Ginčas dėl Škirpos

Pastaruoju metu vis nerimsta diskusijos dėl Vilniuje esančio K. Škirpos vardo alėjos pervadinimo ir šio veikėjo istorinio palikimo apskritai. Kas jis buvo, klausia mūsų buržuaziniai liberalai ir patriotėliai – didvyris, kovojęs už „nepriklausomą“ Lietuvą, ar civilių gyventojų krauju rankas susitepęs nacistinis nusikaltėlis?

TRYS BURŽUAZINĖS POZICIJOS

Šioje viešoje diskusijoje, žinoma, marksistinio požiūrio neišgirsi – jis jei ne už įstatymo ribų, tai mažų mažiausiai, paverstas tabu. Bet girdime eilę skirtingų, iš dalies viena kitai prieštaraujančių interpretacijų dėl K. Škirpos veiklos reikšmės Lietuvos istorijoje. Jas pirmiausiai ir apžvelgsime.

1. „Tautinės“ stovyklos atstovai, tiek atviri neofašistai, tiek „respektabilų“ įvaizdį palaikantys fašizmo apologetai K. Škirpą vienareikšmiškai gina; „Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga“* parašė, o klerikalinė „Pro patria“ išplatino pompastišką deklaraciją „Šalin rankas nuo atminimo ženklų Kaziui Škirpai!“ (Pro Patria); analogišką poziciją neofašistinės Tautininkų sąjungos vicepirmininkas ideologijai M. Kundrotas išreiškė gruodžio 1 d. „Alke“ išėjusiame straipsnyje „Ar apginsime savo didvyrius?“ (Alkas) bei vienas aukščiau minėtojo klerikalinio ruporo – „Pro patrijos“ – lyderių, V. Sinica (Pro Patria).

2. Priešingoje barikadų pusėje – už K. Škirpos vardo skvero pavadinimo keitimą pasisakantys žydų atstovai ir liberalai, S. Kanovičius, chamiška arogancija garsėjantis M. A. Haroldas ir kt. Anot jų, ką bebūtų daręs už „nepriklausomos“ Lietuvos reikalą, K. Škirpa vis dėlto dalyvavo masinėse žydų (kitų dalykų jie neakcentuoja!) ir dėl to nusipelno pasmerkimo. Skveras esą turėtų būti pervadinamas Izraelio pripažintų „pasaulio teisuolių“ garbei (Lietuvos žinios).

3. „Vidurio linijos“, atrodo, laikosi Kovo 11-osios Lietuvos tėvukas-patriarchas, konservatorių šulas V. Landsbergis: jo teigimu, K. Škirpa gal ir nusidėjęs priešais tariamai dievo išrinktąją tautą, bet summa summarum, buvo patriotas, organizavęs ir teigiamą reikšmę turėjusį 1941 m. birželio 23 d. „sukilimą“, tad ir alėjos pavadinimo keisti nederėtų; tuo tarpu „teisuolių“ garbei visgi reikėtų pavadinti kurią nors kitą vietą (Lietuvos žinios).

KAS BUVO KAZYS ŠKIRPA?

O kaip yra iš tiesų – kas per vienas buvo K. Škirpa ir kokia jo vieta Lietuvos ir lietuvių tautos istorijoje? 

Gimęs 1895 m. Namajūnų kaime, iki mirties 1979 m. Amerikoje, K. Škirpa spėjo nueiti gan margą gyvenimo kelią ir mažiausiai du kartus pakeisti savąjį kailį: 1916 m. pašauktas į carinės Rusijos kariuomenę, siekė lietuvių tautinių dalinių formavimo ir perkėlimo į Lietuvos teritoriją, o 1918 m., kaip pažymi mūsų ponai „patriotai“, buvo pirmuoju „nepriklausomos“ Vasario 16-os Lietuvos kariuomenės savanoriu; iki 1920 m. prisidėjo prie Proletarinės revoliucijos Lietuvoje slopinimo.

reklama

Įsitraukė į politiką, kaip Liaudininkų partijos veikėjas; 1926 m. valdžią iš krikdemų perėmus liaudininkų ir socialdemokratų koalicijai, dirbo kariuomenės Generaliniame štabe. Buvo vienu iš nedaugelio šių partijų veikėjų, mėginusių bent truputėlį pasipriešinti 1926 m. gruodžio 17 d. fašistiniam Plechavičiaus-Smetonos perversmui. Bet greitai „pervertė kailį“, iš „socialisto“ liaudininko tapdamas nuolankiu A. Smetonos tautininkų tarnu – už ką gavo šiltą vietelę – diplomatines pareigas Berlyne.

