Propagandos žodynas: nauji nuotykiai priešakinėje informacinio karo linijoje; kaip buvo keliamos revoliucijos ir ko turėtų saugotis demokratinė valstybė; sėkmingo interviu receptas (XIV)

Pixabay.com nuotr.

Taigi, gerbiamieji, tęsiame mūsų „Propagandos žodyną“. Ačiū Jums visiems už dalijimąsi nuomonėmis ir palaikymą!

Pirmiausia – šiek tiek žadėtos informacinio karo egzotikos, t.y., naujų patirčių priešakinėje informacinio karo linijoje.

Pradėkime nuo to, kad, jei pamenate „triukus“ su netikrais atseit Google „patikros kodais“, tai įvyko, galima sakyti, pozityvus pokytis: pastarosiomis savaitėmis jie buvo siuntinėjami tik iš dviejų privačių telefono numerių. Iš to paties, kurį minėjau anksčiau, t.y., registruoto Anglijoje. Ir, šiokiai tokiai mano nuostabai – iš … Papua Naujosios Gvinėjos (!), kažkokio Goroka miesto (tel.nr.: +67572212711). Gi telefonas iš San Marino kažkur prašapo, su visais „netikrais kodais”.

Kitas pozityvus pokytis buvo tai, kad vietoj keliolikos vietovių, iš kurių, remiantis „atakuotojų” IP adresais, buvo kėsinamasi į įvairias paskyras, teliko dvi: Võru, vietovė Estijos ir Rusijos pasienyje, netoli Latvijos, ir vietovė Talino apylinkėse.

Tačiau, gerbiamieji, nutiko šis tas visiškai naujo. Pamenate, anksčiau esame aptarę vieną iš pagrindinių diskreditacijos taktikų, „užnuodytą šulinį“? Tą, kurios paskirtis yra diskredituoti asmenį ar asmenų grupę, kai jie pasisakinėja kokia nors propagandos vykdytojams neparankia tema arba diskredituoti pačią temą ar sritį, kuria jie pasisako? Tiems, kas pamena, turiu praktinį klausimą – ką Jūs pagalvotumėte, jeigu:

1. Būtumėte Feisbuko naudotojas (-a), kurio kontaktų sąrašas nėra viešas? (Nes maža ką, tiesiog, pavyzdžiui, dėl Jūsų kontaktų saugumo ir ramybės…)
2. Jūsų Feisbuko kontaktų sąrašas būtų daugiau ar mažiau, pavadinkime, tarptautinis? Ir ką jau ką, bet tikrai pasisakinėtumėte priešiškos propagandos vykdytojams nepalankiomis temomis?
3. Jums visiškai nepažįstamas asmuo, tikėtina, — iš Kambodžos, kurio niekada nebuvo Jūsų Feisbuko kontaktų sąraše, kurio niekada, net ir iš tolo, nematėte socialiniuose tinkluose… Staiga imtų dalintis ne tik kad Jūsų perspėjimais apie piktus informacinio karo „triukus” ir priešišką propagandą, bet ir… Jūsų paties bei Jūsų profilio nuotraukomis? O ypač – tomis, kurios turi rėmelį „Mes esame NATO”? (“We are NATO”.)
4. Jeigu, skubiai patikrinus to nepažįstamojo profilį, paaiškėtų, kad jam aiškiai patinka „raudonųjų khmerų” (!!!) Feisbuko puslapiai? Tiems, kas galbūt nežinote: „raudonieji khmerai” yra toks labai blogos šlovės, pagarsėjęs genocidu ir kitais nusikaltimais Kambodžos komunistų judėjimas. Cituoju: „Kambodžos karinis komunistų judėjimas, įkurtas 1968 m. Narių skaičius buvo apie 30 tūkst. žmonių. (…) Daugiausia judėjimą sudarė 12–15 metų vaikai, kurie prarado tėvus ir neapkentė miestiečių kaip „amerikiečių pagalbininkų“. 1975 m. partizanai užėmė valstybės sostinę Pnompenį ir įvedė diktatūrą. To pasekmės — Mirties laukuose nužudyta 1 — 3 milijonai žmonių. (…) Buvo uždraustas raštas, pinigai, užsienio kalbos. Visas valstybės ūkis buvo pertvarkytas į žemės ūkio komunas su 18–20 val. darbo diena. Mirtis grėsė už mažiausius nusižengimus, tarp jų – ir sunkiai suprantamus (pavyzdžiui, vaiko pagimdymas be komunos vadovybės leidimo). 1998 m. po Pol Poto mirties judėjimas degradavo. Iš formalaus judėjimo lyderio K. Samfano atimta faktinė valdžia (…) Vienas iš Raudonųjų khmerų lyderių (…) pasirašė susitaikymą su Kambodžos vyriausybe, kuri leido jam kontroliuoti vakarines valstybės sienas. Paskutinis radikalus karo vadas buvo areštuotas 2000 m. kovo mėnesį. (…) Apie naują judėjimo vadovybę nieko nežinoma.”

Sakyčiau, vien tik nuo šitokių judėjimų „gerbėjų” dėmesio oda gali šiurpuliukas perbėgti, tpfu… Bet, kaip sakoma, bala nematė. Visko būna, visko pasitaiko. Pamąstymui, gerbiamieji: dažniausiai mūsų socialiniuose tinkluose skelbiamomis informacijomis, nuotraukomis ir panašiai dalijasi mūsų bičiuliai. Ir, nors Lietuvoje tie, kam niekada nereikėjo specialiai gilintis į komunistinių judėjimų istoriją, neturi net žalio supratimo apie, tarkime, kažkokius komunistinius radikalius judėjimus ar jų rėmėjus Kambodžoje… Tokių žinių dažniausiai turi amerikiečiai, britai, estai ir panašiai. Todėl, jei kas nors klastingai pamėgintų Jūsų užsienio auditorijai sukelti įspūdį, kad atseit Jūsų, aršios antipropagandistės, Feisbuke esama kažkokių, atsiprašant, „raudonųjų radikalų trečiosiose šalyse gerbėjų”… Tai būtų beveik tas pats, kaip Lietuvos auditorijai sukelti įspūdį, kad atseit Jūs tik apsimetinėjate patriotu / patriote, o iš tikrųjų, pavyzdžiui, esą bendradarbiaujate su atitinkamos įstaigos Latvių gatvėje 3 skyriumi *.

