Thierry Meyssan: Už vieno karo seka kitas. Po kalifato - Rodžava

Tuo metu, kai Sirijos Arabų armija, Rusijos oro kosminės pajėgos ir "Hezbollah" yra pasiruošusios galiausiai susidoroti su "Islamo valstybe" (IV), Pentagonas planuoja naują karą prieš Siriją, šį kartą kurdų tautos ir kurdų savigynos pajėgų pagalba. Jeigu Kalifato tikslas buvo sukurti Irako ir Sirijos teritorijoje Sunistaną, tai "Roghava" tikslas yra šiose dviejose teritorijose sukurti Kurdistaną. Apie ką Pentagonas viešai skelbia jau ketverius metus.

Šis žemėlapis buvo paskelbtas Robin Wright devyni mėnesiai iki IV puolimo prieš Iraką ir Siriją pradžios. Šios Pentagono specialistės nuomone, jis yra pataisyta versija Artimųjų Rytų perdalijimo žemėlapio, kurią 2005 m. paskelbė Ralphas Petersas.

Pagal pagrindinę JAV strategiją, parengtą admirolo Tsebrovski 2001 metais ir paskelbtą 2004 m. jo padėjėjo Thomas Barnett, visi Didieji Artimieji Rytai, išskyrus Izraelį, Jordaniją ir Libaną turi būti perdalinti.

Tokiu būdu, neišvengiama pergalė prieš IV nepakeis Pentagono ketinimų.

Prezidentas Trumpas prieštaravo manipuliavimui džihadistais. Jis nustojo teikti jiems finansinę ir karinę paramą. Jam pavyko įtikinti Saudo Arabiją ir Pakistaną padaryti tą patį. Jis pakeitė NATO politiką šiuo klausimu. Tačiau nėra pagrindo manyti, kad jis pajėgs pasipriešinti pagrindinei Pentagono strategijai. Prieš jį stoja visas kongresas, ir jis neturi jokio kito būdo išlaikyti savo postą, kaip tik dėtis su Demokratų partija.

Donaldas Trumpas inkorporavo į savo administraciją buvusius B. Obamos administracijos pareigūnus, su jo linija nesutinkančius politikus, daug atsitiktinių žmonių, bet labai mažai savo patikėtinių.

Jo specialusis kovos su IV pasiuntinys Makkurk Bratt, kuriam jis paskyrė diegti naują politiką, yra buvęs B. Obamos administracija darbuotojas. Rugpjūčio 18 d. jis organizavo susitikimą su genčių vadais, kad organizuoti kovą su IV. Tačiau jo išplatintos nuotraukos rodo, kad susitikime dalyvavo IV vadovai.

Tuo pačiu stiliumi veikia ir JAV specialiųjų pajėgų kariai, kurie liepos 26 d. sraigtasparniais iš Deir ez Zoro apylinkių išvežė du apsuptus IV vadovus kartu su jų šeimomis, neleisdami sirų vyriausybinėms pajėgoms paimti jų į nelaisvę. Po dviejų dienų jie tokiu pačiu būdu išvežė dar dvidešimt IV teroristų.

Viskas vyksta taip, tarytum Pentagonas užbaigia savo džihado mechanizmą, išsaugodamas jį panašių operacijų vykdymui kitose vietose.

Amerikos mokslinio instituto analitikė Robin Wright paskelbė apie šio karo pradžią, taip pat apie Kalifato karą, prieš ketverius metus laikraštyje "The New York Times". Ji taip pat prognozavo Jemeno padalijimą į dvi valstybes, o šiandien Rijadas ir Abu Dabis galėtų jį pasidalinti tarpusavyje, ir Saudo Arabijos subirėjimą.

To pasekoje, "Rodzhavy" sukūrimo projektas atitinka Izraelio interesus, kuris nuo 90-ųjų, po raketų gamybos įsisavinimo, nesitenkina kontroliuodamas (Sinajaus, Golano aukštumos ir pietų Libanas) prieigas ir ketina suduoti savo kaimynams iš užnugario (iš kur ir yra sukūrimas Pietų Sudano ir, tikriausiai, Didžiojo Kurdistano).

Europoje teroristų verbavimas "Rodžavai" tik prasideda. Reikia pažymėti, kad teroristų ten galima pririnkti tiek, kiek jų buvo pririnkta džihadui, nes anarchistų grupių, iš kurių juos verbuoja, ne mažiau, kaip bausmes atliekančių kriminalinių nusikaltėlių.

