Amžinoji ugnis vėl liepsnoja ant Šatrijos aukuro

Amžinoji ugnis vėl liepsnoja ant Šatrijos aukuro | Asmeninė nuotr.

Rugsėjo 10 d. eidamas 83 metus mirė tautodailininkas, senojo baltų tikėjimo tęsėjas, Žemaičių baltų tikėjimo bendruomenės „Šatrijos Romuva“ žynys, Amžinosios Ugnies sergėtojas Adolfas Gedvilas. Jo mirtis tapo paskatinimu jo pasekėjams tęsti velionio pradėtus darbus – šventoji ugnis jo garbei buvo saugoma visą vėlių laiką (40 dienų), o dabar su savanorių pagalba  bus saugoma amžinai. Šatrijos Romuvos vaidilė Ąžuolė Bajor pasakoja apie ilgą bendruomenės kelią šio svarbaus darbo link.

Adolfas Gedvilas buvo kuklus ir pasišventęs žmogus

Vienu iš didžiausių stebuklų mano kelyje įvardiju pažintį su Šatrijos romuvos žyniu Adolfu Gedvilu ir jo žmona, vaidilute Magdalena Gedviliene. Pirmiausia susipažinau su Magdute atvykusi apžiūrėti Žemaičių karaliaus Ringaudo dvaro, kurį jie buvo įkūrę ir jame gyveno. Buvau sužavėta moters įstabaus grožio, mielumo, žemaitiškos tarmės,  apeiginių apdarų ir gintarinių papuošalų didingumo. Jau nekalbu apie patį muziejų, Adolfo rankų darbo stulbinančius kūrinius, biblioteką… 

Magdalena Gedvilienė, Adolfas Gedvilas, Ąžuolė Bajor Žemaičių karaliaus Ringaudo dvare 2017 m. | Alaks.lt, V. Kašinsko nuotr.

Mane žavėjo viskas, ką mačiau, ką girdėjau ir, svarbiausia, ką pajutau. O pajutau gilų dvasinį ryšį. Tada ji man papapasakojo apie Adolfo dvidešimt metų vedamas kasmetines apeigas ant Šatrijos kalno, jų  dvaro žinyčioje saugomą šventąją ugnį. Atsisveikinant padovanojau jai žalvarinį žiedą, kurį ji paprašė pasimatuoti, o aš paprašiau, kad būtinai kitą kartą atvažiavus  supažindintų mane su Adolfu. Nors tuomet jis jau buvo silpnos sveikatos, tačiau susitikimas įvyko. Pažintis su Adolfu, užsispyrusiu žemaičiu, nebuvo tokia paprasta ir jauki kaip su jo žmona. Jis tiesiai,  aiškiai ir trumpai dėstė savo pasaulėžiūrą ir mąstymą.  Taip pat jaučiau, kaip mane iš visų pusių stebi, klausinėja ir klausosi. Mane žavėjo jo žemaitiškas būdas: tvirta, be užuolankų, niekam neprimetama nuomonė, jo gili išmintis ir atmintis. Pajutau, kad tai gyvas žinių šaltinis, iš kurio be atokvėpio kilo troškulys gerti žinias. Pradėjau dažniau lankytis, skolinausi knygas iš bibliotekos, mokiausi žemaitiškai „rokoutis“. Auginau ir stiprinau savo šaknis.

reklama

Jis džiaugėsi mano atsiradimu, jis tikėjo manimi ir tai mane stiprino, augino. Kartą paprašė būti jo užvadėliu: rūpintis Šatrijos romuvos bei Žemaičių karaliaus Ringaudo dvaro veikla. Bet didžiausias jo rūpestis buvo šventos ugnies Gabijos išsaugojimas, jo pradėtų darbų tąsa. Dėl silpnos sveikatos pats nebegalėjo vesti apeigų ant Šatrijos kalno,  skatino mane jas vesti,  laikantis tam tikrų, jam priimtinų, svetimybėmis neiškreiptų veiksmų.

Ąžuolė Bajor ir Adolfas Gedvilas 2017 m. | Alkas.lt, V. Kašinsko nuotr.

Viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių man tekusių užduočių buvo jo prašymas sutuokti jauniausiąją anūkę ant Šatrijos kalno. Labai atsakingai ruošiausi, juk žinojau, kad mane seks ir vertins  akyla Adolfo akis.