Laikantis principo, kad viešumas yra galingas ginklas priešakinėje informacinio karo linijoje, minėtą nutikimą tučtuojau paviešinau. Perspėjau auditoriją, kad, jei išvystų bent kokią diskreditacinę medžiagą apie mane ar siejamą su manimi, Kambodžos ar kitų „raudonųjų judėjimų ” spaudoje, o ypač jei panaudojant mano nuotraukas – jokiu būdu netikėtų. Kartu pateikiau, dėl visa ko, informaciją apie diskretavimo taktikas. Betgi, tenka pripažinti, iš dalies minėta diskreditacinė operacija suveikė: savo nuostabai, po kiek laiko sulaukiau įtaraus kelių vyresnės kartos Feisbuko kontaktų stebėjimosi, dėl ko atseit „priiminėjate į savo Feisbuką visokius Kambodžos raudonuosius?“, patarimų būti atsargesnei ir taip toliau.

Išvada, gerbiamieji: įdomu! Regis, kitos barikadų pusės finansiniai ir žmogiškieji ištekliai pagaliau ima sekti, jei jau, tikėtina, jiems tenka samdytis personalą iš vadinamų „trečiųjų šalių” (logiška: darbo jėga ten daug kartų pigesnė, nei Rusijoje). Kita vertus, mums visiems, o ypač visuomenės aktyvistams, kovotojams su propaganda ir panašiems patartina įsidėmėti, kad trečiųjų šalių žmogiškieji ištekliai yra didžiuliai (pamenate, Estija patyrė kibernetines atakas net iš 50 valstybių?). Ir kad, pasak Edvardo Lukaso [Edward Lucas], informacinio karo metu nereikėtų orientuotis tik į tas technikas ir priemones, apie kurias jau žinome, bet – nuolat tikėtis vis naujų. Todėl, nors, pasak kažkada girdėto naivoko pasakymo „Bet juk Feisbukas ir skirtas surinkti kuo daugiau „patinka” ir kuo daugiau pasidalijimų!!“** – neapsigaukite. Paaukokite šiek tiek laiko pasidomėti, kas būtent ir dėl ko sukiojasi netoliese.  Ypač, jei esate aktyvus ir propagandistams nepatogus visuomenės narys!

O dabar, gerbiamieji, žinių ir pramogos dėlei pasigilinkime į…

27. Kaip buvo keliamos revoliucijos*** ir ko turėtų saugotis demokratinė valstybė

Daugelis iš mūsų esame girdėję apie tai, kaip bolševikai organizavo Spalio perversmą, pakeitusį dalies Europos žemyno istoriją kone pusei amžiaus. Tačiau mažiau žinome apie tų bolševikinių, vėliau išaugusių į komunistines, jėgų pastangas paveikti kitas valstybes bei jų vyriausybes kitose pasaulio dalyse. O, kaip mėgdavo sakyti profesorius Mykolas Biržiška, „Užmiršę istorijos pamokas yra priversti jas pakartoti“. Kad, neduokdie, netektų kada nors vėl patirti skaudžias Klio**** pamokas, siūlau prisiminti istoriją ir susipažinti su kai kuriais vadinamų “revoliucionierių“ elgsenos ypatumais.

Pastebėtina, kad maždaug nuo II Pasaulinio karo pabaigos palyginti daug vadinamųjų „revoliucinių ideologinių grupių“ stengėsi užginčyti ir sukompromituoti, pavyzdžiui,  įvairių Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos vyriausybių teisėtumą. Viena vertus, neretai tos grupės sulaukdavo įvairiopos paramos, tiek ideologinės, tiek ir kitokios, iš Sovietų Sąjungos. Kita vertus, minimoms revoliucinėms grupėms daugeliu atvejų buvo būdingas karinis nevisavertiškumas, t.y., žmogiškųjų išteklių, ginkluotės, įrangos stoka. Sakyčiau, Afrikai, Azijai ir Lotynų Amerikai tam tikra prasme smarkiai pasisekė, kad sovietų režimo teikiamos paramos visokio plauko „revoliucionieriams“ kituose žemynuose retai užtekdavo kam nors daugiau, nei įžiebti kokiam nors nedideliam partizaniniam karui. Tačiau, pažymėtina, tokie „revoliucionieriai“ retai kada remdavosi tiktai karine galia.

Daugeliu atvejų, ištikimai sekdami sovietų režimo puikiai išvystyta psichologinio karo technika (o kur dar sovietų režimo į tuos kraštus eskportuojami „instruktoriai“ !), jie stengdavosi mobilizuoti savo išteklius siekti būtent vadinamųjų psichologinių pergalių prieš nusižiūrėtą taikinį. T.y. nesutarimų, nepasitenkinimo ir visokiausių trikdžių sukūrimo taikiniu pasirinktų valstybių visuomenėse. Pažymėtina, kad tokia situacija „revoliucionieriams“ neretai padėdavo pasiekti dvigubą efektą. Kai jiems pavykdavo įžiebti bent kokį, kad ir mažėlesnį, ginkluotą konfliktą ar šiaip kokią rimtesnę įtampą, taikiniu pasirinktos valstybės vyriausybė neišvengiamai turėdavo kreiptis į savą visuomenę, prašydama „susiveržti diržus“, kad būtų įveiktos tos konflikto, galimos aneksijos ir panašios grėsmės.

reklama

Kadangi vyriausybėms tekdavo prašyti iš savo ir taip jau suerzintų visuomenių dar didesnių aukų, tartis su savo piliečiais dėl, pavyzdžiui, didesnių išlaidų saugumui ir panašiai, – gyventojų lojalumui, kantrybei ir savos demokratinės valdžios supratimui bei palaikymui tekdavo dar daugiau išbandymų. Ilgainiui šitaip formuodavosi savotiškas uždaras „įtampos kaitinimo ratas“. O situacija tapdavo vis palankesnė vadinamosiomis „revoliucinėmis ideologijomis“ besidangstančioms jėgoms. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Vardan aiškumo, kaip tas principas iš dalies veikia mūsų dienomis, galite paskaitinėti šiandien dažnas diskusijas apie Lietuvos gynybos biudžeto didinimą ir / ar nedidinimą. Atkreipkite dėmesį, kaip išmoningai tose diskusijose bandoma pateikinėti vadinamus „socialinius ekonominius argumentus“, provokuojant ir kaitinant tų iš mūsų, kurie nesame labai turtingi, nepasitenkinimą.

