Atviras mamos laiškas Vaiko teisių apsaugos institucijų darbuotojams

Šį laišką nutariau parašyti po pastarojo meto itin skaudžių įvykių su lietuvių vaikais Norvegijoje ir Švėkšnos specialiosios mokyklos auklėtiniais. Pasipylę straipsniai iš Vaikus ginančių organizacijų vieningai pabrėžia vaikų teisių ir jų gerovės svarbą, smerkia ir kaltina tėvus dėl vaikų nepriežiūros, smurto prieš juos naudojimo, kiti antrina, kad lietuviai nuo norvegų atsilikę šviesmečiais vaikų teisių srityje.

Visuose straipsniuose stebimos tendencijos – lietuvių tėvų menkinimas ir kaltinimas. Jei nebūtų tokių neišprususių, atsilikusių, nieko neveikiančių tėvų, viskas būtų puiku, vaikų gerovė klestėtų. Valdininkai ir specialistai, dirbantys vaikų srityje – puikūs, jiems jokių priekaištų niekas neturi. Tai, kad 2015 m. iškyla Švėkšnos skandalai – kalti patys vaikai (ir tie patys nemokšos tėvai). Aš noriu pasidalinti savo asmenine patirtimi apie įvykį, įvykusį mažo Lietuvos miestelio ikimokyklinėje įstaigoje, ir jo įvertinimą Valstybinėse institucijose.

Po viso mano nueito kelio nuo įstaigos vadovės iki Švietimo ministerijos, neaplenkiant ir rajono vaiko teisių apsaugos tarnybos, išliko neatsakytas vienas klausimas: Ar tikrai Lietuvoje yra bent viena Vaikus ginanti organizacija, kuriai tikrai rūpi vaikų problemos ir kuri tikrai nori padėti išspręsti jų problemas?

Aš su tokia organizacija nesusidūriau, nesutikau ir nė vieno valdininko, kuriam būtų rūpėjusi vaikų gerovė. Susidūriau tik su valstybinių institucijų darbuotojų gynybine reakcija (kurios, šiukštu, valdininkai pataria nenaudoti tėvams Norvegijoje, nes tada atkreips dėmesį, kad šeimoje tikrai kažkas negerai), dėstymu, kaip viskas pas juos puiku (raštu ir žodžiu).

reklama

Pateiksiu trumpą situacijos aprašymą. Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, viešoje vietoje (man taip pat dalyvaujant), vaikų spektaklio metu pedagogė su mergaite pasielgė nepedagogiškai (tai buvo man nepažįstama mergaitė). Mergaitė stovėjo auklėtojai ant tako (dėl ko jinai ten stovėjo dabar neaprašinėsiu, institucijoms viską pateikiau išsamiai) ir auklėtoja suriko: “ko čia stovi išsižiojus, traukis greičiau“. Auklėtojai pastabą daviau iš karto. Po įvykio pradėjau minti kelius po valdiškas vaikų įstaigas, pradedant nuo įstaigos vadovės. Gavusi iš įstaigos atsakymą, kad minėtos auklėtojos veikla bus stebima 3 mėn. nutariau kreiptis į aukštesnes švietimo ir vaiko teisių institucijas.

Minėtame įstaigos rašte nebuvo nė žodžio parašyta apie tai, kaip įstaiga vertina pedagogės poelgį, buvo rašoma, kad išnagrinėjo mano aprašytas problemas ir nusprendė stebėti auklėtojos elgesį. Stebėjo ilgai (3 mėn.), atsakymą gavau po 4 mėn.(po paraginimo). Kaip manot, ir ką gi pastebėjo? O gi tai, kaip idealiai minėta pedagogė dirba (atsakymas išdėstytas 5 puslapiuose). Ar čia niekam neprimena institucijos vadovės gynybinės reakcijos, nepripažįstančios savo įstaigos problemų?

Ar ne apie tai pastarosiomis dienomis protina Norvegijoj gyvenančius lietuvius, tik nesiginkit, viską pripažinkit, nieko neneikit. Svetimoj šaly gyvenantys, susidūrę su siaubingomis problemomis lietuviai turi labai ramiai (kai iš jų atima vaikus), racionaliai elgtis, konstruktyviai bendrauti su pareigūnais (tėvų gynyba šiose situacijose yra labai adekvatus poelgis), o Lietuvoje vaikų institucijose dirbantys specialistai savo gynybinio elgesio net nesuvokia.

