Vasarvidžio nakties košmaras, arba naujoji Rusijos realybė

LDiena.lt: kaip miela - žydaujantis ir teroristinės valstybės pinigais šeriamas Lietuvos dramaturgas susijaudino, kodėl kruvini kgbistai nusprendė pagaliau pasodinti už grotų banalų vagį.

Ne dėl jo abejotinos meninės vertės "kūrybos", ne dėl jo pažiūrų, netgi ne dėl jo platinamos ir praktikuojamos pederastijos, o už valdiškų pinigų vagystę. Štai vyr. buhalterę, kuri vogė kartu su analinio galo "režisieriumi" - pasodinti galima, dėl jos Mariui Ivaškevičiui galvos neskauda, o kai toji buhalterė prokuratūrai įduoda su įkalčiais pagrindinį nusikaltimo organizatorių ir naudos gavėją - lithueiniška žydauja įsijungia į liberastiškų lojimo chorą.

Lokit, šunys, lokit - jūsų balsas į Dangų neina. O vagis, kaip teigė "Susitikimo vietos pakeisti negalima" herojus Glebas Žeglovas, turi sėdėti.
---

Šiandien Kirilą Serebrennikovą Rusijoje jau lygina su Vsevolodu Mejerholdu. Dar kartais su Josifu Brodskiu, bet dažniausiai – su Mejerholdu. Šį suėmė 1939-aisiais, 1940-aisiais sušaudė. Tai buvo iki šiol paskutinis valstybės susidorojimo aktas su tokio masto teatro režisieriumi Rusijoje.

Maža to, suėmimo detalės – identiškos: abu šie maskviškiai režisieriai buvo suimti naktį Sankt Peteburge ir pergabenti į Maskvą. Atrodo, kad Rusijos jėgos struktūros pačios kuria šią paralelę, stato savo viešą spektaklį su šia aliuzija į stalininę praeitį. Nes jokio kito logiškai suvokiamo paaiškinimo tokiai staigiai ir slaptai operacijai paprasčiausiai nėra: Kirilas nesislapstė, buvo daugiau nei matomas, Sankt Peterburge statė naują vaidybinį filmą ir reguliariai važinėjo į Maskvą, kai jį iškviesdavo apklausai. Panašu, kad jo priešai su antpečiais nutarė su juo pasirungti jo paties sferoje – perspjauti jį teatrališkumu. Sunku patikėti, kad tai buvo tiesiog idiotiškas sutapimas.

reklama

Jį suėmė naktį iš pirmadienio į antradienį, rugpjūčio 22-ąją. Mes su juo susitikom penktadienį, rugpjūčio 18-ąją. Atsisveikinom 20-ąją. Taip sutapo, kad tą savaitgalį buvau Peterburge. Atskridau iš Vilniaus prieš vidurnaktį ir Kirilas su keliais mūsų bendrais draugais laukė manęs viešbučio restorane. Mudu nesimatėm nuo kovo pradžios, kai Rygoje Latvijos Nacionaliniame teatre jis pastatė spektaklį pagal mano pjesę. Mums daug ką reikėjo aptarti. Vieną būsimą bendrą teatro projektą Londone. Bet svarbiausia – jo galimybę spalį atvykti į Vilnių, kai mūsų Rygos spektaklis atkeliaus čia į festivalį. „Labai noriu į Vilnių, niekad ten nebuvau, labai tikiuosi, kad man pavyks, – atsakė man Kirilas. – Bet nežinau, kaip bus: gyvenu šia diena“.

Tą vakarą buvau dar šventai įsitikinęs, kad spalį sutiksiu jį Vilniuje. Girdėjau versiją, kad visas šis procesas prieš jį ir jo vadovaujamą Maskvos Gogolcentro teatrą yra bandymas jį išstumti iš Rusijos. Štai rugsėjį jam grąžins užsienio pasą, jis išvažiuos į Štutgartą, kur turi statyti operą ir, būdamas ten, gaus signalą, kad į Maskvą jam geriau kurį laiką negrįžti. Sunkus, dramatiškas scenarijus, bet vis dėlto dar ne toks tragiškas. Visą šimtmetį Rusija taip atsikrato savo ryškiausių kūrėjų ir šiaip nepatogių valdžiai žmonių. „Visa tai ateity išvirs į pliusą, visas šitas marazmas aplink tave, kai tik Rusija pasikeis, – pasakiau jam norėdamas paguosti ne tiek jį, kiek save. Turiu tą ydą ieškoti pozityvo net ir visiškoje tamsoje. „Būtų gerai sulaukti tos ateities“, – karčiai nusijuokė Kirilas.

