Tai drastiška intervencija į senamiestį ir nuostabios Vilniaus panoramos naikinimas

Buvo taip.

O taps šitaip:

Lenkijoje pripažinta istorikė, viduramžių tyrinėtoja prof. hab. dr. Lidija Korčak (Lidia Korczak), dirbanti Jogailaičių universitete Krokuvoje ir dalyvaujanti ne viename bendrame projekte su kolegomis iš Lietuvos, pasirašė peticiją dėl Misionierių ansamblyje vykstančios daugiabučių statybos ir pasidalino komentaru, kurį skelbiame.

Pirmą kartą į Vilnių atvykau 1990-ųjų birželį. Nors tas birželis buvo išties puikus ir saulėtas, miestas darė slogų įspūdį. Tiesa, žmonės, nepaisant nepriteklių, patiriamų dėl sovietų vykdomos ekonominės blokados,buvo pilni energijos, bet senamiestyje, kur praleidau daugiausiai laiko, gatvės ir pastatai atrodė pilki, tarsi padengti storu dulkių sluoksniu.

Kad pamatyčiau kuo daugiau senojo Vilniaus, laisvu laiku klaidžiojau vilnietiškais skersgatviais. Gėrėjausi įspūdingu miesto išsidėstymu Neries ir Vilnelės vingiuose, besiraitančiuose tarp žalių kalvų, ir senų siaurų gatvelių vingrumu, tačiau buvusį daugelio architektūros paminklų žavesį turėjai veikiau nuspėti.

reklama

Vėlesnės kelionės į Vilnių leido po gabalėlį atrasti užburiančius miesto kampelius, kurie atsiverdavo nugriovus medinę tvorą ar suirus praeities klodą dengusiam mūrui, arba palaipsniui vykstant namų, rezidencijų, bažnyčių ir vienuolynų restauravimui, pagaliau atkuriant senąją sodų architektūrą. Sulig kiekvienu apsilankymu Vilnius pilnėjo šviesos – šviesėjo fasadai, o kartu su jais ir siauros vingiuotos gatvelės. Senojo Vilniaus architektūrą ir gyvenimą gali įsivaizduoti jau ne vien iš aprašymų turisto vadove, bet ir pajausdamas per asmeninę patirtį. Buvusiam grožiui ir gyvenimui – kartais ir tiesiogine šio žodžio prasme – prikelti architektūros paminklai tarnauja miestui ir jo gyventojams. Išaukština jo estetiką – Vilnius gražėja, grąžina atmintį – nes leidžia patirti tiesioginį ryšį su istorija ir kultūra, o tuo pat metu yra funkcionalūs. Ir dar neseniai apleistos vietos pulsuoja gyvybe.

Todėl nusistebėjau, perskaičiusi apie Misionierių vienuolyno ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios ansamblio, esančio Subačiaus gatvėje ant Išganytojo kalvos šlaito, niokojimo planus. Niokojimo, nes kaip kitaip įvardinti naujoviškų apartamentų statybas prie išskirtinio rokoko architektūros paminklo, laikant tai tinkama dingstimi naikinti istorinį užstatymą? Tai drastiška intervencija į paveldėtą senamiesčio audinį ir nuostabios Vilniaus panoramos naikinimas. Buvusio vienuolyno sodo vietoje turi iškilti betoniniai apartamentai. Tų, kas nemato čia nieko blogo, prašau įsivaizduoti, kad neseniai atkurtame sode prie Bernardinų bažnyčios, Pilies kalno papėdėje, šalia šv. Onos bažnyčios koks nors vystytojas pastatė kelis šiuolaikinius betoninius blokus. Gražus būtų vaizdas? Iš tiesų nauda miestui?

Rūtos Čepaitienės vertimas

Pierwszy raz przyjechałam do Wilna w czerwcu 1990 roku. Choć był czerwiec, w dodatku piękny, słoneczny, miasto sprawiało przygnębiające wrażenie. Ludzie co prawda mimo niedostatków w zaopatrzeniu z powodu trwającej radzieckiej blokady byli pełni energii, ale ulice i budynki na Starym Mieście, gdzie spędzałam większość czasu, szare, jakby grubą warstwą kurzu nakryte. W wolnym czasie błądziłam po wileńskich zaułkach, by jak najwięcej ze starego Wilna zobaczyć. Podziwiałam robiące wrażenie usadowienie miasta w zakolach Wilii i Wilejki, wijących się między zielenią wzgórz, oraz krętość wąskich starych uliczek, ale dawnej urody większości zabytków architektury raczej domyślać się było trzeba.

reklama

Kolejne podróże do Wilna pozwalały po kawałku odkrywać urokliwe cząstki miasta, które wyłaniały się a to po usunięciu drewnianego parkanu, czy rozpadającego się muru zastawiających przejście, a to wraz ze stopniowym restaurowaniem kamieniczek, pałacyków, kościołów i klasztorów, w końcu z przywróceniem dawnej architektury ogrodowej. Z każdymi odwiedzinami Wilno nabierało światła – fasady pojaśniały a wraz z nimi wąskie kręte uliczki. Wyobrażenie o architekturze i życiu w dawnym Wilnie buduje już nie opis w przewodniku, ale własny ogląd. Przywracanie zabytków architektury do dawnej urody i życia, czasem dosłownie, służy miastu i jego mieszkańcom. Podnosi jego estetykę – Wilno jest coraz piękniejsze, przywraca pamięć – bo namacalnie można obcować z historią i kulturą, bywa też funkcjonalne – jeszcze do niedawna zaniedbane miejsca tętnią życiem.

Ze zdziwieniem więc przeczytałam informację o planach dewastacji najbliższego sąsiedztwa zespołu klasztornego oo. Misjonarzy i kościoła Wniebowstąpienia Pańskiego przy ulicy Subocz, na zboczu Góry Zbawiciela. Dewastacji, bo jak inaczej nazwać postawienie obok wyjątkowego pomnika rokokowej architektury nowoczesnych apartamentowców, przy okazji niszcząc historyczną zabudowę. To drastyczna ingerencja w zabytkową substancję Starego Miasta i zrujnowanie przepięknej panoramy Wilna. W miejscu dawnego klasztornego ogrodu mają stanąć apartamentowce z betonu. Jeśli ktoś nie widzi w tym nic szkodliwego, proszę wyobrazić sobie, że w miejscu nie tak dawno zrewitalizowanego ogrodu przy kościele oo. Bernardynów, u podnóża Góry Zamkowej i w pobliżu kościoła Św. Anny, jakiś deweloper postawił kilka współczesnych betonowych klocków. Piękny byłby to widok? Rzeczywiście korzyść dla miasta?

Lidia Korczak, Kraków, Jogailos Universitetas