1940 m. žlugus fašistinei diktatūrai ir Lietuvoje paskelbus Tarybų valdžios atkūrimą, K. Škirpa, ir toliau būdamas Berlyne, su nacistinės Vokietijos spec. tarnybų pagalba ir „patepimu“ ėmė organizuoti „Lietuvių aktyvistų frontą“ – buržuazinę nacionalistinę organizaciją, kurios oficialiuose dokumentuose deklaruota atvirai fašistinė ideologija. 1941 m. hitlerinei Vokietijai pradėjus puolimą prieš TSRS ir okupavus Tarybų Lietuvą, tapo vokiečių „palaimintos“, bet vėliau į srutų duobę išmestos, marionetinės „Laikinosios vyriausybės“ premjeru.

1941-1944 m. bendradarbiaudamas su vokiškaisiais okupantais, buvo vienu masines civilių gyventojų žudynės vykdžiusių lietuviškųjų „baltaraiščių“ lyderių. 1944 m. dėl nesutarimų su vokiškaisiais „išvaduotojais“, internuotas politinių kalinių stovykloje; karui pasibaigus, amerikiečių išlaisvintas – 1946 m. evakuotas į Paryžių, 1949 m. atsidūrė pačiose JAV, kur sėkmingai dar kartą išvertė kailį – šį kartą iš atviro fašisto tapdamas vakarietiškos „demokratijos“ mylėtoju ir minkštu, „žmogišką“ veidą susikūrusiu lietuviško fašizmo apologetu. 1973 m. Vašingtone išleido atsiminimų knygą – „Sukilimas“ – kuriame stengėsi kaip galėdamas „pritempti“ savąją veiklą prie naujųjų šeimininkų – JAV imperialistų – idėjinių ir istorinių kanonų.

Tokia, trumpai ir grubiai tariant, yra K. Škirpos biografija. Kaip jį turėtume vertinti – kaip didvyrišką patriotą, nacistinį nusikaltėlį, ar tiesiog tragiškų įvykių vėtytą ir mėtytą žmogelį? Į tai privalome duoti objektyvų ir faktiškai pagrįstą, o tuo pačiu griežtą ir vienareikšmišką atsakymą.

„NEPRIKLAUSOMOS“ LIETUVOS KAREIVIS

Pirmu ir neva neginčytinu argumentu dėl K. Škirpos, kaip tikro patrioto, buržuaziniai nacionalistai meta jo dalyvavimą kuriant 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos kariuomenę. Tačiau bėda, kad už antikomunistinės istoriografijos sukurptų mitų apie „laisvą ir nepriklausomą“ tarpukario Lietuvą slypi visai kitokia tikrovė.

Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuva gyveno vokiečių okupacijos sąlygomis. Dabar heroizuojami Vasario 16-osios iniciatoriai veikė pačių vokiškųjų okupantų kuruojami – labai daug ką pasako A. Smetonos vadovautos „Tautos tarybos“ pareiškimas, prašęs Vokietijos „apsaugos ir pagalbos“, stojęs „už Lietuvos valstybės amžinus, tvirtus, sąjunginius ryšius su Vokietija“ – t. y. skelbė Lietuvą esant kaizerinio Reicho protektoratu (J. Žiugžda. Rinktiniai raštai. V., 1986. T. 2., p. 208).

Be to, „tautos patriarchais“ dabar laikomi Vasario 16-osios pirmtakai, A. Smetona su J. Basanavičiumi ir Ko savo laiku nekovojo prieš carizmą, o verčiau pataikavo Rusijos imperinei valdžiai, prisiekinėdami ištikimybę „broliams“ ir „tėvui carui“. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje vienas žymiausių „tautinių patriotų“, M. Yčas carinei valdžiai pareiškė – „lietuvių tauta į šį karą eina kaip į šventą“ (J. Žiugžda. Rinktiniai raštai. V., 1986. T. 2., p. 204). Apskritai, „lietuviškoji buržuazija ... visą laiką taikstėsi su carizmu ir pataikavo jam, o Lietuvos klerikalai, reakciniai katalikų dvasininkai ir reakcingiausioji nacionalistinė buržuazija atvirai palaikė carizmą.“ (ten pat).