Tiek siekiant įžiebti aštresnius konfliktus valstybių viduje (pavyzdžiui, kaip kad „Bronzinio kario riaušes“ Estijoje 2007 m. pavasarį), tiek ir apskritai norint nuteikti kokios nors valstybės žmones prieš jų civilinę valdžią, psichologinių operacijų paskirtis yra destrukcija (ko nors naikinimas, žlugdymas). Siekdami šio tikslo, priešiškos propagandos vykdytojai išnaudoja prieštaras (tarpusavio prieštaravimus, moksliškai vadinamus kontradikcijomis). Ir, prašau atleisti, jei šiek tiek nustebinsiu: jei manome, kad tos galimai prieš mus pačius naudojamos prieštaros yra socialinės… Tai, ponios ir ponai, mes vis dar esame akli kaip kačiukai.

Tarp kitko, turiu vieną mažą prašymą. Turbūt atkreipėte dėmesį, kad kartais, kai tenka naudoti sudėtingesnį terminą, stengiuosi pateikti jo reikšmę ir paaiškinimą. Mūsų kurso tikslas yra šviečiamasis. Jo paskirtis: kad kiekvienas, net ir neturintis specifinio išsilavinimo ir nelankęs kokių nors, pavyzdžiui, mūsų šauniojo VSD politikams organizuojamų seminarų apie grėsmes valstybės saugumui, – vis tiek suprastų, apie ką kalbama. Jei kartais į mūsų edukacinį kursą netyčia užklystų koks rimtesnis profesionalas iš atitinkamų institucijų (apie pseudo „profesionalus“ nekalbu), juolab jei kam kiltų pagunda pažerti kokį įmantresnį terminą ar sąvoką, – susimylėkite pajudinti uodegą, prašau, ir iš karto pateikti tikslų ir aiškų apibrėžimą. Pavyzdžiui: „…tas terminas atėjęs iš kokybės vadybos srities, lietuviškai vadinamas „veiklos matuokliu…“***** Ir taip toliau.

Kaip mėgdavo sakyti mano šviesaus atminimo Profesorius ir Mokytojas Juozapas Girdzijauskas: „Tikras mokslininkas privalo mokėti reikšti savo mintis aiškiai ir suprantamai“. Jam paantrintų Juozas Brazaitis-Ambrazevičius, kurio tvirtinimu, „Didžiausios tiesos visada pasakomos labai paprastais žodžiais“. Nes mums, atsiprašau už pajuokavimą, paprastoms Žemės pelėms, kantriai besimokančioms apie tai, ką kai kuriose valstybėse meistrauja ištisi institutai…  Turbūt supratote, ką norėjau pasakyti. Dėkoju!

Daugiausia psichologinių operacijų tyrimai, analizė ir vykdymas siejami su 3 pagrindinėmis jų funkcijomis:

1. Taikinio teritorijos analize.
2. Propagandos analize.
3. Komunikacinių ir kitokių produktų bei priemonių, parinktų psichologinės operacijos pagrindiniams ir šalutiniams tikslams pasiekti, išankstiniais testavimais (bandymas po bandymo užfiksuojant rezultatus) ir taikinio teritorijos gyventojų reakcijų tyrimais.

Pažymėtina, kad, nors psichologinės operacijos ir priskiriamos informaciniam karui, apie kurį mums jau, ačiūdie, ausys jau išūžtos pakankamai, jų metu atliekami taikinio tyrimai, analizė, veiksmai išsiskiria savais, labai ypatingais informaciniais reikalavimais. Trumpai tariant, tie, kas užsiima būtent psichologinių operacijų planavimu, strategija, taktika, vykdymu prieš pasirinktus taikinius, faktiškai privalo žinoti kone visus nusižiūrėtų taikinių gyvenimo aspektus. Todėl, gerbiamieji, dabar mums teks susitarti dėl vieno dalyko: aš Jums pateiksiu pagrindinius psichologinių operacijų vykdymui būtinus informacijos apie taikinius elementus (taip, galimai mes irgi esame tasai taikinys…). O Jūs, prašau, pabandykite ne tik kad nepasiduoti pseudo „sąmokslo teorijų pagundai“ (jokiu būdu!), bet ir suprasti plačias galimybes, kurias atvertų tokios informacijos surinkimas ir naudojimas. Tuomet, manau, Jums taps aiškiau, iš kur priešiškos propagandos vykdytojai tas prieštaras traukia. T.y., su kokia pasiutiškai gudria propagandistų mašinerija mes, Baltijos valstybių gyventojai, galimai turime reikalų.

Taigi… Ketinant vykdyti psichologines operacijas, naudinga ir naudotina užsibrėžtiems tikslams pasiekti įprastai yra laikoma tokia informacija******:

