R. Grigas: Svarbiausia atgauti tautinį orumą

Kunigas Robertas Grigas | J. Česnavičiaus nuotr.

Jei kažkam apsiverčia liežuvis tarti, kad, delsdama įteisinti svetimas raides pasuose, Lietuva neva patiria finansinių nuostolių (teko girdėti, kad save gerbianti valstybė keistų abėcėlę kitos valstybės užgaida?), tai savo ruožtu galėtum tęsti, o kiekgi finansiškai ji netenka nepardavinėdama muziejinio paveldo. Nors galų gale pakaktų susiskaičiuoti, kiek finansiškai atsieina lietuviškas menkavertiškumas, kiek milijonų ar net milijardų iš biudžeto nuteka jį ramstantiems užsienio žiniuoniams, vadinamiesiems ekspertams. Kunigas Robertas Grigas sako, kad bene svarbiausias uždavinys Lietuvai yra susigrąžinti tautinę savigarbą.

– Argi ne simptomiška, kad, tarkim, net dėl Lukiškių aikštės memorialo Kultūros ministerija pasiryžusi kreiptis į užsienio ekspertus?

– Kažkuriam laikrašty mačiau, manau, teisingą ir įžvalgią antraštę, kad mūsų Tautos laisvės kovų atminimo įamžinimą nulems svetimi. Tai iš tikrųjų susiję su savigarba ir su tuo keistu drovėjimusi būti savimi, būti lietuviu su visa savo istorija ir praeitim. Tarsi mes patys nežinome, kas mums yra geriausia, vertingiausia, kaip mes norėtume įamžinti savo Laisvės kovą ir savo žuvusiuosius. Tai išreiškia bendrą nuotaiką, kad esame jeigu ne niekas, tai nelabai kas, o jeigu prisidės tarptautiniai ekspertai, tai bus teisingiausiai nuspręsta.

Tokios nedrąsos įgalinti save kaip Tautą, kaip visuomenę, kaip valstybę nuspręsti, kas mums yra geriausia, sindromas yra tam tikros dvasinės ligos požymis, kurį reikia sąmoningomis pastangomis šalinti. Tai nesveikas savęs nuvertinimas, kurį psichologai kartais įvardina kaip menkavertiškumo ar žemos savivertės kompleksą.

Jeigu tauta yra tam tikra kolektyvinė asmenybė su bendra istorija, bendra patirtimi, savitu, negalėtume nuginčyti, praturtinančiu žmoniją mentalitetu, pasaulėvoka, tai ir žmogaus, asmens savybės jai kažkiek būdingos.

– Tačiau vertingiausia, ką turime, Lietuvos istorija yra palikta savieigai ir nelabai nustebčiau, jei, išklausęs neseniai vykusią paskaitą apie Pilsudskį, jaunuolis imtų tvirtinti, koks jis buvęs Vilniaus patriotas…

reklama

– Demokratinėje visuomenėje kiekvienas gali nekliudomai ieškoti tiesos ir formuoti savo vertinimus. Negali uždrausti Michnikui atvykti ir dėstyti savo požiūrį. Bet kai istorijos supratimas ir aiškinimas paliekamas visiškai savieigai, tai ir nutinka, kad visi, kas tik netingi, mums aiškina, kokie mes esame, kokie turime būti. O bendro valstybės požiūrio ar sąmoningo Tėvynės meilės ugdymo kaip ir nelieka.

Tada labai sunku tikėtis, kad užaugs patriotiškų piliečių karta. Daug kas peikia ar pravardžiuoja kaip autoritarinį ar atgyvenusį (nors tai labai diskutuotina) Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Respublikos, Smetonos laikų Lietuvos ugdymą, kai tiek istorijos vadovėliuose, tiek apskritai visuomenės ar jaunimo ugdymo procesuose buvo sudėlioti labai aiškūs akcentai, kurie, manau, neklastojo ir neiškraipė istorijos faktų, bet žadino pasididžiavimą savo Tauta, minėjo, kuo mes buvome unikalūs, kas yra gera ir vertinga Tautoje. Ir jei prisimename prieš skrydį per Atlantą parašytą Dariaus ir Girėno testamentą, kur jie su pasididžiavimu kalba, kad skris į Lietuvą, tikėdami, kad Lietuvos jaunoji karta dar didesnių žygių padarys dėl savo Tėvynės, manau, tokia nuotaika nebūtų buvusi galima, jeigu to meto jaunimo ugdymo organizacijose ar istorijos vadovėliuose būtų vyravusi neapibrėžta amorfiška nuotaika: na, mes patys nelabai ką sukūrėm, kultūrą mums atnešė lenkai, Vytautas buvo šunsnukis, nors ir savas…

