Apie žmones ir didvyrius: Kodėl žmonės nėra didvyriai, o didvyriai nėra žmonės…

Neabejoju, kad šis įrašas bus vienas kontroversiškiausiai vertinamų mano įrašų. Ir neabejoju, kad po to tik padaugės sąmokslo teorijų dėl darbo Kremliui.

Bet jei Kremlius kovoja už žodžio laisvę, tai dirbsiu jam su malonumu. Ir netgi nemokamai.

Nes man svarbu ne pavadinimai, o esmė.

Iš tikrųjų pastarosios dienos buvo sukrečiančios.

Mačiau, kaip įvairūs asmenys, įskaitant politikus, siūlo išradingiausius susidorojimo su keliais žinomais visuomenėje asmenimis būdus.

Pirmuoju atveju visuotinio linčo auka tapo neabejotinai talentingiausias Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius. Svarstyta boikotuoti jo renginį, stovėti su paniekinančiais plakatais prie įėjimo, nebepirkti jo kuriamų rūbų ir pan. Ne daug trūko iki siūlymų susidoroti fiziškai, ko, matyt, pabijota vien dėl galimų sankcijų.

Tačiau užtat seksualinė orientacija išjuokta ne vieną kartą. Ypač to „liberalaus jaunimo“, kuris kovoja už toleranciją, demokratiją ir pan. Teisingiems žmonėms, žinoma. Ne Statkevičiui.

Kiek pastebėjau, daug kas piktinosi iš inercijos, gerai sau nė neatsakę į klausimą, ką būtent tokio blogo tas žmogus padarė. Oficialiai blogai buvo pats faktas, kad davė interviu Sputnik, kuris tariamai ar tikrai yra finansuojamas Kremliaus.

Na ir ką? Rusijos ambasada irgi finansuojama Kremliaus. Bet ar mes persekiojame žmones, besikreipiančius į Rusijos ambasadą?

reklama

Visgi, drįstu įtarti, kad tikroji problema buvo ne Sputnik, kurio pavadinimą daug kas pirmą kartą išgirdo minėto skandalo metu, bet Prezidentės paminėjimas greta kitų politikų, kuriuos reiktų pakeisti.

Andrius Tapinas padarė žiauriai gudrų ėjimą, nuslėpdamas tikrąsias pamazgų pylimo priežastis ir pateikdamas tariamas – neva neteisingas yra pats leidinys.

Galiu beveik garantuoti, kad, jei nebūtų paminėta Prezidentė, tokio skandalo nebūtų buvę.

Nes Prezidentė yra naujųjų laikų Lietuvos didvyrė. Apie ją gerai arba nieko.

Kitas atvejis dar įdomesnis – rašytoja, kurios neskaitau – Rūta Vanagaitė – kadais tikusi į teisingo Tapino kompaniją, pūstelėjo priešais vėją ir buvo sutrinta į miltus – per kelias dienas jos knygų, tų pačių, kurias pristatinėjo pats teisingasis A. Tapinas, nebeliko lentynose.

Kas svarbiausia, ne tik tos „neteisingos“, bet visų, t.y. ji kaip rašytoja tiesiog išbraukta iš Lietuvos istorijos. Per dieną.

O priežastis atvira – netinkamai atsiliepė apie didvyrį Adolfą Ramanauską – Vanagą.

Skirtumas tarp Vanago ir Prezidentės yra toks, kad jis jau miręs, taigi, jį galima dievinti atvirai ir tai neatrodo taip liguista kaip tuo atveju, jei verktume gatvėse dėl Prezidentės kaip kokioje Šiaurės Korėjoje.

Visgi, ar mūsų reakcija taip jau stipriai skiriasi nuo šiaurės korėjiečių?

Dėl ideologinių dalykų, dėl istorijos, kurios niekas iš tikro patikrinti negali, dėl svetimų žmonių, kurių dauguma mūsų nepažįsta ir nepažins, pulti trypti du gyvi žmonės. Su tokia aistra ir pasimėgavimu, kad neabejoju – jei tai būtų leista, būtų pereita ir prie fizinių bausmių.

Daug tautiečių mielai užvažiuotų į snukį Vanagaitei arba Statkevičiui. O esant galimybei gal net ir sudegintų ant laužo.

Jiedu užkliudė neliečiamybes – vienas menamą, o kitas tikrą didvyrį. Jiedu pasikėsino į tai, ko Lietuvoje neva nėra, – vieną vienintelę tiesą.

