Išsityčiojote iš krikščionių Dievo ir jo Motinos, o dabar imkitės kitų religijų: judaizmo, islamo, budizmo ir t.t. ginkite „savo sunkiai iškovotą laisvę“

Įdomus vyksta reiškinys. Kažkada tarp aktorių populiari kavinukė, kuri buvo Vilniečių praminta „Rygertine“, nes čia mėgdavo lankytis puikus Lietuvos dramos teatro aktorius Juozas Rygertas, virto satanistų šventykla, kurioje ir vėl, kaip sovietmečiu, tyčiojamasi iš tikinčiųjų krikščionių jausmų, jų tikėjimo.

Prieš JAV prezidento rinkimų tenykščiai švonderiai ir šarikovai išsityčiojo iš JAV prezidento Donaldo Trampo. Močiutės Klinton pasekėjams tai patiko, ištiražavo po visą pasaulį jų teplionę, bet, matyt, nebėra ką daugiau pardavinėti, kavos po du eurus ir picos gabalėlių po tris - visur apstu, prisiminė krikščionybę, su kuria liberalai kovoja jau nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos laikų.

Kovojo ir Bolševikai, kai tik Lietuvą okupavo, bažnyčias pavertė sandėliai, sporto ir šokių salėmis, kad labiau išsityčioti – ateizmo muziejais. Kūrė naują žmogų – Homo sovieticus. Sukūrė, dabar jų anūkai Homo liberasticus išsitraukė vėl tas pačias pasenusias savo tėvų ir senelių bolševikų plokšteles.

reklama

O kodėl nepabuvus originalesniems? Juk „kovai už laisvę“ tokia plati dirva ir gerų pavyzdžių yra. Pavyzdžiui – pranašas Muchamedas. Pakabini jo karikatūra prie kavinės ir visą likusį gyvenimą gyveni, kaip koks V.Lansbergis, su apsauga, vežiojamas, prižiūrimas.

Galima būtų ryžtis dar originalesnei „kovai už laisvę“ - išsityčioti iš judaizmo. Na, bet čia, manau, jokia apsauga neapsaugotų, restauratorių karjerą, ir iš vis bet kokią karjerą, jiems tektų pamiršti. Kinkos tų švonderių anūkų per silpnos tokiai „kovai už laisvę“, teks, matyt, jiems ir toliau su krikščionybę terliotis.

Pabaigai, kovotojams „už mūsų laisvę“ norėčiau sušukti įkandin ir juos padrąsinti: „"Šaunuoliai", išsityčiojote iš Krikščionių Dievo ir jo Motinos, o dabar imkitės kitų religijų: judaizmo, islamo, budizmo ir t.t. ginkite „savo sunkiai iškovotą laisvę““

P.S. (ištrauka iš prieš metus skelbto staipsnio) 

Prieš keturis metus (2012) Lietuvoje kilo diskusija, ar Dievo drabstymas teatre išmatomis – menas, ar tai pasityčiojimas iš tikinčiųjų jausmų. Drabstytojai, su tuometiniu kultūros ministru Arūnu Gelūnu priešakyje, tuo, kuris dabar Lietuvą atstovauja Unesco, skaitė, kad tai menas, o neišprotėjusi (dar neišprotinta) visuomenės dalis – kad tai pasityčiojimas iš krikščionių. Tą kartą nugalėjo gelūnai – drabstytojai. Siūlau prisiminti tai ir dar kartą perskaityti Ferdinando Kauzono straipsnį „Vakarų Eksprese“: „Kristaus veidas bus drabstomas“.

