Išdrįskime priimti išsišokėlius

Minia žmonių, archyvinė nuotrauka

Neatlaikęs masinio psichologinio spaudimo, dizaineris Juozas Statkevičius jau viešai atsiprašė už portalui "Sputnik" išsakytą drąsią nuomonę apie liūdną Lietuvos padėtį. Ar dabar ateina eilė ir ryšių su visuomene ekspertei Rūtai Vanagaitei klauptis ant kelių prieš Jos Didenybę Visuomenės Nuomonę (kurią, kaip žinia, nesunku suformuoti)?

Kol kas nepanašu į tai. Silpnoji lytis kaip visad pasirodys stipriąja. Daugiausia, ką Vanagaitė pripažino — savo pasvarstymais apie miško brolį Adolfą Ramanauską-Vanagą (ir jo galimus ryšius su KGB) ji neketino nieko įžeisti, o tik siekė išsiaiškinti jo istoriją. Skamba logiškai. Bet nėra jokios garantijos, kad Vanagaitė atlaikys didėjantį spaudimą jos atžvilgiu.

Sociologai yra ištyrę vieną lietuvių būdo savybę, kuri charakteringa ir kitoms tautoms, bet mums ypatingai: tai individo baimė išsiskirti iš kitų, iš aplinkos, prarasti aplinkinių pritarimą. Judresnis, netipiškas žmogus įgauna "išsišokėlio" etiketę ir tampa pasmerkiamas.

Toks prigimtinis konservatyvumas stabdo mūsų pažangą, kadangi būtent išsišokėliai, o galima juos pavadinti ir idėjiniais lyderiais, pastūmėja pirmyn ir visą kolektyvą. Iki šiol masė, minia su mielu noru tokius individus čiupdavo už pakarpos ir nuleisdavo iki savo lygio. Bijau, kad šis iš amžių glūdumos atėjęs uždaro kaimo atavizmas dar ilgai bus veiksnys, darantis įtaką mūsų visuomenei.

reklama

Štai Rolando Pakso istorija. Jaunas, energingas žmogus tampa šalies prezidentu ir paskelbia kovą korupcijai, prabyla apie naują, pragmatišką užsienio politiką. Ką daro šalies elitas? Pilkoji jo masė apsupa "išsišokėlį" ir pusę metų murkdo jį purve, kol galutinai nenuverčia. Tie patys žmonės 20 metų visaip menkino kitą asmenybę — Algirdą Brazauską, iš tarybinių laikų atėjusį, visapusiškai informuotą ekonomistą ir politinį lyderį — kas pastebimai sutrumpino jam gyvenimą.

Trečias pavyzdys yra Kazimiera Prunskienė, Lietuvos "gintarinė ledi" 1989-1991 metais, taipogi išmani ekonomistė ir talentinga diplomatė. Koks jos likimas? Visos savo politinės karjeros metu ji teismuose turėjo gintis nuo kaltinimų ir šmeižto, kol 2012 metais ją ištiko stiprus insultas. Tokių pavyzdžių galima prisiminti ir daugiau.

"Vanagaitės žodžiai sukėlė visuotinį pasipiktinimą". Taip rašo vienas iš portalų. Aiški manipuliacija, nes portalas negalėjo per vieną-dvi dienas išmatuoti pasipiktinimo "visuotinumo". Bet noras pažeminti "išsišokėlę" toks didelis, kad tam tinka visos priemonės. Kitą kartą siūlau portalui vartoti sąvoką "totalinis pasipiktinimas", tai skambės rimčiau.

Beje, aš irgi nepritariu grubokai Vanagaitės pasisakymo formai. Ji galėjo padaryti tą patį — išsakyti savo abejones dėl Ramanausko-Vanago heroizmo — ne taip emocingai ir aštriai, atsižvelgdama į painias to meto aplinkybes. Tačiau tai yra jos teisė ir jos firminis stilius.  Vanagaitė mėgsta problemas užaštrinti, kad į jas apskritai kas nors atkreiptų dėmesį. Juk beveik visuotina miško brolių heroizacija išties kelia daug klaustukų.