Jei būtų vyravusi tokia nuotaika, tikrai nebūtų buvę daugybės pavyzdžių net paprastų žmonių gyvenime, kurie statė paminklus ar Lietuvai, ar žuvusiems savanoriams, ar Vytautui Didžiajam per jo 500 metų jubiliejų. Jei nebūtų buvę kryptingo, sąmoningo patriotinio ugdymo, nebūtų buvę tokio galingo visuomenės patriotinio nusistatymo, kuris paskui neabejotinai paskatino tas dešimtis tūkstančių jaunų vyrų – ūkininkų, inteligentų, studentų – eiti į partizanus ir ginti Lietuvą miškuose. Dabar mes irgi turim pasirinkimą – jei paliksime savieigai tuos procesus ar leisime, kad mums primestų ideologizuotas istorijos interpretacijas, švelniai tariant, nelabai patriotiškai nusiteikę asmenys, – turėsime, be abejo, tokį amorfišką nelabai aiškų rezultatą.

– Norėčiau klysti, bet ar ne pagrindiniu visuomenės ugdymo orientyru šiandien yra tapusi materialinė gerovė?

– Čia, matyt, yra toks liūdnas dėsnis, kurį krikščionys ar apskritai religingi žmonės sieja su sužeista žmogaus prigimtimi, kaip mes katalikai vadiname, gimtąja nuodėme, kad žmogus dažnai ir gėriu, ir gerais dalykais, kurie jam suteikiami, nemoka dėkingai ar išmintingai pasinaudoti. Be abejo, tais mūsų išsivadavimo metais, kai negalėjome remtis nei karine jėga, nei ekonomine galia (mūsų ekonomika buvo susisaisčiusi su mus okupavusios valstybės ekonomika), tai vienintelė mūsų jėga, kuria galėjome remtis, eidami į laisvę, buvo dvasinės vertybės.

Natūralu, kai tokia didelės įtampos, didelės grėsmės situacija praeina, normalizuojasi, nelieka tiesioginio susidorojimo pavojaus, didesnę vietą užima įvairūs materialiniai siekiai. Savaime tai nėra nieko bloga ir smerktina. Tikėjimas ir Bažnyčia taip pat kviečia pašvęsti ir kasdienybę, kuo nuoširdžiau atliekant paprasčiausius darbus, kuriant santykius šeimoje, tarp bendradarbių, tarp įvairių visuomenės grupių. Išlaikyti dvasingumą toje kasdienybėje. Ribiniai, kritiniai momentai ir tautai, ir žmogui nutinka kartą per gyvenimą ar per kelis dešimtmečius. Įprastai gyvenama kasdienybės ritmu, kai atliekame profesinį darbą, rūpinamės mylimais žmonėmis, laviname savo talentus, tai irgi šventa ir svarbu. Blogiau yra tada, kai materialumas tampa kažkoks konvulsiškas – kai ekonominės gerovės siekimas pasidaro gyvenimo centru arba kai jis nustelbia mūsų dvasinę pusę, nustelbia žmogiškumą.

Blogis atsiranda tada, kai siekiama materialinės gerovės paneigiant kitas vertybes arba išnaudojant, skriaudžiant kitus žmones, nesiskaitant su kitų visuomenės narių poreikiais. Ne be žiniasklaidos, ne be suinteresuotų grupių pastangų materialinė gerovė ir jos siekimas tapo perdėtai sureikšminti. Man atrodo, tuo padaroma didelė skriauda visuomenei, netgi paskatinamas nusivylimas, emigracijos tvanas, gresiantis ir Tautos stabilumui, išlikimui Lietuvos žemėje.

reklama

– Jei Lietuva kaip kolektyvinė asmenybė yra serganti, tirpstanti…

– …Yra tokie Kazio Bradūno tragiški žodžiai, kuriuos jis rašė dar prieš mūsų išsivadavimą, Amerikoje – apie tirpstančią baltų lytį…

– …tad gal pragaištinga įsileisti viską, kas beldžiasi į tavo kiemą, jei valstybės vadovai suvokia, kam valstybė apskritai reikalinga?

– Be abejo, valstybė, jei ją suprantame klasikiniu požiūriu, yra ir turi būti suvokiama kaip tautos namai, kaip struktūra, kuri turėtų saugoti tautą, padėti jai išskleisti visą savo dvasinį ir fizinį potencialą, gerąsias savybes. Tokios valstybės pareiga daryti viską, kad būtų skatinamos palankios, pozityvios įtakos ir kiek įmanoma izoliuojamos žeidžiančios, griaunančios įtakos – tiek ideologijos prasme (kalbu apie modernųjį genderizmą, abejotiną lytiškumo, šeimos sampratą ir praktikas), tiek politine prasme.

