Europos Sąjungos „Šiaurės Korėja“: virsmas iš savižudžių šalies į šalį savižudę

Nuo Sarmatas.lt redakcijos:

Straipsnis labai aštrus ir griebia labai arti. Ne kiekvienas sugebės priimti tai, kas jame rašoma bešališkai, remdamasis tik savo asmenine patirtimi ir atmetęs bet kokį propagandos bei ideologinį poveikį. Todėl siūlome jums ramiai susikaupti ir kiekvieną aprašytą straipsnyje tvirtinimą tuojau pat patikrinti, neatmetant jo vien tik todėl, kad jį rašė rusai. Nes kaip bebūtų keista, tačiau rusai pažįsta Lietuvą tikrai ne blogiau, nei kai kurie lietuviai. O kai kuriais atvejais ir geriau. Bet kuriuo atveju, medžiaga verta to, kad ją perskaityti iki galo.

Foto koliažas: RuBaltic.ru

1949 -aisiais buves JAV gynybos ministras James Forrestal iššoko iš savo palatos lango psichiatrinėje ligoninėje rėkdamas „Rusai eina!“ Mūsų dienomis panašų likimą gali pakartoti ištisa šalis nuosekliai vedama link paranojiškos beprotybės apie „ateinančią rusišką agresiją“. Ir ne bėda, jei visi lietuviškieji politikai iš baimės prieš „žaliuosius žmogeliukus“ lyg kokie lemingai, draugiškai šoktų į bedugnę. Bėda tame, jog dabar jie tempia paskui save į tą bedugnę ir likusią Lietuvą.

2013-2014 metais politinėje Lietuvos sistemoje įvyko fundamentalūs pakitimai. Išnyko tradicinės šiai šaliai viso XX amžiaus metu dichotomijos ir binarinės opozicijos. Vilnius ir Kaunas, technokratai pragmatikai ir idealistai nacional-romantikai – sudėtinga pastebimai besiskiriančių tarpusavyje politinių grupių sulaikymo ir atsvaros sistema, kuri suteikdavo Lietuvai galimybę vystytis, kaip probleminei ir nevisavertei, bet visgi – demokratijai.

Tegu su pataisa į „draudimą neigti okupaciją“, bet visumoje tai buvo atvira, demokratinė visuomenė su pasisakymų ir diskusijų laisve.

2013-2014 metais galutinai pasibaigė Lietuvos formavimosi į Šiaurės Korėją ES procesas: valstybė, kurioje visos pilietinės laisvės turi būti sunaikintos dėl šalies pavertimo apgulta tvirtove, kurie bet kuriuo metu gali būti užpulta priešo.

reklama

Paaiškinti tai, kas vyksta Lietuvos visuomeninėje-psichologinėje atmosferoje vien tik šoku dėl Ukrainos įvykių ir realia mažos lietuvių tautos baime prieš gigantiškos Rusijos agresiją – tai bandymas pateikti norimą už realiai esamą.

Pirmiausia, istoriškai suprantamą ir pateisinamą baimę jaučia ir kitos mažos nacijos (to paties Pabaltijo pvz), neseniai atgavusios savo valstybingumą ir dabar bijančios jį prarasti. Bet niekur, išskyrus Ukrainą, kur tęsiasi revoliucija ir pilietinis karas, ši baimė nepriveda prie to, kas vyksta Lietuvoje.

Antra, tektoniniai poslinkiai politinėje sąmonėje ir politinėje Lietuvos sistemoje prasidėjo dar iki Ukrainos įvykių – jos pirmininkavimo ES periodo metu, antroje 2013-ųjų pusėje.

Jau tada tapo suprantama, kad lietuviams rinkimuose daugiau nebėra ką rinkti – daugiapartiškumas ir politinė konkurencija formaliai išsaugoma, tačiau faktiškai jokios alternatyvos dabartiniam kursui niekas nesiūlo.

2014 -ųjų vasarą – antrojo Dalios Grybauskaitės inauguracijos momentu — iš taip vadinamų „populistu“, „Tvarka ir Teisingumas“ ir „Darbo partija“, buvo galutinai perimtas politinis subjektyvumas: viešojoje Lietuvos erdvėje jų lyg ir nėra, o jei kartais ir pasisako, tai ta pati Loreta Graužinienė, lyg koks koservatorius, nukreipia bet kokią kalbą apie Lietuvos problemas į pasakojimus apie „imperines“ Putino ambicijas. „Liberalų judėjimas“ galutinai virto TS-LKD filialu, o rinkiminė Lietuvos lenkų akcija, kaip ir priklauso nacionalinėms mažumoms Pabaltijyje, įvardinta penktąja kolona ir trečiu sūnumi Jonu visada gaunančiu į kailį.

