kad jis yra pagrindinis partijos sponsorius.

Vienintelis valstiečių vyriausybės ir partijos išlikimo kelias yra atsisukti veidu į savo rinkėjus. Karbauskis tą pradeda suprasti, ir būtent todėl kitų metų biudžeto projektas numato daug socialinės paramos priemonių, kaip antai išmokų šeimoms, auginančioms vaikus, padidinimas. Jei ši tendencija įsitvirtins, tada valstiečiai galutinai išstums iš politinės arenos savo veidą ir vienybę praradusius lietuviškos politikos aksakalus — socialdemokratus.

Realiausias scenarijus išlieka esamojo tąsa: valstiečiai ir toliau dirba iš esmės vieni, per balsavimus Seime sulaukdami tai vienos, tai kitos mažos frakcijos palaikymo. Kaip jau minėta, išankstiniai rinkimai dabar mažai tikėtini, nes nėra valdžios paralyžiaus ir kol kas jo nenusimato. Reikalus gali pakeisti netikėto kandidato pergalė 2019 metų Prezidento rinkimuose, tačiau apklausos rodo, kad visi favoritai yra nuspėjami ir didelių politinių revoliucijų neplanuojantys.

Tuo tarpu valstiečiams dabar sudaryti plačiąją koaliciją su konservatoriais nelabai apsimoka, nes gerokai skiriasi tiek jų idėjos, tiek rinkėjai. Valstiečiai remiasi protesto elektoratu, reikalaujančiu plačių socialinių reformų, darbo ir paramos provincijoje skurstatiems žmonėms, o konservatorius remia turtingesni dešiniųjų pažiūrų miestų gyventojai.

Ir vis tik valstiečiai ilguoju laikotarpiu — 10-15 metų perspektyvoje — neturi šviesios ateities. Tai teigti leidžia visų iki šiol buvusių "protesto partijų" patirtis — Demokratinės darbo partijos, socialliberalų, Tvarkos ir teisingumo bei Darbo partijos. Jų rinkėjai tikėdavosi iš savo herojų nerealių Heraklio žygių. O sulaukdavo tik naujų pažadų, gražių kalbų ir, dar blogiau, broliavimosi su konservatoriais. Todėl šių partijų arba jau nėra, arba jų likę tik likučiai.

Kol kas Karbauskis, remdamasis savo turtais, dar gali rodyti savo suverenumą ir ryžtą. Problema ta, kad tokių karbauskių jo partijoje yra… vienas.