Algirdas Meiženis: dar galime juos sustabdyti

Šiandien gal ne visi žino, kad šis malonus ir paslaugus juristas, kuris savo kontoroj kiekvieną sutiks tarsi kaimyną, dar visai neseniai buvo korumpuotų valdininkų ir nusikaltėlių siaubas. Mažiau nusikaltę jį gerbė už teisingumą, parsidavėliai nekentė, o korumpuoti politikai mėgino palenkti į savo pusę. Tačiau archyvuose dulkančios bylos - tai tik dalis gyvenimo. "Kada išėjau į pensiją, palikau komisaro postą ir pradėjau dirbti paprastu teisininku, žmonės pradėjo daug atviriau man išsipasakoti. Pasirodo, aplink neteisybės yra dar daigiau, negu iki tol žinojau. O žinojau juk nemažai," - sako ekskomisaras Algirdas MEIŽENIS.

Teisingumas visiems

Nedidelis jo kabinetas netoli autobusų stoties. Jokių užraktų, jokių kodų ir apsaugos. Sėdi sau vienas, pamatęs pašoka, stipriai paspaudžia ranką, vedasi prie tokio mažo staliuko. Gal puoduką kavos? Kitoj gatvės pusėj - policijos komisariatas. Jeigu tas pečiuistas dėdulė tebesėdėtų tenai, taip lengvai pas jį nepatektumei.

- Man irgi nepatinka ta visur įvesta tvarka, kai nuo žmonių užsidaroma kodais ir užraktais, - sako ekskomisaras. - Man patiko atviresnė policija, pas mane patekti nebuvo kliūčių. Juk niekas be reikalo pas komisarą neis ir negaišins.

Kas yra sėdėjęs parų, galėjo sutikti komisarą kiemo rūkykloje. Kurie neturėjo rūkyti, galėjo prieiti ir paprašyti. Tai žinojo visi, kiti ir turėdami susimedžiodavo dar cigaretę.

- Tas, kuris prasikalto, nėra kažkoks prastesnės rūšies žmogus, - tikina Algirdas. - Tai toks pat žmogus, kaip ir mes kiti, tik jis padarė kvailystę ir turi už tai atsakyti. Jis turi atsakyti tiek, kiek nustatyta, ir nė gramo daugiau. Turiu pasakyti, tokią kalbą supranta ir užkietėję nusikaltėliai. Aš jiems sakydavau: "Nemėtyk pinigų advokatams, tau įrodyta tas ir tas, tau priklauso tiek ir tiek, ir joks advokatas negelbės". Kai dirbau kriminalinėje policijoje, kiti iš kalėjimo man parašydavo, jie net dėkodavo už patarimą: "Tikrai gavau tiek ir nė gramo daugiau!" Teisingumas turi būti teisingas visiems, įskaitant ir tuos, kurie nusikalto.

Oho, kaip gražiai pasakyta! Gal net per daug...

- Man tai - ne tušti žodžiai, - maišydamas kavą, sako Algirdas. Paskui taria tvirtu balsu: - Aš nuo vaikystės nieko taip nenorėjau, kaip teisingumo!

Pašaukimas nuo mažumės

Rukšių kaimas - pusiaukelėj tarp Severėnų ir Pašilės. Dar Kaltinėnų seniūnija, bet jau pats rajono parubežys. Ilga liepų alėja ir storas maumedis, gal kelių šimtų metų senumo. Nieko daugiau. Kažkada alėja ėjo per visą kaimą, bet kaimo neliko - tik alėja. Štai ten stovėjo jų namas. Be mamos tada jis taip staiga ištuštėjo!

Iš čia - į vaikų namus. Tėvas buvo miręs seniai, Algirdas net jo neprisimena. Kiti turi ir mamą, ir tėtį, o jis nebeteko nieko. Saugų prižiūrėtojai - jau nebe tas. Saugų vaikų namuose - 80 brolių ir 70 seserų, bet taip tik vadinosi. Tikri broliai ir seserys su juo mažiuku Rukšiuose šitaip nesielgė. Vaikų namai - tai truputį žvėrynas, truputį kalėjimas, truputį kariuomenė, kur naujokas - "senių" valdžioj. Kas didesnis, stipresnis, tas ir teisus.