Bendraujant  jis man  žėrė išmintį, klausdavo mano nuomonės, o ypač apie knygą, kurios taip ir nebaigė rašyti. Aš daug pasakodavau apie tai kas, kur vyksta, nes dažnai  dalyvaudavau įvairiuose su baltų tikėjimu  susijusiuose renginiuose tiek  Lietuvoje, tiek Latvijoje ir Prūsijoje.

Daug kalbėdavome apie Lietuvos Romuvos veiklą, ateitį.  Jam rūpėjo, kas vyksta. Jis visada geru žodžiu minėdavo krivį Joną Trinkūną- Jaunių, kuris buvo jo krikštatėvis. Nors  Adolfas nenorėjo niekam ir nuo nieko priklausyti, bet visuomet siekė darnos ir supratimo. Jis buvo jautrus ir kuklus žmogus. Jis visuomet kuklindavosi vadinamas garbės kriviu,  sakydavo, kad koks jis čia garbės krivis, kam jam ta garbė ir kas iš to; kas ten žino, nebent visagalis laikas, gal kada ir Žemaitija turės savo tikrąjį krivį ar krivę. 

Kasmet, man kaip Šatrijos romuvos vaidilei, važiuojant į Jorės šventę Kulionyse, Adolfas perduodavo savo parašytas knygas vaidilai Jonui Vaiškūnui. Taip pat perduodavo sveikinimus ir linkėjimus visai Lietuvos romuvai. Aš jam pasakodavau tai, ką mačiau, jaučiau, patyriau, o ne tai, ką kiti galvoja, perpasakoja. Visuomet  stengiausi matyti gražius, prasmingus darbus. Tačiau jo ausis pasiekdavo ir priešiškos nuomonės, atgarsiai. Liaudyje sakoma: bitės skraido po pievą rinkdamos gėlių nektarą ir pasisotinusios grįžta namo, o musės tik zvimbia ir zvimbia, sukdamos ratus aplinkui, nerasdamos vietos ir niekaip  nepasisotindamos. 

Po A. Gedvilo laidotuvių – ryžtas kūrenti Amžinąją ugnį

Amžinosios ugnies atnaujinimo apeigos 2017 m., Šatrija | Alkas.lt, V. Kašinsko nuotr.

Adolfas, kaip ir daugelis romuviečių, laukė valstybinio baltų religijos pripažinimo, nors labai nemėgo žodžio religija, jam priimtiniau buvo vadinti tikėjimu, pasaulėjauta, tačiau jis puikiai suprato, kad kai kurie dalykai neišvengiami susidurus su valstybiniais įstatymais. Deja, iškeliavo į Dausas to nesulaukęs, tačiau sulaukė greičiau nei galėjo tikėtis, įsivaizduoti, manyti ar numatyti,  kad jo mirtis sugrąžins šventąją ugnį į Šatriją. Palaidojus Adolfą, dar bebūnant kapinėse, Antanina iš Ariogalos paklausė, ar pritariu ugnelės nuvežimui iš kapinių į  Šatriją. Labai apsidžiaugiau sakydama, kad tai labai  gražu, kilnu ir sveikintina. Ji su savo vyru Petru yra vieni iš nuoširdžiausių, mieliausių žmonių Šatrijos romuvoje. Petras visada labai atsakingai ir garbingai neša Adolfo krivulę, o jų sūnus Juras yra Žemaičių karaliaus Ringaudo dvaro (ŽKRD) vėliavnešys. Antanina visada su savo kūrybos puoštu žibintu labai jautriai rūpinasi šventos ugnies perkėlimu. Tai ta šeima, tie žmonės, kurių dėka viskas ir prasidėjo.  Į Šatriją nuvažiavo apie 10 žmonių. Atliekant apeigą girdėjosi visų vieningas  noras, kad ugnis Šatrijoje degtų amžinai.