Kitą dieną jis nuo ryto filmavo, o aš turėjau viešą diskusiją su rašytoja Liudmila Ulickaja. Vakare mes vėl susijungėme. Vienas per kitą perpasakojome jam savo dienos įspūdžius. Kaip mūsų nekaltą pokalbį apie Holokausto ir Gulago aukas ir jų atminimą filmavo specialiai atsiųstas FSB karininkas. Kaip prieš pat pokalbį organizatoriai salėje pastebėjo ir atpažino du nacionalistus smogikus. Liudmila Ulickaja – viena pirmoji Rusijoje patyrusi jų ataką – apipilta „zelionka“. Panašu, kad čia jie planavo panašų išpuolį. Organizatoriams teko imtis gudrybės: paprašė visus žiūrovus išeiti iš pastato. Tuomet suleido žmones atgal, o tų dviejų nebeįleido. „Nesuprantu, ko jie siekia?“– kraipė galvą Kirilas. – „Kur jie čia įžvelgia grėsmę? Kad keli šimtai žmonių išgirs laisvesnį, necenzūruotą žodį? Gerai, tebūnie net tūkstantis – vis tiek tai yra nerimta Rusijos masteliu. Čia vieno spektaklio auditorija – ką ji gali nulemti.“

Mačiau, kad tuo metu jis galvojo ir apie save: kur įvyko tas lūžio taškas, po kurio jį nutarta persekioti? Po kurio spektaklio ar filmo? Antiklerikalinio „Kankinio“ pagal Mariaus von Majenburgo pjesę? Ar „Miulerio Mašinos“, kur scenoje pasirodo kelios dešimtys nuogo jaunimo. O gal „Kam Rusijoje gera gyventi“ pagal paties Kirilo sušiuolaikintą Nekrasovo poemą apie Rusijos kontrastus? Bijau, kad nebuvo to vieno lemtingo spektaklio ar filmo. Problema jiems tapo jis pats ir visa jo veikla: pabrėžtinai laisvas ir vakarietiškas savo dvasia žmogus iš merdėjančio Gogolio teatro sukūrė Gogolcentrą – madingiausią Maskvos teatrą, kuris aplink save buria progresyvų Rusijos jaunimą. Jauni intelektualūs maskviečiai veržiasi į jo spektaklius, po jų dar ilgai nesiskirsto, bendrauja, keičiasi nuomonėmis susigrūdę teatre ir jo prieigose. Valstybė baudžia teatrą, nutraukia finansavimą naujiems pastatymams, bet teatras įkyriai nemiršta, randa privačių investuotojų ir klesti toliau.

O tada šių metų kovo 26-ąją Maskvoje įvyksta didelis antikorupcinis mitingas, kuriame dalyvauja išskirtinai jaunimas. Pirmą kartą į gatves išeina ši nauja rusų karta, subrendusi jau prie Putino. Mitingas numalšinamas jėga, šimtai žmonių suimami, bet politinėje viršūnėje aiškiai jaučiamas nerimas. Iš kur atsirado šie jauni žmonės, kas juos subūrė, suformavo jų pasaulėžiūrą, pasėjo juose tokias revoliucines nuotaikas? Ir čia, matyt, Kremliaus analitikų žvilgsniai nukrypsta į Gogolcentrą. Duodamas įsakymas bet kokiomis priemonėmis sunaikinti šią „irštvą“.