Iš tiesų, džihadistų srautas prasidėjo iš Prancūzijos kalėjimų ir tik po to jis virto bendruoju "kryžiaus žygiu". Gali būti, kad verbavimas viduje anarchistinio judėjimo laikui bėgant taps intensyvesnis. Juk Vašingtonas, Londonas, Paryžius ir Berlynas, vykdantys šį verbavimą, tai sugalvojo jau ilgam. (...)

reklama

Ne taip seniai, Prancūzijos užsienio reikalų ministras Loran Fabius sakė viešai, kad prezidentas Assadas "nenusipelnė būti pasaulyje" ir įtikinėjo, kad džihadistai darė "gerą darbą". Daugelis jaunuolių atsiliepė į jo kvietimą ir prisijungė prie Al-Nusra (Al-Qaida), o vėliau į IV. O šiandien, buvęs užsienio reikalų ministras Bernard Kouchner viešai pareiškia, kad Prancūzija rems sudarymą valstybės, į kurią įeis Irako Kurdistanas ir koridorių, kuris per Siriją sujungs jį su Viduržemio jūra. Keletas jaunų europiečių jau atsišaukė į šį kvietimą, o daugelis kitų paseks jų pėdomis.

Šiandien, kaip ir 2011-12 m., Vakarų žiniasklaida gina šią naują antisirietišką armiją, kurią palaiko jų vyriausybės. Jie niekada nekels sau klausimo, kodėl Abdullah Ocalan nusisuko nuo marksizmo-leninizmo ir tapo anarchistu. Tačiau jie nuolat pakartos, kad Kurdistanas buvo pripažintas 1920 m. Sevro konferencijoje ir nepanorės pažvelgti į dokumentus, kurie nustatė jo sienas. Jie mano, kad jis turėtų būti Irako ir Sirijos teritorijoje, tuo metu kai pagal susitarimą jis turėjo būti dabartinės Turkijos teritorijoje. Jie ignoruoja tą faktą, kad jo naujosios ribos iš tikrųjų atitinka Pentagono ketinimus.

25 rugsėjo numatytas referendumas dėl Kurdistano ir IV aneksuotų teritorijų nepriklausomybės bus šios operacijos pradžia. Kaip ir 2014 m. kalba vyksta apie Irako ir Sirijos sugriovimą vienu metu, bet šį kartą ne sukuriant Sunistaną nuo Rakos iki Mosulo, o sukuriant Kurdistaną teritorijoje, jungiančioje Erbilį ir Kirkuką su Viduržemio jūra.

Šaltinis: http://www.voltairenet.org/article197944.html

A.L.(vertėjo) komentaras:

Aš sąmoningai praleidau vieną tendencingą, pano manymų, autoriaus pastraipą. Ją kiekvienas gali perskaityti straipsnio originale. Man pasirodė, kad gana teisingai nušviesdamas įvykius Artimuosiuose Rytuose, autorius sąmoningai nuveda skaitytoją nuo šiame regione vykstančių įvykių esmės: Artimųjų Rytų perdalijimas vyksta todėl, kad ten įgyvendinamas „Didžiojo Izraelio“ projektas, o šiame projekte Amerika tėra tarptautinio sionizmo įrankis, kaip ir ES, Rusija.

Aš noriu priminti dar 2011 metais paskelbtą Darjos Aslamovos pokalbį su Izraelio rabinu Abraomu Šmulevičiumi, kuris jau tada papasakojo apie būsimus įvykius šiame regione. Jo prognozės pildosi. Verta prisiminti:

Didysis Izraelis. Rabino Abraomo Šmulevičiaus pranašystės

2011 metais laikraščio „Komsomolskaja pravda“ (Rusija) spec. korespondentė Darija Aslamova paėmė interviu pas Izraelio rabiną, Hipersionizmo teorijos apologetą Abraomą Šmulevičių ir jį paskelbė straipsnyje „Po arabų revoliucijų Didysis Izraelis valdys Artimuosius Rytus“(1,2).

Šis interviu net ir prabėgus keleriems metams nuo jo publikacijos ne tik neprarado savo aktualumo, bet, karui ir chaosui apėmus milžiniškas Artimųjų Rytų teritorijas, tapo dar aktualesniu. Jis padeda geriau suprasti įvykių Artimuose Rytuose ir pasaulyje genezę.

