Sunaikinto gyvenimo filosofija

Arvydas Šliogeris yra gerai žinomas su savo niekine filosofija. Teko nemažai jo ir jo verstų knygų perskaityti. Nežinau ir nenoriu vertinti jo filosofiją. Tai šūdina, niekinga filosofija. Arvydas Šliogeris padarė didelį darbą – sugebėjo legitimizuoti F. Nyčės nihilizmą! O tai didelis ačiū jam! Bet… Reikėtų pažvelgti į jį iš kitos pusės: kokia yra filosofo funkcija? Malti nesąmones savo galvoje izoliavus nuo pasaulio ir pateikti jas plačiai publikai; publika skaito, katučių ploja, iš džiaugsmo dejuoja; kada iš tokios filosofijos jokios naudos (praktine prasme, tai tiesiog tuščia, beprasmiška filosofija), kaip buvo E. Kanto atvėju? E. Kantas įdomus, žavintis, pritraukiantis; bet domėtis juo – tai tuščias laiko leidimo laikas! E. Kantas nesugebėjo parašyti nieko, kas gali būti aktualu pasaulyje (praktiškai pritaikoma ar iš praktikos pritaikyta), gal todėl jo filosofija buvo pavadinta transcendencine. Hare Krišna! Hare Rama! Tas pats bybis!

reklama

Kas kita – A. Šliogeris. Norėtusi pavadinti jį niekšeliu. Bet, stop! Filosofo funkcija yra stebėti (reflektuoti) pasaulį, jį analizuoti ir galų gale – sintezuoti, pateikiant sintezę (o ne sušiktą analizę) savo filosofijos formoje. Taip darė graikai, taip daro prancūzų postmodernistai ir taip daro Arvydas Šliogeris. (Kažkada dėl savo tuštybės galvojau, kad nieko nėra filosofijoje verta apart graikų ir vokiečių klasikinės. Kaip suklysta buvo! Nors ji traukia!)

Problemos esmė labai paprasta: Arvydas Šliogeris sugebėjo atspindėti pastarojo Lietuvos laikmečio, pavadinkime jį „nepriklausoma Lietuva“, dvasią. „Alfa ir omega“, knyga, sugebėjusi įteisinti F. Nyčės antžmogio ir nihilizmo teorijas kaip teisiškai priimtinas gyvenime, gimė gerokai po „nepriklausomos“ Lietuvos „atkūrimo“; nėra jokios abejonės, kad autorius aprašė būtent pastarųjų laikų tautos pochujistinę mąstyseną. Niekšelis, galima būtų pasakyti! Bet ne A. Šliogeris kaltas dėl to. Tai tiesiog Lietuvos kaip valstybės ir jos gyventojų buities bei būties sunaikinimo ir įžengimo į vadinamąją „nepriklausomą Lietuvą“, laikmečio dvasios refleksija ir sintezės išdava.

Skaitykit A. Šliogerį, gerbiamieji, bet ne juo baisėkites. Baisėtis reikia V. Landsbergio ir jo nusikaltėliškos klikos, vadinamos signatarais, veikla ir mąstysena. Reikia pabandyti reflektuoti jų veiklos rezultatus!

A. Šliogerio atrasta nihilistinė nesiskaitymo su niekuo filosofija – tai jų veiklos išdava, tai „nepriklausomos Lietuvos“ apnuoginta dvasia. O pats A. Šliogeris čia ne prie ko. Tai tiesiog žmogus savo vietoje, savo laiku, stovėjęs nuošalėje ir viską stebėjęs ir stebintis. Praėjus laikui – viską užrašęs ir perdavęs po savęs einančiai kartai, kad padėti suprasti, kas tai per gyvenimas buvo sukurtas signatarų dėka lietuvių tautai.