Didžioji judėjų revoliucija Rusijoje

Judėjų revoliucija Rusijoje buvo ruošiama kapitaliai. Į ją Amerikos judėjai dėjo dideles viltis ir didžiulius tais laikais pinigus — apie du šimtus milijonų dolerių. Labai jau jie norėjo pavergti Rusiją ir sunaikinti rusų liaudį, jos kultūrą, tradicijas, pačią seniausią kalbą. Pinigai „revoliucijai” plaukė įvairiais kanalais. Ir per Europą, ir tiesiai — per „auksinius” judėjų kurjerius. To patvirtinimui tarnauja realūs finansiniai dokumentai, kurie yra tiesiogiai susiję su Niujorko Birža. Už tuos pinigus „kovotojai” už liaudies laimę labai plačiai gyveno imigracijoje, spausdino ir į Rusijos Imperijos teritoriją siuntė kurstomąją literatūrą, lapelius, brošiūras. Pirko ir kontrabanda į Rusijos Imperijos teritoriją siuntė ginklus, ruošė ir finansavo teroristinius aktus, žudė jiems trukdančius valstybinius ir politinius veikėjus. Priminsiu, kad revoliucijos momentui, bolševikų partija savo gretose priskaičiavo tik DVIDEŠIMT PENKIS TŪKSTANČIUS NARIŲ, kurių didžioji dauguma buvo judėjai, o tie nedaugelis, kuriems „nenusišypsojo laimė” gimti judėjais, turėjo žmonas judėjas. Taip kad, galima pasakyti, kad jie tapo judėjais per savo vaikus ir išduodami savo tautą. Beveik visi iš tų dvidešimt penkių tūkstančių buvo profesionalūs revoliucionieriai ir gyveno užsienyje už savo „brolių”, amerikiečių judėjų pinigus.

Žinoma, amerikiečių judėjų pinigai buvo naudojami ir kitų politinių partijų ir judėjimų išlaikymui, kurių tikslas ardyti Rusijos Imperiją iš vidaus. Tų partijų vadovai, kaip ir daugelis jų narių, vėl gi, buvo judėjų kilmės. 1916 metais daugelis laikraščių ir žurnalų, kurie buvo leidžiami Rusijos Imperijoje, priklausė arba buvo kontroliuojami vis tų pačių judėjų. Judėjai stipriai ruošėsi smūgiuoti Rusijai. Išorinis smūgis buvo Pirmasis Pasaulinis karas. Bet po pergalių Rytų fronte 1916 metų pavasarį ir vasarą, Rusijos Imperijai buvo suduotas dar ir vidinis galingas smūgis. Apsiginti nuo vienu metu suduotų išorinių ir vidinių smūgių, Rusija jau nebegalėjo. Be to, išorinis smūgis, kuris buvo suduotas pirmu, buvo puiki priedanga vidiniam smūgiui.

Su išoriniu smūgiu daugiau ar mažiau viskas aišku, dabar išsiaiškinkime su vidiniu smūgiu. Kaip jau buvo minėta anksčiau, dėka S.J. Vitte ir kitų panašių veikėjų veiksmų, Pirmojo Pasaulinio karo pradžiai judėjai užgrobė dominuojančią padėtį visoje eilėje Rusijos Imperijos ekonomikos sričių. Pagrindinai jie kontroliavo susisiekimą geležinkeliu, produktų tiekimą frontui ir taikiems gyventojams. Ir, jeigu su tiekimu frontui valdžia gana greitai išsiaiškino ir įvedė tvarką, tai su tiekimu taikiems gyventojams reikalai ne taip gerai ėjosi. Priminsiu, kad iki Pirmojo Pasaulinio karo Rusijos Imperija ne tik pati save maitino, bet ir trečdalis pasaulio produktų eksporto teko Rusijai. Caro vyriausybė tikėjosi karo ir buvo sukaupusi didžiules atsargas, tame tarpe ir maisto produktų. Todėl, jeigu viskas būtų vykę taip, kaip turėjo būti, jokios revoliucijos nebūtų įvykę. Tą kartą judėjams nepasisekė su oro sąlygomis, kaip tai įvyko Persijoje V m.e. amžiuje per vizirio Mazdako sukilimą, už kurio stovėjo Persijos judėjų diaspora. Tada judėjai pasinaudojo gamtinėmis ir oro sąlygomis, kurios sukėlė badą ir gyventojų masių nepasitenkinimą. Tuo pasinaudodami, jie įsiutusius žmones nukreipė prieš Persijos aristokratiją, nes sugebėjo meistriškai sukurstyti aistras dėl bado, ir visų nelaimių kaltininkais paskelbė aristokratus. Judėjai iškėlė lozungą, kad visi žmonės broliai, tarpusavyje lygūs, kad turtas — blogis, ir, kad tą turtą reikia atimti iš turtingųjų r po lygiai padalinti vargšams. O kad tam reikia nužudyti labai daug žmonių, įskaitant moteris ir vaikus, tai „aukščiausias” tikslas pateisina bet kokias aukas (tai kažkodėl neliečia pačių judėjų, bet, jeigu kas nors dėl vienų ar kitų priežasčių užmuša judėjus, tai jie iš karto pradeda šaukti apie genocidą). Kas iš to gavosi, jau buvo aprašyta anksčiau. Judėjų suorganizuoto perversmo Persijoje metu, jie ištobulino manipuliavimo liaudies masėmis metodus. Jie tada suprato, kad tik sunkiu žmonėms metu, kai jie kenčia dėl nepriteklių karo ar gamtinių kataklizmų metu, kada žmonės priversti kovoti už išlikimą, ir instinktai pradeda valdyti žmones, tik tokiu metu įmanoma manipuliuoti žmonių masėmis, ir, sumaniai juos nukreipiant, galima juos priversti daryti tai, kas naudinga judėjams.

