Liaukimės statyti naujus prekybos centrus

Brangūs skaitytojai, skubu pranešti naujieną. Mes, lietuviai, Europoje esame tikri lyderiai, tikrų tikriausi.

Tik štai pasiekimas šis yra pernelyg abejotinas, kad imtume šokinėti iš džiaugsmo. Nes šis „pasiekimas“ tai didžiausias prekybos plotas stambiuose prekybos centruose, tenkantis vienam gyventojui. Beje, šis rezultatas taip pat pasiektas rekordiniais tempais ir dar tuo metu, kai Vakarų Europoje iš kurios mes lyg ir turėtume mokytis, vyksta visiškai priešingi procesai.

Ką suprato Vakarai ir ko „nežinome“ mes

Stambių ir labai stambių prekybos kompleksų laikotarpį Vakarų Europos didmiesčiai jau paliko praeityje. Pernelyg jau daug problemų kildavo tankiai gyvenamame mieste tokiems centrams atsiradus. Vien transporto srautų padidėjimas aplink juos ir dėl to neišvengiamai kilusios spūstis dažnai tapdavo svari priežastis riboti jų statybą.

Tačiau tai niekis palyginus su stambių dominuojančių (o kartais ir faktiškai monopolinių) prekybos tinklų įtaka smulkiam ar specializuotam prekybos verslui. Maža to, prekybos įmonių stambinimas, oligopolijų atsiradimas ir agresyvi jų skvarba dažnai netenkina ir pačių vartotojų. Todėl stambusis prekybos verslas vienaip ar kitaip reguliuojamas ne tik savivaldų, bet ir nacionaliniu lygiu (Šveicarija, Vokietija, Danija, Vengrija ir t.t.). Bet …tik ne pas mus.

Iki šiol mums teigta, kad šie besaikio vartojimo kultūros monumentai yra gėris. Esa jie „sukuria naujas darbo vietas“, „didina prekių pasirinkimą“, „patogūs miestiečiams“ ir apskritai „jų dėka auga ekonomika“. Tik štai tiesa yra tame, kad visi aukščiau išvardinti teiginiai yra klaidingi. Taigi juos ir paneikime.

Stambūs prekybos centrai – darbo vietų naikintojai

2010 m lapkričio 28 d. Šveicarijoje įvyko referendumas, kurio metu piliečiams buvo pasiūlyta nuspręsti, ar pratęsti parduotuvių darbo laiką darbo dienomis nuo 19 iki 20 val, o šeštadieniais iki 18 val. Na ir, kaip supratote, apie darbą sekmadienį apskritai jokio klausimo net nekilo. Šio referendumo rezultatas buvo vienareikšmiškas – šveicarai paliko iki tol galiojusią tvarką.

reklama

O kol vyko šalininkų ir priešininkų kova, buvo išsakyta aibė argumentų, o svarbiausiai -atlikti net keli labai svarbūs tyrimai, kurių rezultatais galime vadovautis ir mes.

Vienas jų – stambios prekybos įmonių įtaka darbo rinkai. Mes jau įpratome, kad vos tik atsidaro naujas prekybos centras, mums pranešama, kad sukurtos „naujos darbo vietos“. Apie tai, kad tuo pačiu išnyksta „senos“ mes jau nesužinome. Taigi, šveicarų atliktas tyrimas parodo: 1 darbo vieta stambioje prekybos įmonėje sunaikina 5-6 analogiškas darbo vietas smulkiame versle. Ir tai dar vien tiesioginiai praradimai.

Galiu drąsiai teigti, kad panagrinėjus praradimus tiekėjų ir gamintojų grandinėje, šie praradimai bus dar įspūdingesni, nes stambus mažmenininkas gali dirbti tik su tokiais pat stambiais tiekėjais ar gamintojais. Blogiausia, kad nukenčia ne tik masinę produkciją gaminančios, bet ir specializuotos įmonės, kurios tiesiog vien dėl savo veiklos profilio niekuomet neatitiks stambaus prekybininko drakoniškų reikalavimų tiekėjui. O juk būtent toks smulkus ir vidutinis specializuotas verslas, užimantis nišas tokiai mažai valstybei, kaip Lietuva vystytis yra ypatingai palankus.

