Apsivogę Vilniaus "žydberniai"

Pamenu šeštą dešimtmetį, senelius Ukmergėje, kurie apie sovietams tarnavusius išverstakailius sakė - „žydberniai“. Kai matau griunantį Gedimino kalną, aršų pasipriešinimą paminklams mūsų valstybės simboliams J.Basanavičiui ir Vyčiui, matau prie Neries surūdijusį vamzdį, prisimenu senelius, juos sakant apie komunistų tarnus - „žydberniai!“

O kuo skiriasi apsivogęs sovietinis komunistas nuo apsivogusio ES liberalo? Niekuo. Tai tokios pačios, tų pačių sugalvotos, totalitarinės ideologijos tarnas - „žydbernis“, kuriam didžiausias priešas yra Lietuva, jos praeitis, jos paveldas, lietuvių kalba, papročiai ir paminklai, įamžinantys mūsų tautą. Liberalas jų neapkenčia. Apsivogęs liberalas, kaip ir komunistas, jų bijo kaip velnias kryžiaus. Jis jų tikrai niekada nestatys, o pirmai progai pasitaikius – sugriaus ir esančius.

Apsivogusių liberalų simbolis – surūdijęs vamzdis, užriestas it špyga, rodoma mūsų tautai. Ne be reikalo liberalas L.Donskis šiam pasityčiojimui iš sveiko proto išrūpino Nacionalinę premiją! Už špygą tautai 100000 jiems negaila!

reklama

Akademikas Z.Zinkevičius „Laiške kalbos gynėjams“ rašo:

Tačiau šiandien mūsų kalbai ir tautai grėsmės kyla ne tik iš nedraugiškų kaimynų, bet ir iš mūsų pačių prisitaikėlių, kurie tuoj puola šliaužioti prie globalistų kojų, ima gėdytis ir išsižadėti savo kalbos bei kultūros. Šio didžiulio pavojaus mastelį ypač aiškiai parodo tik ką Vilniaus Universiteto vadovybės šiais, Lietuvių kalbos kultūros metais, priimtas nutarimas ištrinti lituanistikos ir baltistikos tradicijas Filologijos fakultete, panaikinant Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros, Baltistikos katedras ir įsteigiant jų vietoj taip vadinamus Taikomosios kalbotyros, Literatūrų ir kultūrų tyrimo, Baltijos tautų ir kultūrų institutus. Išraunami ne tik pavadinimai, žymintys lietuvių ir baltų kultūras, bet keičiami ir tyrimų prioritetai būsimoms kartoms. Šių veiksmų negali pateisinti jokie naujojo internacionalizmo argumentai ir tariami mokslo tarptautiškumo siekiai, tuo labiau, kad jie sugebėjo panaikinti net ir Algirdo Juliaus Greimo centrą. Ir tai padarė šio iškilaus lietuvių kultūros tyrėjo garbei pavadintais metais.

Šiandien „Respublikos“ redakcijos skiltyje „Per kiek laiko bus ištrinta Lietuvos valstybė?“ rašoma:

Kitąmet, vasario 16-ąją, kai švęsime Lietuvos demokratinės valstybės šimtmetį, apsieisime be Jono Basanavičiaus skulptūros. Ją, anot Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, bus galima pastatyti ir vėliau. Tuo atveju, jei iki šimtmečio jubiliejaus nespėsime. O gal niekada nepastatys?

Galime apsieiti be skulptūros. Galime apsieiti ir visai be J.Basanavičiaus. Galime apsieiti ir be Vasario 16-osios paminėjimo, be Vasario 16-osios akto. Galime apsieiti ir be valstybės. Juk čiukčiai be jos apsieina. Galima viską išjuokti. Prilipdyti tokių komiškų J.Basanavičiaus skulptūrų, kad nė viena netiktų. Paversti J.Basanavičių puspročiu, ligotu senioku. Kad visi iš jo modernios valstybės projekto tyčiotųsi. Galima tyčiotis ir iš dabartinio mūsų valstybingumo, nes jis esą tinka tik Rumšiškėms. Žodžiu, viskas nemodernu. Abu baibokai. Ir Vytis, ir J.Basanavičius. Nes nesulankstyti į vamzdį. Tad vertybė tik vamzdis ir šliaužiantis Gedimino kalnas. Su promilėmis į griovį.

reklama

Yra autoimuninių ligų, kai žmogaus kūnas pradeda kovoti su savo ląstelėmis. Jų neatpažįsta. Ima naikinti. Nes laiko svetimomis įsibrovėlėmis. Lietuva taip pat tampa autoimunine liga susirgusia valstybe, kuri ima kovoti su ryškiausiais, sveikiausiais saviatpažinimo ženklais. Liudijančiais valstybingumą. Šių dienų valstybė kaip išprotėjęs gyvūnas bando nusikąsti sau kojas.

J.Basanavičius nereikšmingas? Tik Ožkabalių pasakininkas? Būtent taip buvo pateikinėjamas J.Basanavičius sovietmečiu. Bet iš visų Lietuvos istorinių datų sovietų saugumiečiai labiausiai bijojo Vasario 16-osios. Taip netiesiogiai įrodydami, kaip ši diena, įprasminta J.Basanavičiaus ir kitų signatarų, LABIAUSIAI svarbi Lietuvai. Vasario 16-ąją saugumiečiai itin stebėdavo, ką lietuviai veikia. Įtartini buvo net tie, kurie šventė savo gimtadienius. Kūčios, Kalėdos ar Velykos saugumiečiams neatrodydavo tokios pavojingos. Pakakdavo vietinių pedagogų, kuruojančių ateizmo būrelius, budėjimo prie bažnyčių. O štai Vasario 16-ąją saugumiečiai darbuodavosi zovada. Dairydamiesi nepageidautinų trispalvių. Kreida nupaišytų Gedimino stulpų, Vyčių. Tad okupantas įvertino tikrąją Vasario 16-osios reikšmę mūsų valstybei. Labiau nei dabar vertiname mes. Okupantas visus dar gyvus, į vakarus nepasitraukusius signatarus, sugrūdo į kalėjimus, lagerius. O mes, nors vadinamės nepriklausoma valstybe, sugrūdame tuos didžius vyrus į nebūtį, užmarštį. Galiausiai - į pajuoką. Kaip iš mados išėjusius sijonus.

Paminklą pastatys vėliau? Kada nors? Tai ne R.Šimašiaus požiūris. Tai valstybinis požiūris. Įsivaizduokime keleivinį autobusą, kuris išvyksta ne pagal grafiką, bet - kada nors. Tada toks autobusas gali nesulaukti nė vieno keleivio. Visi bus iškeliavę kitomis transporto priemonėmis. Traukiniais, dviračiais ir t.t. Nebent mūsų valstybė dar neįvykusi, nevykusi ir įvyks kada nors. Su tokiu požiūriu į J.Basanavičių? Jei požiūris nepasikeis, tikėtina, kad iš prieš šimtmetį atkurtos valstybės liks tik apgailėtinas pusgaminis. Apgyvendintas kosmopolitiškų barbarų. Šokančių „bosa nova“.

Kodėl mes vis dar kenčiame Lietuvos sostinėje šituos apsivogusių liberalus, kurie kiekvieną mielą dieną tyčiojasi iš lietuvių tautos? Man tai yra mįslė. Nejaugi mes visi jau tapome „žydberniais“?