1. Socialinė taikinio organizacija: visuomenės sudėtis etniniu, amžiaus grupių, lyčių, darbinio užimtumo, reikšmės ir statusų socialinėje aplinkoje; valstybės gyventojų pasiskirstymo miestų ir kaimų vietovėse, įskaitant šio pasiskirstymo santykį su darbiniu gyventojų užimtumu, ir taip toliau atžvilgiais.
2. Socialinė taikinio sandara ir šeima, jos samprata bei funcionavimas taikinio visuomenėje: egzistuojančios socialinių santykių formos, jų rūšys ir pavadinimai, socialinės stratifikacijos lygiai (t.y., socialiniai taikinio visuomenės sluoksniai), egzistuojantys rangai, socialinės klasės, kiekvieno socialinio sluoksnio prerogatyvos (t.y., kam konkretus socialinis sluoksnis linkęs atiduoti pirmenybę), pareigos ir privilegijos. Egzistuojančios įtampos tarp taikinio socialinių grupių ir socialinės kontrolės metodai. Kiekvienam socialiniam taikinio sluoksniui būdingi elgesio modeliai. Galimai tinkama psichologinės operacijos vykdymo laikotarpiui žinia, pritaikyta kiekvienam socialiniam taikinio sluoksniui; veiksmingiausi žinios tiekimo būdai, pritaikytini atskirai kiekvienam socialiniam taikinio sluoksniui; geriausios taikinio socialiniams sluoksniams tiekiamos žinios temos, tinkamiausi jos pateikimo būdai ir technikos. Taikinio socialinių sluoksnių galimybės pasiekti komunikacinę erdvę ir / ar kanalus, kuriais transliuojama propagandos žinia; kasdieninė kiekvieno socialinio sluoksnio rutina; detalizuotos kiekvieno socialinio sluoksnio atstovui būdingos veiklos darbo ir poilsio dienomis, pateikiant apytikslį suskirstymą laiko atžvilgiu (valandomis), įskaitant atsikėlimo ir kasdienių veiklų užbaigimo laiką, darbo valandų pradžią ir pabaigą; laiką, skiriamą rekreacinėms (atostogų) veikloms, susitikimams, pirkiniams, maisto gaminimui, skalbimui, namų švarinimui ir tarpusavio pokalbiams skirtą laiką. Reikalinga taip pat įtraukti sezoniškumą, kaip antai taikinio žemdirbių elgsena gali kisti priklausomai nuo orų kaitos skirtingais metų laikais ar priklausomai nuo jų darbų skirtingu metų laiku (sėjos, derliaus nuėmimo ir panašiai). Svarbu surinkti informaciją apie skirtingoms profesijoms priklausančių socialinių sluoksnių kasdieninę rutiną: žemdirbių, industrijos (gamybos) ir verslo, valstybinio sektoriaus, administracinio sektoriaus ir kitų sričių atstovų, įvertinant tai, kad mokyklinio amžiaus ir / ar universitetinis jaunimas, vyrai ir moterys gali turėti skirtingus elgesio modelius bei socialinius įpročius.
3. Įprastiniai papročiai ir tradicijos taikinio visuomenėje. Individų namų ūkio įpročiai: maitinimosi, miego, kūno funkcijų ir švaros, visos kitos normalaus ir / ar įprastinio elgesio formos. Naudojami gestai, kūno pozos, etiketas, aktualūs įprastinio, laikomo normaliu, tarpasmeninio elgesio standartai, įskaitant santykius su šeimos ir savų bendruomenių (kaimo, miesto vietovėje) nariais, darbuotojais industrinėje bei žemės ūkio sferoje, taip pat hierarchinius santykius darbovietėse ir panašiai. Būtina įtraukti informaciją apie pasisveikinimo, kreipimosi į kitus asmenis formas, apie specifinius gestus (jei tokių esama), egzistuojančias svetingumo tradicijas ir mandagumo reikalavimus, ypač atsižvelgiant į mandagumo normas turinčių kokius nors rangus, priklausančių skirtingoms lytims, skirtingoms amžiaus grupėms, turinčių kokios nors rūšies tarpusavio asmeninius santykius asmenų atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys į išskirtines elgesio su aukštesnę socialinę padėtį užimančiais asmenimis formas, taip pat elgesio normas su vaikais, vyresniojo amžiaus žmonėmis, kolegomis darbe.
4. Švietimas ir mokymai: elgesys su vaikais ir jų mokymas; vaikų veiklos; vaikų švietimo ir auklėjimo įstaigos, jose naudojamos mokymo priemonės (mokymo programos, dalykai, naudojami vadovėliai ir panašiai); tradiciniai kultūriniai elgsenos modeliai; vaikų, jaunimo fizinis kūno ir atitinkamų fizinių įpročių treniravimas; būdingos kūno pozos ir verbalinė (žodinė) bei neverbalinė (kūno, išraiškos) kalba; kokios yra vaikų ir jaunimo baimės, pykčio, prieraišumo, meilės jausmų raiškos ir kaip į jas reaguoja taikinio visuomenės suaugusieji.
5. Asmenų gyvenimo ciklas ir jo ypatumai taikinio visuomenėje: samprata, kontracepcija (taip, net ir šitai !), nėštumas, abortai, gimdymas, vardo davimas ir panašiai. Vaikystės, paauglystės, jaunystės, suaugusiojo gyvenimo period samprata. Seksualinės praktikos (taip, netgi ir tai!), įskaitant standartinius, laikomus normaliais seksualinio elgesio modelius ir tai, kas laikoma nukrypimais nuo šių modelių: frigidiškumas, impotencija, iškrypėliško, gyvuliško elgesio sampratos, prostitucija. Santuokos institucija. Vedybų rūšys ir jų ceremonijų ypatumai. Skyrybos. Suaugusiųjų gyvenimo laiokotarpio ypatumai. Vyresniojo amžiaus žmonių grupės elgsenos ypatumai. Mirties suvokimas ir su tuo susiję elgesio modeliai, egzistuojančios tredicijos, papročiai ir ceremonijos. Savižudybė ir reakcijos į ją. Reakcijos į mirties faktą, įskaitant normalios, standartinės mirties atvejus, mirties epidemijų metu, karių žūties karo metu; priešo karių žūties ir su tomis reakcijomis susiję taikinio visuomenės elgsenos modelių ypatumai. (Čia pridėsiu: tpfu tpfu tpfu, taip sakant… Sveikatos, stiprybės, pergalių ir ilgo laimingo gyvenimo visiems mūsų Kariams. Ačiū už tai, kad jie yra ir kad jie mus gina!)
6. Politinė taikinio visuomenės sandara: vyriausybės sistema ir jos institucijų rūšys visos valstybės, taip pat regioniniu, miesto ir kaimo vietovių lygiais. Politinė lyderystė, jos organizavimas visuose socialiniuose lygiuose ir jos santykis su socialiniais taikinio visuomenės sluoksniais. Politinių lyderių prerogatyvos; specfiinis elgesys. Politinių lyderių pareigos. Kitos politinės vyriausybinės ir nevyriausybinės, visuomeninės asociacijos, organizacijos ir panašūs dariniai. Nusikaltimai, teisė, įstatymai ir teisinės institucijos.
7. Ekonominė taikinio visuomenės sandara: nuosavybė. Nuosavybės formos – nekilnojamasis turtas, namų ūkis, gyvuliai, namų apyvokos ir darbinė įranga; daiktai, susiję su ritualiniu elgesiu, buities daiktai, asmeninio naudojimo daiktai. Nuosavybės perėmimo, jos panaikinimo ir / ar sunaikinimo teisės ir teisinis šių procesų reguliavimas. Žemės nuosavybė ir su tuo susiję procesai. Turto paveldėjimas ir su tuo susiję procesai. Gamyba industrijos ir žemės ūkio (taip pat žvejybos, medžioklės, prekybos ir panašiose) srityse. Gamybos procesų sezoniškumas. Darbo organizavimo ypatumai. Gamybos procesų dalyviai ir jų elgesio modelių ypatumai: taikinio visuomenės narių, susijusių su gamybos procesais, rūpesčiai ir skundai. Prekybos, parduotuvių, tiekimo sistemos. Taikinio visuomenės narių galimybės įsigyti įvairius maisto ir ne maisto produktus ir paslaugas, prekių kainos ir kiti aktualūs ypatumai. Ūkininkų turgūs. Monetarinė (pinigų) sistema. Taikinio gyventojų produktų suvartojimo santykis su jų teritorijoje pagaminamais produktais. Visų taikinio socialinių sluoksnių atstovų elgesio ypatumai visų anksčiau išvardintų elementų atžvilgiu.
8. Tikėjimas, įsitikinimai, religinės praktikos, egzistuojantys prietarai. Įsitikinimai apie žmones ir apie viršgamtinius dalykus. Ceremonijos, ritualai, susitikimai, susiję su religiniais reikalais, šventais laikomi daiktai ir / ar objektai. Taikinio visuomenės kultūriniai, istoriniai herojai. Legendos ir mitai. Religinės organizacijos ir bendruomenės. Slaptos bendruomenės. Taikinio visuomenės narių (įskaitant vertinimą socialinių sluoksnių atžvilgiu) įsitikinimai, susiję su karu ir kariavimu. Žinios ir jų vertinimas. Komunikacijos metodai. Įvairūs matai (nuotolio, žemės paviršiaus, ilgio, svorio ir kitokie). Taikinio istorija ir mitai. Žymiausi taikinio kultūros herojai. Pasakojimai, dainos ir būdingi posakiai. Metų laikai ir klimato sąlygos. Knygų, laikraščių, žurnalų ir kitų leidinių leidyba ir platinimas. Taikinio gyventojų raštingumas ir užsienio kalbų vartojimas bei galimybės skaityti leidinius užsienio kalbomis. Kino ir kitokių vizualinių medijų industrija: filmų ir kitokios produkcijos rūšys, kalbos, kuriomis ji sukurta, šios produkcijos vartojimas, populiarumas ir platinimas. Viešosios informavimo, žiniasklaidos priemonės ir jų turinys; cenzūra. Taikinio gyventojų požiūris, reakcija ir pasikliovimas, pasitikėjimas vietinėmis viešosiomis informavimo priemonėmis. Tų, kurie klauso ir / ar žiūri nevietinę propagandą, skaičius. Bendravimo iš lūpų į lūpas ir gandų, paskalų skleidimo įpročiai bei sistemos taikinio teritorijoje. Susitikimai, kalbų sakymas ir kiti tarpasmeniniai informacijos platinimo būdai. Pašto, telefono, interneto ir kitokios komunikacinės sistemos.
9. Asmeninės higienos, aprangos, puošimosi ir panašūs įpročiai: sanitarija, švarinimasis, kvepalai. Asmens išvaizda: šukuosenos, nagų, dantų priežiūra, kosmetika, tatuiruotės, drabužiai, rangų ir priklausymo kokioms nors organizacijoms atpažinimo ženklai. Namai ir namų aplinka. Su gyvenamąja vieta susiję bendruomeniniai įpročiai: tai, kas įprastai yra namų viduje, namų aplinkoje; kokie šeimos ir / ar bendruomenių nariai gyvena netoliese; kambarių namo viduje funkcijos ir įprastinis išdėstymas; taikinio gyventojų tradicijos, susiję su namais. Maistas, jo ruošimo, konservavimo, vartojimo įpročiai. Vanduo ir kiti skysčiai. Uždraustas maistas. Stimuliuojančių medžiagų, narkotikų ir kitų svaiginamųjų medžiagų vartojimas. Taikinio gyventojų elgesio modeliai visų anksčiau išvardintų elementų atžvilgiu (atsižvelgiant į elgesio modelių santykį su jų socialiniu sluoksniu).
10. Kelionės ir transportas bei jo priemonės; keliai; gyventojų pasiskirstymo skirtingose vietovėse specifika; migracija.
11. Menai: piešimas, tapyba, skulptūra, muzika, instrumentai, dainavimas, šokis, literatūra ir jos žanrai; įvairių meno ir kultūros renginių organizavimas ir vyksmas. Kur, kada, kokie renginiai vyksta? Finansinė parama kultūros ir meno renginiams; jų rėmimas ir rėmėjai.
12. Sveikata ir medicina: medicininė praktika, sveikatos sistema ir jos paslaugos bei jų ypatumai; šiuolaikinės, modernios ir tradicinės medicinos technikos; visų taikinio socialinių sluoksnių galimybės gauti medicinos, gydymo, kitokias sveikatos priežiūros paslaugas. Visų taikinio socialinių sluoksnių elgesio modeliai sveikatos priežiūros paslaugų atžvilgiu.

