Ryjate, virškinate, o kakosite L.Slušniu?

Gyvename laikotarpyje, kai informacijos yra tiek, kad mes tiesiog nespėjame jos suprasti ir apmąstyti. Mums neužtenka laiko susivokti ir padaryti išvadas, nes kol bandome galvoti, apie tai, ką perskaitėme ar išgirdome, mūsų mintis išblaško naujos „naujienos“ apie prekybos centrų „vertybes“ ar glostančius galvą vaiduoklius.

Ryjame ir iš karto virškiname tai, ką informacijos valdytojai pateikia mums šiandien, čia ir dabar. Springstame, nes nespėjame visko suryti, o mums kiša dar ir dar. Negalime neryti, nes viskas nemokamai – kaip pusryčiai padoriame trijų žvaigždučių viešbutyje, skirtumas tik tas, kad už viešbutį su pusryčiais vis dėlto reikia susimokėti iš anksto.

O jei bent trumpam sustotumėme ir pagalvotumėme, ką ryjame ir ką virškiname? Ne skrandžiu, o smegenimis. Kurias atpratinome dirbti, nes nebėra kada.

Aš siūlau sustoti ir pagalvoti. Neskubėti ryti ir virškinti. Pažiūrėti, ar tai, kas parašyta meniu, atitinka lėkštės turinį.

Turiu konkretų pavyzdį – asmenį, prisistatantį psichiatru, kuris kažkada vadovavo Lietuvos žurnalistų etikos komisijai ir kuris gana dažnai radijo ir televizijos eteriuose kalba apie vertybes ir moralę.

Tai – Linas Slušnys. Rotary klubo narys, dirbantis, berods, „Ažuolyno klinikoje, Su vaikais.

reklama

Šiandien girdėjau per žinias, kad JAV vaikų tvirkintojų pasuose atsiras žyma apie tų pasų turėtojų nelabai sveikus polinkius. Man tai nuskambėjo nelabai demokratiškai, bet aš nebūčiau prieš, jei ir Lietuvos piliečių pasuose atsirastų tam tikros žymos.

L.Slušnio pase būtų galima įspausti žymą „sovietinis reliktas“. Arba – „sisteminis apsimetėlis“.

Žinau, kad tokios žymos L.Slušnio pase nebus, nes Lietuva yra labiau demokratinė valstybė nei JAV. Tuo džiaugiuosi, tačiau noriu, kad rydami ir virškindami, kartais susimąstytumėte, kuo kakosite.

L. Slušnys kakoja taip:

O vėliau, kadangi vadovavo Lietuvos žiniasklaidos etikai, paaiškina, kodėl jis taip daro:

Nenuostabu, kad dėl visko kalta Maskva ir Kremlius. Stebina galbūt tik tai, kad psichiatru save vadinantis individas negali suvaldyti savo pasąmonės srautų ir viešojoje erdvėje elgiasi kaip pacientas.

Bet jis turi pasiteisinimą: jis tarnavo sovietinėje armijoje, jo senelis buvo ištremtas, ir jis neklydo:

Mano senelis nebuvo ištremtas. Ir neišsikėlė iš savo vienkiemio į gyvenvietę, nors jam atjunginėjo elektrą ir perkasinėjo kelius. Man pasisekė – aš iš savo senelio išmokau, kad svarbiausia gyvenime yra turėti stuburą ir vertybes, kurios nesikeičia, keičiantis valdžioms. Senelis mane taip pat išmokė atsakyti už savo žodžius ir veiksmus.

Man pasisekė labiau nei L.Slušniui. Nes, jei jo senelio būtų neištrėmę, galbūti L.Slušnys šiandien būtų normalus Lietuvos pilietis.

Ir galbūt Lietuvos žiniasklaida šiandien būtų kitokia, nes L.Slušnio senelis, jei nebūtų buvęs ištremtas, savo anūkui neabejotinai būtų paaiškinęs, ką reiškia būti žmogumi, kas yra moralė ir kas yra etika. Mano senelis tai žinojo.

Bet, kaip sakoma, istorijos rato atgal pasukti negalima. Todėl šiandien L.Slušnys vadina save psichiatru, dirba su vaikais, o „pagrindinio“ Lietuvos naujienų portalo „kolumnistas“ deda savo mažą penį ant visų, kurie abejoja jo inetelektu. Nes L.Slušnys niekada neabejojo.

Kai rysite ir virškinskite, pagalvokite apie tai. Jei surasite tam laiko.