Šį sumanymą laimino ir Lietuvos romuvos Krivė Inija Trinkūnienė.  Paskutinis savo palinkėjimą tarė Vaidotas Digaitis iš Laukuvos, sakydamas:  „jei jau taip norime visi, tebūnie“ –  taip ir liko vienas nakčiai – taip kaip stovėjo, tuščiomis rankomis budėti prie ugnies. Jo žmona Jūratė, kuri visada kantriai ir išmintingai palaiko savo vyro rizikingus ir sudėtingus sumanymus, atvežė malkų, maisto. Juk Vaidotas – tai tas nenuilstantis keliautojas žirgais, kuris jojo prie Juodosios jūros, apjojo Lietuvą,  vienas apjojo aplink Baltijos jūrą, netgi vienas ryžosi ilgai kelionei dviem žirgais į rytus. Visur keliaudamas jis vežėsi šventą Šatrijos ugnį. Sakyčiau, gerai kad ta ilga kelionė į rytus nutrūko po kelių mėnesių, nes be jo tikėjimo, ryžto ugnis šiandien Šatrijoje tikrai nedegtų. Pirmą naktį budėdamas kūrė, būrė sumanymus ateičiai.

Šatrija nuo Raudonkalnio 2017 m. | Asmeninė nuotr.

Antrą naktį jau budėjome kartu, klausiausi jo sumanymų, slapčia galvodama, kad tai tiesiog neįmanoma, bet žodžiu bijojau pažeisti jo ryžtą. Anksti ryte pamačiau atvažiavusį mus pakeisti atkaklūjį Algirdą iš Vilkijos,  kuriam teko atlaikyti vieną iš sunkiausių naktų, kovojant su žvarbiu lietingu oru. Po kelių dienų, dar negavus Varnių regioninio parko leidimo, Vaidotas pats vienas sukūrė, meistriškai sukonstravo užuovėją ant Šatrijos. Gražu buvo stebėti ir gerėtis, kaip jo visa šeima –  žmona, trys vaikai su antromis pusėmis –  visi kuo puikiausios nuotaikos mikliai vykdė tėvo paliepimus užnešant ir statant užuovėjos dalis ant kalno. Darius Ramančionis, pats dirbdamas Kurtuvėnų regioniniame parke, pasirūpino gauti leidimą iš Varnių regioninio parko 40 dienų Adolfo Gedvilo garbei kūrenti ugnį ant Šatrijos kalno.

reklama

Vaidotas Digaitis – ugnies sergėtojas | Asmeninė nuotr.

Praėjus tam laikui, po 40 dienų, spalio 21 atlikome apeigas ant Šatrijos, kapinėse ir galutinai išlydėjome velionį  į Dausas. Po sočių pietų suskubome atgal į Šatriją perkelti užuovėjos į Raudonkalnį. Mielas ir supratingas Pašatrijos gyventojas Algis Varanavičius ir jo žmona, išgirdęs mūsų pasišventimą kurenti šventąją ugnį, nedelsiant sutiko ir leido pasistatyti žinyčią kalnelyje priešais Šatriją. Baigus perkelti užuovėją visi laimingi sulindome į ją ir uždainavome Žemaičių liaudies himną „Ir paauga žali lyjpa“.  Vaidotas visus suskaičiavo sakydamas, kad mūsų 21 ir mėnesio diena 21. Kažkas suskaičiavo, kad mūsų dvidešimt, o Vaidotas tarė šypsodamasis, kad Gabijytę tai pamiršome priskaičiuoti. Kol bus pastatyta pastovi žinyčia, ugnis dabar kurenasi laikinoje užuovėjoje-žinytėlėje ant mūsų vadinamo Ugnies kalno. Dienomis, esant palankiam orui, ji  bus nunešama ant Šatrijos kalno aukuro.   

Su Magdalana Gedvilienė ugnies sergėjimo užuovėjoje | Asmeninė nuotr.

Labai džiugu, kad bendraminčių dėka žinia apie šventos ugnies sergėjimą skrieja aplink pasaulį. Dabar yra sudaromas ugnies sergėtojų sąrašas metams į priekį. Žmonės, sužinoję apie šį stebuklą, iš įvairių Lietuvos vietų, romuvų,  net gyvenantys užsienyje skambina, džiaugiasi, sveikina ir užsirašo į budėjimo  eilę jiems patogiu laiku. Kasdien sulaukiame svečių  užsukančių į ugnies Gabijos namus. Namų durys visuomet plačiai atviros geros valios bendraminčiams. Vaišiname juos arbata, paskojame apie Adolfo darbų tęstinumą, pristatydami jo trijų knygų rinkinį  „Toks gyvenimas…“, du žemaičių kalbos žodynėlius. Ugnies namuose nors ir pilna dūmų, tačiau jie akimirksniu išsisklaido, kai sėdi šalia šventos ugnies tykiai ir taikiai dūmodamas. Šventa ugnis, kad ir po 600 metų pertraukos, vėl dega Žemaitijos širdyje – Šatrijoje.  Atėjo laikas…

