Kas pakels uodegą, jei ne Junckeris?

Sekite autorių Facebook

Europos Komisijos pirmininko metinis pranešimas buvo plačiai nušviestas lietuviškoje ir užsienio žiniasklaidoje. Tačiau kažkaip kreivai. Atrodo, kad Lietuvoje svarbiausias buvo suvienodintos prekių kokybės Vakarų ir Vidurio Europai ir Lietuvos valstybingumo šimtmečio paminėjimas. Tai geri dalykai, bet tikrai ne svarbiausi Lietuvai, ir netgi neverti žemyną vienijančios sąjungos lyderio kalbos. Ir visgi kalboje – žodžiuose ir tarp eilučių – pasakyta labai daug apie tai, kas laukia Europos. 

Didieji lūkesčiai ir parako statinė

Po Europą ir visus atviro pasaulio šalininkus sukrėtusių 2016-ųjų, tiek Junckeriui, tiek kitiems dabartinės ES raidos vizijos šalininkams labai reikėjo nusiraminimo ir įkvėpimo. Tam jie ieškojo gerų ženklų ir juos sudaro. Iš tiesų tai vyko visus metus, Junckerio kalba tik vainikavo šią tendenciją. 

Visiškai nepagrįstai išsikeltos baimės dėl galimos euroskeptikų pergalės Olandijoje ir Prancūzijoje pasirodė esą nepagrįstos. Išgalvotas baubas neatėjo, „radikalai“ neužvaldė šių Vakarų šalių, kurių visuomenėse pagal apklausas tvyro Nexit ir Frexit nuotaikos, procentais gana panašios į buvusias Jungtinėje Karalystėje Cameronui skelbiant referendumą. Nieko neįvyko ir visi raminosi, kad tai nacionalistinių jėgų bangos atsitraukimas. Iš tiesų abejose šalyse Le Pen ir Weeldersas padidino savo populiarumą, o Prancūzijoje apskritai įvyko partinės sistemos griūtis, tradicinėms partijoms netenkant politinės reikšmės. Visur stebimas euroskeptiškų partijų augimas ir tai savaime yra jų laimėjimas. Ignoruoti šią tendenciją gali tik tas, kas mieliau ne sprendžia problemas, o jas neigia. 

Neabejotinai nuosaikioji atvirų sienų šalininkė Merkel laimės rinkimus ir svarbiausioje ES šalyje – Vokietijoje. Vakaruose esminę svarbą įgyjančioje globalizmo-nacionalizmo (arba atvirumo-uždarumo) dimensijoje jai paprasčiausiai nėra alternatyvos: kairėje esančios partijos pritaria atvirų sienų politikai ir mielai ją radikalizuotų, be to, yra iš esmės prorusiškos. Dešinioji „Alternatyva Vokietijai“ vis dar per daug gąsdina Vokietijos rinkėją nacionalizmo prieskoniu. Tai nereiškia, kad vokiečiams nerūpi tie patys „radikalūs“ klausimai, kaip ir visai Vakarų Europai: ką darysime su migrantais? Kiek jų priimsime? Kaip integruosime? 

Kaip neseniai skelbta „Der Spiegel“ interviu su visuomenės nuotaikas kokybiškai tyrusiu psichologu S. Grunewaldu, „rinkėjai yra visiškai nusivylę rinkimų kampanija. Jie jaučiasi taip, lyg jos metu nebūtų kalbama apie dalykus, kurie jiems svarbūs, daugybės problemų paliečiamas tik paviršius. Norėjome sužinoti, kodėl taip yra. [...]Giluminiuose interviu visi žmonės norėjo kalbėti vien apie migrantų krizę, migrantų krizę, migrantų krizę. Nors šis klausimas elegantiškai apeinamas rinkimų kampanijoje, tai yra sopulys, į kurį politikai nekreipia dėmesio.“ Šis poreikis Vokietijoje lieka kauptis ir nebus patenkintas per rinkimus. 