reklama

Būtent tokiose situacijose lengviausiai valdyti žmonių mases, būtent tokiose situacijose lengviausiai panaudoti psi ginklą tose pačiose liaudies masėse. Judėjams pavyko sukelti karą ir į konfliktą įtraukti Rusijos Imperiją, bet netikėtos 1916 metų pavasario ir vasaros pergalės Pietvakarių fronte sumaišė visas kortas. Ir, jeigu iki tol „rusiška” liberalioji spauda (kuri iš tikrųjų priklausė judėjams) pylė purvus, tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme, ant caro vyriausybės, kaltino ją visomis įmanomomis ir neįmanomomis nuodėmėmis, tam sėkmingai panaudodavo nesėkmes Pirmojo Pasaulinio karo pradžioje, tai po Brusilovo prasiveržimo ir su tuo susijusių įvykių, jų purvina propaganda jau nebeveikė. Tada atėjo metas prieš numatytą laiką paleisti vykdyti judėjų revoliucijos planą. Bet Pirmojo Pasaulinio karo metai nebuvo nederlingi, jokių gamtinių kataklizmų nevyko, kuriuos judėjai būtų galėję panaudoti savo tikslams. Bet tai jų nesustabdė.

Daugelį Rusijos Imperijos geležinkelių kontroliavo judėjai. Jie patys pagrindinai kontroliavo ir krovinių judėjimą geležinkeliais. Be to, judėjai taip pat kontroliavo ir tiekimą frontui, ir tiekimą taikiems gyventojams. Ypatingai nuo jų tiekimo priklausė didelių miestų gyventojai, pirmiausiai — Sankt-Peterburgo ir Maskvos. Ir tada judėjai nutarė taip jiems reikalingą situaciją sukurti dirbtinai. Jeigu gamta nenorėjo padėti jų reikaluose, jie nutarė patys sau padėti ir susikurti tam palankią situaciją. Artėjo ruduo ir žiemos pradžia. San-Peterburgo gyventojai ypatingai priklausė nuo tiekimo. Miestą supanti gamta neleido gauti pakankamo kiekio produktų, kad galėtų maitintis visi gyventojai. Pagrindinę masę miestui reikalingų produktų atveždavo geležinkeliais. Tiekimą ir produktų atgabenimą kontroliavo judėjai, todėl jie norimo tikslo nusprendė pasiekti gana paprastu būdu. Judėjai-šeimininkai įsakė sustabdyti ešelonus, kurie ėjo į sostinę ir kitus stambius šalies miestus...  ir klausimas išspręstas.

Elevatoriai ir sandėliai lūžo nuo produktų, ant atsarginių geležinkelio bėgių stotyse stovėjo pilni produktų ešelonai, o sostinėje ir kituose stambiuose Rusijos miestuose produktai „tirpo”. Viskas buvo tiksliai apskaičiuota. 1917 metų pradžioje sostinėje ir kituose stambiuose miestuose prasidėjo badas. Kainos už maisto produktus „šovė” į viršų. daugelis miesto gyventoju neišgalėjo nusipirkti ir būtiniausių produktų. Atsirado didžiulės eilės prie duonos ir kitų maisto produktų. Iš tos dirbtinai sukeltos situacijos judėjai dar uždirbo ir didžiulius viršpelnius. Ir kai badas miestuose pasidarė rimta problema, tarp eilėse stovinčių žmonių pasirodė judėjų agitatoriai. Tai vienur, tai kitur, eilėse prie duonos stovintiems žmonėms pašnibždomis būdavo pranešama, kad visos tos padėties priežastis — carinė vyriausybė. Kad būtent carinė vyriausybė įvėlė šalį į kraupų karą, kai frontuose žūva jų jauni vaikinai, o užnugaryje žmonės tinsta iš bado ir t.t., ir t.p. …

