Kyla kainos, auga skurdas, bet Skverneliui žmonės „geresnį gyvenimą pajaus“...

Niekam ne paslaptis, kad Marijos žemelėje pragyvenimas brangsta – pradedant maistu, baigiant elementariausiomis komunalinėmis paslaugomis; tuo tarpu šimtai tūkstančių arte aria kasdien dirbdami, ir vis tiktai galą su galu sunkokai tesuduria. Tame nieko naujo – o ir mūsiškių buržujų „elitui“ nė motais – viskas pagal planą gi... Bet štai ne per seniausiai ir oficiozas prabilo: pajamų nelygybė, skurdas ir nepriteklius Lietuvoje viršija sveiko proto ribas...

Pavojaus varpais, kalbėdami apie visišką Lietuvos nuosmukį, o ateity – gal ir socialinės bombos sprogimą – imta skambinti po „Eurostato“ paskelbtų duomenų: štai 2012-aisiais mūsuose skirtumas tarp daugiausiai ir mažiausiai pajamų gaunančiųjų buvo lygus santykiui 5:1, o praėjusiais metais, jau 7:1.

Labai įdomi pozicija finansų ministro V. Šapokos, kurio manymu, tai, jog vos 1% pasaulio turtuolių valdo didesnius turtus už pusę likusių žemės gyventojų (ką bekalbėti apie 8 didžiuosius multimilijardierius ar Rotšildų ir Rokfelerių klanus – kurie savo turtus popieriuose užslėpę ir net nedeklaruoja!) – normalus, gal net pagirtinas, „žmogaus prigimčiai“ savas dalykas. Tiesa – gera buržujams ir jiems parsidavusiems politikieriams tokia esą „prigimtinė tvarka“ – ne dievų ar gamtos, bet žmogaus, jo niekšybės ir – svarbiausia – nežmoniškos KAPITALISTINĖS visuomenės santvarkos – sukurta.

reklama

Šapokos nuomone, nereikia atimti iš turtingųjų, girdi, jie „patys“ viską užsidirbę ir turtus susikrovę (galbūt N. Numavičius – vienas tokių?..), bet tiesiog suteikti „geresnes sąlygas“ paprastai liaudžiai, kad ši pati dirbdama padidintų savo pajamas. Visgi įdomu – tokių „geresnių sąlygų“, tokių „padidėjimų“ laukia lietuviai ir vis nesulaukia... Nuo pat „nepriklausomybės“ pradžios!

Bet eikime prie esmės: aukščiau duotoji statistika vis dėlto neduoda nieko panašaus į pilnutinį vaizdą. Atrodo nekaip, bet iš tiesų, ji tikrovę dar kiek pašvelnina. Juk visai neliečiamas klausimas dėl pačių TURTŲ – kalbama tiktai apie deklaruojamas pajamas. Dar daugiau – nekeliamas ir klausimas dėl to, kam gi priklauso mūsų pragyvenimo reikmenų gamybos priemonės? Žemės, gamyklos, infrastruktūra ir visa kita? Liaudžiai, kuri viską dirba ir nudirba? Ne – saujelei „išrinktųjų“ buržujų oligarchų, naujalietuvių, kurie, taip sakant, „nusipelnė gyventi geriau“.

Ir gyvena! O štai mums, „runkeliams“, lieka, proletarų poeto Janonio žodžiais tariant, tik kęsti juodą nedalią. Bet nenusiminkite, – taria mums „žaliųjų valstiečių“ premjeras S. Skvernelis: nepaisant brangstančių maisto kainų, – ką bekalbėti apie vis plačiau atsiverčiančią skurdo ir nelygybės piktžaizdę – geresnį gyvenimą dar pajausite! Kaip? Čia galbūt turime reikalą su mistiniais dalykais, religiniu tikėjimu „šviesiu rytojumi“ po žydrąja kapitalistinės ES „saule“...

reklama

O tiksliau – su demagogija, kurią puikiai išreiškė „Swedbank“ veikėjas N. Mačiulis – anot jo, pas mus taip smarkiai auga atlyginimai ir pensijos, kad, kaip beaugtų kainos, nieko blogo nebus ir žmonių „perkamoji galia nemažės“... Kad tai – tik gražiai skambančios pasakos, patvirtina kasdienybė didžiulės dalies visuomenės, kuriai tenka dėti centą prie cento... Aišku, daugiatūkstantinį atlygį gaunantis, ne vieną savo bizniuką veikiausiai „sukantis“ ir kaip inkstas taukuose sėdintis mūsų buržuazinis „ekonomistas“ šitokių dalykų nejaučia.

Nebūkime naivūs ir supraskime, kad nejaučia – ir nejaus. Nes visiems šiems „gražuoliams“, nuo viršūnėse sėdinčių, milijonus ar net milijardus į kišenes susikrovusių buržujų oligarchų, iki jų valią vykdančių „politikais“ vadinamų prostitučių, gyventi kapitalistinėje Lietuvoje yra labai ir labai gera. Tuo tarpu darbo žmogus jiems – nei daugiau, nei mažiau, kaip „žmogiškasis išteklis“, pigi darbo jėga. Ir viskas.

Kol tokiais – pasyviais moliais, „ištekliais“ sutiksime būti, tol iš darbo žmonių taip ir bus tyčiojamasi. Galime neabejoti – visa tai neginčytinai įrodo nuo 1990 m. kovo 11 d. ir netrukus sekusių „prichvatizacijų“ praėjusių dešimtmečių praktika. Taip sakant, Lietuvos fronte nieko naujo.

Vienintele išeitimi ir lieka į jį atnešti kažką nauja: kovą už plačiųjų liaudies sluoksnių, kaip DARBO ŽMONIŲ, teises. Pradedant ekonominių reikalų gynimu profsąjungose, einant prie bendrų žmogiškųjų teisių, kurias be skrupulų mindžioja ir valdžia, ir korumpuota teisėsauga; baigiant politine kova – nes kol Lietuvos darbo žmonės tikės „alternatyvomis“ tarp esamų partijų ir partijėlių, konservų ir socdemų, „darbiečių“ ir „tvarkiečių“, „valstiečių“ ir kitokių – arba tiesiog skęs apatijoje, tol šios sistemos akyse ir bus ne žmonėmis, bet tik skudurais ir „ištekliais“. Tol ir tęsis skverneliškos pasakos apie tą „geresnį gyvenimą“, kurio esamoje santvarkoje kaip nepajautėme, taip ir nepajausime...