reklama

Buvęs Europos Parlamento pirmininkas ir dabartinis socialistų frakcijos lyderis Gianni Pittella rugsėjo 11 uždavė toną Junckerio metiniam pranešimui. „Vėjas Europoje keičiasi. Po Brexito katastrofos piliečiai kaip niekada gerai supranta, kad mums reikia stipresnės Europos. Bręsta nauja Europos valanda. Kad ja pasinaudotume, turime pateisinti rinkėjų lūkesčius darbais“, - skambiomis frazėmis dalinosi G. Pittella. Tačiau lūkesčius pateisinančius darbus jis įsivaizdavo priešingai nei dauguma ES piliečių, šios vasaros apklausose aiškiai pasisakančių prieš viršnacionalinių ES institucijų galių stiprinimą, Briuselio reguliuojamas prekybos sutartis, migracijos kontrolę (net 74 proc. visų apklaustųjų) ir vidutiniškai 53 proc. už referendumą dėl narystės ES (nors ne už išstojimą iš jos).

Europos socialistų lyderiui atrodo priešingai. Pats tekstas pavadintas „Didžiausia ES problema: per stiprūs nacionaliai parlamentai“. Siūlomos išeitys: išplėsti kvalifikuotos daugumos balsavimus Europos Vadovų Taryboje ir sustiprinti Europos Komisiją bei Parlamentą, kad šie „galėtų kartu įveikti sprendimus stabdančią Vadovų Tarybą“. Lieka tik priminti, kad vienintelėje Vadovų Taryboje atstovaujami šalių narių interesai. Taip pat paraginta panaudoti visas priemones prieš „neliberaliais virstančius Vengrijos ir Lenkijos režimus“, kurti legalios migrancijos kelius iš Afrikos į Europą ir pakeisti Dublino susitarimų nuostatą, kad pabėgėliai turi apsistoti pirmoje saugioje šalyje (ko ES ir taip nesilaiko). Galiausiai iš būsimos J. C. Junckerio kalbos atviru tekstu pareikalauta „konkretumo apie turinį“. Nėra geresnio pavyzdžio tam, kaip beviltiškai praradę ryšį su savo piliečiais yra ES lyderiai. 

Taip gerai, kad reikia tęsti?

J. C. Junckerio kalba buvo tarsi G. Pittellos straipsnio plagiatas. Perimta net svajinga vėjo ES burėse metafora. Bendras poreikis įtikinti save, kad viskas gerai ir ES rytojus šviesus, buvo patenkintas su kaupu. Kalba trykšta optimizmu, kad dabar bus geriau. „Europa buvo sunkioje padėtyje, bet dabar turi pasirinkti išsivaikščiojimą arba bendrą pozityvią darbotvarką“. Simptomiška, kaip kalbėdamas apie Europos Sąjungą jos vadovas sako „Europa“. Briuselyje skirtumas tarp žemyno, civilizacijos ir jos biurokratinio auglio neegzistuoja. Akivaizdžiausias ES laimėjimas – išbridimas iš ekonominės krizės ir penkti metai augimo, kuris aplenkė JAV, ženkliai sumažino nedarbą ir biudžetų deficitus. 

Pati optimistinė gaida ir vardijami džiaugsmai signalizuoja, kad problemos nepastebėtos arba ignoruojamos, o iš nesekmių nepasimokyta. Ne ekonomika sukrėtė ES ir susmukdė paramą jai į kone rekordines žemumas 2016 metais. Sekant Junckeriu, tai buvo ketvirtieji augimo metai. Ne. Europiečiai tapo skeptiški, nes nemato ES teikiamos naudos ir jos sprendimų logikos. Galių atidavimas Briuseliui tiesiog nebeatsiperka. Pagal apklausas tai ryškiausia sienų ir migrantų klausimu, tačiau noras perkelti galias į nacionalinius parlamentus signalizuoja, kad nepasitenkinimas platesnis. 

Todėl Junckerio kalbos pagrindinė tezė, kad šiandien ES reikia laikytis esamo kurso ir siekti stipresnės, vieningesnės ir demokratiškesnės sąjungos yra visapusiškai ydinga. Pirmoji dalis („laikytis kurso“) remiasi klaidinga prielaida, kad ES legitimumo krizės nėra, 2016-ieji buvo atsitiktinumas ir išsisprendė savaime. Nieko nereikia keisti. Kurso laikytis siūloma penkiose srityse: plėtojant užsienio prekybos sutartis, stiprinant gamybą, kovojant su klimato kaita, užtikrinant kibernetinį saugumą ir solidariai sprendžiant migracijos problemas. 

