Užjaučiu moteris, kurios į šeimą ateina kaip į priklausomybę ir vergovę

V. Jasukaitytė: Dėkoju LIETUVOS INFORMACINIAM PORTALUI „POZICIJA“, kad jis paplatino keletą mano minčių: Jūs tapote bonkėmis, tutkėmis, šmutkėmis ir kitokiais draiskalais.

Noriu pasidalinti vienu komentaru ir ta tema pasamprotauti.

Komentaras Vida: „Atsirado mat moralizuotoja. Ir net nežino, kad anksčiau moterų pavardės neturėjo priesagų- ienė, o buvo kaip pas latvius: Raudis-Raudė, lacis, Lacė. Ir kodėl ta PRISEGTA priesaga -ienė yra garbinga?? Ar priklausomybė nuo kažko yra garbinga? Ar būti kažkieno gaminiu yra garbinga? (obuolys- obuolienė) O ši priesaga kaip tik ir rodo priklausomybę arba gaminį.. Juk jei partneriai lygiaverčiai, tai apsieiname be priesagų: draugas- draugė, ponas, ponia(ne ponienė), šeimininkas- šeimininkė (ne šeimininkienė). Paaiškins mat kiekvienas, kokias pavardes turi rinktis moterys, kur jau ne!„

V. Jasukaitytė: Galima kalbėti apie kiekvieną eilutę, kuri slepia iškreiptą požiūrį į santuoką, šeimą ir liudija deformuotus bendro gyvenimo bruožus. Tai beprotiško, kvailo, kosmopolitiško feminizmo antspaudas lietuvės moters sąmonėje, o taip pat gal būt liudijimas skaudžios moterų patirties gyvenant su neišprususiais, tinginiais, agresyviais vyrais, kurie toli atsilieka nuo moters daugybėje sričių.

Tačiau tas feminizmas irgi tapo agresyvus. Prieš porą dešimčių metų jis antrą kartą užpuolė Lietuvą. Pirmas kartas buvo drauge su okupacija, kada moteris tapo sulyginta su vyru pareigose, bet ne teisėse ir ne realiame statuse. Tai buvo parodomoji lygybė, kai moteris norėdama „prasimušti“ buvo verčiama vyriškėti – mėlynas kostiumėlis, juodos „laivutės“, sugriežtintas balsas. nuolatinės pastangos įtikti nomenklatūros vyrams, kad būtų pastebėta, ir kas nors nubyrėtų nuo jų valdiško stalo. Drauge kelti taurę, užsidegti cigaretę – vardan ko?

reklama

Rašytojų tarpe ta „lygybė“ buvo demonstruojama per Rašytojų suvažiavimus ant scenos „prezidiume“ tarp kokių dvidešimties ar daugiau „nusipelniusių“ rašytojų pasodinant vieną „rašytoją“ Leokadiją Diržinskaitę – aukštos partinės nomenklatūros veikėją. Tuo tarpu garsiausia latvių rašytoja, neberadusi vietos salėje, atsisėdo ant laiptelių.

„Tarybinių moterų“ lygybė atnešė moteriai tik daugiau atsakomybės, – jai reikėjo ne tik dirbti vyriškus darbus, bet ir išlikti atsakingai už šeimą. Pareigų prisidėjo, o šeimos galva visada tas, kas prisiima didesnę atsakomybę už savo namus. Taigi vyras tradiciškai vadinosi šeimos galva toliau, bet realiai daugybėje šeimų ja tapo moteris, ji buvo priversta tpti universaliu žmogumi.

Ir kokia gi galva, jei pietums gauna vieną rublį? – aš tuos laikus atsimenu. Moteris stengėsi prasimušti priimdama sovietinės ideologijos diktuojamą elgesio, net išvaizdos, stereotipą.

Moteris, kurioje dominuoja intuityviojo proto dėmuo (dešinysis pusrutulis) buvo priversta veikti pagal sovietinės tikrovės padiktuotą modelį daugiausia „įdarbinant“ kairįjį pusrutulį. Moteris buvo priversta nutolti nuo savo švelnios, gailestingos, globojančios ir ugdančios aplinką prigimties.

Iš užjūrių atplaukusi antroji jau kitokio feminizmo banga, kuriai buvo patogu naudotis laisvės sąvoka, atnešė feminizmą su biseksualumu, nevaržoma abortų laisve ir priešiškumu vyrams, bei, jų nuomone, vyriškos lyties sukurtu nepatogiu joms pasauliu. Moteris veržėsi tapti „lygios iš tikro“, bet jos, nesigilindamos į universalios dviejų amžinų principų (moteriškojo ir vyriškojo) jungtyje gimstančios evoliucinės pasaulio kūrimo galios, panoro būti lygios tame, jų nuomone, dėl vyro kaltės nepatogiame joms pasaulyje. O joms, vietoj to, kad pultų ieškoti patogumų pojūčių ir kūno laisvės lygmenyje, reikėjo imtis kurti ir tobulinti pasaulį tokį, kuriame joms būtų patogu ir gera gyventi išlaikant ir leidžiant prasiskleisti savo individualioms moteriškos prigimties pusėms, išliekant moterimi nežlugdančia savo dvasinio proto (pagal rytiečius) dėmens.