- Negalėjau su tuo susitaikyti, - prisimena Algirdas. - Aš vis įsiveldavau į peštynes, nors peštynės man irgi buvo svetimas reikalas. Namuose augau be smurto, niekas nei mušė, nei stumdė, nei skriaudė, o Sauguose be to negalėjai.

reklama

Namuose mama viena augino šešis vaikus, ir jie visi nuo mažens dirbdavo daug. Bet darbas - jokia bėda. Tada viskas buvo teisinga. Didesnis brolis nešė sunkesnį krepšį, jis netgi padėjo mažiukui. Sauguose - atvirkščiai. Mažiausias, silpniausias - visų pastumdėlis. Nuskutęs savo, jis skuta dar vyresniųjų bulves. Neklauso - gauna į galvą.

- Ko tu kimbi prie jo? - neiškentęs įsikiša Algirdas.

Jis rizikuoja vėl įsivelti į peštynes, bet negali kitaip. Jis negali matyti tokios neteisybės, jis to negali pakęsti - beregint užverda kraujas. Bet jeigu mažiuką apstoja daug didesni, tenka pačiam pasitraukti ir patylėti. Pikta, skaudu ir neteisinga, bet jie stipresni. Stipresniųjų teisybė.

- Kada pradėjau važinėtis į Šilutę mokytis bokso, prie manęs jau niekas nekišo nagų, - prisimena šiandien Algirdas. - Bet greit supratau - kumščiais visų neapginsi. Netgi tada, kai buvau Lietuvos čempionas, aš negalėjau sumažinti neteisybės. Milicija būtų kas kita. Aš nuo vaikystės svajojau būti milicininkas. Teisingas milicininkas, nuskriaustųjų gynėjas - tokia buvo svajonė.

Policija turi būti teisinga

Buvęs komisaras neseniai laimėjo dar vieną bylą prieš Šilalės policiją. Bet ne, reikia rašyti ne taip: buvęs komisaras apgynė dar vieną nekaltą žmogų. Ar prieš policiją, ar prieš rajono valdžią - koks skirtumas? Kaip ir tada vaikų namuose, taip ir dabar nukenčia mažieji. Šį sykį - viena pasimetusi moteris, nubausta trimis tūkstančiais litų ir trims metams netekusi vairuotojos teisių. Už ką? Absoliučiai už nieką!

- Atvažiavo ji pasimelsti į Šilalės bažnyčią, aikštelėje prie bažnyčios netyčia užkliudė kitą mašiną, įbrėžė šiek tiek, tada išsigandusi patraukė mašiną atgal ir užkliudė dar vieną, - pasakoja Algirdas. - Kur savininkai? Aišku, kad mišiose! Vadinasi, reikia palaukti, kol jie atsiras. Nueis ji į bažnyčią, ten pasimels, o po mišių atsiras šeimininkai, ir jie susitars. Bet susitarti jau nepavyko. Po pamaldų prie mašinos jau laukė policija. Už pabėgimą iš įvykio vietos - trys tūkstančiai litų, trys metai - be vairuotojos teisių. Ar ne absurdas?

Buvęs kriminalistas iškart suprato, kad moteris niekur nebėgo. Norėdama ji galėjo pabėgti su mašina, ir niekas nebūtų radęs. Bet ji paliko mašiną ir nuėjo ieškoti nukentėjusių. Argi tai pabėgimas? Klaipėdos apygardos teisme Algirdas bylą laimėjo galutinai. Sprendimas galutinis.

Ar nebuvo sunku stoti teisme prieš buvusią savo darbovietę?

- Visada gerbiau ir gerbsiu policiją, - sako teisininkas. - Bet norėčiau, kad gerbtų ją ir kiti. Pirmiausia - patys policininkai.

Kai užkliudai ne tuos

Buvo metas, kai generalinis komisaras pasiuntė Algirdą Meiženį daryti tvarkos Panevėžio policijoje. Tai atsitiko  1996 metais prieš pat Kalėdas. Po siaubingų skerdynių "Svainijos" kavinėje, kai reketuojamam jos savininkui trūko kantrybė, ir jis iššaudė "Tulpinių" gaują, visiems tapo aišku, kad problema pačioje policijoje. Kai policija nesusitvarko, patys žmonės imasi teisingumo neįtikėtinais keršto protrūkiais.

