Ar Lietuvoje yra blogesnių politikų nei A. Paleckis?

Vienos diskusijos metu pastebėjau, kad lyginant su dauguma šiuolaikinių politikų net labiausiai marginalizuoti politikai atrodo padorūs ir adekvatūs.

Tikėjausi klausimų apie Paksą.

Na, nes tradiciškai Lietuvoje dėl visko kaltas Paksas.

Bet sulaukiau klausimo apie Paleckį. Bliamba, buvau pamiršusi Paleckį!

Paklausė žmogus, kurį laikiau turinčiu smegenų, taigi neskubėjau atsakyti – paklausiau, ką dar, be tos žymiosios frazės, jis žino apie A. Paleckį?

Gavau baną.

Ir sakau nuoširdžiai – būčiau to nepastebėjusi, jei ne keli mano skaitytojai, kurie puolė man siųsti ekrano vaizdus ir stebėtis, kad Marius, tas Marius, kuris kadais mane gynė nuo post-sovietinių idiotų, ėmė ir užblokavo!

Ir ne tik užblokavo. Dargi parašė ilgiausią gromatą, kodėl užblokavo.

Pilnas jo komentaras, pasak mano skaitytojų, skambėjo taip:

„Kaip Lidžita gavo baną. Gal prieš maždaug pusantrų metų mes susipažinom per bendrą reikalą – garsus Lietuvos blogerystės kurtizanas užsuko masinę isteriją dėl sovietinių ledų, tada Lidžita, buvusi Savukyno protežė, ėmė ir parašė, kad nieko čia moralaus toje moralinėje panikoje nėra ir laisvoje Lietuvoje, gali būti sovietiniai ledai ir tarybinės dešrelės, nes jeigu nori parodyti pasauliui, jog esi idijotas – turi tam pilną teisę. Už tokią ereziją ją sodomitine Putino sugulove ir tada įsikišau aš, nes nu WTF, jei tokie dalykai vyksta su buvusiais artimiausiais bendražygiais, tai vieną dieną man ir kitiems sveiko proto žmonėms kur kas rimčiau pareis. Pabuvom apkasuose, kalbėjomės, diskutavom, juokėmės, guodėmės ir susibičiuliavom, jo, buvo filosofinių-vertybinių nesutarimų, bet jie netrukdė – nėra nieko blogiau, nei bendrauti su savo paties klonais Nemuno saloje. Bet po maždaug pusmečio kažkas ėmė darytis – kai į Seimą papuolė valstiečiai, pas Lidžitą prasidėjo rimtos transformacijos: puolė ginti Kildišienę (arba Ponią Gretą, kaip ją vadino), Kristiną Brazauskienę; per labai trumpą laiką nuo odoracijos Maldeikienei, perėjo į atvirą neapykantą, o ta begalinė meilė persiliejo Karbauskiui, galiausiai – blaivybė, ten ‘palauk’ nebuvo ir į trasą parėjo pačios davatkiškiausios veryginių ajatolų mintys. Pasižiūrėjau aš į tai, patrukčiojo akis ir numojau ranka – gyvenk ir leisk gyventi – pagalvojau – aš irgi būnu radikalus įvairiais klausimais – gal paklaidžios ir susiprotės? Galiausiai pamačiau tai, ką jūs matote skrynšote viršuj ir likau be amo: Paleckiukas, niekinęs Sausio 13-osios aukas, šaukęsis Putino saulės ir visą kelią, kai buvo Vilniaus taryboje, kaip vienas ‘sukalbamiausių’ jos narių, rinkęs kyšius melejonais yra padoresnis už Šimašių, kuris gal ir yra besišypsantis feilas, menko efektyvumo vadybininkas, nesantis toks švarutis, kaip visiems atrodo ir savo karjerą pasidaręs ant to, kad feilino aukštyn, bet niekada gyvenime nebuvo ir veikiausiai nebus atvirai anti-valstybinis parsidavėlis?Rim-tai!? Jaučiuosi taip, kaip tie, kurių artimieji pradeda stipriai gerti, kada jie nusirauna į daugiadienes, o tu bandai kažką paaiškinti, sokratiniais metodais atvesti į protą, arba kaip minimum – suprasti, tačiau vieną dieną pajauti, kad reikia atsiriboti, nes tau juos tokius matyti kainuoja per daug pastangų. Lidžita apsvaigo nuo blaivybės ir nors ji nestovėjo tarpuvartėje su prasegtu klynu, tai buvo toks girto debošininko civilizuotas, socialiai priimtinas retorinis atitikmuo. Čia ko gero tas klasikinis Jungo šešėlis, kai žmogus jaučia savo trūkumus, projektuoja juos ant kitų ir pradeda su tuo kovoti išorėje. Aš nieko neturiu prieš skepticizmą ir racionalių klausimų uždavinėjimą, kaip kad: ar tas žmogus yra blogas, nes blogas, o gal visiškai nekaltai nuteistas visuomenės teisme? Bet tas skepticizmas baigiasi, kuomet toks asmuo būna atviru apologetu už Sovietų okupaciją – tokie žmonės a priori padoriais būti negali. Čia kaip: jis yra draugiškas, dėmesingas, visuomeniškas, bet biški pedofilas – tarsi pirma, turėtu atsverti antrą. Ir sulig tuo mano kantrybė baigėsi, Lidžitai užteko virvės pasikarti, o pakasynose dalyvauti aš atsisakau, nes prieš pusantrų metų pažinojau visai kitą žmogų. #quovadis“