reklama

Visa tai tik mano prielaidos – ne analitinės, o grynai intuityvios. Oficialioje byloje jokių politinių kaltinimų, aišku, nėra – vien kriminaliniai: „subūrė gaują su tikslu grobstyti valstybės turtą“. Tai yra, stengiamasi jį sutramdyti, bet nieku gyvu nepadaryti iš jo politinio kankinio. Kam sunaikinti fiziškai, jei paprasčiau ir skaudžiau sunaikinti žmogaus reputaciją – paskelbti jį vagimi, elementariu smulkiu niekšu, paliekant tokį Kirilo paveikslą didžiosios rusų dalies akyse. Rimčiausias iš jam inkriminuojamų kaltinimų – toks nerimtas ir idiotiškas, kad net nejauku jį įgarsinti. Jis kaltinamas gavęs valstybės finansavimą spektakliui „Vasarvidžio nakties sapnas“, bet jo taip ir nepastatęs, o pinigus pasisavinęs. Nors spektaklis ne vienerius metus buvo rodomas Gogolcentre ir tūkstančiai žmonių yra pasiruošę liudyti, kad buvo šiame spektaklyje, matė jį savo akimis. Kaltintojams tai nė motais – jiems reikia sukurti bylą ir jie nesirenka priemonių. Absurdas jiems irgi tinka, nes byla aiškiai parodomoji, skirta galutinai įbauginti vis dar nepatenkintai bruzdantį Rusijos kultūrinį elitą. Ir kuo absurdiškesnis bus šis procesas, tuo jis bus baisesnis, tuo labiau visi jausis pažeidžiami, neapsaugoti, gerai pirma pagalvos prieš viešai atverdami burną, nes kitaip vieną naktį įsiverš ir pas juos, išsiveš ir nuteis už bet ką. Sukurs naują absurdišką bylą.

Rusų genuose ir atmintyje stalininių represijų košmaras tebėra gyvas ir nors šiandieninis režimas pakartoti to nėra pajėgus, jis meistriškai išnaudoja tą visuotinę baimę ir atmintį. Norint visus užčiaupti užtenka tik pamojuoti stalinizmo epochos šmėkla. Kurti štai tokias paraleles tarp Mejerholdo ir Serebrennikovo arba Rusijos gilumoje atstatinėti paminklus Stalinui, siunčiant tokiu būdu žinią: „tylėkit ir būkit lojalūs, arba bus kaip Tada. Greit visi tapsit serebrennikovais.“

Su Kirilu aš atsisveikinau sekmadienio popietę. Visą pusdienį dar praleidau jo filmavimo aikštelėje – tipiškame, autentiškame Peterburgo komunaliniame bute, „komunalkėje“, su jos visais atributais – bendra virtuve, tualetu ir vonia. Filmo dailininkams tereikėjo atkurti skurdžią sovietinę devintojo dešimtmečio pradžios buitį ir detales. Tai turėjo būti filmas apie Viktorą Cojų ir jo legendinę grupę „Kino“, tapusia Perestroikos simboliu. Nostalgiškas filmas apie ano meto laisvės gūsį. Jiems buvo likę vienuolika filmavimo pamainų. Rugsėjo pirmąją Kirilas turėjo grįžti į Maskvą ir ruoštis naujo spektaklio premjerai. Kvietė, kad atvažiuočiau į ją. „Geriau sulauksiu tavęs Vilniuje“, – atsakiau. „Baik tyčiotis, – ėmė juoktis. – Tu ištisas tas tris dienas tyčiojaisi iš mano „neišleidžiamo“ statuso.“ „Nevyjezdnoj“ – taip skamba tas baisus sovietinis terminas, kurį sunku išversti, nes kitose kalbose tiesiog nėra tokios sąvokos: „neturintis galimybės išvykti“.

Iš tiesų tas tris dienas mes daug juokėmės ir juokavome. Visi atkreipė dėmesį, kad jis puikiai laikosi ir nėra jokių požymių, kad visas šitas košmaras jį būtų bent kiek palaužęs. Tik kai pokalbis nukrypdavo į aštresnes temas, jis sakydavo: „Palaukit sekundę, reikia šitą išjungti...“ Išjungdavo telefoną ir padėdavo toliau nuo savęs.

O po trijų dienų visa Rusija jį jau matė Maskvos teismo salėje uždarytą į narvą. Ryškiausią šiandienos Rusijos teatro režisierių, kuriam ką tik buvo paskirtas Europos teatro sąjungos prizas už „Naująją teatro realybę“ – teatrinis Europos „Oskaras“.

Neatmetu, kad tai irgi tapo postūmiu jį taip staiga suimti. Jo oponentai su antpečiais taip nutarė demonstratyviai parodyti, kad jiems nusispjauti į viską: „oskarus“ ir „naujas realybes“ – realybę čia kuria jie. Naująją Rusijos realybę, kur tokiame žeminančiame narve gali atsidurti kiekvienas. Ir jokie europietiški titulai, o tuo labiau Vakarų palaikymas šiam narvui neturi galios.