Štai taip, gerbiamieji… Tarp kitko, gerai pamąsčius – kažin ar visą šią psichologinėms operacijoms vykdyti reikalingą informaciją kokiems nors priešiškos propagandos vykdytojams tenka, atsiprašau už pajuokavimą, „iššnipinėti“, susišaukus kokią didžiulę jų darbuotojų armiją ir elgiantis, kaip kad mes įpratę matyti filmuose apie Džeimsą Bondą… Logiškai pasvarsčius – puikiausiai užtenka tik atidžiau susipažinti su nusižiūrėto taikinio viešai skelbiama informacija. Aišku, tik tuo atveju, jei taikinys yra demokratinė valstybė, nes demokratinėse valstybėse paprastai laikomasi informacijos viešumo ir skaidrumo principų.

Žodžiu, kai tokia informacija surenkama, apdorojama, įvertinama ir panašiai, tada ir numatomi visokie veiksmų planai, pradedami kurti tokie ir anokie propagandiniai produktai ir taip toliau. T.y., kuriama toji propagandinė žinia. Būtent jos funkcija yra įtikinti, daryti įtaką, keisti taikiniu pasirinktų auditorijų elgesį propagandos vykdytojams palankia linkme (propagandinės žinios meistravimo ypatumus ir tolesnius psichologinių operacijų ypatumus aptarsime kitame straipsnyje). Propagandinė žinia dažniausiai yra ir propagandos vykdytojų strategijos, ir jų vadinamos viešosios diplomatijos, ir jų psichologinių operacijų stuburas. 