Galima pabrėžti, kad čia dar kartą pakartotos G. Pittellos mintys: legalių migrancijos į Europą kelių kūrimas, finansinė parama darbų kūrimui Afrikoje (tuo pripažįstant, kad į ES plūsta ekonominiai migrantai, o ne pabėgėliai), migrantų saugumas Viduržemio jūroje ir kita. Džiaugiamasi suvaldytais migrantų srautais, susitarimu su Turkija, pabrėžiama svarba atpažinti ir grąžinti atgal migrantus, kad būtų galima padėti tiems, kam tikrai reikia pagalbos. Tačiau galiausiai konstatuota, kad migrantai būtini pačiai Europai, kuri yra senstantis žemynas, todėl siūloma palengvinti kvalifikuotų migrantų priėmimą dalijant mėlynąsias kortas. Kaip apie šviesią savo ateitį gali kalbėti sąjunga, kuri negali išlikti be svetimų tautų injekcijos?

Smaugiama demokratija

Antroji Junckerio plano dalis – daugiau vienybės ir demokratijos – prieštarauja Europos šalių visuomenių norams ir remiasi vidiniu loginiu prieštaravimu. Vieningesnė Europa Junckeriui reiškia didesnę institucinę ir teisės normų integraciją, daugiau galių viršnacionaliniams organams, mažiau šalių savarankiškumo. Solidarumas nėra itin patikimas ES šalių narių bruožas, todėl geriausia yra užtikrinti, kad jos negalėtų blaškytis. Kad Junckeris vienybę ir stiprybę suvokia kaip gilesnę integraciją, aišku tiek iš konteksto, tiek iš pačios kalbos teiginių. 

reklama

Joje siūloma žengti „šeštuoju scenarijumi“ (tas pats Junckeris metų pradžioje buvo pasiūlęs penkis): vienas greitis visiems, kuo greitesnė pilna narystė jos dar neturinčioms šalims, bendrų socialinės gerovės standartų nustatymas ir – svarbiausia – platesnis kvalifikuotos daugumos balsavimo taikymas, Junckerio siūlymu, galimas ir nekeičiant ES sutarčių, tik išradingai interpretuojant esamas. Europos Parlamento (EP) rinkimuose siūloma įteisinti paneuropinius partijų sąrašus, kad piliečiai rinktų ne faktinius savo šalies, o iš visų tautų sudarytus „vertybių“ atstovus. Europos Komisijos nariams turėtų būti leidžiama kandidatuoti EP rinkimuose, o Komisijos ir Vadovų Tarybos prezidentų pareigybės turėtų būti sujungtos į vieną. Iki 2025 metų turėtų būti sukurta Europos Gynybos Sąjunga.

Daugumą šių reformų Junckeris vadina labiau demokratiškos ES kūrimu. Iš tiesų dauguma jų neleičia ES būklės, o kai kurios net yra papildomi žingsniai link demokratijos laidotuvių. Verta išskirti du aspektus: balsavimus kvalifikuota dauguma ir paneuropinius rinkimų sąrašus. Abu jie seniai kritikuojami ES tyrėjų, tačiau iš to niekaip nepasimokoma. Balsavimas kvalifikuota dauguma reiškia, kad nebūtinas visų šalių pritarimas sprendimui priimti. Visuotinis pritarimas, žinoma, neefektyvus ir leidžia vetuoti nemažai sprendimų. Tačiau seniai pastebėta, kad ES valdymas gali būti arba efektyvus, arba demokratiškas. 

Taip yra, nes demokratija ES yra „dviejų aukštų“ – visų pirma šalių viduje, tik tada tarp šalių. Bent teoriškai kiekviena šalis prie Vadovų Tarybos stalo atsineša savo piliečių daugumos nuomonę ar nacionalinius interesus atspindinčią poziciją. Jeigu Taryboje galima priversti daugumos sprendimo laikytis kelias jam nepritariančias šalis, demokratija tose šalyse netenka prasmės – piliečių sprendimas vis tiek nieko nereiškia. Jeigu ES būtų valdoma tiesiogine visų piliečių valia, tokios problemos nekiltų, nereikėtų ir pačios Tarybos. Tačiau taip nėra. ES steigėjai ir nariai yra šalys, o ne tiesiogiai patys jų piliečiai. Ir todėl kiekvienas kvalifikuotos daugumos balsavimas reiškia, kad kažkurios vyriausybės namuose neišpildo demokratijos pažado. Jų valia tiesiog nieko nereiškia. Čia negali būti trupučio arba daug demokratijos. Yra tik viskas arba nieko: suvereni valia atstovaujama arba paneigiama. Kai ji paneigiama kitų šalių daugumos, jei tik klausimas svarbus, tai kuria įtampą tarp ES ir pamintos šalies, taip smukdydama ES akcijas ir (pagrįstai) kurstydama kalbas apie ES diktatą. Būtent taip nutiko su migrantų kvotomis Vengrijai. 

