Draugiškas fašizmas arba tikrasis kapitalizmo, žmogišku veidu, snukis

- Aš bijau, jūs pasigavote Kapitalizmą...

Jau ne pirmus metus daugybė politikos analitikų kalba apie fašizmo grėsmė JAV ir ES. Kalba, savaime aišku, eina ne apie koncentracijos stovyklas, dujų kameras, masines deportacijas, turto konfiskacijas ir panašiai, kaip tai buvo nacių Vokietijoje. Šių šalių visuomenėms jau seniai kelia nerimą ta didžiulė galia, kurią įgijo korporacijų ir politinės biurokratijos sąjunga, kurią remia jėgos struktūros, pradedant policija ir armija, baigiant privačiomis karinėmis kompanijomis. Kalba eina apie naują socialinę-politinę ideologiją. Jos esmė yra lygiai tokia pat totalitari kaip XX amžiaus nacizmas, tačiau piliečius savo ir svetimose šalyse ši ideologija veikia švelnesniais metodais.

Kontroliuojama visuomenė, auksinis milijardas, korporatokratija, globalinė oligarcjika. Didysis Brolis, elektroninis konclageris – šie terminai, sekę vienas po kito, įvardija Vakarų civilizacijos ritimąsi į savotišką globalų pilietinį panoptikumą, kur nuo paprastų rinkėjų valios jau mažai kas bepriklauso, kur paprasti žmonės tapo sraigteliais technokratinėje priespaudos mašinoje. Tarp kitko, panoptikumas – tai kalėjimas, pastatytas pagal specialų projektą. Pirmą kartą jis buvo pasiūlytas anglų filosofo radikalo Džeremio Benamo. Panoptikumo esmė yra ta, kad kameros su kaliniais tokiame kalėjime išdėstytos ratu, o rato viduryje – stebėjimo punktas. Kamerų sienos permatomos ir kiekvienas kalinys matomas iš centrinio punkto, o pats prižiūrėtojas paslėptas nuo kalinių žvilgsnių ir jie nežino – stebi juos šiuo konkrečiu momentu, ar nestebi, dėl ko jie yra priversti visą laiką save kontroliuoti.

Politinių mokslų profesorius, Bendrosios sistemų teorijos tyrimų draugijos prezidentas ir valstybės tarnautojas Bertramas Maironas Grosas dar 1980 metais įvedė į politinį leksikoną terminą „draugiškas fašizmas“. Mokslininkas pavartojo jį JAV atžvilgiu – Gross B.M. Friendly fascism: the new face of power in America, išpranašavęs tokiu būdu naują totalitarios politikos formą.

Skirtingai nei „įprastas fašizmas“, kuris žinomas iš visos eilės Europos valstybių istorijos, draugiškas fašizmas veikia gerokai subtiliau.

Jis naudoja priespaudos technologijas netiesiogiai, teisindamas priespaudą būtinybe ginti žmogaus teises, pilietines laisves ir tuo pačiu griaudamas tradicines visuomenės vertybes (ryškus pavyzdys – vienalyčių santuokų legalizavimas ir sodomijos bei iškrypimų problemos politizavimas). Grosas priskiria naujai fašizmo rūšiai septynias pagrindines kategorijas:

reklama

1. Valdžios struktūros tipas. Tai stambaus kapitalo susiliejimas su valstybiniu aparatu. Susiformuoja nauja technokratinė ideologija, kuri pasireiškia kaip pažangesnis menas valdyti ir kvailinti piliečius. Prancūzų filosofas Gi Deboras šiek tiek anksčiau pavadino naują politinių procesų valdymo tipą spektaklio visuomene, kur už įpirštų patrauklių vaizdinių paslėptos realios prasmės.

2. Opozicijos slopinimo metodas. Slapta ardomoji veikla, pasireiškianti kaip manipuliavimas demokratiniais mechanizmais ir žmogaus teisėmis, o taip pat partijų veiklos kontrolė. Votergeito skandalas, privertęs atsistatydinti Niksoną, akivaizdžiai pademonstravo, kad tokio pobūdžio veikla buvo praktikuojama Amerikoje jau aštuntame dešimtmetyje.

3. Neparankių žmonių sunaikinimo metodas. Tiesioginis teroras kombinuojamas su slaptu teroru – etninių konfliktų kurstymu, begalės „išorės grėsmių“ ieškojimu, masinių neramumų organizavimu. Įvykiai Europoje ir kitose šalyse akivaizdžiai demonstruoja, ką gali nuveikti draugiško fašizmo lobistai, pasitelkę į sąjungininkus trockistus, anarchistus, etnoseparatistus, migrantus ir pseudokultūros veikėjus.

