Emigrantui žodžiais nepadėsi

Sugrižk

Lietuvos Vyriausybė, kuri išgyvena dėl darbingo amžiaus tautiečių masinės emigracijos, apdovanojo geriausią projektą, skirtą padėti lietuviams sugrįžti į tėvynę

— Tėvynė šaukia: Sugrįžk! Aš viską atleisiu ir net išdavystę! Tik sugrįžk!

— Artūrai, tu naują vaidmenį spektaklyje gavai?

— Ne. Aš juokauju dėl pranešimo prezidentės tinklalapyje apie apdovanojimus konkurse "Kryptis — Lietuva". Reikėjo taip sugalvoti — rašyti projektus, kaip sugrąžinti tautiečius iš užsienio. Ir ką jie čia veiks, sugrįžę? Vėl eis į Darbo biržą arba dirbs už mėnesinius atlyginimus, kuriuos Europoje gaudavo per savaitę? Dauguma, beveik 90%, mano draugų, kurie išvyko į užsienį, vienodai kalba: "Niekada į Lietuvą nebegrįšiu!".

O likusiejų 10% sako, kad sugrįš Į Tėvynę tik tada, kai mūsų šalyje gyvenimo lygis pasieks Europos vidurkį, jau nekalbant apie stambiausias pasaulio ekonomikas. Iš 30 mano klasiokų Vilniuje liko tik penki… Ir tai tik todėl, kad tėvai serga ir jiems reikalinga nuolatinė pagalba. Visi kiti jau seniai gyvena Anglijoje, Airijoje, Norvegijoje, Švedijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Gauna gerą atlyginimą — ES ir Šengenu dėka valgo kokybiškus produktus, kai kurie jau ir nuosavą būstą turi. Ir ką jiems reikia visa taii mesti dėl gražių Vyriausybės ir prezidentės žodžių apie patriotiškumą?

reklama

— Bet juk kažkas ir Lietuvoje turi dirbti — statyti namus ir kelius, plėtoti ekonomiką ir maitinti pensininkus bei valstybės pareigūnus. Juk egzistuoja kažkokie moraliniai įsipareigojimai valstybei, kuri tave užaugino ir išmokė?

— Štai tu dabar tai pasakei? O kaip aš galiu tavo žodžius sudėti į krepšį, atsinešti namo ir vietoj vakarienės papasakoti vaikams? Vaikeliai, vardan mūsų meilės tėvynei galim šiandien ir nepavalgyti. Kaip galima šūkiais pamaitinti tautą? Geriau jau šiuos nedidelius pinigus, kuriuos įteiks projekto nugalėtojams, skirtų pensijoms ir socialinėms išmokoms. Štai tuomet žmonės pamatytų, kad Vyriausybė ne žodžiais, o savo veikla padeda. Jeigu žmonės bus sotūs ir patenkinti gyvenimu savo šalyje, tai jie niekur ir nebevažiuos, argi ne taip?

— Bet juk neįmanoma iškart sulyginti lietuviškų atlyginimų su europietiškais? Juk mes neturime tokios didelės pramonės, kaip Vokietija ar Italija, nuosavų naudingų iškasenų, kaip Rusija ar Kataras, tokių derlingų žemių, kaip Ispanija ir Prancūzija.

— Ne… Bet juk buvo. Prisimink 1990-ousius. Mes turėjome pigią elektrą iš Ignalinos AE, kurą iš "Mažeikių naftos", mes turėjome europietiškus standartus atitinkančius televizorius ir šaldytuvus, elektroninę įrangą. Mūsų žemės ūkis buvo aukšto lygio. Pieno produktus su užrašu "Pagaminta Lietuvoje" noriai pirko visos buvusios TSRS valstybės. Veikė fabrikai ir gamyklos. Rytais viešajame ransporte buvo tiek žmonių — visi važiavo į darbą.

O ką prieš 26 metus darė mūsų valstybės valdovai? Vietoj to, kad tęsti pramonės plėtrą, ją iš pradžių privatizavo, o vėliau tiesiog uždarė. Aš jau nekalbėsiu apie beveik viso žemės ūkio sunaikinimą. O dabar mes turime tik vieną rūpestį — kuo įmanoma daugiau prisipirkti patrankų ir raketų, nes "rusai puola"! Ką aš tau sakau, tu ir pats visa tai matai.

— Deja, žiniau ir matau.