Ką šiandien turėjo daryti, tačiau taip ir nepadarė Liberalų sąjūdžio ir Darbo partijos vadovai?

Ką šiandien turėjo daryti, tačiau taip ir nepadarė Liberalų sąjūdžio ir Darbo partijos vadovai?

Pirmiausia - atsiprašyti žmonių, kurie iki šiol pasitiki šiomis partijomis. Ir nesvarbu, koks bebūtų dabartinių partijų vadovų asmeninės atsakomybės mastas. Kalbu apie tai, kas turėtų būti vadinama elementaria politine kultūra.

Antra - padėkoti teisėsaugai, jog jie ryžtingai imasi politinės korupcijos atvejų tyrimo.

Trečia – visi kaltinime apibrėžtu laiku buvę tų partijų vadovybės nariai turi atsistatydinti iš visų užimamų postų, kad nekiltų abejonių dėl jų deklaruojamo noro padėti bylų tyrimui ir prisiimti atsakomybę, kuri jiems neišvengiamai tenka.

Deja, Liberalų sąjūdžio ir Darbo partijos vadovų elgesys daugiau nei nuvylė. Jokių atsiprašymų, dėstomos abejonės teisėsaugos sprendimais, akivaizdus asmeninės atsakomybės kratymasis. Tikriausiai šių partijų lyderiai asmeninės atsakomybės taip ir neprisiims, o savo politinę ateitį susies su naujai įsteigtomis politinėmis partijomis.

reklama

Kam vargintis įtikinėjant žmones pokyčiais esamose partijose, noru kovoti su politinės korupcijos apraiškomis, jei galima tiesiog atsiriboti nuo vieno ar kito buvusio partijos nario, apsimesti, jog partijos vadovybė nieko nežinojo apie frakcijos narių Seime remiamų projektų naudą vienai ar kitai verslo grupei - ir registruoti naują politinę organizaciją, taip išbalinant savo suteptus mundurus?

Vertėtų rimtai svarstyti klausimą, ar gali partijos, kuriai pateikti kaltinimai politine korupcija (ar priimtas apkaltinamasis nuosprendis) vadovybės nariai tam tikrą apibrėžtą laiką dalyvauti naujai steigiamų politinių organizacijų veikloje.

Korumpuotam valdininkui taikomi apribojimai dirbti valstybės tarnyboje tam tikrą laikotarpį, o politikai atsikrato atsakomybės kurdami vis naujus politinius darinius. Kiekvienas politikas, tapdamas politinės organizacijos vadovybės nariu, turi prisiimti atsakomybės dalį už tos organizacijos veiklą.

Susidariusi situacija yra tragikomiška, kada partijos, prisistatančios kaip „sveiko proto“ ir liberalios pasaulėžiūros, vadovai bando teigti, jog tik du žmonės žinojo, kas vyksta partijoje. Aš nesiimu vertinti pateiktų kaltinimų, tiesiog gynybinė linija yra tokia neįtikinama, jog tai tampa pasityčiojimu iš visos valstybės politinės sistemos.

Prisiminkime, juk ši partija labai rimtai planavo laimėti Seimo rinkimus ir valdyti Lietuvą. Reiktų suprasti, jog tokiu atveju būtų valdę tik du šios partijos atstovai?

Politinė korupcija vienareikšmiškai yra pavojingiausia korupcijos rūšis, todėl jos užkardymas, bausmių adekvatumas ir neišvengiamumas yra bei visada bus mūsų prioritetiniu klausimu kovojant su korupcija Lietuvoje.