Ilgas Merkel kelias į Minską

LDiena.lt: straipsnis puikiai iliustruoja, kad Vokietijoje oficiliai buvusi Ukraina nurašyta kartu su visa jos perversmininkų chunta, o dabar atliekamas Vokietijos visuomenės protų performatavimas, kad jie palankiai priimtų "staiga pasikeitusią" jų valdžios poziciją.
---

O juk visai neseniai ateitis atrodė tiek daug žadanti...

Federalinė kanclerė karštai pasisako prieš ginklų tiekimą Ukrainai. Ji demonstruoja paperkančią logiką. Tačiau bėda gali ištikti nežiūrint į nieką.

Kai jie susės už derybų stalo – suvoks jog tai gali būti paskutine galimybe taikiai sureguliuoti konfliktą. Federalinė kanclerė Angela Merkel, Rusijos Prezidentas Putinas, ukrainiečių valstybės vadovas Porošenka ir Prancūzijos prezidentas François Hollande: dabar viskas priklauso nuo jų.

„Vėl iškilo karo ir taikos klausimas“, – pareiškė Vokietijos URM vadovas Štainmajeris (Frank-Walter Steinmeier) pasibaigiant Miuncheno saugumo konferencijai. Kiekvienas iš tų, kurie buvo viešbučio „Bavarijos rūmai“ salėje, jautė įtampą: to nebuvo nuo 2003-ųjų, kai didžiulė priešprieša buvo tarp europiečių ir amerikiečių karo Irake klausimu.

reklama

Federalinės kanclerės autoritetas pastebimai išaugo pastarosiomis dienomis ukrainietiškosios krizės paaštrėjimo fone. Merkel, kuri praktiškai visada naudojasi neapibrėžtomis frazėmis ir leidžia įvykiams vykti sava vaga, veikia tikslingai ir ryžtingai.

Europiečiai ir amerikiečiai patikėjo jai vadovaujantį vaidmenį dabartinės krizės sprendimo klausimu. Tokiu būdu, ji prisiėmė sau didžiulę atsakomybę – už Berlyno politiką ir už save asmeniškai. Nei kliūtys sudaromos Kremliaus, nei amerikiečių senatorių įžeidimai negalėjo priversti jos atsisakyti įsitikinimo, jog ukrainietiškąją krizę galima išspręsti tik politinėmis priemonėmis. Kanclerė užima tvirtą poziciją kalbant apie ginklų tiekimą Ukrainai ir atkakliai kartoja – „ne“.

„Karo keliu to išspręsti neįmanoma“ – pastebėjo ji, pasisakydama Miunchene. – Tai karti tiesa“. Ji nenukrypdama priešinosi amerikiečių siekiams padidinti „kainą“, kurią Putinui tenka mokėti už tęsiamą agresiją. Vakar Baltuosiuose rūmuose ji eilinį kartą išsakė savo poziciją. Barakas Obama su ja sutiko, tačiau tuo pat metu davė nurodymus savo patarėjams saugumo klausimais „išnagrinėti visus įmanomus variantus“.

Merkel logika tiek paprasta, kiek ir paperkanti: „net didelis ginklų tiekimas neprives prie to, kad ukrainiečių armija taptų lygiaverčiu priešininku Rusijos ginkluotosioms pajėgoms“. Atvirkščiai, ginkluotė Ukrainai – tai dar didesnis ginkluotės srautas į Ukrainos rytus, kur kovoja separatistai. Tada karo veiksmų teritorija išsiplės, prasidės eskalacija, iš kurios abiem pusėms teks „išsikeberioti“ su dideliu vargu, samprotauja Merkel.

reklama

Staiga atsirado aistra, kurios anksčiau Angeloje Merkel niekas nepastebėdavo. Ji pasakoja, kad jai buvo septyneri, kai buvo pastatyta Berlyno siena, ir, laimei, Vakarai nebandė tam pasipriešinti karine jėga. Galų gale, praėjus trims dešimtmečiams, siena buvo nugriauta, ir šiandien politikai turi parodyti tokią pat „kantrybę ir savitvardą“, kaip tada, mano kanclerė.

Vašingtono „vanagai“ neturi tokios kantrybės. Jei derybos Minske žlugs, pastebimai padidės spaudimas daromas Obamai, kad jis patvirtintų ginklų tiekimą Ukrainai. Ir tada nutiks bėda.

Mes galime tik džiaugtis tuo, jog federalinė kanclerė neleido išmušti savęs iš vėžių ir reikalauja diplomatinio konflikto sprendimo kelio. Merkel, kuri nusivylusi ir nerimauja dėl Kremliaus agresijos ir destabilizacijos kurso, jau seniai galėjo pereiti į „vanagų“ pusę. Bet ji vis bandė vėl ir vėl – vėl ėmė telefoną ir vėl kilo lėktuvo trapu.

Aukščiausio lygio G20 susitikimo metu Brisbene atrodė, kad jėgos paliko Merkel. Tačiau vėliau ji vėl ir vėl traukė į kelionę: Kijevas, Maskva, Miunchenas, Vašingtonas, Ottava ir Minskas. Taikos paieška – neįtikėtinai sunkus užsiėmimas. Tačiau tie, kurie nenori, kad kvietimas tiekti ginklus pasikeistų kvietimu griebtis ginklo, turi būti dėkingi federalinei kanclerei už jos atkaklumą.

Kaip pastebėjo Frankas-Valteris Štainmajeris Minchene, „diplomatijos sferoje įkyrumas gali būti netgi dorybe“.

Die Zeit, Vokietija