reklama

Iš viso šito mane labiausiai nustebino teiginys apie tai neva prieš pusantrų metų Marius pažinojo kitą žmogų.

Kodėl?

Nes mes, bliamba, nesame ir niekados nebuvome pažįstami (nebent keli pokalbiai Facebook.com reiškia pažintį).

Tačiau melagystė kur kas mažiau įdomi nei neadekvati reakcija į A. Paleckį ir dargi pritempinėjimas, kad neva aš neigiu Sovietų okupaciją, kadangi… Nemanau, jog A. Paleckis yra blogiausias politikas Lietuvoje?

Kaip tai išvis susiję?

Pabandysiu pasamprotauti – Lietuvoje jau kuris laikas susiklosčiusi tokia labai įdomi situacija, kad vertinami ne reiškiniai, poelgiai ar nuomonės, o asmenys. Tą daro Mariaus nemėgstami Savukynas ar Tapinas. Tą daro ir jis pats.

Tai toks vaikiškas, žiauriai abstrahuotas mąstymas, kurio esmė tokia, kad pvz. Dalia Grybauskaitė yra gera ir viskas, ką ji daro ar sako, yra gerai. Tokiu atveju Grybauskaitė savaime tampa tam tikru gėrio etalonu ir vien tai, kad tam tikrą dalyką daro ar sako Grybauskaitė patvirtina to dalyko vertingumą.

O pvz. Bronius Bradauskas arba Rolandas Paksas yra blogas. Ir tada viskas, ką daro ar sako Paksas (arba Bradauskas) yra blogai. Ir jau vien tai, kad tam tikrą dalyką padarė ar pasakė Rolandas Paksas (Bronius Bradauskas) patvirtina to dalyko ydingumą.

Lygiai taip su Algirdu Paleckiu, kurio vardas daugumai žmonių kelia konvulsines isterijas.

Nors aš niekados nesupratau dėl ko.

Tai vieną dieną pasidomėjau.