1917 m. įvykus Vasario revoliucijai ir į valdžią atėjus A. Kerenskio vyriausybei – šių „patriotų“ programoje geriausiu atveju nusimatė tik Lietuvos, kaip rusiškos autonomijos, statusas, išlaikant visą ligtolinę santvarką. Apie „nepriklausomybę“ šie veikėjai rėkti pradėjo tik po Spalio revoliucijos, jau bijodami, kad tikras liaudies sukilimas nušluosiąs kapitalistų klasę nuo istorijos scenos – „buržuazijai pirmiausia rūpėjo, kad Lietuvoje būtų išsaugota išnaudotojiška santvarka“ (ten pat). O J. Basanavičius, A. Smetona, M. Yčas ir kt. „herojai“ – visi buvo pirmiau viso kito – lietuviškosios buržuazijos interesų reiškėjai; tuo tarpu jų sukurtoji „nepriklausoma“ Lietuva nuo pradžios iki galo buvo ne kas kita, kaip stambaus Vakarų monopolinio kapitalo rytinis avanpostas – jokios tikros nepriklausomybės, kaip ir dabar, tiesiog nebuvo. Už tokią Lietuvą ėjo ir K. Škirpa.

Tokie yra faktai, rodantys, kad mūsų „tautos patriarchų“ tariamoji „kova“ už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę – paprasčiausias farsas. 

Tačiau kas iš tiesų kovojo už lietuvių liaudies socialinį ir nacionalinį išsivadavimą nuo carizmo ir imperializmo jungo? Tuometinis darbo žmonių judėjimas su revoliuciniais socialdemokratais – marksistais – V. Kapsuku, Z. Angariečiu ir P. Eidukevičiumi – priešakyje. Kai 1905 m. liaudis pakilo į kovą prieš carizmą, šios kovos priešakyje stojo marksistai. Pralaimėjusios revoliucijos nuslopinimą sekusiu A. Stolypino reakcijos laikotarpiu būtent jie tęsė kovą, kai dauguma buvo nuleidusi rankas; nebijojo eiti per tremtis, carinius kalėjimus ir katorgas.

1914-1918 m. revoliuciniai marksistai griežtai pasisakė prieš imperialistinį karą, prieš tautų kiršinimą vienų arba kitų okupantų tarnyboje. 1918 m. gruodžio 16 d. prasidėjusi Proletarinė revoliucija Lietuvoje paskelbė vokiškosios okupantų administracijos nuvertimą ir Tarybų valdžios sukūrimą susilaukė masinio lietuvių liaudies palaikymo bei apėmė didesniąją dalį Lietuvos teritorijos. Šią revoliuciją nuslopinti ir paskandinti kraujuose „patriotams“ pavyko tik vokiškų ir lenkiškų durtuvų bei didžiulio Antantės (anglų ir prancūzų imperialistų) materialinės paramos dėka.

Visa tai leidžia mums pagrįstai teigti, kad Vasario 16-osios Lietuvos kariuomenės kūrėjai, savanoriai, geriausiu atveju galėjo būti naivios manipuliacijų ir apgaulės aukos; blogiausiu atveju – sąmoningi imperialistinės buržuazijos talkininkai. Tad ko vertas šis K. Škirpos „herojiško patriotizmo“, „kovos už tėvynę“ įrodymas? Ogi visiškai nieko.

FAŠISTINIS PERVERSMAS LIETUVOJE

1926 m. gegužės 8-10 d. vykusius Seimo rinkimus laimėjo liaudininkai, bendroje koalicijoje su socialdemokratais perėmę valdžią iš krikdemų. Savo prigimtimi smulkiaburžuazinė vyriausybė, ėmusi daryti krikdemų laikais neįsivaizduojamų nuolaidų darbo žmonių atžvilgiu – leidusi profsąjungas, sušvelninusi politinius persekiojimus – neįtiko stambiesiems kapitalistams ir karininkijai, kurių interesus tvirčiausiai gynė krikdemai su A. Smetonos ir A. Voldemaro tautininkais. Šios jėgos neslėpė savo niekinančio požiūrio į demokratines procedūras, atvirai simpatizavo Italijos fašizmui. Reakciniai karininkai su V. Skorupskiu priešakyje, kademų šulais ir Smetonos-Voldemaro klika ėmėsi perversmo organizavimo.

