"Maskviečiai valgo žiurkes": kas Europoje kuria netikras naujienas apie Rusiją

Fake news, archyvinė nuotrauka

Straipsnis su istorija apie tariamai "badaujančius" maskviečius, kuriems tenka maitintis žiurkėmis, paskelbtas vieno iš pirmaujančių olandų leidinių "De Volkskrant" puslapiuose

Vladimir Kornilov, RIA Novosti apžvalgininkas

Maskviečiai tiek išalko dėl sankcijų karo su Europa, kad priversti pereiti prie žiurkių mėsos. Pasakysite, nesąmonės? Teisingai pasakysite. Tačiau esmė tame, kad tokios nesąmones apie Rusiją periodiškai spausdinamos pagrindiniuose Nyderlandų laikraščiuose — šalies, kurią dažnai pristato kaip vieną iš pasaulio lyderių spaudos laisvės reitinge. Su pavydėtinu reguliarumu olandų žiniasklaida generuoja propagandines siaubo istorijas apie Rusiją, kurios baugina savo primityvumu ir vienpusiškumu.

Istorija apie "badaujančius" maskviečius, priverstus valgyti žiurkes, buvo paskelbta ne kokiame nors geltonosios spaudos leidinyje, o vieno iš pirmaujančių Nyderlandų aukštuomenės leidinių — "De Volkskrant" puslapiuose.

Milžiniškas straipsnis buvo skirtas iš pirmo žvilgsnio gana nekaltai progai: Maskvoje atidarytas pietų rusų virtuvės restoranas, kuriame buvo patiekiama memažai gurmaniškų patiekalų, įskaitant nutrijos mėsą. Gal ir nieko, bet laikraštis paskelbė įspūdingą antraštę: "Rusija pereina prie žiurkių" (taip taip, tai nutriją žiurke pavadino). Ir nuolat privesdavo prie minties, kad po to, kai į "Krymo sankcijas" Vakarams buvo pritaikytos atsakomosiomis sankcijos apribojant maisto produktų importą, Maskvos vidutiniosios klasės gyventojai pradėjo patirti siaubingą mėsos poreikį. Štai ir springsta dabar, vargšai, valgydami "žiurkių mėsą".

Žiniasklaidos laisvės reitingas: "sekite paskui pinigus"

"Na ir kaip, jūs daug matėte gatvėse maskviečių, medžiojančių žiurkes, kad pasistiprintų?" — klausiu aš olandų žurnalisto Eric van de Beek. Jis atsakydamas juokiasi: "Ne, aš nesitikėjau gatvėje pamatyti maskviečių, gaudančių žiurkes, nes aš gerai supažindintas su situacija čia gyvenančių mano draugų olandų dėka. Jie man papasakojo, kad situacija čia visiškai skiriasi nuo to, kaip tai pateikiama mūsų žiniasklaidoje".

reklama

Olandų žurnalistas Erikas van de Bekas

Van de Beek laiko šiuos reitingus, švelniai tariant, ne visai atspindinčiais tikrovę. "Tai nesąžiningas tikrovės pateikimas", — teigia olandų žurnalistas. Atsakydamas į klausimą, kokia yra šios situacijos priežastis, mano pašnekovas sako: "Sekite paskui pinigus. Pažiūrėkite, kas moka šioms organizacijoms, kurios sudaro reitingus, ir jūs gausite atsakymą".

Ne paslaptis, kad skandalingai žinomos organizacijos "Freedom House" didžiausią biudžeto dalį sudaro finansavimas iš JAV vyriausybės. Tačiau ji tikina, kad negauna vyriausybės subsidijų žiniasklaidos laisvės reitingui rengti. O tai, tiesą sakant, nėra visiška tiesa. Ne, vyriausybės tiesiogiai neskiria pinigų būtent šiam projektui, tačiau vienu iš jos pagrindinių donorų yra, pavyzdžiui, nevyriausybinė organizacija "Free Press Unlimited", kurią finansuoja— kokia staigmena! — Nyderlandų užsienio reikalų ministerija. Iš tiesų, nuostabu, kad ši šalis užiema tokią aukštą vietą šiame "nepriklausomame" reitinge?

Kitas svarbus "Free Press Unlimited" rėmėjas yra Švedijos tarptautinė plėtros ir bendradarbiavimo agentūra, žinoma pasaulyje po santrumpa SIDA. Tai apskritai vyriausybinė struktūra, įvaldanti Švedijos biudžeto pinigus, kurie oficialiai skiriami pagalbai besivystančioms šalims. Iš tiesų, nuostabu, kad Švedija dalinasi su Nyderlandais 2-a vieta tame pačiame reitinge? Štai jums ir "nepriklausomybė"!

Jei mes pažvelgsime į "Reporterių be sienų" donorų sąrašą, tai ten — daugybė Prancūzijos vyriausybinių agentūrų, ir Europos Komisija, ir Europos Taryba, ta pati Švedijos SIDA ir amerikiečių Nacionalinis demokratijos fondas (NED), kurį tiesiogiai finansuoja JAV Kongresas.

Taigi, olandų žurnalisto patarimas "sekti paskui pinigus" leidžia mums padaryti vienareikšmišką išvadą: "nepriklausomi" spaudos laisvės reitingai labai priklausomi nuo įvairių valstybių pozicijos.

Rusijos demonizacija

Iš esmės, suprantama, kam tarkime, Nyderlandų vyriausybei "traukti už ausų" spaudos laisvės lygio reitingą savo šalyje. Bet kam vertinti Rusijos žiniasklaidą pagal  demokratijos lygį žemiau JAE ar tos pačios Ukrainos, kur po Maidano visiškai pamiršo apie visas laisves? Kokia prasmė tai pačiai Olandijai?