Šiuo atveju primenu Lenino žodžius apie revoliucinę situaciją. Jis kalbėjo, kad revoliucinė situacija susidaro tada ir tik tada, kai viršūnės nebegali po senovei gyventi, o apačios to nenori! Ir kad būtų kaip „reikia”  prireikė tik „nedidelės” pagalbos, kad apačios nebenorėtų po senovei gyventi, o viršūs nebegalėtų. 1905 metų sausio 9 dieną provokatorius popas Gaponas išprovokavo liaudies eitynes prie Žiemos rūmų su peticija carui, tuo metu, kai caro ten ir nebuvo. Caras buvo gyvenvietėje Carskojė Selo, kurioje buvo aukščiausiojo valdovo būstinė. Reikiamu metu iš minios nuaidėjo provokatorių paleisti šūviai į užkardą, kur stovėjo sostinės garnizono kariai ir į kazokus, ir... tuojau pat nuaidėjo atsakomieji šūviai. Iš tos provokacijos judėjų liberalioji spauda išpūtė pasaulinio masto problemą kaip pačioje Rusijoje, taip ir už jos ribų. Išpūtė pasaulinio mato problemą, nors pagal karo meto įstatymus, bet kokios masinės eitynės buvo draudžiamos, ypač netoli valstybinių objektų. Ir toks draudimas egzistavo visose valstybėse, kurios buvo įtrauktos į tą karinį konfliktą. Tikriausiai neverta pasakoti, kokiems kovotojams-provokatoriams priklausė šūviai į vyriausybinę užkardą. „Aistros” ir toliau kaito. Tai pasitarnavo judėjams, ir buvo pretekstas  pradėti 1905-1907 metų judėjų revoliuciją ir pradėti klibinti Rusijos Imperijos „pastato akmenis”. 1917 metais „revoliucionieriai” „išplėtė” savo metodų arsenalą. Frontuose tarp kareivių buvo platinami lapeliai apie badą užnugaryje, bolševikų agitatoriai už viską vertė kaltę carinei santvarkai ir monarchiniam valdymui…

reklama

Dėl to, ir dėl daugelio kitų dalykų, įvyko buržuazinė vasario revoliucija. Bet ji organizatoriams  neatnešė norimų rezultatų. Ir nors Laikinojoje Vyriausybėje ir buvo daug judėjų, bet norimo tikslo jie pasiekti nesugebėjo. Rusija nesugriuvo, net revoliucija nesukėlė reikalingo chaoso. Kariai frontuose ir toliau kovėsi su priešais, niekas po namus neišsilakstė, kaip to buvo laukta. Būtent todėl prireikė antrojo judėjų revoliucijos etapo. Ir čia scenoje pasirodo gerai daugeliui JAV gyventojų žinomas avantiūristas ir perėjūnas, toli gražu, ne iš vargšų, judėjas Leibas Davydovičius Trockis (tikrasis to žmogaus vardas ir pavardė — Leiba Bronšteinas). Jis gimė 1979 metų spalio 27 dieną (lapkričio 7 d.)  turtingo žemvaldžio šeimoje iš judėjų kolonistų Chersono gubernijos Elizavetgradsko apskrities Janovkos kaime (užmuštas 1940 metų rugpjūčio 21 dieną Koiokane, Meksikoje). Leiba Bronšteinas iš emigracijos į Rusiją grįžo 1917 metų gegužyje. Bet mažai kas žino, kad prieš grįžtant į savo istorinę Tėvynę, „paprastas” imigrantas turėjo ilgas valandas trukusį pokalbį su Amerikos prezidentu Tomu Vudro Vilsonu (1913-1921), po ko susitiko su vienu iš stambiausių JAV bankininkų Jakobu Šiffu ir iš jo pagal raštelį gavo DVIDEŠIMT MILIJONŲ DOLERIŲ AUKSU! Būtent su tuo pačiu Jakobu Šiffu, kuris suteikė japonams kreditą DVIEM ŠIMTAMS MILIJONŲ DOLERIŲ, kad šie galėtų kariauti su Rusijos Imperija, ir to karo tikslas buvo sukelti ekonominę ir politinę suirutę Rusijoje. Būtent su tuo pačiu Jakobu Šiffu, kuris finansavo ir PIRMĄJĄ JUDĖJŲ REVOLIUCIJĄ 1905-1907 m.m.! Būtent Jakobo Šiffo statytiniu buvo finansų ministras, o vėliau ir Rusijos Imperijos premjer-ministras, grafas S.J. Vitte. Geri „tarnai” buvo Rusijos Imperijoje! Tai štai, tas pats judėjas Jakob Šiff davė pinigų Leibai Bronšteinui (Trockiui) ir prie pinigų dar davė priedą, 276 judėjų smogikus iš Niujorko rytinio rajono, ir dar davė ešeloną su ginklais, kurį pavadino „Christiana”. Įdomus ir tas faktas, kad tada, kai Bronšteiną ir Ko. buvo sulaikę Kanados pasieniečiai, prireikė asmeniško JAV prezidento Tomo Vudro Vilsono įsikišimo, kad kanadiečiai juos paleistų. Žinoma, Jakob Šiff buvo ne vienintelis, kartu su juo prie Rusijos Imperijos reikalų nagus prikišo ir judėjas Feliksas Verbergas, ir judėjas Otto Kanas, ir judėjas Morimer Šiff, ir judėjas Serli Chakauer. Ir, žinoma, neapsiėjo ir be Rotšfildų bankinio namo. Įdomu ir tai, kad nei Bronšteinas, nei iš Niujorko atvykę judėjų smogikai, jokios „revoliucinės” veiklos prieš amerikiečių kapitalistus nevykdė, atvirkščiai, jie su jais „bičiuliavosi”. Judėjas Leiba Bronšteinas „buvo pažįstamas” su vienu turtingiausiu tuo metu judėju — Jakobu Šiffu, ir „kažkodėl” klausė jo įsakymų, kaip ir 276 judėjų smogikai, kurie net nemokėdami rusų kalbos, išvyko kartu su Leiba Bronšteinu (Trockiu) į tolimą Rusiją kovoti su prakeiktais buržujais už rusų proletariato „laimę”!