- Ten iš tiesų nebuvo tvarkos, - prisimena Algirdas. - Buvo atleista visa komisariato vadovybė ir pakeista naujais žmonėmis. Mane paskyrė komisaro pirmuoju pavaduotoju. Mus siuntė iš kitų rajonų, parinko taip, kad neturėtume jokių ryšių su vietiniais. Man tai buvo visai svetimas kraštas. Kurį laiką net negalėjau suprasti, ką ir kaip ten dirba kriminalinė policija. Kas norėjo, tas dirbo, kas nenorėjo, tas - nelabai. O baisiausia, kad dalis policininkų patys buvo susitepę nagus. Tarkime, su prostitucija. Nekalbu apie tai, kad jokiam padoriam vyrui, tuo labiau - vedusiam, nederėtų turėti reikalų su plaštakėmis. Bet kad pareigūnai užsiimtų suteneriavimu... Buvau pritrenktas, kada apie tai sužinojau. Reikėjo apsivalyti. Ir kuo greičiau!

Iš Aukštaitijos sostinės Algirdas grįžo į Žemaitiją su pergale?

- Kaip čia pasakius... - svarsto Algirdas. - Mums su naujuoju komisaru tikrai pavyko apsitvarkyti policijoj. Panevėžio kriminalistai netruko įrodyti, kad jie moka ir gali dirbti. Visoj Lietuvoj nuskambėjo garsioji byla su trimis daktarais. Mums pavyko sučiupti Panevėžio respublikinės ligoninės trijų skyrių vyriausiuosius gydytojus su paimtais kyšiais. Operacija buvo atlikta taip gerai, kad dėl nusikaltimo neliko jokių abejonių. Įrodymus turėjome rankose. O tada vietoj pagyrų pasipylė priekaištai, kad mes per daug ir per toli... Į Panevėžį važiavo ministrai, seimo nariai. Ne girti mūsų, bet atkalbinėti. Įsivaizduojat? Man psichologiškai tai buvo labai sunkios dienos. Bet nenorėjau trauktis. Galiausiai pasikvietė generalinis komisaras ir sako: norėjot atgal į Žemaitiją, dabar Tauragėj kaip tik laisva komisaro vieta... Taip, aš tikrai norėjau atgal arčiau tėviškės. Kad ir kaip gerbčiau puikų miestą Panevėžį, bet man, Žemaitijos kaimiečiui, daug paprasčiau su tokiais pat žemaičiais. Statutinis pareigūnas dar turėjau paklusti įsakymui. Formaliai tai buvo paaukštinimas... Užtat jau dirbdamas Tauragėj sužinojau, kad tų trijų daktarų byla nutraukta. Ji niekada nematys teismo.

Gal tai - tik sutapimas?

- Sakykime, kad sutapimas. Tų sutapimų mano gyvenime truputį per daug, - stebisi ekskomisaras.

Tu už merą ar už teisingumą?

Pirmasis jo karjeros šuolis buvo anksčiau. Iš Šilalės - į Šilutę. Iš paprasto kriminalisto - į komisaro pavaduotojus. Irgi - po skandalingos bylos.

Algirdas jau niekada nepamirš, kaip tik paskirtam kriminalistų vadu teko žengti į teismo pirmininkės kabinetą. Ji turėjo paėmusį kyšį. Pinigai buvo paženklinti. Jie gulėjo teismo pirmininkės rankinuke.

Atėjai pas kyšininką ir sučiupai už rankos? Kitu atveju - taip. Bet čia juk teisėja. Teisėjo neliečiamybė - vos ne prezidento. Bet rizikuoti reikėjo. Kažkas turėjo įžengti į teisėjos kabinetą ir pabaigti didelį visos grupės darbą.

- Kalbėjau su ja mandagiai, - prisimena buvęs kriminalistas. - Sakiau: viskas yra nufilmuota, pinigai pažymėti, žaisti beprasmiška. Ir ji pasidavė. Pati atidavė pinigus. Viskas pavyko be incidentų.

O jeigu ne? Jeigu teisėja būtų velniop pasiuntusi?..

- Apie tai buvau pagalvojęs. Taip, ji galėjo pinigų neatiduoti. Bet aš žinojau, ką turėsiu daryti. Turėsiu paimti pats. Taip, būčiau paėmęs. Pažeidęs neliečiamybę. Žinojau, kas sektų po to. Baudžiamoji byla, atleidimas iš pareigų.

reklama

Bet juk bylą būtų kas nors nutraukę?