reklama

Apie tai iš slaptų šaltinių sužinojusi pogrindinė Lietuvos Komunistų Partija (LKP) garsiai kvietė liaudininkų-socialdemokratų vyriausybę apginti tuometę konstitucinę tvarką ir sustabdyti perversmą. Pats perversmo rengimas tapo vieša paslaptimi. „Apie fašistų pasiruošimą perversmui liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybė turėjo konkrečių žinių iš jai tarnaujančios žvalgybos... Tačiau liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybė nedarė jokių žygių, kad sužlugdytų perversmininkų planus.“ (E. Dirvelė. Klasių kova Lietuvoje 1926 metais. V., 1961, p. 172-173).

K. Škirpa, pats būdamas „socialistu“-liaudininku ir eidamas pareigas kariniame štabe, prasidėjus V. Skorupskio ir P. Plechavičiaus pučui, gruodžio 17 d., „nieko rimtesnio ir nemėgino daryti“ (V. Kapsukas. Buržuazinė Lietuva. V., 1961, p. 62). Apie tai rašė pats perversmo rengėjas Skorupskis: „Jeigu pulkininkas Škirpa būtų mokėjęs dalyko nusitverti, jis būtų galėjęs, su trupučiu sumanumo, mums padaryti didžiausių nuostolių ir, galbūt, nepataisomai suardyti mūsų planus. Pritaikydamas menkutį kiekį taktikos žinių, būtiniausiai reikalingų generalinio štabo viršininkui, jis būtų galėjęs iš jo sualiarmuotos kuopos pasidaryti sau puikiausią įrankį.“ (V. Skorupskis. La resurrection d’un peuple. 1930).

Atvirai sumindžioję buržuazinę-demokratinę 1922 m. Lietuvos Konstituciją, lietuviškieji fašistai sufabrikavo bylą keturiems LKP lyderiams – K. Požėlai, J. Greifenbergeriui, K. Giedriui ir R. Čarnui už išgalvotą „perversmo rengimą“ (ironija: patys įvykdę perversmą, tuo pačiu apkaltino kitus!), kuri baigėsi visų jų nužudymu. Ar didysis „patriotas“-„socialistas“ liaudininkas K. Škirpa ko nors ėmėsi, jog tam užkirstų kelią? Ne – jis tik truputėlį „pasimuistė“, o paskui labai greitai „prisiplakė“ prie naujosios valdžios, 1927 m. gaudamas prestižinę diplomatinę tarnybą Berlyne.

HITLERININKŲ GLOBOJE

1940 m. įvykius – fašistinio režimo nuvertimą ir Tarybų valdžios paskelbimą Lietuvoje – K. Škirpa pasitiko būdamas Berlyne. Iš ten nedelsdamas ėmėsi Lietuvoje pogrindinio tinklo – Lietuvių Aktyvistų Fronto (LAF) – organizavimo. Fašizmo apologetikos meną įvaldę mūsų „patriotai“ gali kalbėti ką nori, bet aiškiai fašistinis LAF pobūdis atsiskleidžia net oficialiuose dokumentuose, kuriuos K. Škirpa pateikia savo memuaruose – „Sukilimas“ (K. Škirpa. Sukilimas. 1973, p. 567-571). 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus nacistinio Reicho karinei invazijai į Tarybų Sąjungą, LAF nedelsdamas pradėjo „sukilimu“ vadinamą banditų, vadinamųjų „baltaraiščių“ pirmtakų, siautėjimą.

„Savo memuaruose K. Škirpa stengiasi pavaizduoti, kad jis be jokių kompromisų kovojęs už lietuvių tautos laimę ir laisvę, buvęs išmintingas tarptautinio masto politikas, prieš kurį kone drebėję... SS darbuotojai, bėgioję iš paskos ir įkalbinėję jį išbraukti iš savo „reikalavimų“ žodį nepriklausomybė. Betgi kaip tai naivu, stačiai pasakius, kvaila!“ (J. Jakaitis. Išdavystės keliu. V., 1976, p. 34).

Prieš ką buvo nukreiptas K. Škirpos, kaip hitlerininkų agento, kuruotas „sukilimas“ Lietuvoje? Prieš Tarybų valdžią Lietuvoje. Šiuolaikinėje Lietuvoje atviros ir kritiškos istorinės diskusijos apie 1940-1941 m. įvykius ir pertvarkymus Lietuvoje – įstatymu draudžiamas dalykas (Baudžiamojo kodekso 170-2 str.) – tai labai daug ką pasako apie „patriotų“-antikomunistų „demokratiją“ ir „žodžio laisvę“. 