Paneuropinės partijos taip pat neturi prasmės ir tik gilina demokratijos deficitą. Oficialiai į Europos Parlamentą renkami ne šalių, o visos Europos žmonių atstovai. Būtent dėl to ES vadovai vienas po kito siūlo paneuropinius rinkimų sąrašus. Tačiau akivaizdu, kad europiečių tautos iki šiol nėra. Nėra nei kultūrinio bendrumo, nei politinio solidarumo, nei subjektyvaus tapatumo jausmo. Kad ką nors atstovautų Europos Parlamentas, visų pirma turi būti sukurta europiečių tauta. Atskira ir klampi tema yra tai, ar ją sukurti apskritai įmanoma ir ar ES neveikia priešinga, bendros tautos naikinimo kryptimi (žiūrėti tekstą „Daugiau Europos“ ant Europos griuvėsių“). Paneuropiniai kandidatų sąrašai, tikimasi, turėtų prisidėti „iš viršaus“ konstruojant bendrą europiečių tautos tapatumą. Suvokiama, kad jie nesukurs jokio demokratiškumo, priešingai, kol kas neatstovaudami nieko – amorfišką Europos gyventojų masę – jie turėtų prisidėti ilgainiui iš jos išugdant politinio tapatumo jausmą turinčią bendruomenę. 

Šio abejotino plano vardan būtų aukojama dabartinė „iš bėdos“ egzistuojanti situacija, kai žmonės de facto balsuoja už sau žinomus savo tautos politikus kaip už savo valstybės interesų atstovus. EP rinkimų aktyvumas ir taip visur yra mažesnis už bet kurių nacionalinių rinkimų ir nuolat prastėja. Kadangi pažįstami kandidatai yra balsuoti skatinantis veiksnys, nėra abejonių, kad paneuropiniai sąrašai padarytų EP rinkimus dar mažiau idomius, o patį EP – dar mažiau legitimų. Siūlydamas demokratiškesnę ES Junckeris pasiūlė būdus dar labiau atitolinti šį idealą. 

Išvada?

Junckerio kalba atliko svarbiausią jai skirtą funkciją, kurios labai reikėjo ES lyderiams – pakartojo, kad viskas gerai, nuramino, kad problemos už nugaros, o ateitis laukia šviesi. Tai blefas, nes problemos niekur nedingo. Visose ES senbūvėse gerėja euroskeptiškų partijų rezultatai, auga palaikymas narystės referendumams ir noras grąžinti daugiau galių nacionaliniams parlamentams. To ignoravimas užprogramuoja būsimas klaidas, kurias Junckeris ir pažadėjo. Šios klaidos, tai „esamo kurso laikymasis“ ir „vieningesnės“ Europos kūrimas per gilesnę integraciją. Būtent tai, ko nenori Europos šalių piliečiai, bet nori socialistinė opozicija. 

Šis panašumas dar kartą liudija, kad atotrūkis tarp ES šalių piliečių lūkesčių ir ES lyderių vizijos yra milžiniškas, o vertybiniai nesutarimai tarp skirtingų ES elito politinių jėgų (socialistų ir Europos Liaudies partijos) tėra minimalūs. Europos Sąjungos lyderiai toliau atsisako pripažinti esmingai svarbia virstančią globalizmo-nacionalizmo skirtį, nes pati Sąjunga yra suinteresuota grupė šioje ideologinėje takoskyroje ir gali joje užimti vienintelę – savigynos – poziciją. Tapusi savitiksle, ji toliau ieškos būdų išlikti tokia, kokios jos nebenori matyti Europos piliečiai. Ir būtent šios pastangos gali kainuoti ES gyvybę po 2021-2022 m. rinkimų bangos Europoje.