Ir jiems nė jokia Lietuvos institucija apie tai nė neužsimena. Aš – viena iš nedaugelio (sėdinti namie, nieko neveikianti, atsilikusi nuo Norvegijos šviesmečiais), išdrįsusi tai pasakyti atvirai ir viešai. Ir kokia šios istorijos pabaiga? O gi tokia, kad buvau iškviesta į viešą „linčo“ teismą (problemų įstaigoje buvo ir daugiau, aš jas visas išdėsčiau valdininkams). Mane pakvietė į grupės tėvų susirinkimą (vasaros metu, sukvietė net iš atostogų), kuriame buvo daugiau darbuotojų nei tėvų ir dar specialistės iš rajono, tarp jų ir atstovaujanti vaikų teises.

Ir ką manot? Po pasisveikinimo žodis buvo suteiktas man. Taip taip, niekas nieko nepristatė, nepranešė kokiu tikslu susirinkom, tiesiog suteikė žodį man viską paaiškinti. Aš visiems pristačiau situaciją, kokias problemas matau įstaigoje. Dar man nebaigus visko iki galo pasakyti, prasidėjo agresyvus manęs puolimas daugiausiai iš vadovės, bet jai „talkino“ ir kiti (vaikų teisių specialistė taip pat). Vaikų teisių specialistai spaudoje pasisako už konstruktyvius pokalbius, bendravimą ir t.t.

reklama

Tai pasakysiu, bendravimo minėtame susirinkime visai nebuvo. Susirinkusieji pasmerkė mane kaip pagrindinį įstaigos problemų šaltinį (rašau skundus į įvairias institucijas). Čia dar ne viskas. O minėtą pedagogės elgesį direktorė apibūdino taip: “Yra toks liaudies posakis : “Ko čia stovi išsižiojus”, nu yra toks posakis, jisai yra, kas jau čia tokio”. Prieš tai dar vadovė pasakė kokia gera darbuotoja minėta pedagogė, ji ir labai sąžininga, nes :“galėjo išsiginti savo poelgio, pasakyti, kad nieko nebuvo“.

Ir čia dar ne viskas. Aš, netekusi amo, dar sugebėjau atkreipti specialisčių dėmesį į išsakytą vadovės nuomonę prieš kolektyvą ir tėvus (jei tokią frazę viešumoje būtų pasakę tėvai, tai būtų psichologinis smurtas ir vaiko žeminimas, bet minėtoj situacijoj specialistė nieko panašaus nekonstatavo). Kai po mano paklausimo: „Ar girdit ką sako direktorė?“ neišgirdau nė iš vaikų teises ginančios specialistės jokio profesionalaus įvertinimo, supratau kaip Lietuvoj ginamos Vaikų teisės.

Popieriuose jos ginamos labai labai. Ir čia dar ne istorijos pabaiga. Po susirinkimo gavau darželį ginančių advokatų laišką (advokatai buvo iš sostinės, čia parašau tam, kad suprastumėt paslaugų įkainius, laiškas buvo tos pačios dienos data kaip ir vyko susirinkimas), kuriame buvau raginama baigti rašyti skundus, nes taip menkinu įstaigos vardą, priešingu atveju būsiu pakviesta į teismą. Ir po viso šito mano nueito kelio aš skaitau spaudoj, kad Lietuvai reikia griežtinti pozicijas Vaiko teisių srityje, kad nebūtume tokiam pačiam lygmeny kaip Rusija.

Dar skaitau, kad reikia papildyti Vaiko teisių pagrindų įstatymą. Visi šitie pakeitimai – tik tėvams, nes jie neišmanėliai ir problemų kūrėjai, sankcijas jiems reikia griežtinti. O kaip su specialistais, dirbančiais su vaikais ir neįvardijančiais įstaigos gynybinės reakcijos į problemines situacijas? Dar pikantiška smulkmena istorijos pabaigai, minėtą įstaigą paliko nuostabios pedagogės, kurios labai mylimos vaikų ir pačios vaikus labai myli, kurios moka sutramdyti net ir išdykusius vaikus pedagoginėmis priemonėmis.

Šios pedagogės ir buvo tos tikrosios Vaikų teisių Gynėjos minėtoje įstaigoje (o ne popierinės specialistės, viską gražiai aprašančios tik darbo ataskaitose), jos sugebėjo kiekvieną suprasti, nuraminti, įvertinti situaciją ir vaiko poreikius (kaip įstaiga žada sutartyje su tėvais). Kaip jūs manot, ar reikia mažam miesteliui tokių pedagogių? Vaikams – tai labai reikia, mano dukra po pusmečio dar kalba apie tą auklėtoją).

Vaikų specialistams – valdininkams, tai nereikia, vienai jų buvo sudaromos tokios darbo sąlygos, kad jinai kuo greičiau paliktų įstaigą (sustatant darbo grafiką po 3,35 val. kasdien, o dangstomasi buvo Darbo kodeksu, kad esą čia jame taip parašyta ir kitaip nevalia paskirstyti darbo laiko). Tai štai kokias teises turi mažo miestelio vaikai valstybinėje įstaigoje.