Prekių pasirinkimas netenkina poreikių, o kainos baugina

Tai, kad besiformuojant monopolijoms, tolygiai mažėja prekių pasirinkimas, o kainos didėja, manau nereikia iš naujo įrodinėti. Tai klasikiniai ekonominiai dėsniai. Tik štai vis tiek Lietuvoje elgiamasi lyg mums galiotų savosios taisyklės.

Paradoksalu, tačiau prastėjantį pasirinkimą ir vis nepalankesnes kainas pajuto ir mažesnes pajamas gaunantys pirkėjai, ir tie, kurie ieško geresnės kokybės ar išskirtinių prekių ir gali už jas mokėti didesnę kainą. Pirmiems stambioji prekybą gali pasiūlyti tik kelių, o tiksliau tų pačių, stambiausių gamintojų pigių prekių rinkinį, antriems kartais pigiau nuvykti, pvz., į Milaną pirkti drabužių ar į Vokietiją – buitinę techniką ar elektroniką, nei apsipirkti Lietuvoje. Beje, Vakarų Europos miestuose didžiausi apsipirkimo turistų srautai keliauja būtent į žinomas prekybines gatves, kuriose dirba smulkaus verslo įmonės. Ir šias gatves, suprasdama jų svarbą, globoja vietos valdžia, neleisdama joms išnykti ar nukentėti dėl agresyvių stambių konkurentų. Beje, saugomos yra ir istorinės turgavietės. Tuo metu išeikite vakare į Vilniaus Gedimino prospektą, kuomet ten esančios įstaigos jau baigė darbą ir pamatysite nykią tuštumą, nors lyg pagal tai, kaip gyvena kitos sostinės, gyvenimas jame turėtų virti.

Pats daug metų duonai kasdieninei uždirbdavau dirbdamas apšvietimo ir elektrotechnikos srityje, ir galiu teigti, kad palyginus su 1997 m. šioje srityje įprastam pirkėjui pasiekiamų prekių pasirinkimas sumažėjo keleriopai. Ir esą viską reguliuojanti konkurencija čia niekuo dėta – viską lėmė prekybos stambinimas, kuriam buvo paslaugiai uždegta žalia šviesa vėl gi nepaisant Vakaruose vyraujančios praktikos.

Prekybos centrai – miestus dusinantis „patogumas“

Esu Lietuvos Liaudies Partijos kandidatas į Vilniaus miesto merus, todėl privalau paneigti ir dar vieną mitą esą prekybos centrai patogūs miestiečiams.

Kad nevarginčiau nuobodžiais skaičiais, pvz., kiek didėja transporto srautai priklausomai nuo prekybos centro dydžio, tiesiog paminsiu, kad 30 000 m2 ir didesnio prekybos centro atidarymas prilygsta savo poveikiu transporto sistemai naujam gyvenamajam rajonui. Kad būtų paprasčiau įsivaizduoti, paimkime, pvz., Žvėryno rajoną, turinti 12 tūkst. gyventojų, ir visus transporto srautus piko metu nukreipkime viena gatve, kaip tai atsitinka kuomet išdygsta stambus prekybos centras.

reklama

Akivaizdu, kad neįmanoma pastatyti gatvės, kuri vienu metu aptarnautų ir centro klientus, ir  nesukeltų susisiekimo problemų kitiems. Jei reikia pavyzdžių, tai pastatant prekybininkams būtinas sankryžas taip buvo parayžiuotos Ukmergės ir Ozo gatvės, kurių pirma turėjo greitai pašalinti transporto srautus iš miesto centro, o antroji juos perskirstyti. Šiandien mes ten matome spūstis, o esant nepalankioms oro sąlygoms dar ir kenčiame nuo padidėjusio užterštumo.

Vakarų architektai ir urbanistai šitą problemą puikiai suprato jau senai, todėl dideli traukos objektai statomi priemiesčiuose. Vilniuje taip pat yra tinkamos teritorijos naujiems prekybos centrams statyti – tai buvusios pramoninės zonos. O štai tankiai gyvenamose rajonuose naujiems prekybos centrams vietos nėra.

