Prancūzijoje – masiniai streikai

Mūsuose dar 2015-2016 m. ganėtinai lengvai ir be didesnio masių pasipriešinimo praėjo naujasis socdemų „stumtas“ ir valstiečių „prastumtas“ darbo kodeksas, nusmukdęs dirbančiųjų teises į dar žemesnę padėtį. O štai Prancūzijoje, kur premjero E. Makrono vyriausybė mėgina įgyvendinti panašią darbo kodekso reformą, vyksta masiniai streikai ir dirbančiųjų išstojimai.

Atvira kova prasidėjo rugsėjo 12 d., antradienį, eilei kovingai nusiteikusių profsąjungų paskelbus visuotinį streiką, kuriuo reikalaujama atšaukti antiliaudiškus, antidarbininkiškus vyriausybės sprendimus, tarp kurių – lengvesnė atleidimo iš darbo tvarka, derybų proceso atrišimas nuo profsąjunginių organizacijų, įstatymų, ribojančių darbdavių savivalę sudarant darbo ir kolektyvines sutartis, atšaukimas. Įsidėmėtina, kad iki šiol Prancūzijoje greta 1000 eurų viršijančio minimalaus mėnesinio atlyginimo galioja ir 35 val. darbo savaitė – ją Makrono vyriausybė taip pat siekia panaikinti.

reklama

Ypač reikšmingas oro linijų darbuotojų indėlis į streiką – ryžtingi jų veiksmai, rugsėjo 11-13 d. sustabdę šimtus skrydžių įtikinamai parodė, kad dirbantieji – tikrieji gyvenimo kūrėjai ir teisėti jo šeimininkai, be kurių  darbo jėgos kapitalistai lieka nuogais karaliais. Tuo tarpu cheminės pramonės ir naftos įmonių darbininkų

Rugsėjo 23 d. numatomas dar vienas visuotinis streikas, į kurį jungiasi visos kovingos profsąjungos, kol tuo tarpu eilė profsąjungų, susirišusių su buvusiojo prezidento F. Olando „socialistų“ partija, dalyvauti atsisako, prisidėdamos prie dirbančiųjų skaldymo ir parodydamos, kam iš tiesų tarnauja „kairiaisiais“ ir „darbo žmonių gynėjais“ save vaizduojantys socialdemokratai. Šiuo atžvilgiu – kaip Prancūzijoje, taip ir Lietuvoje...

Tuo tarpu tarptautinė kairiųjų profsąjungų organizacija, Pasaulinė Profesinių Sąjungų Federacija (PPSF), vienijanti daugiau kaip 92 mln. darbininkų visame pasaulyje, išreiškia savo solidarumą streikuojantiems prancūzams – „ragindama juos tęsti savo kovą prieš antidarbininkišką ES ir Prancūzijos vyriausybės politiką“ bei nurodydama tikruosius „lanksčių“ darbo santykių reformų tikslus, būtent „suintensyvinti darbininkų išnaudojimą dėl didesnio kapitalo pelno“.

Ilgametes tradicijas Prancūzijoje turinčio darbininkų ir komunistinio judėjimo pasiekti iškovojimai darbo teisės srityje ir kova dėl jų išsaugojimo vėl, kaip ir kiti Europoje bei pasaulyje vykstantys darbo žmonių protestai, rodo vienaip ar kitaip sektiną pavyzdį mums, lietuviams, didėjančio skurdo ir neteisybės akivaizdoje toliau snaudžiantiems be rimtesnių profsąjungų ar kitokio pasipriešinimo išnaudotojams.