Aš už Lietuvą! Pala, kokią Lietuvą?

Man siūlo eiti kovoti už Lietuvą. Šventas tikslas, ar ne? Nevisai.

Pasaulio industrinė-technologinė sfera taip smagiai progresuoja (šiaip regresuoja), o žmogaus sąmonė taaaip lėtai kyla. Kaip prieš tūkstantmečius buvo „šventa“ galvas kapoti, taip ir dabar.

Ir tikslas už laisvą Lietuvą? Nužudžius rusą, amerikietį ar lenką laisviau nebus. Ir kiek mes turėsim laisvės?

Tempti jungą rusų ar lietuvių valdžiai, anoks ir skirtumas. Na, yra skirtumas, bet nustokit mokėt kraugeriškus GPM, PVM ar p’ezdė mokesčius ir pamatysit, ar namai, automobiliai ir t.t. yra jūsų nuosavybė.

Mane kviečia kovoti, kad šimtai institucijų klapčiukų laisvai rinktų mokesčius? Už kuriuos statytų beviltiškas valdovų rūmų butaforijas, už kuriuos niekaip nesukurtų socialinės bent gerovytės.

Kovoti už laisvę reikia su savo sąmone. Ir tai ne kažkokia mistinė tautinė savimonė ar panašiai. Sąmonė – tai gyvenimas pagal Visatos principus, kuriuos Kūrėjas (kitiems gal suprantamiau Programuotojas) sukūrė mikro ir makro pasauliuose.

Bėda, kad juos mes užmiršę. Bėda, kad be tos sąmonės bus nesąmonė. Sąmonė yra žinojimas, jei mes gyvensim pagal tuos principus tapsim Jėzumi, Buda ir kitais nedaugeliu pasiekusiais aukščiausią būseną. Mes visi esame dievai, tik elgiamės kaip kiaulės. Atsiprašau šių mielų gyvūnų.

reklama

Aš gyvenu ir tokiame pasauly, kur nėra LR, Rusijos Federacijos, Izraelio ar JAV valstybių. Čia gyvena jaunesnės arba brandesnės sielos, gimusios kažkieno užbrėžtoje teritorijoje. Tai pasaulio piliečiai su kiekvieno autentiškomis ir gerbtinomis tautinėmis savybėmis. Kaip nebūtų paradoksalu pasaulio piliečiai, bet „globalizacijos“ jokios.

Čia gyvena šaunūs ir linksmi darbininkai, o ne girti pašalpinėtojai; žinių užrašytojai, o ne savim patenkinti rašeivos , kūno ir sielos gydytojai, o ne ligonių kasų kasinėtojai; žyniai, o ne parsidavę politikai; žyniai, o ne pilvoti mokslininkai, priklausantys nuo pinigų srautų.

Ši Lietuva yra Lietuvos Respublikos siela. Čia tankai nepravažiuoja. Čia ateina į svečius pvz. Rusijos siela ir mes labai džiaugiamės, vaišinamės, cituojame kits kito pasakas, romanus. Ir, atleiskit, bet iš aukštai Lietuvos Respublikos sąmonė nelabai kuo skiriasi nuo Šiaurės Korėjos diktatūros.

Aišku skaudu, kai kas keliasdešimt metų į Lietuvos Respubliką įsiveržia panašios į mūsų valdžią kariai. Aš privalėdavau imtis veiksmų ir šitam, užkietėjusios materijos pasaulyje. Berods per II pasaulinį karą, užėjus rusų batalionui į mano kiemą, aš paprašiau neišvažinėti kiemo vejos ir pavaišinau koše. Visi išsiskyrėme apsikabinę.

O dar anksčiau lenkų kariai puolė prievartauti mano sesę. Aš nuleidau galvą, suspaudžiau kumščius ir bėgau gelbėt, gavau kulką į kaktą ir žnegtelėjau veidu žemėn su palaiminga šypsena. Žinodamas, kad mano žmona ir sūnus nebijo mirties aš ramiai leidausi į eilinę sielos kelionę. Nieko apie tai nežinot? Gaila, kad tapome nemokšos. Bet kažkada buvome mokšomis.

Mokša – tai šventas sanskrito, o ir baltų žodis, reiškiantis visišką laivę. Laisvę nuo savo ego. Vienybę. Dievybę.

Aš šiandien ryte kalbėjau su Jėzumi. Rimtai. Ne ligoninėj, nebijokit.

Jis man pasakė, kad kiekvienas, kuris elgsis kaip Dievo vaikas – bus Kristus. Sako, gerai, Rokai, rašai, tik agresijos ir pykčio iš viso turi nesijausti. Sako, kai abejojau pasauliu ant kryžiaus prisabačintas (šyptelėjo iš savo barbarizmo) buvau Jėzumi, o kai džiaugsmingai skausmo agonijoj surikau „tebūnie tavo valia!”, tapau Kristumi. Būsi ir tu, sako. Eik sau, išsprūdo man. Ir jis išėjo.

Tada pagalvojau, kad su savo sąmone yra kur kovoti (gal nekovoti, o dirbti). O žudyti už kažką neisiu.

Nė vienas sąmoningas žmogus nenori karo.

Karo nori valdžios. Ir karai nuolat kyla.