Dar 1958 geriausias išeivijos poetos J. Aistis pasmerkė banditinį terorizmą prieš Lietuvių Tautą

J. Aistis su jaunaisiais šatrijiečiais po jo literatūros vakaro Čikagoje

Lietuvių emigracijoje poeto Jono Aleksandriškio-Aisčio eilės:

„Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai, -
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės,
Liko netesėti mūsų pažadai...

Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai, -
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę,
Liko netęsėti mūsų pažadai.

Šį eilėraštį poetas J.Aistis parašė tolimame Tomphson (JAV) miestelyje 1948 metų sausio 13-ąją, pergyvendamas dėl tautą ištikusios tragedijos. Prabilo skausmingu, didelį apibendrinimo krūvį nešančiu garsiu eilėraščiu, kurio eilutės tapo tragiško lietuvių tautos likimo apmąstymo simboliais. 1950-aisiais Jonas Aistis bus išrinktas pirmuoju Lietuvių rašytojų draugijos JAV pirmininku ir šias pareigas eis 2 metus.

reklama

O po 10 metų – 1958-aisiais jisai straipsnyje „Atspara“ paanalizuos jau nuslopinto partizaninio karo statistiką, žuvusiųjų sąrašus, kur aukų grynai rusiškomis pavardėmis labai nedaug. „Klasių kova“ pareikalavo iš abiejų pusių po 25000 gyvybių ir J.Aistis padaro tokią išvadą:

„Žinote, jei reikėjo paaukoti 98 lietuvius, kad kristų porą rusų, tai rezultatai daugiau negu skurdūs, tai baisūs rezultatai. Čia taisyklė gali būti tiktai viena: būkime ne taupūs, o šykštūs, kai reikalas liečia lietuvišką kraują. Tauta esmėje nėra kas kita kaip tiktai tautiečiai; kai jų nebus, ir tautos nebus...“

O kas gi yra tasai šitaip tausotas tautietis, J.Aistis paaiškina labai paprastai:

„Tautietis yra kiekvienas lietuvis, neatsižvelgiant į jo verslą, į jojo tikėjimą, į jojo pažiūras...“

Greta randame ir tokį principinį poeto teiginį:

„Pasiaukojimo nereikėtų suprasti, kad jis būtinai turi baigtis mirtimi: gyvenimas, ne mirtis yra žmogaus tikslas ir siekis, tačiau savas gyvenimas neturėtų būti mainomas į tautiečio, o ypač į bendražygio gyvybę...“

Beja, 1971 metų geriausiu lietuvių išeivijos rašytoju buvo pripažintas Jonas Aistis, o visi testamente nurodyti palikimo pinigai „skirtini visiems velionio raštams išleisti, kurie sudarytų apie 4-5 tomus“.

Štai ir pagalvojama, kaip gi lengvai svaidomąsi terminais „Okupacija“, „Okupantas“ ir „Partizaninis karas Lietuvoje“. O tikrovėje tai ne tik pagal aukščiau pateiktą statistiką, tai buvo ne partizaninis, o pilietinis karas.