Planuojama naujų prichvatizacijų banga

Tokia naujiena pasklido praėjusį penktadienį įvykus Ūkio ministerijoje veikiančios, „Valstiečių“ vyriausybės suburtos darbo grupės susitikimui, kuriame paskelbta apie ketinimus parduoti po trečdalį valstybinių įmonių, tame tarpe, ir strateginės reikšmės objektų – „Lietuvos energijos“, „Lietuvos geležinkelių“, „Lietuvos pašto“, „Lietuvos radijo ir televizijos“, „Klaipėdos naftos“ ir „EPSO-G“ akcijų; parduoti siūloma ir dar eilę dukterinių įmonių.

Nenuostabu, kad dėl šio pasiūlymo kilo sujudimas – matydami krintančius tariamų „tautos gelbėtojų“ vaidmenį apsiėmusių „Valstiečių“ reitingus, socialdemokratai su konservatoriais stengiasi atsigriebti, imituodami „geriečius“: ir G. Paluckas, ir G. Landsbergis, abu, teigia esantys prieš minėtąją iniciatyvą; nors pastarojo atveju šitai skamba ironiškai, turint omeny dar jo senelio 1991 m. paskelbtą privatizacijos įstatymą, ką bekalbėti apie neva už dabarties iniciatyvos slypinčią „Kremliaus leteną“...

reklama

Vis dėlto motyvus naujai privatizacijų bangai numanyti ne taip ir sunku. Skolose skęstančiai buržuazinei Lietuvai ne už kalnų 2020-ieji metai – kuriais teks atsisveikinti su iki šiolei buvusiomis dosniomis ES fondų dotacijomis. Šitai būtinai paliks žymią spragą biudžete. Ką bekalbėti apie euro įvedimo, antirusiškų sankcijų ir padidėjusių biznierių spekuliacijų pasėkoje smarkiai išaugusias kainas ir atitinkamai, nepaisant vadinamosios šešėlinės ekonomikos, ženkliai smukusią darbo žmonių perkamąją galią.

Aišku, atsisveikinimas jei ir ne su visomis atitinkamų valstybinių įmonių akcijomis, tai bent jų dalimi, ilgalaikėje perspektyvoje būsiąs žalingas paprastiems žmonėms ir, kaip bebūtų keista, didesnės naudos neatnešiąs ir pačiai valstybei. Tačiau dalis „valstybininkų“ klano veikėjų, panašu, nesijaudina apie tai, kas būsią su visuomene ar valstybe – svarbiausia kiek galima ilgiau pratempti gumą sau ir savo šeimininkams, stambiajam finansiniam kapitalui ir spekuliantams. Kad tik būtų galima daugiau prisiplėšti ir pralobti liaudies sąskaita.

O kai dėl klausimo, kas bus vėliau, šie „patriotai“ tikriausiai bent mintyse atsakytų chrestomatine Prancūzijos monarcho Liudviko XV fraze: „Po manęs nors ir tvanas!“

Iš ties simboliška, kad po jo valdymo, atėjus į sostą anūkui Liudvikui XVI, būtent taip ir įvyko – išsigimusi Prancūzijos absoliutinė monarchija buvo nušluota nuo istorijos scenos ir sunaikinta Didžiosios Prancūzų buržuazinės revoliucijos ugnyse.

Galbūt ilgalaikėje dešimtmečių perspektyvoje panašus atpildas lauksiąs ir mūsų lietuviškosios valdžios, ramiai nugulusios „savųjų“ bei „svetimųjų“ ponų – kapitalistų ir bankininkų – kišenėse? Šis klausimas kol kas dar lieka atviru, tačiau galime būti tikri, kad valdantieji, šitokiais būdais mėgindami gelbėti trumpalaikius savo patogumus, ilgainiui kasasi sau ir savo sistemai duobę.

Ar į šią duobę jie įkris, tuo būdu padarydami didžiulę paslaugą tiek sau, tiek ir kitiems – tai jau priklausys nuo Lietuvos liaudies sąmoningumo, pagaliau, nuo kiekvieno iš mūsų apsisprendimo – ar mes pasyviai tylėsime, vergaudami prichvatizatorių, buvusių pseudokomunistų ir dabarties buržujų „elitui“, bučiuodami ponams batus, ar visgi susiimsime save į rankas ir tvirtu stumtelėjimu padėsime jiems grįžti į savąją vietą duobėje.