Nes nuo tada, kai Lietuvą ištiko visuotinė psichozė „rusai puola“ (konservatoriai turėtų ant kelių dėkoti Putinui už jo sprendimą dėl Ukrainos), Lietuvoje įsivyrauja cenzūra. Kuo toliau, tuo atviresnė.

Ir tą cenzūrą įgalina tie patys piliečiai, kurie mano, kad žodžio laisvė apima tik jų žodžio laisvę. Kad teisė kalbėti reiškia… teisę kalbėti vieną tiesą.

reklama

Istoriškai dauguma autoritarinių arba totalitarinių režimų arba ateina per cenzūrą, arba įveda cenzūrą, kai tik įsitvirtina valdžioje. Cenzūra yra pats galingiausias demokratijos priešas. Sunkiausiai įveikiamas.

Bet akivaizdu, kad Lietuva bręsta atvirai cenzūrai. Iš baimės nepagarbiai atsiliepti apie didvyrius – tiek gyvus, tiek ir mirusius. Iš baimės išgirsti daugiau nei vieną nuomonę.

Kas įdomu, kad Statkevičiaus atveju itin akcentuota Kremliaus galimybė pasinaudoti ta informacija (kas šiaip absurdiška, nes visa ta informacija laisvai prieinama – jis neatskleidė valstybės paslapties). Tuo tarpu Vanagaitės atveju akcentuotas… kultas. Partizanų kultas. Nepagarba autoritetams.

Pamenu, dar mokykloje viena mokytoja neoficialiai užsiminė, kad partizanai daug blogybių pridarydavo, bet dabar apie tai kalbėti negalima, o jau egzamine tai išvis – gink Die neužsiminti. Vėliau tą girdėjau ne kartą iš daugybės skirtingų žmonių.

Vis dar gyvi amžininkai, nukentėję nuo partizanų. Šios grupės žiaurumą liudija ir įvairūs rašytiniai duomenys.

Objektyviai, partizanai iš esmės neturėjo mūšių su kombatantais (kariais), jie nepasiekė jokių reikšmingesnių valstybingumui pergalių. Jų veikla, deja, daugeliu atvejų buvo nukreipta į civilius.

Tai – liūdnas faktas, kurio dabar niekas nebenori garsiai minėti, nes… Jie – didvyriai. Neliečiamieji. Neteisiamieji,

Bet ar būna žmonių, kurie neklystų, viską darytų teisingai ir gerai? Ypač karo sąlygomis? Manau, kad niekas tokių nepažįsta.

Čia ir yra tas esminis žmonių skirtumas nuo didvyrių – žmonės nėra tobuli.

Didvyriai yra.

Bet ar buvo nors vienas didvyris, kuris… nebuvo žmogumi?

Aš neneigiu teisingo partizanų siekio, bet negaliu užsimerkti prieš tai, kad būdai ne visados buvo pateisinami.

Aš nežinau, ar Vanagas priklausė KGB, bet aš galėčiau apie tai paskaityti, net jei tai man atrodytų nesąmonė.

Esu skaičiusi Bibliją. Ketinu skaityti Koraną.

Ne dėl to, kad esu tikinti, o dėl to, kad man įdomu, kokie yra katalikų arba musulmonų argumentai. Man įdomu kitokia nei mano paties pasaulėžiūra.

Žmogus gali tobulėti tik tada, kai jis gauna pačią įvairiausią informaciją ir pats ją įvertina kaip patikimą arba kaip ne. Cenzūra neskatina tobulėjimo. Cenzūros esmė – riboti informacijos prieinamumą, deklaruojant žmogaus – įsiskaitykite – negebėjimu tinkamai tos informacijos įvertinti. T.y. cenzūra iš esmės teisinama… žmonių kvailumu.

Ir, deja, paskutines kelias dienas tauta tiesiog žiba šiuo klausimu. Nesusimąstydami apie tai, kas bus toliau, kokia dar informacija gali būti uždrausta kaip „netinkama“, didelė dalis visuomenės palaiko iš esmės atvirus susidorojimo su kitokia nuomone, su laisvu žodžiu atvejus.

Mano širdis kraujuoja.

Nes nematau aš laisvo, atsakingo, mąstančio piliečio.

Matau bliaunančią avių minią, kuri šlykščiausiais būdais išlieja įniršį… vinimis į laisvo žodžio kapą.