Pasirodo, kad A. Paleckis netgi ne pats sugalvojo, o tik persakė kituose šaltiniuose užfiksuotą informaciją:

 „A. P. teiginys šioje laidoje „o kas buvo Sausio 13-tą prie, reiškias, prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“ yra jo nuomonė, tačiau žodis „aiškėja“ sudaro pagrindą išvadai, jog ta nuomonė A. P. jos pasakymo momentu nėra jo asmeninė ir galutinė, taigi ateities požiūriu gali paaiškėti, kad tokia nuomonė, jog saviškiai šaudė į savus gali nepasitvirtinti. Teismas konstatavo, kad A. P. nieko tyčia užgauliu ir įžeidžiančiu būdu neneigė ir nemenkino. Sakydamas žodžius „savi“ jis turėjo omenyje žmones, stovėjusius apačioje. Pasakymu, kad šaudė ne tik tarybiniai kariai, jis rėmėsi rašytiniais šaltiniais: K. knyga, A. B. interviu, rašytojo V. P. liudijimais knygoje „D. l.“, liudytojos D. R., kuri sakė mačiusi šūvius iš viršaus ir nuo kulkų smunkančius žmones, girdėjusi, kaip augaloti vyrai sakė žmonėms eiti tankų link, parodymais, taip pat Burokevičiaus byloje esančiomis liudytojų apklausomis, ekspertizių išvadomis, bei kitais jam žinomais šaltiniais. Todėl, teismo manymu, A. P. laidoje pasakyti žodžiai yra tik jo nuomonė, kurią jis turi teisę reikšti, vadovaujantis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 10 straipsnio bei Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 19 straipsnio pagrindu. A. P. nieko konkrečiai neapšmeižė, o tik pateikė kitų žmonių mintis. Kadangi jis išsakė kitų šaltinių mintis, negalima išvada, jog jis tuo įžeidė asmenų, žuvusių ir sužeistų kovoje dėl atkurtos Lietuvos Respublikos ir nepriklausomybės išsaugojimo atminimą ir jų artimuosius.“

reklama

Pats A. Paleckis paaiškino, kad:

„2010 m. lapkričio 2 d. „Žinių radijas“ laidoje „Raktas“ jis pasakė frazę: „o kas buvo Sausio 13-ąją prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“. Sakydamas šią frazę, jis vadovavosi ir rėmėsi tiek pažįstamų žmonių turima informacija, tiek įvykių prie bokšto liudininkais ir dalyviais, tiek ir oficialiai prieinamais ir visiems žinomais šaltiniais: Vilniaus apygardos teismo 1999-08-23 nuosprendžiu, A. B. 2000 m. interviu laikraščiams „Lietuvos žinios“ ir „Obzor“, V. P., A. P., J. K. knygomis, Sausio 13-osios liudininkų J. L. ir D. R. pasakojimais. A. P. teigimu, sakydamas, kad „saviškiai šaudė į savus“, turėjo omenyje, kad į žmones apačioje, aplink bokštą šaudė žmonės, kurie buvo ant stogų, pačiame bokšte. Tai pasakydamas, jis neturėjo tikslo užgauti ir menkinti asmenų, žuvusių ar sužeistų tą naktį, atminimą ar jų artimuosius. Taip pat jis neneigė ir šiurkščiai nemenkino tą naktį įvykdytų sunkių ir labai sunkių nusikaltimų.“

Taigi, A. Paleckis, jo paties tvirtinimu ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, Sovietų agresijos kaip tokios neneigė, o tik tvirtino, kad šaudoma buvo ir iš bokšto.

Visgi, nors apylinkės teismas sutiko su A. Paleckio teise reikšti savo mintis, apygardos teismas laikėsi kitokios pozicijos:

 „Šios aplinkybės rodo, kad A. P. suprato, jog jo nurodyti šaltiniai, kuriais jis neva rėmėsi, yra neobjektyvūs, o jo skleidžiama informacija, paneigta Lietuvos teismų įsiteisėjusiais sprendimais, neatitinka tikrovės. Todėl apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo A. P. pasakytus žodžius vertinti kaip jo nuomonę, suformuotą jam žinomų šaltinių pagrindu, nesišteisintasis žinojo ir suprato, kad šiuose šaltiniuose esanti informacija prieštarauja objektyviems faktiniams duomenims.Žinomai tikrovės neatitinkančios informacijos, neigiančios tikrus faktus skleidimas, negali būti vertinamas kaip saviraiškos priemonė, reiškiant savo nuomonę.“

Apibendrinant, A. Paleckis diskusijos tiesioginiame eteryje metu paminėjo aplinkybes, kurias buvo sužinojęs iš kitų šaltinių. Dėl tų aplinkybių paminėjimo jam buvo iškelta baudžiamoji byla.