Bet vis dėlto iškelkime esminį klausimą: kokie buvo vokiškųjų fašistų planai Lietuvai ir lietuvių tautai? Viską pasako žymusis Generalplan Ost, kuriame, pagal A. Hitlerio „Mano kovoje“ numatytą plėtimosi į Rytus politiką, buvo numatomas 85% lietuvių deportavimas, mūsų šalį kolonizuojant vokiečiais. Tai – aiškus lietuvių tautos genocidas. Pagaliau, turime ir masinį žydų naikinimą, apie kurį visi taip garsiai kalba.

Tuo tarpu K. Škirpos bendražygis L. Prapuolenis, 1941 m. birželio 23 d. užėmęs Kauno radijo stotį, „pasakė prohitlerinę kalbą, šaukiančią lietuvių tautą padėti Hitleriui kurti „naują Europą“ (J. Žiugžda. Rinktiniai raštai. V., 1986. T. 2, p. 216). Patriotėlių numylėtieji lietuviški fašistai „visais savo veiksmais talkininkavo hitlerininkams, matydami juose didžiausius komunizmo ir Lietuvos priešus, visa savo jėga padėjo jiems stumti Lietuvą į hitlerinės kolonijos padėtį, o lietuvių tautą į sunaikinimą.“ (ten pat, p. 217). 

JANKIŲ IMPERIJOS TARNYBOJE

Pagaliau, „sutriuškinus hitlerinę Vokietiją, lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai buvo priversti pakeisti savo gaires, – jie įsipiršo bendradarbiauti su JAV imperialistų... agentais.“ (J. Žiugžda. Rinktiniai raštai. V., 1986. T. 2, p. 217). Vienu tokių JAV „draugų“ buvo K. Škirpa – Trečiajam Reichui pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą greitai perbėgęs į Vakarų „demokratijų“ stovyklą ir ėmęsis aktyvios antikomunistinės propagandos, keldamas aikštėn tariamas Tarybų Lietuvos baisybes. Tai buvo jau antras kartas, kaip šis „patriotas“ išvertė kailį: pirma iš „socialisto“-liaudininko tapo „tautiniu“ fašistu; dabar – iš atviro fašisto, buržuazine „demokratija“ žongliruojančiu „respektabilumo“ kaukę užsidėjusiu lietuviško fašizmo apologetu, kokiu yra ir dabartiniai jo gerbėjai.

IŠVADOS

Faktus ir istorines aplinkybes, kuriomis veikė K. Škirpa, žinome. Kas jis buvo? Buržuazinis nacionalistas, reakcionierius, galbūt tikėjęs romantizuota „tautine idėja“, bet praktiškai aptarnavęs antiliaudinių jėgų interesus ir siekius, tuo būdu pats atsidurdamas lietuvių tautą sunaikinti užsimojusių hitlerinių grobikų stovykloje. Su tikru patriotizmu šio asmens veikla neturėjo ir negalėjo turėti nieko bendro. Ji – nusikalstama ir nusipelniusi griežto bei visuotino pasmerkimo.

Kad atsiranda gausus K. Škirpos bei panašių veikėjų apologetų ratas, kuriam suteikiama vieša platforma, byloja apie Lietuvoje stiprėjantį nacistinių nusikaltėlių kultą, paremtą isterišku antikomunizmu ir siekiu užtušuoti ne tik fašistų nusikaltimus prieš lietuvių tautą ir prieš pačią žmoniją, o ir patį buržuazinės-nacionalistinės ideologijos antihumanišką, nusikalstamą pobūdį. Suprasdami tai, ar ne, šio kulto adeptai prisideda prie ciniško Lietuvos istorijos klastojimo, su kuriuo kovoti – tai mūsų, marksistų internacionalistų, tikrųjų Lietuvos patriotų, uždavinys.

Kibirkštis 

* Teisiškai kaip „asociacija“ registruota buržuazinė nacionalistinė organizacija, užsiimanti „patriotine“ ir ypač rusofobine propaganda, save laikanti 1940 m. tautininkų ir liberalų įsteigtos antitarybinės, profašistinės LLKS tęsėja.