Van de Beek pabrėžia, kad pastaraisiais metais jo šalyje ir apskritai Vakaruose vyksta aiški "Rusijos demonizacija", kurią jis lygina su panašia propagandos kampanija diskreditavusia Iraką ir Libiją karinių operacijų prieš jas išvakarėse. Ne, olandas nemano, kad Vakarai ruošiasi įsiveržti į Rusiją.

"Žinoma, jie turėtų pagalvoti dukart prieš įsiverždaami į Rusiją", — sako Van de Beek, — kadangi Rusija tai jums ne Irakas. Tiesiog tai pelninga prekybai ginklais. Tai naudinga NATO. Nes jiems reikia priešo, o Rusija — yra tam pats patogiausias kandidatas".

reklama

Mano pašnekovas atkreipė dėmesį į tai, kad pagrindiniame laikraščio "NRC" dokumente (dar vienas iš vedančiųjų Olandijos laikraščių, kurio straipsniuose nuolat aptariama "Rusijos grėsmės" tema), aiškiai nurodoma, kad jie palaiko NATO, be to, daro tai "ne iš ideologinių supratimų, o vardan taikos ir saugumo Europoje". Kaip nurodo van de Beek, šią misiją suformulavo laikraščio redakcija dar nuo pat jo įkūrimo 1970 metais ir nuo šaltojo karo nesikeitė.

Todėl, anot olando, jei laikraščiai yra priversti remti NATO, o pats Aljansas vadina Rusiją "savo pagrindiniu priešininku", šių leidinių žurnalistai neturi jokio pasirinkimo. Tačiau skaitytojai, įsisavinantys atvirus antirusiškas olandų spaudos pasakojimus, kartais net nenumano apie šių ideologinių apribojimų žurnalistams egzistavimą.

Nyderlandų vyriausybė pastaraisiais metais ypač aktyviai plėtoja savo  antirusiškos veiklos kryptį. Ji paskyrė 294 tūkstančius eurų antirusiškai  svetainei olandų kalba "Langas į Rusiją" ("Raam op Rusland") sukurti.

2013 metais Nyderlandų ambasada Ukrainoje tapo pagrindine Ukrainos televizijos "Hromadske TV" rėmėja, kuri tapo viena iš Kijevo Euromaidano ir 2014-ųjų perversmo ruporų. Vėliau buvo atskleistas Rusijos "Novaya Gazeta" finansavimo iš Nyderlandų faktas. Visa tai daroma už olandų mokesčių mokėtojų pinigus!

Bet įsivaizduokite, kas prasidėtų toje pačioje Olandijoje, jei Rusija pradėtų finansuoti kokį nors tenykštį laikraštį, kritiškai nusiteikusį prieš savo šalies valdžią? Kai aš pasiūliau Van de Beek akimirkai įsivaizduoti tai, jis buvo akivaizdžiai sukrėstas idėjos. "Taip, tai geras klausimas — po tam tikro sumišimo atsakė jis. — Man atrodo, kad Nyderlandų vyriausybė negalės kaltinti Rusijos tuo, ką ji pati daro Rusijoje. Žinoma, tokiu atveju dėl to Nyderlanduose prasidės beprotybė, tada bent jau olandų visuomenė sužinos, ką jų vyriausybė daro su taip vadinamąja "nepriklausoma" žiniasklaida Rusijoje.

Meilužės kaip pagrindinė "revoliucijos" varomoji jėga

Analizuojant įvairius Nyderlandų žiniasklaidos beprotiškus straipsnelius apie Rusiją, mes su pašnekovu negalėjome neprisiminti apie laikraščio "De Telegraaf" (didžiausio tiražo šalies laikraštis) Rusijos korespondentą Pieter Waterdrinker, kuris kartą per savaitę generuoja neįtikėtinas istorijas apie gyvenimą Maskvoje ir Sankt Peterburge. Ir beveik visada šios istorijos aprūpinamos dialogais su anoniminiais žurnalisto pažįstamais.

Piteris Vaterdrinkeris

Van de Beek tokią "žurnalistiką" aiškina labia paprastai: Waterdrinker —pirmiausia romanistas. Jis rašo grožinę literatūrą. Jis tiesiog sumaišė ją su žurnalistika". Taip, bet juk šį "romanizmą", "reportažų" pretekstu spausdina didžiausio tiražo laikraštis šalyje. Ir kažkodėl jis neleidžia sau panašaus iš kitų pasaulio šalių.

Tiesiog prieš kelią dienų anksčiau paminėtą laikraštį "NRC" sukrėtė rimtas skandalas. Paaiškėjo, kad jos korespondentas Kinijoje Oscar Garschagen, paprastai išsigalvodavo interviu, pašnekovus ir citatas, pateikdamas visa tai kaip "reportažus". Na, o kodėl gi tai įmanoma tik iš Rusijos? Tačiau jo paslaptį atskleidė kinų vertėjas, paskelbęs išsamią "fake news" patyrusio olandų "žurnalisto" analizę. Rezultate laikraštis buvo priverstas atsisveikinti su savo korespondentu ir atsiprašyti skaitytojų.

Parodamoji istorija. Ji iš tiesų liudija apie prasimanytą olandų žiniasklaidos "laisvę" — jie "žurnalistikos" pretekstu gali spausdinti bet kokį romaną arba bet kokią pasaką.

Van de Beek mano, kad šis skandalas, kaip ir antirusiškų netikrų istorijų buvimas, liudija apie rimtą krizę olandų žurnalistikoje.  O štai "De Telegraaf" Rusijos korespondento Waterdrinker rašytinės kūrybos laisvė — tai kaip tik  įrodymas, kad  "Jis — geras spaudos laisvės šiuolaikinėje Rusijoj pavyzdys, nes su visomis savo istorijomis jis vis dar dirba čia".