Svarbiausia čia – praktiškai visiškai išsitrynė bet kokie skirtumai tarp social-demokratų ir konservatorių, dvejomis Lietuvos partijomis, kurių priešingybių vienybė ir kova suformavo posovietinę Lietuvą ir leido jai vystytis. Dabar gi, jokios priešybių kovos nėra net iliuziškai: buvę antagonistai tapo neatskiriami vieni nuo kitų, lyg dvyniai.

Kažkada vadovavęs LKJS CK skyriui Linas Linkevičius komjaunimo girtuoklysčių Maskvoje metu lakstė alaus vyresniesiems draugams. Dabar Lietuvos URM vadovas nuo social-demokratų Linas Linkevičius siaurose elitinėse grupėse „nešioja“ titulą „imperatorienės pažas viešiesiems ryšiams“. Pasakytų Dalia Grybauskaitė sulakstyti alaus – bėgtų.

Prieš du metus Dalia Grybauskaite suvaidino lemiamą vaidmenį atstatydinant social-demokratų ekonomikos ministrę Birutę Vėsaitę už tai, kad ana išdrįso viešai sukritikuoti prezidentės ir konservatorių „šventą karvę“ Visagino AE projektą, pareiškusi, jog Lietuvai šis projektas nepakeliamas ir niekada neatsipirks. Dabar gi, būtent Birutė Vėsaitė tapo pagrindiniu agitatoriumi už pakartotiną balso teisės Rusijai atėmimą PACE – ir tai ji prieš porą metų buvo laikoma pragmatišku, turinčių sugebėjimų dialogui politiku?

Dabar gi, viskas eina į tai, jog social-demokratai susilies su konservatoriais į politinį vienį formaliai ir galutinai.

Todėl kad, kuo ilgiau rūmams Daukanto aikštėje pavyks išlaikyti aliarminės isterijos laipsnį Lietuvos visuomenėje, tuo aukščiau tikimybė to, jog social-demokratai ir konservatoriai po rinkimų į Seimą ar dar anksčiau sukurs „vaivorykštinę koaliciją“ ir bendrą vyriausybę, galutinai išvalę politinį lauką nuo visų nereikalingų. O 2019-aisiais susitars tarpusavyje, Briuseliu ir Vašingtonu dėl prezidento kandidatūros ir pastatys „runkelius“ prieš faktą – prezidentą gyventojams jie jau išrinko.

Prisidengiant gebelsine propaganda apie „žaliųjų žmogeliukų“ atėjimą ir „Donecko“ ar „Krymo“ scenarijumi Klaipėdoje ar Vilniaus krašte, Lietuvoje bus įdiegta politinė ir ideologinė monopolija. Ji nustatoma tam, kad valdantysis elitas galėtų nuslėpti savo buvusias nuodėmes ir vienu kartu nusimesti visą atsakomybę už „skeletus“ atkakliai išgriūnančius iš spintų.

Vėl gi, visa tai buvo ir iki Ukrainos įvykių. Kai buvo priimamas baudžiamojo persekiojimo įstatymas už „sovietinės agresijos neigimą“ atrodė, jog pirmiausiai jis palies istorikus, rašančius apie 1940-uosius. Nieko panašaus: pirma kriminalinė byla pagal šį įstatymą buvo iškelta „disidentui-atskalūnui“ Algirdui Paleckiui, pareiškusiam, jog 1991 -ųjų sausio 13, į minią prie Vilniaus televizijos bokšto šaudė Landsbergio žmonės. Praėjus trims metams už tą patį tvirtinimą buvo atjungtas Pirmas Baltijos kanalas.

reklama

Šių metų pradžioje, kovos su „rusiška propaganda“ pretekstu, Lietuvoje vėl buvo atjungti rusiški TV kanalai – viename iš jų, tiesiog atjungimo išvakarėse buvo ruošiamasi parodyti filmą-tyrimą apie tarybinę prezidentės Grybauskaitės praeitį ir jos ryšius su KGB (?).

Deja vu: prieš keletą metų iš Lietuvos TV eterio avarine tvarka buvo atsisakytas rodyti Rūtos Janutienės filmas apie Grybauskaitės praeitį. Mūsų dienomis iš EuroParlamento buvo atleistas darbuotojas, išdėliojęs po eurodeputatų pašto dėžutes Janutienės knygą (išverstą į anglų kalbą) „Raudonoji Dalia“.