Kasandra

„Pranašystę apie didžiąją arabų revoliuciją aš išgirdau Izraelyje porą metų atgal iš vieno pavojingo žmogaus. Ji buvo aiški ir nedviprasmiška: Egipto prezidento Mubarako režimas greitu laiku kris, visas arabų pasaulis pasiners į globalų revoliucinį chaosą, ir Artimųjų Rytų regiono laukia karai ir negandos, kurie palies visą žmoniją. Kalbant tiksliau, tai ir yra pabaigos pradžia – apokalipsė. Du metus atgal Mubarako valdžia atrodė nepajudinama, arabų tauta atrodė nuvytusi ir rytietiškai kantri. Prognozė sukėlė man pašaipą ir be reikalo.

Kasandros rolėje pasirodė rabinas Abraomas Šmulevič, advokatas velnio ir fašistinės Hipersionizmo teorijos skleidėjas, tvirtinantis žydų nacijos pranašumą virš kitų tautų ir jos teisę į viešpatavimą pasaulyje. Žmogus, turintis visai ne paikos aiškiaregystės dovaną ir stebėtiną diagnozės nuovoką. Įsitikinęs Rusijos valstybės priešas. (Būtent jo pastangų dėka prisikėlė pamiršta nesantaika tarp rusų ir čerkesų, o pusė mėnesio atgal Gruzijos parlamentas pripažino „čerkesų genocidą, įvykdytą carinės Rusijos“. Nesantaikos sėklos tarp tautų, pasėtos žydų politologo, davė vešlius želmenis ir dar kartą priminė apie pavojingą rolę asmenybės istorijoje.)

Rabinas Šmulevič jautrus artėjančioms katastrofoms, kaip barometras atmosferiniam spaudimui. Situacija, kada mes einame miegoti su griūnančių valstybių griausmais, o iš ryto jų nuolaužas jau šluoja už durų, sukelia jam santūrų džiugesį. Jis, galima sakyti, trina rankas iš malonumo.

– Tu patenkintas, kad viskas eina kaip tu išpranašavai? – klausiu aš.

– Žinoma. Yra toks posakis: „Karas – tai Mozės žingsniai“. Hipersionisto požiūriu, viskas eina puikiai.

– Reiškia, Dievas mums parodo Mozės žingsnius arabų revoliucijų pavidalu, kurios turi atvesti Izraelį į viešpatavimą pasaulyje?

– Be abejonės. Kame glūdi paprasto sionizmo idėja? Tame, kad Izraelis gauna nedidelį gabalėlį istorinės žemės ir stato ten normalią valstybę. Mums, žydams, nusibodo būti šviesuliais tautoms ir įgriso mesianizmas. Būsim, matai, įprastine tauta, kaip šveicarai. Jokių pasaulinių uždavinių sau nestatome. Mes maži ir turime prisigretinti prie kokios nors pasaulinės valstybės. Pirmiausiai prie Anglijos, o po to prie Amerikos. Ir ne paprastai prisigretinti, o paimsime ir savo dalį.(Yra tiktai du lobi JAV, kurie gali rimtai įtakoti į amerikonišką politiką: Sauditų ir Izraelio.)

Žmonėms su tokiais pragmatiniais interesais nereikalinga nei Jaruzalė, nei Šventyklos kalnas, nei Izraelis nuo Nilo iki Eufrato. Žinomas gynybos ministro Mošė Dajano pasisakymas šešių dienų karo pradžioje, kada Izraelis nenorėjo išlaisvinti Rytų Jaruzalę: „Kam mums tas Vatikanas?“ Mes, gi, žmonės šiuolaikiniai, mums šios šventos vietos nereikalingos. Ko norėjo valdantysis Izraelio elitas? Kad Izraelis taptų malonia turistine šalimi, poilsio vieta Amerikos žydams. Ir tai jiems beveik pavyko. Iki arabų revoliucijų Izraelyje buvo ideali situacija iš valdančiojo elito žiūrėjimo taško. Pilnas apmirimas su arabų režimais, galima pasakyti, gyveno siela į sielą (liko tik užspausti Palestiną su Hamasu). Ir tiktai atsisakymas nuo Didžiojo Izraelio projekto ir nuo judaizmo kaip vedančios pasaulinės jėgos. Iš mano požiūrio taško, tai paprasčiausiai išpylimas visos nacionalinės žydų istorijos. Kam mūsų tauta gyvavo tiek tūkstantmečių? Būtume dabar kaip Rumunija. Bet namelis kaime pas Izraelio valdžią nesigavo. Dievas jiems ne fraeris.