- Ne būtinai. Aš juk buvau mažas sraigtelis didelėj teisėsaugos mašinoj, o pajudinom galingą teisėjų klaną. Nepriklausomoje Lietuvoje tai buvo pirmoji tokio tipo byla, ir niekas negalėjo nuspėti, kaip ji pasisuks. Mane paaukoti būtų buvę lengviausia. Bet mane vietoj to paukštino, išsiųsdami į Šilutę. Tenai sužinojau, kad byla nutraukta, ji nepasieks teismo. Sakykim, irgi sutapimas, - šypsosi Algirdas. - Visgi ta pričiupta teisėja daugiau nebedirba teisėja. Sakyčiau, šis tas...

Išeitų, pačios viršūnės, pats valstybės elitas prižiūri, kad teisingumo nebūtų per daug? Kad teisingumas nebūtų visiems, kad stipresnieji liktų teisūs bet kokiu atveju? Kaip ir tada vaikų namuose?..

- Taip, žinoma! - sako ekskomisaras. - Policija nėra viena, ji - tik dalis sistemos. Kai dirbau Tauragės komisaru, rajono meras turėjo įžūlumo man parašyti raštą, kad netraukčiau atsakomybėn tokių ir tokių asmenų... Įsivaizduojat? Neištvėriau, nuėjau ir paklausiau: jūs prašot, kad aš pažeisčiau įstatymą? Kada susiduri su nusikaltusiu politiku, sėkmė priklauso nuo to, ar spėsi sureaguoti taip greitai, kad jis per pažintis nespėtų surasti sau apsaugos. Būna, sprendimas ateina akimirksniu. Štai pas mane į kabinetą įbėga išgąsdinta moteris suplėšytais džinsais. Skubėdama pasakoja, kaip ji šiandien ištrūko iš savo smurtautojo, pabėgo iš jo namų, kur buvo įkalinta, kaip ji drebėdama važiavo iš Vilniaus autobusu... Staiga supranti - ne, tai ne plepalai! Išgirsti pavardę - neįtikėtina! Rajono meras. Štai dilema: su kuo? Tu už merą ar už teisingumą? Abejoti nebuvo kada, veikti reikėjo greitai. Pavyko. Nusikaltimai įrodyti, teismas priima nuosprendį. Šį sykį - tikra pergalė. Po to sužinai, kad nuteistasis grįžo į valdžią. Ne meru, bet vis tiek... Tvarko mūsų visų reikalus, dabar norėtų būti dar ir meru. Jis tikisi mūsų visų pasitikėjimo, eina į rinkimus, kalba apie tarnavimą... Tokio cinizmo nesuprantu, - traukia pečiais Algirdas. - Gal aš naivus, bet su tuo niekada nesusitaikysiu.

Liaudies advokatas

Kaip apsiginti, jeigu praradai darbą, darbdavys nesumoka paskutinės algos, kišenėje švilpauja vėjai, o valdžia dar reikalauja sumokėti už šiukšlių vežimą, nors jų niekas ir nevežė? Be pinigų joks advokatas nesišnekės. Bet išeitis yra. Vieni traukia pas Seimo narį Remigijų Žemaitaitį ir jo padėjėją Vytautą Jucių, kiti eina pas teisininką Algirdą Meiženį.

- Tik tada, kai išėjau į pensiją ir pradėjau dirbti paprastu teisininku, aš sužinojau, kad neteisybės yra daug daugiau, negu maniau. Mažo žmogaus padėtis daug sunkesnė, negu atrodė. Matyt, kol buvau komisaras, žmonės pasitikėjo mažiau. O dabar, jeigu ateina pagalbos, jie kalba labai atvirai. Apie kyšius, apie reikalų vilkinimą, apie duokles, kurias reikia mokėti, norint gauti kad ir labai paprastą valdišką darbą... Specialiųjų tyrimų tarnybai būtų neplėšti dirvonai.

Sklinda kalbos, kad nukentėjus nuo konservatorių, geriausia eiti pas Meiženį - prieš konservatorius jis konsultuos nemokamai...

