V. Landsbergis: Dušanskienė. Patyčios iš žmogaus ir žmoniškumo peržengė visas ribas

Komjaunuolis (nuo 1952 m.), LTSR nusipelnęs kultūros veikėjas, Marksistinės estetikos dėstytojas, TSRS Aukščiausios Tarybos deputatas nuo LTSR, LTSR Aukščiausios Tarybos pirmininkas

Partizanų vadas, patekęs į žvėrių rankas, žudėsi siaubingais būdais.

Kalėjime išsikastravo surūdijusia vinimi ir dar išplėšė sau vieną akį.

Kadangi enkavedistiniai sąžvėros turėdavo užduotį paimti gyvą ir kankinti gyvą iki begalybės, tai sistemos medikai (yra pavardė) išsaugojo jam gyvybės likutį, neleido numirti.

Ir surašė išvadą apie „paties sau“ padarytus sužalojimus.

„Samovreditelstvo“ – sąžvėros turėjo specialų terminą.

Kai kas – viena ponia – aprašinėja nūnai ir mėgaujasi užsakytais atradimais, kaip tas narsus žmogus, deja, matote, neatlaikė, palūžo, išdavė.

Šlykštesnę veidmainystę sunku sugalvoti. „Neatlaikė, vargšas, ką padarysi“. Išdavikas.

reklama

O jūs, tų moralinių šlykštybių skaitytojai, ar paklausiate dangaus ir žemės, ką laisvės kovotojų vadas turėjo patirti, kol jį privedė prie tokių veiksmų prieš save ir prieš savo kankintojus. Regis, paskutinių ir vienintelių, kurių dar galėjo griebtis.

Vyrus palauždavo kur kas dažniau, negu moteris partizanes arba ryšininkes. O narsūs vyrai, nė kiek nebijoję mirties, tapdavo išdavikais. Tam dušanskiai turėjo šėtoniškų priemonių.

Belaisvių vyrų kūnas suteikdavo budeliams galimybių ilgai, ilgai mėgautis, iškrypėliškai sadistiškai ir be kraujo mėgautis nepakeliamais priešų skausmais, jam pro alpstančią sąmonę maldaujant vienintelės mirties malonės, kuris vis neateidavo.

„Kalbėk!“ Kalbėk!“

– Neturiu priemonių nusižudyti, bet kai ką galiu pasidaryti.

Nebekankinsite batais, kerzavais arba inteligentiškais, nudrėbę ant cemento grindų.

Toks buvo Vanago atsakymas.

Jeigu jums, ponia, dar kas nors neaišku, pasiskaitykite įdėmiai, kaip jūsų „mūsiškiai“, tad jūsiškiai, kurių pusėn stojatės, lėtai žudė kalinius Rainių miškelyje. Ypač smagu buvo išplėšti liaudies priešams lyties organus. Ir nesusigundykite prie to prisidėti savo dailiais bateliais. Ar botais.

- O tu, bandite, jei neprabilsi, tai pamatysi savo akimis, ką mes darysim tavo žmonai ir mažai dukrelei. Tada jau maldausi pasigailėjimo ir viską pasakosi ir bet ką pasirašinėsi...

Nepamatysiu, verčiau išsiplėšiu akis.

Ir vieną dar pajėgė išsiplėšti.

Supraskime šiandien visi sovietmečio prievartavimų tikrovę, kurią kai kurie besmegeniai tebelaiko geraisiais laikais.

O jūs, ponia Dušanskiene, drauge Dušanskiene, kurią kai kas vadina net „rašytoja“, išjudinkite literatūrinę vaizduotę, suvokit, apie ką kalbat, tada nueikit į mišką, kur drebulės, pasimelskit ir nusiteiskit.