RUDENINIS PATRIARCHO JUBILIEJUS

Vytautas Landsbergis švenčia savo jubiliejų. Sulaukus tokio garbingo 85 metų amžiaus tikriausiai ir jam pačiam ir aktyviems visos nepriklausomos Lietuvos piliečiams kyla įvairiausių pamąstymų apie nueitą kelią. Simboliška ir tai, kad patriarcho jubiliejus švenčiamas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-čio jubiliejaus išvakarėse. Nepaisant kiek nepatogios, bet nuolat besikartojančios situacijos su kai kuriųveikėjų norais suteikti atbuline data profesoriui pirmo atkurtos Lietuvos prezidento titulą, jo lemiamas indelis mūsų valstybės vystymuisi yra akivaizdus. Norom nenorom, bet vieno iš Seimo narių ironišką pasiūlymą paskelbti “spalio 18-ąją atmintina Prezidento Vytauto Landsbergio diena“ bei padaryti ją šventine, šia prasme galima vertinti ir gana rimtai.

Vytautas Landsbergis be abejo istorinė asmenybė, nepriklausomybės architektas visomis šio žodžio prasmėmis. Jo drąsus ir ryžtingas (pagal kitą versiją-provokuojantis) elgesys per lemiamus ir tragiškus 1991 metų sausio įvykius suteikė jam pelnytą autoritetą ir pagarba didelės Lietuvos gyventojų dalies akyse. Dabartinės Lietuvos valstybinis – politinis veidas – koks jis kam neatrodytu- tai V. Landsbergio atliktos „plastinės operacijos“ rezultatas. Tarp kitko būtent V. Landsbergio dėka Lietuvoje skirtingai nuo Latvijos ir Estijos buvo realizuotas nulinis pilietybės suteikimo variantas tautinėms mažumoms. Kita vertus, ne kiek nemažesnės žmonių dalies nuomone, V. Landsbergis taip ir išliks istorijoje savanaudišku ir kerštingu garbėtroška bei intrigantu, šešėlinio politikavimo „koncertmeisteriu“, kuris kaltas dėl ištikusių mūsų visuomenę įvairiausių nelaimių. Jis ir „kolūkius sugriovė“ ir „pilkojo kardinolo“ vaidmenį atliko.

reklama

Apie pateiktų Rezistentui Nr.1 kaltinimų rimtumą ir diapazoną galima susidaryti bendrą vaizdą štai iš tokių buvusių tikrų rezistentų pastebėjimų: „V.Landsbergis ne tik didelė problema, ne tik „amžina Lietuvos sloga“, kaip yra pasakiusi nepriklausomybės išvakarėse rašytoja F.Taunytė, bet dar ir valstybinio perversmo rengėjas, maištininkų įkvėpėjas, susijęs su pakaunės teroristine organizacija, kaip skelbiama Seimo Laikinosios komisijos išvadose. Vienas įžymiausių mūsų disidentų, intelektualas, praėjęs Sibiro gulagų pragarus Stasys Stungurys, yra neseniai rašęs šitaip: „Kiek dar toleruosime žmogų, sukėlusį tautoje didžiulę nesantaiką, inicijavusį politinį terorizmą, skleidusį totalinę neapykantą žmonėms, turintiems kitokią nuomonę ar požiūrį? Tam demonui nerūpi nei Lietuvos, nei jos žmonių likimas“. O štai dar vieno mūsų sąžinės balso, nuteisto stalinistų myriop ir kalėjusio Sibire ilgus dešimtmečius, jau išėjusio Anapilin, nuomonė, išsakyta jo nuostabioje knygoje „Išeinančiojo mintys“, kurios išleidimą parėmė Lietuvos kultūros ministerija: „Landsbergizmas – tai politine skraiste prisidengusių aferistų, siekiančių bet kokia kaina pralobti, veiklos programa“. Landsbergio pavardė ir asmens ypatybės knygoje gretinamos su Hitlerio, Stalino, Lenino asmenybėmis ir darbais. L.Dambrauskas pradėtą mintį užbaigia taip: „Manau, ir Landsbergio politiniai apetitai būtų visai kitokie, jei jis turėtų galimybę sukurti „savąją demokratiją“.

Plačioje visuomenėje jo asmenybės ir veiklos vertinimai itin paradoksalus. Visuotinai pripažįstama, kad jis iki šiolei yra įtakingiausias Lietuvos politikas, bet pagal visas sociologines apklausas ir reitingavimus per visą nepriklausomybės laikotarpį V. Landsbergis tradiciškai patenka į nemėgstamiausių veikėjų gretas. Jo įtaka šalies politiniams procesams ir net šešėlinio vadovavimo stilius dažniausiai viešai nepastebimi, bet jaučiami kiekviename mažiau ar daugiau reikšmingame politiniame žingsnyje ar posūkyje. Jo komentarai bei patarimai mirga visuose televizijos ekranuose, interneto portaluose ir laikraščių puslapiuose. Sėkmingiausi V.Landsbergio strateginiai projektai per pastarąjį laikotarpį – tai „prezidentė“ ir „anūkas“.