reklama

Kitas dalykas yra, kad žinią ne tik kad reikia sumeistrauti. Ją reikia dar ir labai gerai nutaikyti. Na, įsivaizduokite, kad jūs esate šaulys. Toks patyręs, taiklus šaulys, su neprastu ginklu, pakankamu kiekiu amunicijos. Juk nešaudysite, kaip sakoma, šiaip sau, Dievui į langus? Šitaip ir propagandistai. Tuo atveju, kai taikiniu yra pasirenkama, pavyzdžiui, ištisa valstybė, tikėtina, kad bus taikomasi ne į vieną vietą. Dažniausiai – iš karto į šešias. Dėl ko šešias? Esama daug teorijų, nagrinėjančių sudedamąsias kiekvienos valstybės dalis. Tačiau dauguma tyrinėtojų sutaria, kad, kaip svarbiausios valstybės funkcionavimui (jei norite, galite sukeisti dalis vietomis, pagal savo skonį), išskirtinos šios:

1. Atsakingos už valstybės sienų, teritorijos ir gyventojų saugumą struktūros, organizacijos, institucijos ir taip toliau.
2. Atsakingos už intelektualinį, akademinį ir panašų vystymąsi struktūros, institucijos ir taip toliau.
3. Regioninės (kaimo vietovės), atsakingos už valstybės gyventojų išmaitinimą, t.y., žemės ūkį ir su jomis susijusios struktūros bei kiti dariniai.
4. Ekonomikos, t.y., verslo bei gamybinės (industrinės) struktūros.
5. Profesionaliosios politikos struktūros, institucijos ir taip toliau.
6. Žniasklaidos, komunikacinės struktūros ir taip toliau.

Nepamirškime, kad taikymosi momentu tie priešiškos propagandos vykdytojai dažniausiai jau būna iki dantų apsiginklavę anksčiau minėta informacija apie taikinį.

Va čia žaidimai ir prasideda, gerbiamieji. Dažnam agresoriui gerai, darniau nei jų pačių funkcionuojanti valstybė atrodo geidžiamas grobis. Dėl ko kai kurioms agresyvioms užsienio valstybėms atrodo, kad jei jos užgrobs sėkmingesnę, geriau už jų pačių sutvarkytą teritoriją, – tai atseit jos ir jų gyventojai gyvens lygiai taip pat gerai, neįsivaizduoju. Juolab kad, kaip rodo istoriniai pavyzdžiai, užgrobus, okupavus, aneksavus dažniausiai tiek užgrobęs, tiek ir užgrobtasis gyvendavo panašiai, t.y., prastai. Tačiau, matyt, absurdiški sveiku protu nepaaiškinami paradoksai yra vienas iš agresyvių valstybių elgsenos bruožų.

Taigi – agresyvioms valstybėms (kurios pačios darniai vystytis kažkodėl nesugeba) kitos valstybės atrodo kaip potencialus grobis. Bet kovoti su stipriu grobiu nelabai kas nori. Tai brangiai kainuoja ir paprastai reikalauja daug resursų. Todėl tos agresyvios valstybės stengiasi kaip nors išklibinti, išjudinti, sužaloti bent vieną valstybės komponentą. Labiausiai jos mėgsta žaloti dar net ir padoriai, kaip reikiant, nesusiformavusias, jaunas valstybes, nes tokios yra pažeidžiamesnės. Ir neduokdie tos jaunos valstybės pražiopsos kokį svarbų savo vystymosi momentą ar detalę… Agresyvios valstybės su visomis savo minkštosiomis ir kietosiomis galiomis tik šast! Ir čia. Su visais savo kėslais panaudoti jau esančius prieštaravimus, skatinti prieštaravimus ir nuolat kurti vis naujus. Aišku, nemanykite, kad jos iš karto „šast!“. Anaiptol. Iš pradžių jos gali netgi pamurkti, pasiglaustyti, pažadėti būti geros, gražiai elgtis… Bet visgi dažniausiai viskas baigiasi tiktai „šast!“ – ir jau čia.

Ką daryti? Kruopščiai nusistatyti, kas, kur, kaip, kieno, kokiais būdais ir dėl kokių tikslų silpninama. Ir elgtis priešingai: stiprinti. Kaip, pavyzdžiui, apie savo šalies saugumą ir gerbūvio kūrimą daug kartų yra sakiusi JE Estijos Prezidentė Kersti Kaljulaid: tuo reikia rūpintis nuolat. Žodžiu, gerai pagalvojus, gerbiamieji: tų vietų, kur reikia kažką stiprinti, turime gana daug. Pradedant ekonomine sandara, politine lyderyste, įtampa tarp socialinių sluoksnių… ir baigiant transportu bei keliais. Kita vertus, galima į tą anksčiau pateiktą informaciją reaguoti kaip į savotišką instrukciją sau patiems. Vis bus lengviau atsirinkti galimai pažeidžiamus taškus.

O tuo atveju, jei minėtais šešiais komponentais nesirūpinama, susidaro palankios sąlygos ne tik kad informaciniam karui, bet vienai iš aštriausių psichologinių operacijų formų: vadinamajam „psichologiniam karui“ (angl.: total psychological war). Ši propagandinė bjaurastis yra, sakyčiau, išskirtinė. Dažniausiai pasitelkiama tik tais atvejais, kai taikinys yra ypatingai svarbus, pavyzdžiui, kokios nors valstybės dydžio, kai propagandos vykdytojų tikslai yra kompleksiniai ir kai, kaip čia Jums švelniau pasakius… Išsireikšiu šitaip: kaip minėjau, psichologinės operacijos gali būti vienodai sėkmingai naudojamos tiek nuteikti draugiškai, tiek ir revoliucijoms sukelti. (Dar kartą primenu, kad šio ir kitų „Propagandos žodyno“ straipsnių tikslas tikrai nėra kelti kažkokias revoliucijas ar skatinti jas kelti! Tikslas yra šviečiamasis: kad daugiau žinotume ir kad vykdyti priešišką propagandą prieš mūsų valstybę taptų bent jau sunkiau). Psichologinės operacijos taip pat gali būti taikytinos geriems tikslams: individo ir/ar tautos, valstybės savivertei sukurti. Įkvėpti įvairias individų grupes siekti kokių nors naudingų tikslų. Sutelkti kautis su priešu. Organizuoti veiksmingus politinius, visuomeninius judėjimus… Ir panašiai. (Tik šitoje vietoje vėl patarčiau vengti vadinamųjų „sąmokslo teorijų“ pagundos!).