Ramanausko-Vanago šeima dabar galbūt ims bylinėtis su Vanagaite dėl galimo šmeižto. Tačiau tai bus nevykusi taktika, kadangi aikštėn gali iškilti kiti nemalonūs istoriniai faktai. Be to, jeigu šiuolaikiniai politikai ir istorikai vertina Ramanauską-Vanagą kaip vieną iš to meto Lietuvos karinių ir politinių lyderių, tai jam turi galioti ir kita teismų pripažinta praktika: būdamas jau nebe privatus, o viešas asmuo, jis gali sulaukti platesnės kritikos, ir tos kritikos rėmai yra žymiai platesni, nei privačiam asmeniui. Taip, šis asmuo jau miręs, ir todėl aštri Vanagaitės žodžių forma tapo tam tikra problema, bet, kita vertus, tauta turi teisę žinoti visą savo istoriją.

reklama

Kodėl per 27 nepriklausomybės metus mūsų visuomenė taip ir neišmoko gerbti kitą nuomonę?

Matyt, todėl, kad mūsų visuomenė ir jos "avangardas" — tie, kas formuoja visuomeninę nuomonę, vadinamasis intelektualinis elitas — jaučiasi nesaugiai. Išties, jeigu visuomenė ir elitas jaustųsi saugiai ir tvirtai, tai ar galėtų kažkokia frazė ar netikėta nuomonė išmušti juos iš vėžių? Niekaip. Tačiau tiek dizaineris Statkevičius, tiek ryšių su visuomene ekspertė keliais žodžiais, regis, apvertė visą pasaulį aukštyn kojom… Sujudo visas svietas — ir istorikai, ir politikai, ir teisininkai, ir žurnalistai.

Greta visos pagarbos tiek Statkevičiui, tiek Vanagaitei bei jų profesijoms, tenka priminti, kad dizaineris kuria rūbų madą ir niekaip negali kurti mados politikoje. (Nebent jis slaptai ir ilgai ruošėsi būsimiems prezidento rinkimams, kas būtų absurdiška versija…) Lygiai taip pat ir ryšių su visuomene ekspertė yra tik ryšių su visuomene ekspertė, ir jeigu mes nesugebame jos žodžiuose įžvelgti pasąmoningos savireklamos, tai tiek mes ir esame verti.

Kitaip tariant: kai šalyje nėra kuriančių geras politines madas, tada jas visai netyčia, visai atsitiktinai ima kurti dizaineriai. O kai trūksta tikrų istorijos ekspertų, kurie sąžiningai ir visapusiškai bei neideologizuotai įvertintų pokario miško brolių reiškinį, tada tai pradeda daryti ryšių su visuomene ekspertai.

O pradžia buvo 1990 metais, kai Lietuvos politiką emė kurti muzikantas ir fluksuso meno mėgėjas Vytautas Landsbergis. Improvizacijos klavišais virto improvizacijomis žmonių likimais. Tikrą politikos profesionalą Brazauską apjuodino ir nustūmė, ir valstybės vairą ėmė sukti trapios ir gležnos pianisto rankos.

Todėl nesaugiai ėmė jaustis visa visuomenė, o laukinio kapitalizmo sąlygos dar labiau tą nesaugumo jausmą sustiprino. Kai žmogus nesaugus ekonomiškai, kai jis nežino, kas jo laukia rytoj, tada jį gali suerzinti bet koks, net ir nežymus išorinis dirgiklis, kaip antai dizainerio ar ryšių su visuomene ekspertės keli žodžiai. Mūsų visuomenė akivaizdžiai gyvena dar potrauminėje būsenoje, kai 1989-1991 metų pokyčiai akimirskniu pakeitė ekonominę bazę po mūsų kojomis, ideologines vertybes mūsų galvose ir iškėlė paviršiun naują ir dar jauną elitą, kuris dar tik mokosi valdyti.

Išeitis iš tokios padėties yra viena — šalies ekonomikos stiprinimas, saugių ir gerai apmokamų darbo vietų kūrimas. Ir drąsa ramiai priimti naujus išsišokėlius, jų nesureikšminti ir net kūrybiškai pasinaudoti jų idėjomis.