4. Įtikinimo metodai. Informacinis karas, kurį paaštrina aukštų technologijų kontrolės ir sekimo priemonės. Karo tikslas – priversti paklusti elito protus ir paralyžiuoti mases. Tai ir TV, ir interneto technologijos su visais socialiniais tinklais, už kurių stovi kariškių ir politikų tandemas, tai ir įvairiausios stebėjimo sistemos, nuo video kamerų gatvėse iki palydovų. Tai ir daktiloskopiniai bei kiti biometriniai duomenys, jau tapę norma ES ir JAV. O Holivudo žvaigždės, dainininkai, sportininkai ir kitos įžymybės neįkyriai padės žmonėms pasirinkti (pavyzdys – neva spontaniškas Andželinos Džoli noras pašalinti krūtis. Už šio poelgio akivaizdžiai stovi farmacijos gigantų interesai).

5. Paskatinimo metodai. Dozuoti apdovanojimai, tokie kaip pareigybės ir stambios sumos elitui; profesionalus augimas, vartotojiškų teisių išplėtimas kai kurioms gyventojų grupėms; socialinio aprūpinimo sistema plačiosioms masėms. Su sąlyga, kad visi „gerai elgsis“. Tokie metodai žinomi kaip, tarkime, „lobizmas“, „socialinis liftas“, „modernizacija“ (nors pastaruoju metu masių interesų, netgi joms „gerai elgiantis“, kaip taisyklė jau nebepaisoma, kadangi slopinimo ir manipuliavimo aparatas tapo pakankamai galingas).

6. Dėmesio nukreipimas pasireiškia kaip įvairiausi „paguodos“ būdai – seksas, psichoaktyvios medžiagos, religinės sektos, o taip pat alkoholizmas, azartiniai žaidimai, sporto rungtynės ir itin žiauraus smurto scenos. Vakaruose visa tai jau tapo norma ir dabar aktyviai diegiama kitose pasaulio šalyse. TSRS tokie metodai buvo vadinami buržuazinės kultūros elementais, o disidentai šlovino juos ir reikalavo „duonos ir reginių“. Po 1991 metų visi potarybinių šalių gyventojai gavo galimybę savo kailiu patirti visus šiuos „malonumus“.

7. Sistemos gyvybingumo tipas – vidinis gyvybingumas ir atsparumas, pagrįstas kruopščiai apgalvota karine ekspansija, egzistuojančią politinę sistemą sutvirtinančiomis reformomis, daugiasluoksnę nepatenkintų asmenų kooptacija ir politine masių apatija. Amerika – akivaizdus šios sistemos pavyzdys su visomis tomis karinėmis kampanijomis, nors ir visa eilė ES valstybių pastaruoju metu pasižymi sugrįžimu į neokolonializmą (pavyzdys – prancūzų kariškių operacijos Malyje, NATO kariuomenė Libijoje, Afganistane, Irake).

Reikia pažymėti, kad pats Grosas nepateikė patarimų kaip kovoti su šia neofašizmo forma ir netikėjo marksizmo idėjomis, tokiu būdų jis buvo skeptikas planetos ateities atžvilgiu.

Pakankamai ženklus yra tas faktas, kad lankydamasis TSRS Perestroikos laikais, Grosas pakankamai aiškiai išpranašavo kuo visa tai pasibaigs, pažymėdamas, kad „pradėjusi nuo susižavėjimo Perestroika, tarybinė televizija baigs tapusi antrankiais, skirtais smegenims“.

Naujasis fašizmas bus fašizmas su šypsena – iš pažiūros simpatiškas ir mielas. Tačiau dėl to nepasikeis jo esmė ir prasmė. Kas ir atsitiko iškilus į valdžią Jelcinui liberalių reformų pradžioje.

Beje, Grosas įvedė į apyvartą dar vieną artimą „drauguškam fašizmui“ terminą – taip vadinamą priklausomą fašizmą, kuriam priskyrė Amerikos remiamus režimus Salvadore, Haityje, Argentinoje, Čilėje, Pietų Korėjoje, Filipinuose ir kitose šalyse XX amžiaus antrojoje pusėje. Šiuo aspektu įvairių veikėjų tvirtinimai, kad Ukrainoje, valdant Juščenkai ar Gruzijoje, valdant Saakašviliui buvo įvestas fašizmas, visiškai įsipaišo į loginę Groso schemą, tiktai su viena pataisa: tai buvo draugiškas ir priklausomas fašizmas tuo pat metu. Kijevas ir Tbilisis iš vienos pusės paklusniai vykdė Vašingtono ir Briuselio instrukcijas, o iš kitos pusės – žadėjo šviesią ateitį, demokratiškas permainas ir ankstesnės sistemos atgyvenų pašalinimą, tuo pat metu transformuojant visuomenę ir valstybę pagal vakarietišką modelį.

reklama

Kai dėl ES ir JAV, tai draugiško fašizmo atsiradimas šiose šalyse yra visiškai dėsningas. Liberalizmas kaip ideologija ir valstybė kaip milžinas, neleidžiantis piliečiams kariauti „visiems prieš visus“, plius imperializmas kaip turtėjimo įrankis, žeriantis į kapitalizmo žiotis vis naujus resursus, užgrobtus kitose šalyse (taip vadinamuose Antrame ir Trečiame pasauliuose) – visų šių nuostatų derinys veikė praktiškai iki XX amžiaus pabaigos. Tačiau po to, kai naujų rinkų praktiškai nebeliko ir globalizacija pradėjo duoti atvirkštinį efektą (technologijų vystymasis besivystančiose šalyse, migracija į turtingas Šiaurės šalis), žmonėms, kurie valdo šiuos procesus, teko pradėti griežtinti kontrolę savo pačių šalyse.

