Lietuvos ekonomikos paradoksas: pinigų yra, bet ne visiems

Pinigai, archyvinė nuotrauka

Įvairios autoritetingos finansinės institucijos prognozuoja, kad šiais ir kitais metais Lietuvos ekonomika turėtų augti. Tačiau tuo pat metu šalyje sparčiai didėja socialinė nelygybė. Kodėl taip yra, ir ką reikia daryti, kad situacija pasikeistų?

Straipsnio pradžią skaitykite čia >>

Ką daryti

Kam įdomu, gali aplankyti LB tinklapį ir susipažinti su ekonomikos konferencijos "Pajamų nelygybė Lietuvoje" medžiaga. Joje jis galės rasti daug protingų minčių apie tai, ką būtina daryti Lietuvoje, kad situacija pasikeistų.

reklama

Bendrai paėmus, anot ekonomistų, reikėtų, pavyzdžiui, labiau subalansuotos regionų raidos, kai ekonominio augimo centrais galėtų tapti ne tik Vilnius ir Kaunas, bet ir kiti šalies didmiesčiai, sudarant palankias teritorinio mobilumo sąlygas aplinkinių miestelių ir kaimo gyventojams.

Tuo pat metu, pasak ekspertų, didelę socialinę nelygybę šalyje lemia mokesčių sistema, kurią reikėtų diferencijuoti pajamų ir pelno srityje (įvesti progresinius mokesčius), randant protingą kompromisą tarp investicijų skatinimo ir socialinės atskirties mažinimo.

Kitaip tariant, šiandien valstybė nesugeba efektyviai perskirstyti turimų ekonomikos pinigų, dėl ko neturtingiausi žmonės gauna mažiausiai naudos iš jos plėtros, nes atlyginimų (taip pat minimalaus darbo užmokesčio) augimas yra nepakankamas, o lėšų socialinei pagalbai pastoviai trūksta.

Įrodymas — neseniai pasirodė informacija apie tai, jog, kaip parodė Valstybės kontrolės atliktas auditas, užsienio investicijos, kurios per pastaruosius penkis metus Lietuvoje pasiekė 850 milijonų eurų, buvo panaudotos šalies ūkyje su mažu rezultatyvumu, nes valdžios institucijos neturi aiškios strategijos šioje srityje.

reklama

Be to, siekdama gauti daugiau pinigų socialinėms reikmėms, vyriausybė nesugalvojo nieko geriau, kaip tik pakelti akcizus dyzelinui, kas gali ne tik dar labiau paskatinti infliaciją, bet ir skaudžiai atsiliepti šalies vežėjų verslui, kuris yra strategiškai svarbi ekonomikos dalis, bei jos tranzitiniam potencialui (jeigu pasiūlymui bus pritarta, dyzelis pabrangs beveik 2 centais už litrą, ir degalinių atstovai teigia, kad vilkikai pils kurą Lenkijoje).

Trumpai sakant, kai neužtenka smegenų ilgalaikėms kokybinėms sisteminio pobūdžio reformoms, belieka arba mažinti valstybės išlaidas (kas buvo daroma, kovojant su 2008-2009 metų ekonomine krize ir kas daugiau netinka, nes žmonių savarankiško išgyvenimo atsargos beveik išseko), arba kelti mokesčius, kas gali ne padėti, o tik dar labiau nuskurdinti visuomenę.

Apibendrinant, reikėtų prisiminti klasikinį politikos ir ekonomikos viršenybės ginčą, kurio esmė yra klausimas: "Politika apsprendžia ekonomiką ar atvirkščiai?"

Tai štai Lietuvoje atotrūkis tarp ekonominio augimo ir visuomenės gyvenimo lygio kilimo verčia politikus imtis kažkokių veiksmų. Bet problema tame, kad šalies valdžia keičiasi, o jos profesionalumo ir efektyvumo lygis tik smunka.

Kitaip sakant, nacionalinis politinis elitas išsigimsta ir nesugeba kokybiškai atsinaujinti. Jaunimas iš vidaus neužtikrina pažangos, o įleisti gabių žmonių iš išorės arba nenorima, arba jie patys neina (tiek dėl finansinių priežasčių, tiek dėl nenoro tapti politinių žaidimų, kuriuose svarbesnis yra ne valstybinis, o partinis ir/ar asmeninis interesas, įkaitu ir auka).

Atitinkamai, galima parašyti geriausių receptų Lietuvos ekonomikai knygą, bet jų įgyvendinimas neišvengiamai susidurs su diletantizmo ir/ar politinio išskaičiavimo bei nestabilumo iššūkiu. Ir kol pagrindinės žinių naujienos bus apie valdančiosios koalicijos žlugimą ir partines rietenas, o ne apie valstybės ekonominės raidos kryptis, tol pajamų nelygybės ir emigracijos tempai Lietuvoje muš rekordus.