Taigi, gerbiamieji, toli gražu ne visada dėl gausėjančių tarpusavio prieštaravimų kalta tiktai pati visuomenė. Kai kuriais atvejais – taip. Kartais mums patiems neužtenka buklumo ar paprasčiausio sveiko proto suprasti, kad tarpusavio rietynės nėra naudingos ar įžiūrėti, kas, kaip, kokiu tikslu tas tuščias rietynes kursto. Tačiau ne visada. Pasak JAV tyrinėtojų, šie tarpusavio preštaravimai gali būti ir valstybės valdžios destruktyvumo vaisiai, per tam tikrą laiko tarpą virstantys galingais psichologiniais įrankiais, kurias pati esama valdžia, deja, aprūpina tuos, kurie suinteresuoti valstybės silpninimu ar neramumų, sumaišties kėlimu (t.y., vidaus ir išorės priešus). Vyriausybės, kuri siekia išsaugoti savo dominavimą sudėtingose, įvairiopų iššūkių situacijose, tikslas, šių specialistų tvirtinimu, yra aiškus ir paprastas: kuo labiau mažinti, šalinti prieštarą ir įvairias atskirtis tarp vyriausybės ir valstybės gyventojų.

Pavyzdys: jeigu Jūs neišgalėtumėte įsigyti automobilio, ar Jus erzintų ar, priešingai, puikiai nuteiktų Gedimino prospektu pravažiuojantys gan prabangūs automobiliai su Seimo nariais viduje? Kitas pavyzdys: jeigu, Jūsų nuomone, Jūsų pačių šalyje stinga normalios demokratijos, žodžio laisvės ir panašių dalykų, Jus nuteiktų smagiai ar šiek tiek suerzintų naujienos apie tai, kad Jūsų išrinkti Seimo nariai, (iš kurių greičiausiai tikėjotės veiksmingų, atsakingų sprendimų Jūsų gerbūviui vystyti, rinkiminių pažadų laikymosi ir taip toliau) mielai vyksta kelti demokratijos į užsienio kraštus?… Tačiau tvirčiau įdiegti tas pačias vertybes Tėvynėje jiems/joms, kaip sakoma, valios pritrūksta?  Tebūnie tie politikai (-ės) geriausi, šauniausi, profesionaliausi, betgi pats faktas – spėtina, Jus suerzins…

Štai dėl ko, JAV specialistų teigimu, korupcija, sukčiavimai per rinkimus, piktnaudžiavimas galia, neefektyvūs ir arogantiški biurokratai gali būti fatališki valstybei, patiriančiai vidaus ir / ar išorės grėsmes arba kuri atsidūrusi galimų socialinių neramumų, maištų prieš civilinę valdžią ir panašiose situacijose (ar atkreipėte dėmesį, kad kartas nuo karto mūsų viešojoje informacinėje erdvėje pasirodo neaiškių asmenų raginimai „eiti į gatves, eiti prieš valdžią“ ir panašiai?…) O bet kokių vadinamųjų „revoliucinių jėgų“ (palyginimui: bolševikų, surengusių Spalio perversmą 1917 m.) ideologija dažnai yra kaip reta galingas ginklas, nes jų skelbiami apibendrinimai ir šūkiai leidžia pažerti daugybę kaltinimų konkrečios valstybės vyriausybei, prisidengiant tos pačios ideologijos vardu.

Kokios sąlygos yra palankios kraštutinėms psichologinių operacijų formoms, kuriomis dažniausiai naudojasi tos priešiškos jėgos, kurios yra suinteresuotos sumaištimi, chaosu, neramumais, panika kokios nors valstybės viduje,  yra vaizdžiai nusakęs Bernardas Jochas (Bernard Yoh). Cituoju: …per daug dažnai [valstybių] vyriausybės, besikoncentruodamos į ekonominės, politinės, karinės aplinkos kontrolę (…), atmesdavo potencialią psichologinės ofenzyvos******* galimybę, nepasirūpindavo tuo, kad [pačios] naudotų ideologiją insurgentams******** įveikti, panaudojant prieš juos jų pačių tarpusavio prieštaravimus. Pagrindinis totalinio psichologinio karo veiksmų tikslas privalo būti — sutelkti  visus įmanomus visuomenės resursus tam, kad būtų užtikrintas žiniasklaidos ir komunikacinės srities, intelektualinės ir akademinės visuomenės, organizacijų ir profesionaliosios  politikos atstovų, regioninių (kaimo) vietovių, industrinės, gamybinės sferos ir verslo bendruomenės atstovų lojalumas ir [jų nuostatų] tvarumas. Vyriausybės sėkmei yra būtina jų visų parama. Ir visų šių sričių lojalumas gali būti apsaugotas tiktai [tinkamai] vaizdžiai panaudojant psichologinius stimulus.

Pasak B.Jocho, tuo atveju, kai minėti šeši pagrindiniai valstybės visuomenės komponentai neabejotinai yra demokratinės valstybės valdžios ir vyriausybės pusėje, tiek priešiškų, maištaujančių valstybės viduje, tiek ir priešiškų valstybei išorinių jėgų pastangos, kaip ir šių jėgų užsibrėžti tikslai, yra pasmerkti žlugti. Jos bus sėkmingai įveiktos panaudojant jų pačių emisarų********* sumeistrautą techniką: totalinį psichologinį karą.

Dėl ko manau, kad mums laikas susipažinti su šios propagandinės bjaurasties, psichologinio karo samprata? Argumentuoju, ponios ir ponai: vyksta informacinis karas. Psichologinės operacijos yra viena iš trijų pagrindinių jo dalių. Todėl neatmestina hipotezė, kad vyksta ar greitu laiku gali prasidėti psichologinis karas. Tiesiog galbūt to kol kas dar akivaizdžiai nepastebime. Mano nuomone, fakto, kad galimai susiduriame ir su vadinamojo prischologinio karo situacija, patvirtinimui arba paneigimui būtų naudinga atlikti atskirą išsamų mokslinį tyrimą.

O dabar, kadangi mes taip pat nusipelnome išmanyti, kaip sukurti įtaigią baltosios, pozityvios propagandos žinią, gerbiamieji…

28. Sėkmingo interviu receptas

Ponios ir ponai, atsižvelgiant į priešiškos propagandos skleidėjų pastangas „gaminti“ įtaigias naujienas savo taikiniu pasirinktoms auditorijoms — nusprendžiau, kad bus naudinga ir mus apginkluoti receptu, kaip kuriamos veiksmingos ir paveikios naujienos, reportažai ir panašiai. O kas norėsite, tiesiog pasitreniravimui galėsite papramogauti, žiūrėdami žinias: pabandyti atskirti, kurie reportažai, straipsniai ar mūsų Tėvynės auditorijai skelbiama naujiena galimai yra parengti naudojant propagandos principus, o kurie  – ne.