reklama

Iki arabų „pavasario“ pasaulis buvo padalintas. Atsimeni įžymųjį Frensio Fukujamos posakį 1989 metais apie istorijos kaip tokios pabaigą? Jis atspindėjo tikrą padėties būklę. Amerikiečių politinė sistema buvo pati efektyviausia, o vakarų civilizacijos sistema – pati sėkmingiausia. Tos šalys, kurios neatitiko standartams, buvo pasaulio šalikelėje ir nesirodė. Po 2001 metų rugsėjo 11 amerikiečiai įmetė į musulmonų pasaulį demokratijos ir liberalizmo idėjas su tikslu padaryti jį labiau paklusniu ir labiau vakarietišku ir, kaip visada, pergudravo save. Čerčilis kalbėjo apie amerikiečius, kad jie visada atranda geriausią problemos sprendimo būdą, bet tik po to, kai išbando visus likusius. Amerikiečiai sukūrė Tviter-revoliucijų instrumentus ir paleido naują pasaulinį procesą.

Senojo pasaulio pabaiga

Istorija – kaip žemės drebėjimas, o žemės drebėjimus valdyti neįmanoma, bet Dievas nežaidžia kauliukais, Dievas turi planą. Kartą per 30 metų keičiasi politinis pasaulio žemėlapis ir mes stovime ant slenksčio naujo sienų perbraižymo. Arabų šalys – tai dirbtinės valstybės, turkų sukurtos, o vėliau anglų. Po diktatoriškų autoritarinių režimų presu jos daugiau ar mažiau normaliai egzistavo. Kodėl prasidėjo arabų revoliucijos? Iš kur pas šiuos vaikinus prieiga prie Interneto, Skaipo ir Tviterio? Gaiduką nuspaudė amerikiečiai, paleidę 2005 metais trečiojo pasaulio šalyse programą „šimtadolerinis kompiuteris“ – tam, kad bet kas, net ir neturtėlis galėtų sau leisti namuose Internetą.

Tai buvo politinis, o ne komercinis projektas, sponsoriaujamas JAV valstybės departamento. Moksleiviams Libijoje, Irake ir Afganistane bendrai išdalino kompiuterius nemokamai (vien Libijoje šimtą tūkstančių vienetų). Po rugsėjo 11 amerikiečiai suprato, kad ankstesnė genčių vadų papirkimo sistema neveikia. Galima kontroliuoti beduinus, kurie sėdi palapinėse, bet jau negalima kontroliuoti beduiną, kuris išvyko mokytis, pavyzdžiui, į didelį miestą. Prasidėjo darbai siekiant pakeisti arabų masių sąmonę, tam, kad paversti potencialiai radikalų jaunimą į paprastus klerkus. Kas yra vakarietiškas žmogus? Tai žmogus, kurio kojos ir rankos surištos hipoteka ir kreditais. Vergui nėra kada maištauti, jam kreditus reikia išmokėti. Bet arabai nesugebėjo ir nepanoro įsilieti į sistemą. Tradicinė arabų bendruomenė pagrįsta natūralių mainų principais. Jei arabas nori pastatyti namą, jis neis į banką, o paprastai pašauks šimtą giminių į pagalbą: jie ir pinigų duos, ir namą bendromis pastangomis pastatys. Šitoje sistemoje yra kaip pozityvas, taip ir negatyvas: į darbą, pavyzdžiui, galima imti tiktai savus.

Ekonomiškai arabai liko viduramžiuose, o štai politinė emancipacija praėjo „na ura“. Buvo sukurta apie 20 naujų laikraščių ir tele kanalų ir kelios pro vakarietiškos partijų Jordanijoje ir Tunise. 150 tūkstančių jaunų žmonių iš Egipto praėjo mokymus vasaros „demokratijos stovyklose“, amerikonų suorganizuotas. (Visi jie po to tapo revoliucijų dalyviais). Arabai – labai kontroliuojama liaudis ir lengvai pasiduoda manipuliacijoms, o jų elitas labai paperkamos. Į arabų mases galima įmesti bet kokią idėją. Yra tokia žinoma priča: guli arabas savo namo kieme, ilsisi, o aplink bėgioja vaikai ir šaukia. Jis jiems: „Ko jūs čia rėkiate? Turguje dalina chalvą veltui“. Vaikai su šauksmais nubėgo į turgų. Po to jis guli ir galvoja: „Turguje dalina chalvą veltui, o aš čia guliu. Reikia nueiti“