Įgavęs II Pasaulinio karo patirties, naujasis politinis-oligarchinis elitas ėmė įgyvendinti savo planus per institucionalizmą. Tai palyginti naujas mokslas tarptautinių santykių srityje. Pagrįstas jis įvairių „pilietinės visuomenės“ institutų plėtrą. Šie institutai turi pakeisti iš vidaus konkrečias valstybes, o paskui ir visą internacionalinę sistemą. Šiuo metu veikia neoinstitucionalizmas, pasireiškiantis formuojantis ES. Jis atmeta siaurą šios sąvokos traktavimą ir tapo hibridu, kuriame sintezuojami skirtingi metodai.

Šiame tarptautinių santykių modelyje į politiką žvelgiama kaip į laisvus mainus rinkoje, vadinasi, viskas daroma, siekiant naudos konkrečiai socialinei grupei tuo pat nuskriaudžiant visus likusius.

ES visa tai faktiškai pavirto tam tikru valdymo modeliu, kai sprendimų priėmimo mechanizmai atiteko nedidelei grupei asmenų. Pavyzdžiui, europarlamente balsuojama sąrašais pagal iš anksto parengtą schemą, o pažeidęs reglamentą parlamentaras turi mokėti baudą iš savo atlyginimo. ES šalys-narės negali pasirinkti sau ekonominių partnerių už ES ribų, kadangi yra priverstos dirbti pagal kvotas, kurios nuleidžiamos iš Briuselio.

ES išlieka antra pagal dydį po JAV pasaulio ekonomika, o taip pat turi antrą pagal dydį suminį biudžetą gynybai (20 procentų visų pasaulio išlaidų). Tačiau karinės ES intervencijos vykdomos ne mažiau intensyviai. 66 000 kariškių dislokuoti įvairiose bazėse visame pasaulyje, jau nekalbant apie samdinius iš privačių karinių kompanijų. Netgi, tarkime, Pietų Azijoje esama britų karinių bazių (Brunėjuje, Nepale ir Diego Garsijos salose). Prancūzai turi bazę Taičio saloje. Be to, draugiškasis ES fašizmas skleidžiamas ir diplomatiniais kanalais, kurie turi apie 57 000 diplomatinių darbuotojų, užsiimančių užsienio politika. Palyginimui: Indija, kur gyvena daugiau kaip milijardas žmonių, turi viso labo 600 tokių darbuotojų.

Amerikiečių leidinys Foreign Policy pažymi, kad ES – tai fundamentalus technokratinis projektas, pagrįstas „Monė metodu“ (pagal prancūzų diplomato Žano Monė, vieno iš integruotos Europos kūrėjo, pavardę). Būtent jis pasiūlė kurti bendrą erdvę palaipsniui, ne iš karto o konkrečiais žingsniais – iš pradžių anglies ir plieno sąjunga, paskui – bendra rinka, paskui – bendra valiuta ir t.t. Būtent taip ir veikia dabartinis Europos oligarchų ir valdininkų kartelis, skleisdamas draugiško fašizmo hegemoniją ES viduje. Palaipsniui, žingsnis po žingsnio diegiami nauji įstatymai, senieji ir tradiciniai institutai pakeičiami naujais, laisvų europiečių atžvilgiu įvedama vis griežtesnė kontrolė, kuri teisinama vidaus saugumo ar terorizmo pavojaus pretekstais. Iškrypėlių lobistai siekia savų įstatymų (genderinė lygybė ir panašiai).

Už ES ir JAV ribų irgi realizuojami integraciniai projektai ir besivystančių šalių (t.y. valstybių, kuriose numatoma tolimesnė ekonominė ir socialinė Vakarų ekspansija) „paramos“ iniciatyvos.

Projektas „Rytų partnerystė“, kuris tapo dabartinės krizės Ukrainoje priežastimi – irgi vienas iš tokių instrumentų, kuris inicijuotas Vašingtone, o įgyvendinamas Europos, prisidengus „bendromis vertybėmis“.

O neseniai pasirodė Džono Goldbergo knyga „Liberalusis fašizmas. Kairiųjų jėgų istorija nuo Musolinio iki Obamos“. Knyga sukėlė didelį triukšmą Vakaruose daugiausiai dėl paradoksalaus pavadinimo. Tyrimas faktiškai atkartojo generalinę Bertrano Groso liniją, kalbančią apie tai, kad egzistuoja grėsmė, jog atsiranda naujo tipo totalitari valdžia. Kaip matome, ši grėsmė yra reali ir kur kas globalesnio masto nei anksčiau, kadangi ją skleidžia ne valstybės, o korporacijos ir šešėliniai finansiniai-oligarchiniai elitai, kurių nestabdo nei nacionalinės sienos, nei humanitarinių katastrofų grėsmė.

www