Kelias  į Romuvą

Mano kelias prasidėjo prieš 15 metų, kai pavežamas pakeleivis papasakojo apie Lietuvos romuvos judėjimą. Man vos  pasididžiavus, kad gyvenu šalia bemaž 700-800 metų senumo ąžuolo, jis akimirksniu paklausė, ar gyvenu  Jusaičiuose. Labai nustebau, kad jis žino  mano kaimo pavadinimą, girdėjęs apie mano ąžuolus.  Dar didesnę nuostabą sukėlė tai, kad jis papasakojo apie šalia  mano sodybos esantį alkakalnį, vadinamą Jusaičių alka, apie jame  vykstančias apeigas. Aš, šalia pragyvenusi septynerius metus,  to net nežinojau. Matyt, dar nebuvo atėjęs laikas. Nuo tada pradėjau gilintis į protėvių tikėjimą, ilgokai tykiai  sekiau Lietuvos romuvos veiklą. Buvau girdėjusi įvairiausių nuomonių, nuogirdų  apie tai, kas vyksta. Kai atėjo laikas, nuvykau į  jaunimo romuvos  stovyklą Dvarciškėse gyvai susipažinti ir patirti visa tai. Tai buvo stipru. Mano žiauriai nukirstos protėvių tikėjimo šaknys išleido pirmąsias liaunas šakneles.  Ten pirmą ir vienintelį kartą sutikau krivį Joną-Jaunių Trinkūną. Nepamirštamai įstrigo senoje troboje per durų plyšį, kaip  tapytame paveiksle, pamatytas vaizdas: sėdi krivis baltais marškiniais, lininėmis kelnėmis palinkęs prie rašomojo stalo priešais langą, o kairėje pusėje visa siena nuo lubų iki žemės nukrautomis knygų lentynomis…  Džiaugiuosi šiuo giliu prisiminimu, kuris gyvas manyje ir stiprina mano senąją protėvių pasaulėžiūrą. Palaipsniui ėmė plėstis romuvos bičiulių ratas. Rinkau, sijojau įvairias nuomones apie romuvų veiklą, apie vaidilas, apeigas. Norėjau bešališkai  pati išjausti, su kuo ir kur man pakeliui.

Atėjus laikui, paprašiau, kad Adolfas Gedvilas su žmona  sustiprintų mano pasirinktą protėvių tikėjimo kelią. Buvo susakyta, kaip turiu pasiruošti, ką turiu atsivežti, kaip apsirengti, o svarbiausia  – reikėjo turėti krivulę, kurią galiausiai radau apeigų dienos ankstų rytą vaikščiodama pajūriu. Apeigoje turėjau atsakinėti į klausimus, išklausyti pamokymų, pasakyti priesaiką. Dovanų gavau Adolfo pagamintą gintarinį saitą ir Kazio Saudargo knygą „Auka Praamžiui“ su įrašu „Gerbiamai Ąžuolei švento apsisprendimo proga prie Šatrijos šventos ugnies Ringaudo dvaro žinyčioje. Linkiu neišduoti garbaus žiniuonės vardo. Šatrijos žynys Adolfas“. Krivulę,  kuri jam nelabai  patiko (buvo neįprastai maža) paprašė palikti ir pažadėjo per žiemą  kaip nors pasistengti ją išpuošti savo rankomis. Kai po pusmečio ją man įteikė, žado netekau: tiek širdies, pastangų reikėjo jam įdėti ją taip nuostabiai, kruopščiai drožinėjant. Jis jau senokai bedrožinėjo, nes pirštai sunkiai besučiupinėjo įrankius, sakydavo, kad veikia tik vienas pirštas, kuriuo gali spaudyti klavišus rašant knygas kompiuteriu.

Ant krivulės buvo išraižyta „Šatrijos amžinos ugnies vaidilė Ąžuolė“. Atėjo laikas kai šaknys atžėlė, vaisiai subrendo. Su Adolfo palaiminimu ir pasitikėjimu garbingai tęsiu jo pradėtus darbus.

Autorė yra Šatrijos Romuvos vaidilė