Amerikiečiai lengvai paaukojo Chosni Mubaraką, kuri tapo nevaldomu. Ir atvedė į valdžią kariškius, nušalintus nuo lovio. Bet situacija nuėjo kitu keliu arabų pasaulyje ir kietai diktatorių užspausti socialiniai ir ekonominiai procesai išėjo iš po kontrolės. Arabų gatvė nubudo, bet turto persiskirstymo neįvyko. Pasikeitė tiktai veikiantys asmenys, Achmeto vietą užėmė Machmudas. O socialinė nelygybės ir socialinių liftų nebuvimas išliko. Bet elitas turi kažką tai pasiūlyti suaudrintos liaudies masėms, revoliucinį potencialą reikia kažkur nukreipti. Kolosali neapykantos energija išsiliejo iš krantų ir dėl eilės priežasčių, jis šliukštels į Izraelio pusę. Jau jokie taikūs susitarimai Izraelio su arabų elitomis apeinant liaudį neįmanomi, o liaudis iš žydų nori tiktai vieno: “Mums nereikia jūsų pinigų, o mums reikia jūsų kraujo. Nemelskite pasigailėjimo, mes nežinome jūsų šnektos“. Buvo tokia petliūrininkų daina žydų pogromų laiku. Arabams nereikalingas Izraelis nei ribose 1948, nei 1967 metų. Jie „grabe matė“ Izraelį“.

„Kuo daugiau pasaulis su Amerika priešaky spaus žydų valstybę su tikslu palenkti ją kompromisui su palestiniečiais, tuo aršesnę poziciją užims Izraelio valdžia. Izraelis priima Palestinos valstybės pripažinimą kaip mirtiną pavojų, o 1967 metų sienas skaito „Osvencimo sienomis“. Anksčiau pas žydus buvo viltis, kad, pripažinęs Palestiną, Izraelis galės nužudyti arabų neapykantą ir tapti paprasta regiono valstybe. Kaip išsireiškė vienas Izraelio politikas: „Mes darome taikos procesą, kad važinėti į Damaską chumuso“. Dabar su iliuzijomis baigta.

Po taikos sutarties nutraukimo Izraelyje bus vidaus krizė ir į valdžią ateis ryžtingi, kieti žmonės, kurie iškels užduotį: Izraelis nuo Nilo iki Eufrato“. – „Tu skaitai, kad dabartiniai dešinieji – tai tik gėlytės?“- „Jie nepakankamai agresyvūs.

Paraleliai Artimuosiuose Rytuose prasidės grandininis procesas skilimo ir performatavimo. Asadas, kuris dabar skandina revoliucinius procesus Sirijoje kraujyje, vis vien ilgiau metų-dviejų nepratrauks. Prasidės revoliucija Jordanijoje. Pakils kurdai ir Kaukazas kaip neatskiriama dalis Artimųjų Rytų. Žinai, kaip tai atrodys? Kaip vienas ištisinis Irakas arba Afganistanas. Musulmonų pasaulis pasiners į chaoso būklę ir tai bus teigiama įvykių eiga žydams. Chaosas- geriausias laikas, kad paimti situacijos kontrolę ir įjungti žydų civilizacijos sistemą. Dabar eina grumtynės dėl to, kas bus dvasiniu žmonijos lyderiu – Roma (Vakarai) ar Izraelis. Du tūkstančius metų atgal laimėjo Roma. XIX ir XX amžiais žydams dalinai pavyko paimti revanšą, stumiant idėjas pirma bolševizmo, o po to liberalizmo ir demokratijos. Dabar mes turime paimti pilną kontrolę į savo rankas. Suprantam, žmonijos labui. Mes ne tiktai pirksime arabų elitą, o patys maitinsime jį iš rankų ir auklėsime. Kaip? Hipersionizmo ideologija paprastai aiškinant yra tame, kad mes imame kontroliuoti „Al-Džezirą“, paskiriame Mekos Muftijų, atvedame savo žmones į valdžią ir t.t. Kur paslaptis bet kokios stabilios politinės sistemos? Visuomenė duoda asmenybei vystymosi galimybes, o asmenybė neša atsakomybę prieš visuomenę. Žmogus, kuris gauna laisvę, tuo pačiu metu turi gauti instrukciją, kaip šita laisve naudotis. Ir šitą instrukciją žmonijai parašysime mes, žydai. Atėjo laikas mūsų revanšui. Žydų aušra vėl ateina arabų revoliucijų ugnyje“.

Nuorodos:

1. http://www.kp.ru/daily/25703/904115/

2. http://www.kp.ru/daily/25704.4/904974/

Straipsnį paruošė Algimantas Lebionka

Paskelbtas Šauksmas. Lt, 2015- 07- 24