Be to, pas mus įsigalėjusi ydinga praktika, kuomet didelių komercinių objektų valdytojams miestas paslaugiai padeda sutvarkyti jiems reikalingą infrastruktūrą. Gyvename pagal principą „Vystytojui pelnas – miestui problemos“. Dar nespėta pradėti naujo per 100 tūkst m2 prekybos centro statybos darbus, o jau Vilniaus savivaldybės koridoriuose klaidžioja mintis tiltą link šio centro pastatyti miesto lėšomis. Manau, panašiai buvo ir su nauju Geležinio Vilko viaduku, per kurį net piko metu važiuoja vos viena kita mašina ir nieko panašaus į žadėtą 16 tūkst. automobilių srautą nematyti. Tačiau šis statinys labai patogus dideliam biurų kompleksui.Teigti, kad būtent dėl jo šioji nevykusi statyba buvo pradėta, negaliu, tačiau žymi citata „kas galėtų paneigti“ galvoje sukasi.

„Gargarų“ miesto įvaizdis

Atleiskite, brangus lietuvių kalbos saugotojai už žodelį antraštėje, tačiau būtent šis liaudyje plačiai naudojamas barbarizmas puikiai atspindi absoliučios daugumos naujų prekybos centrų architektūrinį stilių. Konteineriai, primenantys nutukimu sergantį prekybos kioską, arba paskubomis perstatyti seni pastatai – štai „grožis“, kuriuo papuoštas miestas. Nepamiršiu, kaip vienas į Vilnių atvykęs svečias žvelgdamas į Vilniaus panoramą nuo Tauro kalno pasiteiravo, o kokia čia gamykla ant Šeškinės ozo stovi. Labai nustebo sužinojęs, kad ant unikalaus gamtos objekto be jokio sąžinės graužimo buvo leista pastatyti pastatą-baisuoklį.

Ir jei jau visiems žinomas vamzdis prie Neries jau kelerius metus kelia rimtas aistras, kodėl iki šiol miestą leidžiame „puošti“ kur kas bjauresniais architektūros kūriniais. Juk miesto įvaizdį formuoja ne tik išpuoselėti turistams rodomi rajonai, bet ir toji dalis kur ekskursijos nerengiamos , tačiau jos taip pat puikiai matomos svečiams.

Vaikai – besaikio vartojimo kultūros įkaitai

Apsilankykite bet kuriame prekybos centre ir būtinai sutiksite bent kelis vaikus, kurie jaučiasi jame geriau nei namie, o lankosi dažniau nei mokykloje. Anokia problema, sakysite. Vis geriau nei leisti laisvalaikį apleistuose statybvietėse . Tačiau šiuo atveju busite teisūs tik iš dalies.

Egoistinio vartotojo kelias prasideda būtent nuo to, kad vaikas pradeda manyti, juk gyvenimas yra vien kelionė nuo vieno pirkinio prie kito, o sėkmė jame yra nupirktame prekių kiekyje ir jų kainoje. Tikrai jokiu būdu ne moralizuoju, tačiau ar ne mes patys vėliau piktinamės juk vaikai yra nedraugiški, jų kolektyvai ėdami vidinės konkurencijos, klesti patyčios. Vėliau dažnas iš šitų vaikų tampa kraštutiniais egocentristais ir vargas tam, kas gyvens ar dirbs šalia jų.

Labai džiaugiuosi tuo, kad sąmoningo ar tausojančio aplinką vartojimo idėjos jau diegiamos mūsų mokyklose. Ne vieną kartą esu ir pats skaitęs mokiniams paskaitas šiomis temomis. Tačiau ar lengva vaikui, paaugliui ar jaunesniam žmogui atsilankyti perteklinio vartojimo pagundos, jei nuo mažens jis tiesiog nematė nieko kito ryškesnio, išskyrus stambų prekybos centrą. Juk dažna šeima išvyksta kartu tik apsipirkti, ir tai lieka atmintyje kaip ryškiausi prisiminimai, vaikų gimtadieniai švenčiami taip pat šalia prekių lentynų. Bet čia jau kita tema apie kuria pakalbėsime kitame straipsnyje.