Kaip lokys urėdu tapo - pasaka demokratams

Pikta. Nervingiems neskaityti.

Prisižiūrėjo Lokys visokių šou per televizorių, prisiklausė deputatų kalbų ir pagalvojo sau: ,,O ką? Gal ir man eiti į deputatus? Visus miško papročius žinau, su Liūtais draugauju. Ir mano charakteristika tinkama: girdi, turiu patirties visokioms piktadarybėms ir šiaip esu pusėtinas kraugerys. Pagalvojo, pasvarstė ir sušaukė miško sueigą. Susirinko visi žvėrys, o Lokys jiems ir sako:

– Na, žvėrys, šeškai ir zuikiai, vilkai ir lapės, ar pašvęsite mane liaudies tarnystei?

- Mielai, mielai – ėmė šaukti žvėrys.

– O maisto mums nesumažės? Neištuštės mūsų krepšiai? – nepatikliai paklausė Ežys. Jis mat, darbavosi miško laikraštyje, todėl visų apie viską klausinėjo ir nemalonią tiesą laiku ir nelaiku visur kaišiojo. Dėl to jis ne kartą miško prokuratūroje buvo plikai nuskustas, bet tai nepadėjo – spygliai vis ataugdavo.

– Taigi aš, broliai, liepsiu tokius grybų derlius jums surinkti miško laukymėse, kad prisisūdysite į valias. Jau dabar galite ruošti statines. – pažadėjo Lokys.

– Greičiau duokime jam mandatą! – tokių pažadų sužavėti subruzdo miško gyventojai. Tas bruzdesys buvo toks vieningas ir smarkus, kad nuo aplinkinių ąžuolų pabiro gilės.

– Ar visi pritariate mano kandidatūrai? Ar nėra netikėlių, užsislėpusių Priešų? – taip tyliai, kad net vanduo aplinkiniuose upeliuose užšalo, paklausė Lokys. – Mat, aš nugirdau miško gegutės kalbas, kad gimtojoje girioje įsitaisė skunsai, jie po šventais kelmais kasasi, niekšiškas kalbas pelkėse sako.

reklama

Ir tada žengė į priekį Briedis – Bendražygis. Garsus jis buvo visoje Girioje. O jo šlovė reiškėsi tuo, kad jis spėjo ne tik visuose rengiamuose forumuose sudalyvauti, bet ir visose miško partijose pabuvoti, ir kur tik jis nueidavo – visur garsiausiai kanopomis belsdavo. Štai ir dabar jis į bendražygius ėjo, kadangi visus Lokio pomėgius žinojo, visas slaptas jo mintis perprato. Net prie Lokio eisenos prisitaikė: kai reikėjo pasvyravo, kai reikėjo pašlubavo, o kai reikėjo ir šleivojo net pritūpdamas.

– Nėra tarp miško gyventojų tavo priešų, – už visus atsakė Briedis – Pats miškas mus su tavimi amžinai meilei sujungė.

– Ar visi taip galvoja? – griežtai paklausė Lokys.

– Kodėl taip nepasitiki mumis Tėtuši – Loky? – atsiliepė įsižeidusi minia, – mes čia tokį nepriklausomą miško gyventojų nuomonių tyrimą atlikome: ,,ar Urėdas – Lokys teisingu keliu mus veda“. Tai net rašeivos ežiai, iš ,,Senojo laikraščio“, kurie gero žodžio niekada niekam nepasako, ir tie pritardami net tris kartus sušuko ,,Taip!“.

– Na, jūsų valia. Tebus kaip tarėte: tarnausiu, jums, savo jėgų negailėdamas, – atsiduso Lokys ir pagal seną miško paprotį nusilenkė.

Taip ši sueiga, kaip ir kitos panašios, būtų ir pasibaigusi rinkėjų linksmybėmis ant Garbinkvaldžių kalno, bet … Bet juk pas mus miškuose, kaip yra? Na, neveltui nuo senų senovės sakoma: ,,kiekvienam miškui – savas durnius“ – iššoka Dagiliukas. Jei teisybę sakyti, tai jo miške niekas net paukščiu nelaikė: mažas toks, nežymus – vienu žodžiu kažkoks puskvailis. O iš tokio ką tu gausi? – ogi nieko, tai į jį niekas dėmesio ir nekreipė, o tas Dagiliukas kad ims čirkšti:

- Noriu, Loky, tau paprieštarauti!

Persigando žvėrys, pritilo – taigi kaip čia dabar bus? Leptelės nevisprotis ką ne į temą – kraujo praliejimo nebeišvengsi! Ir taip tylu tapo aplinkui, kad visi išgirdo kaip gretimoje giraitėje Triušius į rinkiminę apylinkę balsuoti velka.

,,Na, dabar Lokys Dagilėlį tikrai praris“, – šmėstelėjo visiems viena mintis. Bet čia ir apsiriko. Neprarijo Lokys to akiplėšos, mat didžiai išsilavinęs buvo – baigęs Aukštąją miškų ūkio mokyklą (AMŪM), kur iššklausė visą Miško demokratijos kursą. Taip pat nepraėjo veltui ir ta patirtis, kai jis persirengęs Dievobaiminguoju, paprastu vežimu nuošaliais miško keliukais pas miško gyventojus važinėjo ir diskusijas su užjūrio Išminčiais, apie Triušių teises kitose giraitėse, rengė. Tad nutaisė Lokys pašaipią miną, prisėdo ant kelmo, liepė Dagiliukui ant peties tūpti ir tarė:

– Na, –sako, – Drožk savo nesąmones! Gali ir visai nusišnekėti. Publika mėgsta tokius dalykus!