Tiesa, visą rusų proletariatą — profesionalius darbininkus — bolševikai išnaikino pirmiausiai. Ir tai padarė dėl vienos paprastos priežasties. Rusijoje profesionalūs darbininkai gavo labai geras algas, jų vaikai lankė vaikų darželius, o ilsėjosi jie Kipre ir Italijoje. Todėl judėjų revoliucionieriai negalėjo leisti tiems „nesusipratusiems” darbininkams patiems atstovauti savo interesus ir savanoriškai užsikrovė sau tą „naštą” ir pradėjo „ginti” jų interesus. O kad „nesusipratę” darbininkai netrukdytų savo „kvailomis” kalbomis apie tai, kaip jie gerai gyveno prie „prakeikto” carizmo, profesionalius darbininkus pirmiausiai ir išpjovė kartu su šeimomis. Įdomu ir tai, kad „proletarinė” revoliucija (skaityk — judėjų perversmas) įvyko naktį iš spalio 24 į 25 (lapkričio 7) 1917 metais, ir ta diena buvo Leibos Bronšteino (Trockio) gimimo diena. O judėjas Uljanovas (Leninas) pasakė savo garsiąją frazę: „…vakar buvo dar per anksti, o rytoj būtų buvę per vėlai…”.

Bolševikams užgrobus valdžią, buvo plėšiama rusų tauta ir liejamas milijonų rusų žmonių kraujas. Pagal pačius kukliausius paskaičiavimus, tik per Pilietinį karą Rusija prarado tris milijonus septynis šimtus aštuoniasdešimt tūkstančių žmonių! Ir tai neskaitant tų, kurie žuvo Pirmojo Pasaulinio karo metu! Manau, kad neverta kalbėti apie tai, kokios tautybės buvo tie žuvusieji! Po to, kai judėjai užgrobė valdžią Rusijoje ir po Pilietinio karo, jų praliejamo kraujo upės ne tik kad nenuseko, bet virto galingais srautais. Judėjai pradėjo RUSŲ LIAUDIES GENOCIDĄ. Iš pradžių jie sunaikino rusų aristokratiją ir dvarininkiją kartu su rusų buržuazija ir inteligentija, vėliau geriausią rusų valstietijos dalį. O vėliau bet kokia dingstimi naikino pačias geriausias rusų liaudies jėgas. Pagal pačius kukliausius skaičiavimus, per tarybų valdžios gyvavimo metus Rusija prarado ŠEŠIASDEŠIMT MILIJONŲ PENKIS ŠIMTUS PENKIASDEŠIMT AŠTUONIS TŪKSTANČIUS ŽMONIŲ! Tai — pačiais kukliausiais skaičiavimais, ir tai — tik TIESIOGINIAI PRARADIMAI! O tariamus praradimus sunku net paskaičiuoti. Kad būtų suprantamiau, teisingiau būtų paaiškinti, kas stovi už pasakymo tariami praradimai. Tariamais praradimais suprantame negimusius žuvusių ir sunaikintų žmonių vaikus, jų anūkus ir proanūkius, kurie galėjo gimti ir užaugti per tuos septyniasdešimt tarybų valdžios metų. Tariami Rusijos praradimai sudarytų keletą šimtų milijonų žmonių, ir pagrindinė tų tariamų praradimų masė teko rusų tautai. Be to, iki pat šaknų buvo pjaunama geriausia rusų tautos genetika.