Turbūt turite galvoje ir migracijos iššūkius, su kuriais susiduria Europos Sąjunga ir daugelis jos valstybių. Aišku, mes, krikščionys, kurie ugdomi artimo meilės dvasia, irgi tam tikrą dilemą išgyvename, nes neturėtume brutaliai atmesti ar užsidaryti nuo tų žmonių, kurie kenčia, kuriems reikia pagalbos. Bet, kita vertus, matant platesnį kontekstą, na, viena yra priimti karo išvarytą tikrai kenčiantį, gal kitaip negalintį išgyventi žmogų ar šeimą, bet kita yra žmonės, kurie, kaip matėme per visus praėjusius metus Europoje, ateina su pikta valia, nusiteikę griauti visuomenę, kultūrą, nusiteikę žudyti. Aišku, yra ta maksima, imperatyvas priimti ir padėti kiekvienam, kuris stokoja, bet kartais aš savęs ir bendraminčių klausiu, o kaip yra su tais, kurie ateina į tavo namus ir į tavo šeimą su kirviu ar peiliu kaip plėšikai. Ar čia irgi pareiga į savo šeimą, į savo valstybę įsileisti tą potencialią grėsmę, kuri gali nešti ir chaosą, ir terorą, ir labai didelę žalą visuomenei?

Daug kas peikia Lenkijos arba Vengrijos atsisakymą priimti pabėgėlius (gali būti diskutuojama, kiek ta nuostata pagrįsta), bet aš manau, kad politikai, savosios visuomenės išrinkti, atstovaujantys savo valstybei, taip pat ir krikščionišku požiūriu, pirmiausia įpareigoti rūpintis ta juos išrinkusia visuomene, savo valstybe, jos gerove. Ir jeigu jie darytų neapgalvotus sprendimus, kurie gali pakenkti visuomenei, sukelti jai grėsmę, kažin ar jie atliktų savo pareigą. Vienpusiškas lenkų ar vengrų kritikavimas ar spaudimas jiems dvelkia nesiskaitymu su nepriklausomų valstybių suvereniomis teisėmis. Turėtų vykti pagarbus dialogas ir abiem pusėms priimtinų sprendimų ieškojimas, o ne grasinimai baudomis. Panašiai reikėtų vertinti ir numatytas kvotas ES šalims priimti pabėgėlių tiek, kiek nustatys kažkokia aukštesnė instancija, – jaučiamas galingo centro noras diktuoti šalims, kurios, ačiū Dievui, yra ne provincijos ar regionai, o valstybės, savanoriškai sudariusios Europos Sąjungą. Privalu gerbti jų kultūrinę tapatybę ir suverenumą.

Reikia padėti tikrai kenčiantiems pabėgėliams, bet ne per prievartą, o bendru sutarimu ir gera valia. O geriausias darbas būtų pasiekti, kad tarptautinė bendruomenė sutelktomis pastangomis atkurtų taiką ir pragyvenimo galimybes pabėgėlių gimtosiose šalyse. Kad būtų pašalintos žmones bėgti verčiančios priežastys.

– Šiuo atžvilgiu itin paslaugią mūsų valstybės poziciją atspindi vienos televizijos laidos vedėjos klausimas: ar Briuselis nesupyks dėl premjero vizito į Lenkiją? Gal įsivaizduojate, kas galėtų pagelbėti lietuvio savivertei?

– Pirmiausia tos tikrovės pažinimas. Turime įsisąmoninti, kad savęs menkinimas yra liguistas reiškinys, dvasinė liga, kenkianti ir visavertiškam, kūrybingam tautos gyvenimui, ir valstybingumui. Tai pripažinę, ne tik patys turime keisti tą vidinę prisitaikymo ar pataikavimo, savęs nuvertinimo būseną, bet tam reikalingos ir konkrečios priemonės, kurios stiprintų pagarbą savo tautiškumui, tapatybei, valstybingumui.

Tautos interesus išreiškianti valdžia turėtų numatyti paprastus ir aiškius žingsnius, kaip stiprinti sveiką nacionalinę savigarbą. Savigarbą, kuri neniekina, nenuvertina kitų tautų, bet kartu iškelia, kas tikrai vertinga, gera, brangintina mūsų Tautoje, mūsų kultūroje, kad mes tiesiog neišnyktume tiek iš politinio, tiek iš kultūrinio pasaulio žemėlapio. Matyt, reikia ir paprastiems piliečiams, ir vadinamajam elitui, ir valstybės vadovams pratintis jausti, kad esame ne geresni, bet ir ne blogesni už kitus ir kad esame vertingi kaip lietuviai, kaip Lietuvos valstybė. Ir turime atitinkamai elgtis, priimdami tiek vidaus, tiek užsienio politikos sprendimus.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“