Faktą, kad situacija nebuvo vienprasmiška, patvirtina net ir tai, kad pirmosios instancijos teismas A. Paleckį išteisino, po ko spaudoje kilo didžiulis ažiotažas.

Aukštesnių instancijų teismai A. Paleckio teiginius kvalifikavo kaip nusikalstamus.

Bet skaitant nuosprendžius akivaizdu, kad minėtų teiginių vertinimas buvo paremtas daugiausiai politiniais motyvais, t.y. tuo, kad neva tie teiginiai įžeidė įvairias asmenų grupes ir pan.

Pats procesas taip pat nevyko be tam tikros politinės potekstės – Lietuvoje buvo sukelta isterija, dauguma politikų (įskaitant ir Vytautą Landsbergį) reikalavo atsakomybės.

Šiandien galima tik spėlioti, kiek labai teismų sprendimus paveikė visuomenės opinija, žiniasklaidos ir įvairių politikų keliamas ažiotažas, tačiau mane tas faktas, kad žmogui už nuomonę gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė gąsdina kur kas labiau nei bet kokia (net pati neteisingiausia) nuomonė.

Ko aš siekiau diskusijoje su Mariumi?

Aš norėjau išgirsti jo argumentus, ką A. Paleckis padarė blogo Lietuvai ir kodėl aš turėčiau laikyti jį pačiu blogiausiu politiku.

Na, sakykim, kad jis neigė Sovietų okupaciją (ko bent aš asmeniškai jo pasakyme neįžvelgiu ir nesant atitinkamo teismo sprendimo tokių išvadų nepasiekčiau). Tačiau visgi – kokia reali žala Lietuvai?

Gyvename valstybėje, kurioje teisiamos dvi stambios partijos – net ne politikai, o partijos.

Aišku, galima apsimesti, kad neva tos partijos veikė be jose esančių politikų žinios, esą koks nors ten R. Šimašius arba kokia nors A. Armonaitė nežinojo, ką daro partija. Galima užsidengti akis tokiu raiščiu ir toliau už juos balsuoti.

Dauguma taip ir darys.

Bet ne aš. Nes aš manau, kad žinojo.

Kaip manau ir tai, kad politinė korupcija yra visiškai įprastas reiškinys kiekvienoje politinėje partijoje, ne tik šiose, kurioms iškeltos bylos.

Kur kas įdomesnis klausimas, kurio, aišku, niekas nekelia – kodėl baudžiamosios bylos iškeltos būtent šioms partijoms? Kas iš to gaus naudą?

Atsakymas vėlgi matyt gana paprastas – didžiausią naudą gaus tos partijos, kurios pasiims teisiamų partijų rinkėjus. O kas tai, ilgai galvoti nereikia.

Tačiau aplink tik naivūs dūsavimai, ignoruojant faktą, kad valstybė pamažu tampa atvirai korupciniu dariniu.

Ir, aišku, isterija dėl to, ką pasakė A. Paleckis prieš daugiau nei penketą metų.

Aš tikrai tikėjausi, kad Marius galės man atsakyti į klausimą, kodėl kažkokia frazė (kad ir pati kvailiausia ar neteisingiausia) man daro daugiau žalos nei korupcija, neteisingi įstatymai, neteisinga mokestinė politika ir pan.

Tačiau Marius tesugebėjo užblokuoti ir paverkšlenti, kad aš neva tampu pedofile.

Na ką gi, galiu suprasti. Jo gyvenimo aplinkybės tokios, kad jam šiuo metu reikalingas politkorektiškumas.

Tik labai norėčiau, kad tam jis nesinaudotų mano reitingais.