Autorius apie Gelūno vykdoma „kultūrine revoliucija“ rašė:

„Kristaus veidas bus drabstomas. Šiomis dienomis Lietuvos Respublikos transliuotojas (LRT), anonsuodamas festivalį, jau net parodė, kaip tai daroma. Artistai, atsinešę į sceną krepšius išmatų, suspaustų it sniego gniūžtės, ima svaidyti jas į Kristaus veidą, tokį didžiulį - nuo scenos grindų iki lubų. Gal, sakau, orientuojantis į lietuvių mentalitetą, kai kurie artistai - su krepšininkų kelnaitėmis. O gal paprasčiausiai kad rimtų kelnių nevaržomi tiksliau pataikytų.“

reklama

Kauzonas konstatuoja „..., kad sukišęs pirštus į tuos Kastelučio artistų krepšius ir jau niekada savo rankų nenusimazgosi. Niekaip nebūčiau pajėgęs užbaigti šių savo samprotavimų apie mūsų valstybėje Arūno Gelūno įvykdytą kultūros revoliuciją, jeigu staiga vietoj Kristaus nebūčiau ėmęs regėti mūsų valstybės prezidentės, „pabažnųjų“ premjero, Seimo pirmininkės, Parlamento Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto vadovo, labai oriai kūrybinės inteligentijos elitą Seime atstovaujančių poetės ir teatro režisieriaus veidų. Tokių didelių didelių - nuo scenos grindų iki lubų. Kad lengviau būtų pataikyti. Į visus. Į kiekvieną. Už tai, kad nesustabdė Gelūno revoliucijos.“

Autorius priminė šios gelūniškos revoliucijos žingsnius: „... kai visuomenei buvo rodomi pretenzingų vidutinybių performansai, kurių metu buvo viešai šlapinamasi į stiklinę, paskui jos turiniu užpildomas švirkštas ir visas tas turinys susileidžiamas po oda. Kai šimtams žmonių džiūgaujant, iš aukštai nuo bokšto buvo kakojama į taikinį. Ir kai tas taikinys buvo Lietuva. Kai Nacionaliniame dramos teatre imta svaidytis nuo scenos į publiką galybe rusiškų keiksmažodžių - kaip Kastelučio „gniūžtėmis“ į Kristaus veidą. Tylėjote visi. Kaip kad dabar tyli mūsų bažnyčios hierarchai. Mirusį Maironį jo vardu pavadintų metų proga išvyti iš bažnyčios lengviau nei sustabdyti Gelūno revoliuciją?“

„Per LRT kanalą „Sirenų“ festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė, dešine ranka visą laiką tarsi nugarą besikasydama, nuoširdžiausia veido išraiška žiūrovui aiškino (kalba mano netaisyta ir nugara nekasyta): „Lietuvos realybėje yra, reiškia, turime keletą vardų, kuriais labai didžiuojamės, bet, man atrodo, didžiąją dalį teatro yra užtvindžiusi gana prastos kokybės produkcija. Ir todėl norime, kad būtų tokia teatrinė apykaita, ir bandome į Lietuvą atvežti tuos vardus, kurie kažką šiuo metu reiškia teatriniame pasaulyje“, - rašė Kauzonas

Savo straipsnį autorius baigė tokiais žodžiais: „Mieli mūsų valstybės vadovai, atplėškite keletą valandų nuo rinkimų kampanijos, nueikite į šį spektaklį. Nepasigailėsite. Juolab Europos teatro flagmanu tituluojamas režisierius R.Kastelučis apie savo kūrinį sako: „Šiame spektaklyje net išmatos tampa labai jautria meilės išraiška“. Būtinai nueikite. Suprasite, kas yra meilė. Ir kas yra Gelūno kultūrinė revoliucija, kurią jūs taip toleruojate. O jeigu kils noras keiktis, nesidrovėkite, žinokite, ten galima, beveik būtina - spektaklis bus rodomas Nacionaliniame dramos teatre.“

Sekantis gelūniškos „kultūrinės revoliucijos“ etapas buvo surūdijęs kanalizacijos vamzdis – kurį a.a. Leonidas Donskis pavertė Nacionalinės premijos laureatu.

P.P.S. Niekšeliams paskirta bauda:

Skandalingajai užkandinei „Keulė rūkė“ ketvirtadienį Vartotojų teisių apsaugos tarnyba skyrė 1,5 tūkst. eurų baudą už tai, kad savo reklamomis pažeidė visuomenės moralės principus ir niekino krikščioniškus simbolius.