D. Grybauskaitės išrinkimas Lietuvos Respublikos prezidente išvis unikalus reiškinys Lietuvos istorijoje. Kandidatė, kuri mokėsi Leningrado valstybiniame universitete ir dirbo Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, kuri buvo aktyvi komjaunuolė bei komunistė, karščiausiai ir aršiausiai rinkiminėse batalijose buvo palaikoma konservatorių ir V. Landsbergio, kuris per visą naujausią Lietuvos istoriją pasižymėjo aršia rusofobija bei antikomunizmu, buvo faktiškas Lietuvos vidaus ir užsienio politikos formuotojas bei ideologinis „šaltojo karo“ su Rusija įkvėpėjas ir karžygys. V. Landsbergis savotiškai ir palaimino jos kandidatavimą į prezidentus pasakydamas, neva, garsią frazę: „Tegul Dalia tampa Lietuvos dalia“. Šį paradoksalų palaikymą galima paaiškinti tik viena aplinkybe: buvo numatyta, kad tokia prezidentė visiškai priklausys nuo „didžiojo stratego“.

reklama

Vėliau, kai pačioje savo prezidentavimo pradžioje D. Grybauskaitė pabandė kažkaip normalizuoti santykius su Rusija ir Baltarusija bei deklaruoti kiek savarankiškesnį politinį kursą santykiuose su JAV, tuoj pat tik jam žinomais būdais į visą šį reikalą įsikišo V. Landsbergis ir užsienio Lietuvos politika toliau nuriedėjo įprastais konfrontaciniais rusofobiškais bėgiais. Visiškai pelnytai jam prieš pat jubiliejų buvo įteiktas Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“. Tokia politika, deja, nemažai kainuoja Lietuvos gyventojams ekonomine prasme. Nors nuo 2005 metų Lietuva gaudavo iš ES struktūrinių fondų nemažas dotacijas (beveik ketvirtadalį kasmetinio šalies biudžeto), bet tikriausiai nemažiau ir prarado dėl konfrontacinių santykių su savo kaimynais.

Dar vienas turintis strateginę reikšmę faktiško V. Landsbergio vadovavimo pavyzdinis projektas – V. Landsbergio anūko – Gabrieliaus – atvedimas į didžiąją politiką. O ir jo proanūkis Augustas irgi pradeda reikštis jau nuo pat „apačių“ ir ne karta pastebėtas gatvės politikos akcijose su NATO, ES ir JAV vėliavomis. Taigi, Landsbergių klanas įsitvirtino Lietuvos politikoje kaip reikiant ir su tolima perspektyva. Tai gal net svarbiausia Vytauto Landsbergio ir Nepriklausomos Lietuvos abipusė jubiliejinė dovana. Iš tikrųjų V. Landsbergio nuopelnai kapitalistinei Lietuvai yra įspūdingi. Daugiausiai jo pastangomis Lietuva per trumpą istorinį laikotarpį tapo NATO ir ES sudėtine dalimi, įtvirtino savo provakarietišką civilizacinę orientaciją, pertvarkė rinkos pagrindais ekonomiką ir visuomeninį gyvenimą.

Kita medalio pusė yra ta, kad šiandien Lietuva pirmauja pagal emigracijos, savižudybių ir pijokavimo mastą, beveik trečdalis Lietuvos žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, darbo užmokestis, pensijos, stipendijos bei kitos išmokos vienos žemiausios Europos Sąjungoje. Tuo pačiu kainų augimas didžiausias Europoje, Lietuva sparčiai sensta, mirštamumas lenkia gimstamumą, nuolat mažėja vaikų skaičius, šalys faktiškai desocializuojasi. Šokiruojantį pobūdį įgavo pajamų bei turto nelygybė. Pirmauja Lietuva ir pagal nedarbo bei korupcijos rodiklius. Kaip iškalbingai iliustruoja visa tai vienos socialinės grupes atžvilgiu ekonomistas N. Mačiulis: “Lietuvoje maksimalus mokytojo atlyginimas yra mažesnis nei Rumunijoje, dvigubai mažesnis nei Turkijoje, dešimt kartų mažesnis nei Austrijoje ar Olandijoje ir dvidešimt kartų mažesnis nei Liuksemburge“. Toks gyvenimas tiesiog varo žmones iš Lietuvos. ES Statistikos agentūra „Eurostat“ paskelbė ES šalių gyventojų prognozes iki 2080 m. Lietuvai prognozuojamas gyventojų skaičiaus kitimas ypač pesimistinis – tarp visų ES šalių. Pagal šias prognozes mūsų šalyje šio šimtmečio viduryje gyvens jau mažiau nei 2 mln., o 2080 m. – 1,65 mln. žmonių. Atsižvelgiant į tokias tendencijas kai kurie politologai ir ekspertai vis dažniau prabila apie egzistencinę grėsmę lietuvių tautai.

Kaip bebūtu, Vytautą Landsbergį reikia pasveikinti su jubiliejumi. Jis deramai atliko savo istorinį darbą. Tik klausimas, kaip šis darbas atsilieps tolimesniam Lietuvos likimui?