Ir pragydo Dagilėlis:

– Neįvertinai savęs Tėtuši – Loky, oi, neįvertinai! Netinka tau į deputatus eiti. Tų deputatų mūsų miške – nors vežimu vežk. Visą Seimo laukymę ir Tarybos aikštelę, atleisk man Viešpatie, nutrypė iki juodos žemės – kur praėjo žolė nebeželia! Tu, Lokeli, geriau prisiimk sau tokią naštą, kokia deputatui net nesisapnavo: imkis valdyti visą mūsų žaliąją Girią ir mus visus – tapk Girios Urėdu – Geradariu.

reklama

Susimąstė Lokys, palingavo galvą: ,,Och, sunki tai našta! Oi, ar pavyks įveikti blogybes, paliktas prieš tai valdžiusių Urėdų – Kenkėjų?“ – dūmojo valandėlę, po to atsistojo ir paklausė:

– O ką amžių patirtis mums sako? Ar buvo mūsų Girioje kada nors, nors vienas Urėdas – Geradaris?

– Mes nieko nežinome, negirdėjome! – ėmė šaukti iš Kairės.

– Mūsų nagai aštrūs, todėl mes žinome tik tai, kad kuo daugiau mūsų Girioje piktadarysčių, tuo linksmesnės čia skamba dainos! – pritarė Dešinė.

– O ką pasakysi tu, bendražygi? – kreipėsi Lokys į Briedį.

– Buvo, šeimininke, vienas toks atsitikimas, bet tau geriau apie jį nežinoti…

– Na, ne. Būk malonus ir klok viską! – prirėmė jį Lokys.

Išbalo Briedis. Nuleido galvą vargšelis – matyt greitą savo galą pamatė, lemčiai į akis pažvelgė, bet priešintis nebedrįso, tai įsispyrė kanopomis į kelmą ir ėmė porinti:

– Seniai, seniai – tu, Urėde, tada dar mažas meškiukas buvai, pasirodė mūsų Girioje jaunas Trepsius – Gražuolis. Į miško proskyną, kai išeis, būdavo, – kaip saulė pateka. Va, jis, tas Gražuolis, sumanė mūsų gūdumose užjūrio paukščių įveisti, kad prancūziškas šansonetes krūmynuose giedotų, ir dar: mums visiems prisakė, kad pas mus nebūtų nei kraujo praliejimo, anei piktadarysčių visokių. Zuikiai – Demokratai jį tuoj Svajotoju praminė. Ir viskas būtų buvę gerai, tik va, bėda: viską gerai, gražiai susakė, bet po to į savo olą įlindo, atsigulė ir ėmė laukti, kad piktadarystės pačios savaime baigtųsi, ir tie rojaus paukščiai atlėkę imtų giedoti. O apie miško gyventojus visai pamiršo.

– Pamiršo, pamiršo! Apie mus pamiršo! – pagavo šaukti žvėrys.

O Briedis tęsė toliau:

– Mūsų liaudis taigi tokia: jai gali būti ir piktadarystės ir kraujo praliejimai – tik svarbu, kad kiekvieną dieną ant stalo pyragų būtų ir dar, kad kankorėžių keitimo kursas būtų geras. Bet va, bėda, – papurtė ragus Briedis, – kai tik Urėdas – Svajotojas užsnūdo savo oloje, prakeikti Zuikiai nustojo pyragus kepti…

- O kas toliau? – grėsmingai paklausė Lokys.

– Kaip kas? Aišku kas! Kai tik neliko pyragų, Vilkai tuoj ėmė Zuikius pjauti, o Lapės Šeškus gaudyti. Tokie jau tie mūsų Girios įstatymai! Kai Urėdui – Svajotojui apie tai pranešė, jis baisiai susisielojo. Ir toks didis jo sielvartas buvo, kad jis visai nustojo Girioje lankytis. Vis savo oloje lindėjo. Tik kartais į mišias nuvykdavo ir tai dažniausiai užsienin. Grįžta kartą jis po mišių namo, o prie jo olos sėdi mužikas su kirviu – vos kailio jam nenudyrė…

- O reikėjo nudirti! – vėl pagavo šaukti miško minia. – Netiko mums toksai!

– Na, jei taip, tai tebūnie kaip norite jūs! Te viskas lieka po senovei: tegu ir piktadarystės klesti ir kraujo praliejimai ir gaisrai būna!!! – suriaumojo Urėdas – Lokys ir kaip trenks Briedžiui – Bendražygiui letena – tas iškart krito negyvas. Aišku, ant negyvėlio tuoj pat metėsi Vilkai su Lapėmis ir po minutės iš Bendražygio tik ragai beliko…

Urėdas tuoj paliepė tuos ragus savo oloje, ant sienos pakabinti. Na, o miško publika… O miško publika (kaip visada) tokius įvykius sutiko džiūgaudama.

pagal AIF.ru parengė: Audronė Daubarienė