Aš įsivaizduoju, kaip sunku moteriai gyventi šeimoje, jeigu ji šeimą suvokia kaip savo priklausomybę „kitam“. Ir ji trokšta išsilaisvinti tokiu primityviu būdu – sudarkydama pavardę ir naikindama tradiciją, kuri visada buvo ir yra stabilumo garantas.

reklama

Šiuo metu tai tiesiog žala mūsų visos pasaulėjautos statiniui – užkrečiama žala. Jeigu moteris šeimoje save laiko vyro „gaminiu“, jei ji taip jaučiasi – tai tragedija ir pavardės darkymas jos nepašalins. Pašalinti gali tik vieninga moterų koncepcija, išplaukianti iš gilaus savo priedermės suvokimo. Juk tie buki vyrai, tie prasigėrę padarai, tie ištvirkę, išmuštais dantimis, išpurtusiais veidais, drebančiomis rankomis, negalintys suregzti protingo sakinio, kuriuos matome per TV pagalbą arba per 24 valandas – irgi mūsų, moterų, vaikų auklėjimo rezultatas. Kas gali pakeisti tą baisų šeimos modelį?

Dabar – tik Įstatymas ir moterų išmintis. Moterys turėtų tapti lyg vieningas ordinas, turintis savo statutą, taisykles, įstatymus ir svarbiausia – gilų suvokimą, kokią misiją jos prisiima – pakeisti pasaulį. Niekada vyrai to nepadarys, nes pasaulėjautą turi vaikui perduoti motina, dvasinius ir visokius kitokius ryšius su būtimi, gyvenimu, tėvyne, žeme, oru, vandeniu ir augmenija bei gyvūnija – perduota motina. Jei tą galėtų vyras – evoliucija jam būtų davusi ir pieno liaukas ir menstruacijas, o moterims augtų barzdos ir bicepsai. Todėl moteris turi drąsiai būti savimi ir susigrąžinti užuojautos , gailestingumo, išmintingo atlaidumo privilegijas į savo pasaulį.

Tarp kitko, dėl senovinių pavardžių – taip trumpinamos buvo tik žemesnio luomo moterų pavardės. Aukštesnis luomas, aukštesnė, garbingesne pripažįstama visuomenės dalis ištekėjusioms dukterims pridėdavo garbingą -ienės galūnę. Tai rodydavo moters statusą.

Tarp kitko, ir netekėjusių dukterų pavardžių priesagos ir galūnės irgi rodydavo socialinę priklausomybę vienam ar kitam sluoksniui, o kartais tai būdavo tarmės įtaka. -aites ir -ūtes, -učes, -ikes skirdavo socialinės padėties slenkstis arba -iškes, -ietes, besiformuojant pavardžių tradicijai, – jos ar vyro kilmės vieta.

Taigi, užjaučiu moteris, kurios į šeimą ateina ne kaip į savo žemiškos būties namus, o kaip į priklausomybę, vergovę, iš kurios norisi išsivaduoti aukojant pavardės formą. Gal geriau tada nereikia tokios „šeimos“, jei moteriai taip nepakeliama būti „kieno nors“? Juk kalbame apie intymią priklausomybę, – jausmų srityje du vienas kitą visam gyvenimui pasirinkę žmonės abu priklauso vienas kitam, įsipareigoja tam nuoširdžiam priklausymui.

Šiaip ar taip, ačiū Vidai, kad suteikė progą pakalbėti apie tai. Gal parašysiu ir daugiau apie tuos du principus.

Bet, moterys, nepykite ant tų pavardžių. Geriau būkime visos kaip vienas ordinas su nepalaužiamomis taisyklėmis, kurios gali pradėti tiesinti iškrypstantį mūsų pasaulio stuburą. Juk mūsų tapatybė trinama visais būdais. Pavardė, lytiškumas, žmogus be tautybės pase, vaikų beprotiškas atiminėjimas iš tėvų – kas tai? Tai kelias į dieviško žmogaus unikalumo, individualumo sunaikinimą.

Įsivaizduokit visuomenę, kuri užaugusi internatuose, nežino kas tėvas ir motina ir tai nebesudaro problemos. Ar tai žmonių visuomenė?

Tai judanti masė iš kurios kažkas kažko nori. Gal būt tai nauja rinka, kurios kūryba ypač paskatins genderizmas. …

Tai didelis užmanymas slaptųjų stalinų kurie gali būti labai toli, bet labai stiprūs. Patikėkit, jie kažko iš mūsų nori. Nepadėkite jiems su tais pavardžių trumpiniais. Tik tradicijos išlaikys mūsų gyvenimą stabilų

Veidaknygė