O 2014 -aisiais lietuvių leidėjams buvo stipriai nerekomenduotina publikuoti Lietuvoje lenkų autoriaus Slavomiro Cenckevičiaus knygos „Plieninės magnolijos dosje“, pašvęstos, vėlgi, Grybauskaitės santykiams su KGB (?). Prieš metus iki to, nuskambėjo skandalas dėl „nutekintos“ DGB pažymos: čia pat išdygo prielaida, kad minimos pažymoje „elitinės rusų žvalgybos pajėgos“ ruošiasi publikuoti esą Lietuvos prezidentės ryšius su „okupacinėmis spectarnybomis“ . Pasikinkę isterijos bangą, pavaldūs Grybauskaitei jėgos struktūrų atstoivai veržėsi į ofisus ir žurnalistų butus, tampė po apklausas politologus, publikavo laikraščiuose atmintines „kaip atpažinti šnipą“.

Visa tai vadinasi Šiaurės Korėja ES sudėtyje – valstybės lygio savivalė ir draudimai kartu su masine propaganda, gąsdinant žmones išorės priešu, fasadine demokratija ir žodžio laisvės ribojimu, kurie pakeičiami ideologiniu diktatu.

Tą pradeda suprasti žmonės jau ir pačioje Lietuvoje, nors vien supratimo gerokai per mažai.

Lietuva ne kartą yra tapusi pasauline lydere pagal savižudybių skaičių. Remiantis naujausia PSO statistika, pagal savižudybių skaičių tarp gyventojų ji užima pirmą vietą Europoje ir penktą vietą pasaulyje. Specializuotose medicininėse bendruomenėse Lietuva turi būtent tokią reputaciją – savižudžių šalis.

Ar verta tuo stebėtis, jei Lietuvos kriminalinės policijos viršininkas sėda prie automobilio vairo su 1,7 promilės spirito kraujyje, o kai jį sustabdo patruliai aiškina, jog gėrė miške su agentu ir pastarasis jam raportavo, jog į Lietuvą juda rusiškieji „žalieji žmogeliukai“?

Arba, kai į Vilniaus rusakalbių mokyklas įsilaužia policija ir pradeda kratą pretekstu įvardijamu kaip valstybės išdavystė, už tai, jog moksleiviai vasarą važiavo ilsėtis į Rusijos vasaros stovyklas?

Arba, kai po Lietuvos įstaigas yra išsiuntinėjama 5 tūkstančiai egzempliorių instrukcijų su paaiškinimais, ką daryti rusiškosios okupacijos atveju. Esant tokiam psichologiniam spaudimui telieka tik arba tikėti ir rausti kieme bunkerį, arba neišlaikius spaudimo psichikai baigti gyvenimą savižudybe, arba emigruoti į Jungtinę Karalystę.

Tačiau, savo politika lietuviškoji vadovybė ne tik daro žalą visiems be išimties lietuviams – savo politika ji paverčia Lietuvą iš savižudžių šalies į šalį-savižudę.

Lietuva, tik pagalvoti reikia, tapo vienintele pasaulyje šalimi, oficialiai tiekianti Ukrainai ginklus. Visą
šį karo Donbase laiką lietuvių diplomatija siekė paversti šį karą į plataus mąsto mėsmalę Europos centre panaudojant visas įmanomas masinio poveikio priemones. Dalia Grybauskaitė 2014-ųjų pavasarį leido galimybę panaudoti prieš Rusiją Penktą NATO statuto straipsnį, kalbantį apie kolektyvinį agresoriaus atakos atrėmimą, kaip priemonę kovoje už Ukrainą. Ji iš tiesų nori karo netoli Rusijos sienos, o gal ir dalyvaujant jame Lietuvai?

Grybauskaitė savo isteriškai-įracionaliais veiksmais kelia grėsmę visai Lietuva.

Ir viskas, ką bedarytų prezidentūra bei kiti lietuviškosios politikos subjektai, veda link Lietuvos mirties – arba greitos, arba lėtos, tačiau neišvengiamos.

Ekonomika palaipsniui griūva veikiant rusiškosioms ir antirusiškoms sankcijoms, po eilinių pareiškimų apie tai, jog Rusija – „teroristinė valstybė“ bankrutuoja pervežėjai, absoliuti dauguma jaunimo nori išvažiuoti iš šalies, aerouostuose išvykstančių į Airiją emigrantų eilės, mirtingumas lenkia gimstamumą – visi demografiniai rodikliai neigiami. Nepriklausomybės atkūrimo metu Lietuvoje gyveno 3,7 milijono žmonių. Per 20 metų ši šalis prarado milijoną, o žmonės kaip ir anksčiau išvyksta arba miršta.

Susidaro įspūdis, jog Lietuva paprasčiausiai užprogramuota savisusinaikinimui, kad tai įdėta lietuviškoje kultūrinėje matricoje. Ir nėra jokio recepto, kaip išgydyti šią traumuotą apsėstą naciją nuo suicido (savižudybės) sindromo.

šaltinis: rubaltic.ru