- Girdėjau ir aš, - juokiasi Algirdas. - Na, ir taip konsultuoju dykai. Imti iš žmogaus už patarimą kad ir 30 litų?.. Pats gaunu neblogą pensiją, badu nemirštu, o kitam ir tuos 30 litų surasti nelengva. Kaip aš žiūrėsiu jam į akis, imdamas pinigus? Arba ateina Balsių bendruomenės žmonės, sako, norim ieškoti tiesos ir pasakoja neįtikėtinus dalykus. Sunerimau ir pasisiūliau jiems parengti atitinkamus dokumentus, surengti piketą prie savivaldybės. Nuo Sąjūdžio metų įgąsdinti žmonės Šilalėj tylėjo, ir štai pagaliau pradrįso. O kol buvo tylu, išrinktieji tiek suįžūlėjo, kad jau iš kaimo atima tvenkinį, atiduoda savo partiečiui, o tam dar užtenka cinizmo balsuoti už sau naudingą sprendimą... Tai kaip nepadėti pakilusiems ginti teisybę? Kaip iš jų imti pinigus, jeigu žmonės eina už tą pačią idėją, kuri man pačiam neduoda ramybės? Visas rajonas džiaugėsi, kada pakilęs kaimas privertė valdžią atšaukti neteisėtą savo sprendimą. Aš ir dabar džiaugiuosi jų pergale. Tai buvo svarbus įvykis mūsų visų gyvenime. Žmonės kalbėjo: mes galim! Po to buvo labai juokinga ir apgailėtina, kai meras mėgino suvesti sąskaitas su žmones palaikiusiu "Šilalės artojo" laikraščiu. Miriau iš juoko, kai laikraštis mero reikalavimu labai sąmojingai paneiginėjo piketo nuotraukas su protestuotojų plakatais. Man atrodo, tada visi juokėsi. Tapo aišku: surėmę pečius dar galim įkyrėjusią valdžią pastatyti į vietą. Suįžūlėjęs klanas bus išsklaidytas.

Algirdas tiki, kad tai iš tiesų įmanoma? Kad žmonės gali pakeisti užsistovėjusią tvarką, kuri nesikeičia jau dvidešimt metų? Pajudinti klaną, kuris dvidešimt metų dalijasi kėdes ir be ceremonijų saviškiams suteikia pačių pelningiausių užsakymų?..

- Dar taip nėra, kad grupuotė valdytų viską, - sako teisininkas. - Yra žmonių, kurių ji nenutildė ir nemanau, kad nutildys. Žmonės nori pakeisti užsistovėjusį liūną. Bet nebuvo eiti su kuo - arba su tais, arba su tais vienos grupuotės nariais. Būtų buvę su kuo, žmonės seniai būtų nuvertę tą klaną. Bet prieš keletą metų padvelkė naujas vėjas. Atsirado nauja jėga, labai stipri komanda. Taip, aš kalbu apie Remigijų Žemaitaitį ir jo surinktus žmones. Atėjo, dirba žmonėms, dėl kurių ir atėjo. Vytautas Jucius mane ne mažiau nustebino. Tokie, kaip Vytautas, yra mano elitas. Ne turtingieji, ne galingieji, bet tie, kurie už nuskriaustuosius ir apgautuosius. Kad rastum tokių kiekvienoj valdiškoj įstaigoj! Dabar apie juos spiečiasi ir nepartiniai. Labai apsidžiaugiau, neseniai sužinojęs, kad prie tos komandos prisidėjo ir nenutildomas žurnalistas Petras Dargis. Aš irgi nedvejodamas stojau su jais. Man didžiulė garbė būti tarp šitų žmonių, kurie už žmones ir teisingumą, - sako ekskomisaras. - Puiki proga sustabdyti cinizmą!

Jeigu būtų išrinktas rajono Tarybos nariu, jis norėtų prisidėti prie visuomenės saugumo. Kad žmonėms būtų bent kiek saugiau ir jaukiau mūsų gatvėse, kad baimės būtų mažiau, kad niekam nereikėtų drebėti prieš savo pačių rinktuosius. O kol kas jis tą darbą dirba pavieniui, dykai ar pusdykiai tvarkydamas nuskriaustųjų bylas. Vėl laukia kelionė į Klaipėdą, kur apygardos administraciniame teisme bus nagrinėjama absurdiška šiukšlių byla.

- Žmogus turi nuosavą butą Pakarčemio daugiabutyje, bet jau penkiolika metų ten negyvena, net elektra seniai atjungta. Ir štai jam priskaičiuota 400 litų už tariamą šiukšlių vežimą. Neabejoju, kad šis žmogelis, pateikęs atitinkamai pagrįstus dokumentus, neturėtų mokėti už paslaugą, kuri nebuvo jam teikiama. Bet kam visa tai, kam tokios absurdiškos bylos? Kam žmogų tampyti po teismą, jeigu plika akimi matyti, kad niekam jis neskolingas? Ar taip su žmogumi turi elgtis mūsų rinktoji valdžia ir jos institucijos? - klausia ekskomisaras.