Mums prireiks trupučio matematikos. Taigi: ar tai būtų pozityvi propagandinė žinia, ar kokia nors kita tema, jei siekiama sukurti įtaigų, paveikų, auditorijos palankiai priimamą ir lengvai suprantamą reportažą ar kokį kitą žiniasklaidos produktą, jame turėtų būti įgyvendinti šie 10 principų:

1. Naujienos ar temos pristatymą turi sudaryti ne daugiau, kaip 2 paprasti, neilgi sakiniai.
2. Naujienos ar reportažo pradžioje jo fone (aplinkoje) turi būti 2 sekundžių trukmės natūralūs arba sinchroniški (t.y., vykstantys tuo pačiu metu su kitu suderintu veiksmu) garsai.
3. Pradedant ir / ar baigiant šias naujienas ar reportažą, auditorijai turi būti matomas tik reporteris.
4. Šių naujienų / reportažo metu reporteris mažiausiai 2 kartus turi būti skirtingose situacijose. Pirmoji: kai jis / ji kalba. Antroji: kai reporteris (-ė) yra bendrame plane būtent tos situacijos, kuri vaizduojama žiniose.
5. Naujienų / reportažo metu turi dalyvauti ir pasisakyti jų tema: 2 papildomi asmenys (vadinamieji šaltiniai).
6. Vienam šaltiniui žodis gali būti suteiktas ne daugiau kaip 2 kartus (t.y., iš viso: 2 sakiniai).
7. Vienas vieno šaltinio pasisakymas turi būti ne ilgesnis, kaip 20 sekundžių trukmės.
8. Naujienose / reportaže turi būti 2 sinchroniškos sudedamosios dalys (segmentai).
9. Šių naujienų, reportažo ar kokio nors kito žiniasklaidos produkto sudėtyje, kurį kuriate, turi būti daugių daugiausia 2 citatos ar 2 schemos. Kiekvienoje schemoje privalo būti tik 2 svarbūs skaičiai.
10. Jei naujienų, reportažo ar kitokio žiniasklaidos produkto kūrėjas turi galimybę rinktis iš 2 filmavimo aplinkų, kur nors patalpos viduje ar išorėje, jis (ji) turėtų rinktis aplinką išorėje (ne studijoje).

Sėkmės!

O kitą kartą pabandysime dar giliau pasirausti į psichologinių operacijų meną. Ir, — šiek tiek pasimokyti iš mūsų priešų ir oponentų. Pamatysite.

Iki kito susitikimo Alkas.lt!

Bus daugiau

Paaiškinimai

* Dėl ko paminėjau įstaigos „Latvių gatvėje, 3 skyrių”: 2014 m., po Krymo aneksijos, teko matyti delfi.lt komentatorių, kuriuos šiandien populiaru vadinti „troliais”, viešą (nors ir atsargų) pokalbį apie tai, kad esą reikia „nusivalyti dulkes nuo klaviatūros” ir kiek esą šiandien mokama už komentarus. Vienas iš jų rašė, kad dėl tikslaus įkainio atseit reikią kreiptis į Latvių gatvę, 3 skyrių. (Tuomet dėl visa ko tą pokalbį nufotografavau ir informavau vieną mielą ponią iš Vidaus Reikalų ministerijos. Koks buvo tolesnis mano pateiktos informacijos likimas, — nežinau).

**Tai — informacinio raštingumo specialistės pasakymas (reakcija į mano, intravertės antipropagandistės, šiek tiek nestandartinį požiūrį į socialinius tinklus). Kartą siūliau inicijuoti kovos su priešiška propaganda veiklas biudžetinėje įstaigoje, kurioje ji dirbo…  Dar ir šiandien kartais pasvarstau: o jei iš tikrųjų prieš kokius dešimt metų jau būtume pradėję tai daryti? Mokytis, bendrai? Grūdintis? Treniruotis ir ruoštis?..

*** Maloniai primenu tą patį, ką esu užakcentavusi anksčiau: tokių priešiškos propagandos technikų paminėjimais jokiu būdu nesiekiu didinti socialinės įtampos ar kelti kažkokių revoliucijų, juolab skatinti jas kelti.  Tiesiog, mano asmenine nuomone, mums visiems būtų labai gerai daugiau išmanyti apie tai, kokias būtent aplinkybes ir / ar situacijas gali išnaudoti priešiškos propagandos skleidėjai, jei jų tikslas yra sukelti, pavyzdžiui, socialinius neramumus ar sumaištį taikiniu pasirinktose valstybėse, maksimaliai išnaudoti atotrūkį tarp valdžios bei visuomenės ir panašiai.

****Klio – istorijos mūza graikų mitologijoje, viena iš devynių Dzeuso ir Mnemosinės dukterų.

*****Veiklos matuoklis, angl.: key performance indicator. Veiklos matuokliai naudojami atskleisti, koks yra įmonių, organizacijų, institucijų ir panašiai veiklos efektyvumas.

****** Remiantis: „PSYOP Intelligence Notes“, Nr. 62. Target Analysis Section. 7th PSYOP Group, 1968.XII. (JAV).

******* Insurgentas – kas nors, kovojantis prieš vyriausybę savo paties (pačių) šalyje; asmuo ar asmenų grupė, siekianti priverstinės ir / arba ginkluotos opozicijos civilinei valdžiai ir jos įstatymams savo paties (pačių) valstybėje; sukilėlis, maištininkas.

********Ofenzyvà [pranc. offensive < lot. offensa – smogimas], operatyvinis arba strateginis kariuomenės puolimas.

*********Emisaras – (lot. emissarius – žvalgas, pasiuntinys) – asmuo, valstybės valdžios ar politinės organizacijos siunčiamas į kitą šalį su slapta misija.

Parengta pagal:

Yoh B. Psychological Total War.

President of the Republic [of Estonia] at Victory Day in Rakvere.

Remarks by the President of Estonia Kersti Kaljulaid at the International Peace Institute „How small states can maximize their impact in global affairs“.

„PSYOP Intelligence Notes“, Nr. 62. Target Analysis Section. 7th PSYOP Group, 1968.XII. (JAV).

http://www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Emisaras

http://www.dictionary.com/browse/insurgent

http://dictionary.cambridge.org/dictionary/english/insurgent

https://en.wikipedia.org/wiki/Khmer_Rouge

https://lt.wikipedia.org/wiki/Raudonieji_khmerai