Pasaulio bendruomenė: kas tai per žmonės?

Kaip dažnai žiniasklaidoje ar paprastuose pokalbiuose apie politiką mes naudojame klišę „pasaulio bendruomenė“ (įvairiomis variacijomis, kurios nekeičia esmės)? Labai dažnai, tenka pripažinti. Tačiau ką mes turime galvoje tai sakydami?

Iš kur ši sąvoka atsirado? Iš šaltojo karo epochos ar iš dar ankstesnės. Kaip ten bebūtų, mes, buvusios TSRS gyventojai, beveik 100 procentų atveju turime galvoje kapitalistinio pasaulio šalis – Ameriką ir Vakarų Europą. Ir jeigu šaltojo karo laikais toks pasaulėžiūros štampas dar galėjo būti logiškai paaiškinamas, tai šiandien šis požiūris yra neatleistinai ribotas.

Sausio 21 dieną, sakydamas kalbą Kongrese, JAV prezidentas Obama pareiškė štai ką: „Praėjusiais metais, kai mes ir mūsų sąjungininkai sunkiai darbavomės, įvesdami sankcijas, kai kas manė, kad pono Putino agresija tapo puikiu meistriškos strategijos ir galios pavyzdžiu. O Amerika šiandien stipri ir vieninga su savo sąjungininkais, kai tuo tarpu Rusija izoliuota, o jos ekonomika sudraskyta į skutus“.

Palikime nuošalyje absurdą apie ekonomiką ir atkreipkime dėmesį į akcentuojamą „izoliaciją“. Reikia pažymėti, kad mitas apie pasaulinę Rusijos izoliaciją aktyviai skleidžiamas anglosaksų pasaulyje pasitaikius bet kuriai patogiai progai. Ir čia, tiesą sakant, slypi raktas, kuris gali padėti suvokti tokio elgesio logiką.

reklama

SAKAU – AMERIKA, TURIU GALVOJE – PASAULIS

Po „Rusų pavasario“ mus pradėjo kaltinti „imperinių ambicijų“ restauracija ir siekiu atkurti TSRS (vienokiu ar kitokiu pavidalu). Realiai gi JAV retorika kelia kur kas daugiau nuogąstavimų savo siekiu dominuoti. Ilgą laiką palaimingai gyvenusi su vienintelės supervalstybės statusu, Amerika dabar labai liguistai reaguoja į vienapolio pasaulio virtimą daugiapoliu.

Amerikos užsienio politikos požiūriu mūsų planetoje egzistuoja tiktai vienas objektas, kuriam įsikabinti į gerklę ir „sudraskyti į skutus“ yra amerikiečių didžiausia svajonė – tai Rusija. Kitos šalys – bevardžiai, nelabai pažįstami, neįdomūs instrumentai, padedantys siekti savo tikslo – pašalinti priešininką. Kas sekantis pateks į „istorijos laužą“ priklauso nuo atsitiktinumo ir gyventojų sąmoningumo. Ukrainos pavyzdys šia prasme yra labai pamokantis.

Privertusi savo marionetę Europą įvesti rusams sankcijas, Amerika nuoširdžiai įsitikinusi, kad pastatė sieną, kuri atitveria Rusiją nuo viso likusio pasaulio. Ir kad rusai už tos sienos išseks ir užsilenks. Tas faktas, kad Europa nuo savo pačios įvestų sankcijų užsilenks dar greičiau nei Rusija, Amerikos nejaudina. O štai Rusijos sėkmės Rytuose – partnerystės su Kinija ir Indija suaktyvėjimo, glaudesnio bendradarbiavimo su Iranu, Lotynų Amerika, Afrikos kontinentu, integracinių procesų buvusios TSRS teritorijoje – viso to Amerika ne tai kad nepastebi, Amerika tam paprasčiausiai neteikia reikšmės. Kokia ten Argentina, jeigu jų didenybės amerikiečiai rusus ignoruoja?

Tokia vieno (pabrėžiame – VIENO IŠ) iš žaidėjų pasaulinėje arenoje pozicija iš pirmo žvilgsnio atrodo apgailėtina ir atsiduoda šizofrenija. Tačiau tuo pat metu ši pozicija yra nepaprastai pavojinga. Kadangi kare visos priemonės geros ir bevardžiai pėstininkai nulėks nuo lošimo lentos patys pirmieji.

Turint tai galvoje, mums, paprastiems piliečiams, būtina patiems pakoreguoti savo pasaulėžiūros principus ir liautis fokusuotis išimtinai Vakarų kryptimi. Pasaulis – tai ne Amerika. Pasaulis – tai milžiniška mozaika iš valstybių ir tautų, šalių ir regioninių susivienijimų, kurie iš paskutiniųjų stengiasi, kad jų balsas irgi būtų išgirstas. Ir tiktai visi drauge mes galėsime nusverti svarstyklių lėkštę lygiateisių tarptautinių santykių naudai. Tuo džiugiau stebėti mūsų diplomatų ir politikų pasisekimus mezgant prekybinius, kultūrinius ir kitokius ryšius su pasaulio šalimis.

www